Šv. Jono Damaskiečio palikimas – tai teologiniai tekstai ir ištisa intelektualinė tvirtovė, pastatyta pačiame Arabų kalifato įkarštyje. Jo svarbiausias veikalas, tapęs krikščioniškosios minties ašimi, lotyniškai vadinamas Fons Scientiae, originalo kalba (graikiškai) – Πηγή Γνώσεως (Pēgē gnōseōs), angliškai – The Fount of Knowledge, o lietuviškai paprastai įvardijamas kaip Žinių šaltinis (arba Išminties šaltinis).
Šią „teologijos enciklopediją“ apie 743 m. parašė Jonas Damaskietis (lot. Iohannes Damascenus), gimęs kilmingoje arabų krikščionių Mansūrų šeimoje. Prieš tapdamas vienuoliu, Jonas ėjo aukštas pareigas Omejadų kalifo administracijoje Damaske, tačiau vėliau viską paliko ir pasitraukė į Šv. Sabos vienuolyną (lot. Laura Sancti Sabae), esantį giliai Judėjos dykumoje, netoli Jeruzalės.
Kodėl jis ėmėsi šio milžiniško darbo? Jonas matė, kad krikščionybė atsidūrė egzistencinėje kryžkelėje: iš vienos pusės ją spaudė Bizantijos imperatorių iconoclasmas (ikonų naikinimas), iš kitos – sparčiai auganti ir besiformuojanti islamo galia. Jam reikėjo sukurti ginklą – ne kalaviją, o sistemingą, logišką ir nepalaužiamą tikėjimo gynybą, kuri suvienytų visą iki tol sukauptą Bažnyčios tėvų išmintį.
Žinių šaltinio esmė nėra originalumas vardan originalumo. Pats Jonas įžangoje rašo: „Aš nesakysiu nieko savo“. Jo tikslas buvo surinkti išbarstytas tiesos skeveldras iš didžiųjų mąstytojų – Aristotelio, Grigaliaus Nazianzietiškio, Bazilijaus Didžiojo – ir sudėlioti jas į tobulą mozaiką. Tai pirmasis krikščionybės istorijoje bandymas visą teologiją išdėstyti kaip griežtą mokslinę sistemą.
Trys veikalo dalys
Veikalas yra griežtai suskirstytas į tris dalis, kurios veda skaitytoją nuo gryno proto logikos iki giliausių dieviškų paslapčių.
1. Filosofiniai skyriai (arba Dialektika), lot. Capita Philosophica (arba Dialectica); graikiškai: Κεφάλαια φιλοσοφικά (Kephalaia philosophika); angliškai: Philosophical Chapters (arba Dialectic).
Čia Jonas paruošia dirvą. Jis nepuola iškart prie Biblijos citatų, o griebiasi pagonio Aristotelio logikos. Jis apibrėžia sąvokas: kas yra būtis, kas yra asmuo, kas yra substancija. Be šios dalies būtų neįmanoma suprasti, kaip Dievas gali būti vienas trijuose asmenyse. Jonas padaro revoliucinį sprendimą: filosofija turi tapti teologijos tarnaite.
2. Apie erezijas, lot. De Haeresibus; graikiškai: Περὶ αἱρέσεων (Peri haireseōn); angliškai: On Heresies;
Tai savotiškas „istorinis šiukšlynas“, kuriame Jonas aprašo 100 krikščioniškų klaidų (nuo senovės iki jo laikų). Tačiau būtent čia jis prideda garsųjį 101-ąjį skyrių apie islamą („izmaelitų prietarą“). Jis nusprendžia, kad islamas nėra atskira religija, o krikščioniška erezija. Jonas detaliai analizuoja Mahometo mokymą, lygindamas jį su bibline tiesa, ir tai tampa pirmuoju rimtu krikščionišku atsaku į naująjį arabų tikėjimą.
3. Tikslus stačiatikių tikėjimo išdėstymas, lot. Expositio Fidei Orthodoxae (dažnai trumpinama De Fide Orthodoxa); graikiškai: Ἔκδοσις ἀκριβὴς τῆς ὀρθοδόξου πίστεως (Ekdosis akribēs tēs orthodoxou pisteōs); angliškai: An Exact Exposition of the Orthodox Faith;
Tai veikalo kulminacija ir tikrasis šedevras. Čia Jonas pereina per visas teologijos temas: Dievo vienybę, Trejybę, pasaulio sukūrimą, angelus, žmogaus prigimtį ir Kristaus Įsikūnijimą. Jis sudėlioja galutinę „ortodoksijos“ (tikratikystės) schemą. Viduramžiais, kai Tomas Akvinietis kūrė savo Summa Theologica, jis rėmėsi būtent šia Jono Damaskiečio knyga kaip autoritetingiausiu šaltiniu.
Galutinėje veikalo istorijoje yra ir mažiau žinomas, bet labai svarbus sluoksnis: Žinių šaltinis tapo tiltu tarp dviejų civilizacijų, nors pats Jonas Damaskietis to niekada neįvardijo. Jo tekstai buvo plačiai skaitomi ne tik Bizantijoje, bet ir arabų krikščionių bendruomenėse, kurios gyveno kalifato teritorijoje. Dėl to veikalas greitai pateko į arabų intelektualinę orbitą – kai kurie jo terminai ir loginės schemos persikėlė į ankstyvąją islamo teologiją (kalām), o vėliau per arabų filosofus – į viduramžių Europą. Tai reiškia, kad Jonas, pats būdamas krikščionis arabų pasaulyje, netiesiogiai prisidėjo prie to, kad Aristotelio logika ir graikiškoji metafizika grįžtų į Vakarus jau XII–XIII a. vertimų banga. Kitaip tariant, Žinių šaltinis yra ne tik ortodoksijos „summa“, bet ir vienas iš tų retų tekstų, kurie formavo bendrą krikščionių, musulmonų ir žydų intelektinę erdvę, net jei pats autorius to niekada nesiekė.
Citatų vertimai
Šios mintys gimė VIII a. viduryje, Šv. Sabos vienuolyne, kur Jonas Damaskietis nusprendė susisteminti visą krikščionijos patirtį, kad ji atlaikytų kintančio pasaulio spaudimą.
I. Logika ir pažinimas: Intelekto galia
1. „Filosofija yra esinių pažinimas, kiek jie yra esiniai.“
Ἡ φιλοσοφία ἐστὶν ἐπιστήμη τῶν ὄντων ᾗ ὄντα ἐστίν. (Dialectica, 3 sk.)
Paaiškinimas: Jonas teigia, kad tikrovė nėra iliuzija. Filosofija jam – tai įrankis, leidžiantis protui pažinti daiktus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Tai reiškia, kad krikščionis neturi bijoti mokslo ar logikos, nes pažindami pasaulį mes artėjame prie pačios Tiesos šaltinio.
2. „Sąvoka yra glaustas daikto prigimties paaiškinimas.“
Ὅρος ἐστὶ λόγος ἐκθέσεως τῆς τοῦ πράγματος φύσεως σύντομος. (Dialectica, 5 sk.)
Paaiškinimas: Tikslumas kalboje Jonui yra dvasinė higiena. Jei mes netiksliai apibrėžiame sąvokas, mūsų mąstymas tampa miglotas, o tai veda į klaidas. Sąvoka leidžia mums operuoti tiesa, o ne emocijomis ar spėlionėmis.
3. „Žinojimas, kad Dievas yra, visiems įskiepytas prigimtyje.“
Τὸ εἶναι τὸν Θεὸν πᾶσιν ἐμφύτως ἐγκατέσπαρται. (De Fide Orthodoxa I, 1)
Paaiškinimas: Autorius laikosi nuomonės, kad ateizmas nėra natūrali žmogaus būsena. Kiekviena siela intuityviai jaučia savo ribotumą ir nujaučia kažką didesnio už save. Tai prigimtinis „alkis“, kuris verčia žmogų ieškoti prasmės.
II. Dievo paslaptis: Begalinė būties jūra
4. „Dievybė yra begalinė ir nesuvokiama.“
Ἄπειρος μὲν οὖν ἡ θεότης καὶ ἀκατάληπτος. (De Fide Orthodoxa I, 4)
Paaiškinimas: Tai intelektualinio nuolankumo pamatas. Nors protas yra galingas, Dievas pagal savo prigimtį yra už bet kokių kategorijų. Pripažinti Jį kaip „nesuvokiamą“ reiškia suprasti, kad Kūrėjas negali būti tiesiog vienas iš daugelio objektų mūsų galvoje.
5. „Dievo esmė yra nesuvokiama ir neaprėpiama.“
Ἡ οὐσία τοῦ Θεοῦ ἀκατάληπτος καὶ ἀπερινόητος.
(De Fide Orthodoxa I, 4)
Paaiškinimas: Jonas skiria Dievo veikimą (kurį mes jaučiame) nuo Jo esmės. Mes galime žinoti, ką Dievas daro, bet negalime pilnai suprasti, kas Jis yra „pats savyje“. Tai apsaugo mus nuo klaidingo įsitikinimo, kad mes galime pilnai „perprasti“ Dievą.
6. „Jis yra lyg kokia begalinė ir beribė būties jūra.“
Ὥσπερ τι πέλαγος οὐσίας ἄπειρον καὶ ἀόριστον. (De Fide Orthodoxa I, 9)
Paaiškinimas: Dievas nėra viena iš būtybių tarp kitų; Jis yra pati Būtis. Viskas, kas egzistuoja, „plaukia“ šioje jūroje, tačiau pati jūra dėl to nesumažėja. Tai rodo Dievą kaip visos gyvybės šaltinį.
7. „Dieviškoji prigimtis yra paprasta ir nesudėtinė.“
Ἁπλοῦν ἐστι τὸ θεῖον καὶ ἀσύνθετον. (De Fide Orthodoxa I, 9)
Paaiškinimas: Žmogus susideda iš dalių, o Dievas yra absoliučiai vientisas. Jo meilė, teisingumas ir galia nėra skirtingos dalys, jos yra viena ir ta pati Jo esmė. Tai užtikrina Dievo pastovumą.
8. „Dievas yra nekintantis.“
Ἀναλλοίωτος ἐστὶν ὁ Θεός. (De Fide Orthodoxa I, 14)
Paaiškinimas: Pasaulyje viskas juda ir keičiasi. Jei Dievas keistųsi, Jis nebūtų tobulas. Jo nekintamumas suteikia žmogui saugumo pojūtį – Dievo pažadai yra stabilus pamatas visoje gyvenimo kaitoje.
9. „Mes išpažįstame vieną Dievą, vieną esmę ir tris hipostazes.“
Θεὸν μὲν οὖν ὁμολογοῦμεν ἕνα, οὐσίαν μίαν, τρεῖς δὲ ὑποστάσεις. (De Fide Orthodoxa I kn.)
Paaiškinimas: Tai krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Dievas nėra vieniša būtybė, o amžinas santykis tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios. Viena prigimtis užtikrina vienybę, o trys asmenys – asmeninį santykį su žmogumi.
10. „Dievo Sūnus yra tikrasis Dievas.“
Ὁ Υἱὸς Θεοῦ Θεὸς ἀληθινός ἐστιν. (De Fide Orthodoxa I kn.)
Paaiškinimas: Jėzus nėra tiesiog geras mokytojas. Jonui tai gyvybiškai svarbu: jei Kristus nėra tikras Dievas, Jis negali sutaikyti žmogaus su Kūrėju.
III. Žmogus: Mikrokosmosas ir laisvė
11. „Blogis nėra prigimtis, bet gėrio stoka.“
Τὸ κακὸν οὐκ ἔστι φύσις, ἀλλὰ στέρησις ἀγαθοῦ. (De Fide Orthodoxa II, 4)
Paaiškinimas: Blogis neturi savo prigimties; jis atsiranda ten, kur laisva valia pasirenka nusisukti nuo gėrio. Tai panašu į tamsą, kuri neturi savo šaltinio, o atsiranda tiesiog ten, kur nebėra šviesos.
12. „Žmogų jis pavadino mažu pasauliu.“
Ἄνθρωπον δὲ μικρὸν κόσμον ἐκάλεσεν. (De Fide Orthodoxa II, 12)
Paaiškinimas: Žmogus yra tiltas. Jame susitinka visa kūrinija: nuo negyvosios materijos iki protingos dvasios. Todėl žmogus yra atsakingas už visą pasaulį, nes jį visą reprezentuoja savo asmenyje.
13. „Angelas yra protinga ir bekūnė prigimtis.“
Ἄγγελος ἐστὶ φύσις νοερὰ καὶ ἀσώματος. (De Fide Orthodoxa II kn.)
Paaiškinimas: Angelai yra dvasinio pasaulio gyventojai. Jų paminėjimas primena, kad realybė yra daug platesnė nei tai, ką galime paliesti rankomis ar pamatyti akimis.
14. „Siela yra gyva, paprasta, bekūnė esybė.“
Ἡ ψυχὴ ἐστὶν οὐσία ζῶσα, ἁπλῆ, ἀσώματος. (De Fide Orthodoxa II kn.)
Paaiškinimas: Siela yra tai, kas suteikia kūnui gyvybę ir tapatybę. Jos „paprastumas“ reiškia, kad ji negali suirti, todėl ji yra nemirtinga dalis, jungianti mus su Dievu.
15. „Laisva valia yra mumyse.“
Τὸ αὐτεξούσιον ἐν ἡμῖν ἐστίν. (De Fide Orthodoxa II, 27)
Paaiškinimas: Žmogus nėra instinktų vergas. Gebėjimas laisvai rinktis yra tai, kas mus daro panašius į Kūrėją. Be laisvos valios nebūtų nei tikros meilės, nei asmeninės atsakomybės.
16. „Malonė nepanaikina laisvos valios.“
Ἡ χάρις οὐκ ἀναιρεῖ τὸ αὐτεξούσιον. (De Fide Orthodoxa II kn.)
Paaiškinimas: Dievo pagalba (malonė) niekada nėra prievartinė. Ji bendradarbiauja su žmogaus apsisprendimu. Tai dvasinis dialogas: Dievas tiesia ranką, bet žmogus turi norėti ją paimti.
IV. Įsikūnijimas: Materijos pašventinimas
17. „Mes išpažįstame dvi prigimtis Kristuje.“
Δύο φύσεις ἐν Χριστῷ ὁμολογοῦμεν. (De Fide Orthodoxa III, 3)
Paaiškinimas: Kristus nėra pusdievis. Jonas pabrėžia, kad Jis yra pilnavertis žmogus ir pilnavertis Dievas. Tik toks ryšys leidžia Jam tapti tikru tiltu tarp Dangaus ir Žemės.
18. „Tobulas žmogus ir tobulas Dievas.“
Τέλειος ἄνθρωπος καὶ τέλειος Θεός. (De Fide Orthodoxa III, 7)
Paaiškinimas: Kristus prisiėmė viską, kas būdinga žmogui – nuovargį, baimę, mirtį. Jei Jis nebūtų tapęs „tobulu žmogumi“, mūsų žmogiškumas nebūtų galėjęs būti pilnai išgydytas.
19. „Mes išpažįstame dvi valias ir du veikimus Kristuje.“
Δύο θελήματα καὶ δύο ἐνεργείας ἐν Xριστῷ ὁμολογοῦμεν. (De Fide Orthodoxa III, 18)
Paaiškinimas: Jėzus nevykdė Dievo plano kaip automatas. Jis turėjo tikrą žmogaus valią, kuri savanoriškai pasirinko paklusti meilei. Tai didžiausias dvasinės laisvės pavyzdys.
20. „Aš negarbinu medžiagos, bet garbinu medžiagos Kūrėją, kuris dėl manęs tapo medžiaga.“
Οὐ τὴν ὕλην προσκυνῶ, ἀλλαˋ τὸν τῆς ὕλης δημιουργόν, τὸν δι᾽ ἐμὲ ὕλην γενόμενον. (De Fide Orthodoxa IV, 16)
Paaiškinimas: Jei Dievas įsikūnijo (tapo medžiaga), vadinasi, materija nėra blogis. Kūnas ir daiktai gali tapti šventi, jei jie mus nukreipia į Dievą. Tai revoliucinis požiūris, reabilituojantis fizinį pasaulį.
21. „Pagarba, skiriama atvaizdui, pereina pirminiam pavidalui.“
Ἡ τῆς εἰκόνος τιμὴ ἐπὶ τὸ πρωτότυπον διαβαίνει. (De Fide Orthodoxa IV, 16)
Paaiškinimas: Pagarba ikonai nėra skirta medžiui ar dažams, bet tam asmeniui, kuris ten pavaizduotas. Ikona veikia kaip „langas“, nukreipiantis mūsų širdį į prototipą – Kristų ar šventuosius.
22. „Prisikėlimas yra mirusiųjų sugrąžinimas į gyvenimą.“
Ἀνάστασίς ἐστιν ἡ τῶν ἀποθανόντων ἀνάκλησις. (De Fide Orthodoxa IV, 27)
Paaiškinimas: Mirtis Jonui nėra galutinis žodžis. Žmogaus asmuo po laiko tėkmės bus atkurtas visoje savo pilnatvėje – tiek siela, tiek kūnas susijungs naujam egzistencijos lygiui.
V. Polemika: Kova už tiesos grynumą
23. „Izmailitų klaida yra Antikristo pirmtakas.“
Ἡ τῶν Ἰσμαηλιτῶν πλάνη πρόδρομος ἐστὶ τοῦ Ἀντιχρίστου. (De Haeresibus, 101)
Paaiškinimas: Jonas islamą vertina kaip sistemą, kuri pasisavina biblijos dalis, bet atmeta patį krikščionybės pamatą – Dievo Įsikūnijimą. Jam tai ženklas, kad atsiranda mokymas, klaidinantis sielas prieš lemiamą dvasinį konfliktą.
24. „Iki Heraklijaus laikų jie dar buvo stabmeldžiai; po to tarp jų iškilo klaidingas pranašas, vardu Mohamedas.“
Ἕως Ἡρακλείου μὲν οὖν ἔτι εἰδωλολάτραι ἦσαν· μετὰ δὲ ταῦτα ψευδοπροφήτης τις ἀνέτειλεν παρ᾽ αὐτοῖς, ὀνόματι Μωάμεδ. (De Haeresibus, 101)
Paaiškinimas: Autorius nurodo konkretų istorinį lūžį. Jis mato Mohamedą kaip žmogų, kuris suformavo savo viziją iš įvairių fragmentų, tačiau Jonas tą viziją laiko nukrypimu nuo tikrojo Apreiškimo.
25. „Išgirdęs žydų ir krikščionių [pasakojimus], jis susikūrė savo ereziją… jį taip pat lydėjo arijonų vienuolis, kuris su juo bendravo.“
Ἀκούσας δὲ τῶν Ἰουδαίων καὶ Χριστιανῶν ἔπλασε τὴν ἑαυτοῦ αἵρεσιν… Ἐγένετο δέ τις μοναχὸς Ἀρειανὸς ὁμιλήσας αὐτῷ. (De Haeresibus, 101)
Paaiškinimas: Autorius sako, kad Mahometas girdėjo ne tik žydų ir krikščionių pasakojimus, bet ir neteisingus, klaidingus krikščionių mokymus, kuriuos skleidė arijonai. Arijonai neigė, kad Jėzus yra Dievas, ir būtent šią klaidą Mahometas perėmė. Todėl Jonas Damaskietis mano, kad islamas atsirado ne iš tikro tikėjimo, o iš senų krikščioniškų erezijų, kurios jau seniai buvo atmestos Bažnyčios.