Paieškos rezultatai (384) pagal: Žydų senovė

Šiaurės krūtų kalnai (ubera aquilonis)

Šiaurės krūtų kalnai, lotyniškai ubera aquilonis, yra vienas iš labiausiai intriguojančių ir simboliškai įkrautų geografinių motyvų, susiformavusių senovės ir viduramžių literatūroje. Šis pavadinimas kilo iš graikiško žodžio μαζοί („krūtys“), kuriuo antikiniai autoriai apibūdino dvi simetriškas, iškilias kalnų viršūnes šiaurėje. Šios viršūnės buvo suvokiamos kaip pasaulio pakraštys, vieta, kur baigiasi civilizuotas pasaulis ir prasideda nežinomas, tamsus … [Skaityti toliau…]

Naujai pakrikštytojo Jokūbo mokymas (Doctrina Jacobi nuper baptizati)

„Naujai pakrikštyto Jokūbo mokymas“ (lot. Doctrina Jacobi nuper baptizati) yra VII amžiaus krikščioniškas tekstas, leidžiantis pažvelgti į pirmąsias reakcijas į islamo atsiradimą. Šis graikiškas dialogas, sukurtas maždaug 634–640 metais, atsirado vos keliolika metų po Mahometo veiklos ir pirmųjų arabų užkariavimų, todėl yra nepaprastai vertingas kaip istorinis liudijimas apie epochą, kai krikščioniškasis pasaulis dar neturėjo jokio … [Skaityti toliau…]

Velykų malonės paprotys (Privilegium Paschale)

Velykų malonės paprotys, lotyniškai vadinamas Privilegium Paschale, yra senovinis teisinis ir religinis paprotys, minimas evangelijose kaip įprasta praktika Romos valdomoje Judėjoje. Pasak šio papročio, per Paschos šventę Romos valdžia galėjo paleisti vieną kalinį, kurį pasirinktų tauta. Tai buvo savotiška malonės forma, simboliškai susieta su švente, kuri žydams priminė išėjimą iš Egipto ir Dievo išlaisvinimą. Tokia … [Skaityti toliau…]

Maloniausioji knyga (Liber Gratissimus)

„Maloniausioji knyga“ (Liber Gratissimus) – tai Petro Damiano traktatas, parašytas apie 1052 metus, skirtas vienai iš svarbiausių XI a. Bažnyčios problemų: simonijos klausimui. Šis kūrinys pateikiamas kaip Epistola 40 Damiano laiškų rinkinyje ir yra vienas ankstyviausių bei įtakingiausių tekstų, nagrinėjančių, ar simonijos būdu gauti šventimai laikytini galiojančiais. Šventimai čia reiškia sakramentinį įšventinimą į kunigystę ar … [Skaityti toliau…]

Sinodinė diskusija (Disceptatio synodalis)

„Disceptatio synodalis“ („Sinodinė diskusija“ arba „Sinodinis ginčas“) – tai šv. Petro Damiano (1007–1072) kūrinys, parašytas investitūros kovos išvakarėse. Šis tekstas nėra traktatas įprasta prasme. Tai – inscenizuota teologinė ir teisinė drama, kurioje susiduria dvi jėgos: Romos Bažnyčios gynėjas ir karaliaus advokatas. Damianas čia pasitelkia dialogo formą, primenančią antikinį disputą, kad išryškintų esminį klausimą: kas turi … [Skaityti toliau…]

Prieš simonistus (adversus simoniacos)

Humberto iš Silva Candida (†1061) traktatas Trijų knygų veikalas prieš simonistus (Humbertus cardinalis Silvae-Candidae – Libri III adversus simoniacos) yra vienas svarbiausių XI a. Bažnyčios dokumentų, skirtų kovai su simonija ir pasaulietine įtaka dvasinėms pareigoms. Parašytas apie 1057–1058 m., šis trijų knygų veikalas tapo kertiniu tekstu, formavusiu vėlesnes Grigaliaus VII reformas ir visą investitūros kovos … [Skaityti toliau…]

Kas yra oktava?

Oktava yra vienas iš tų žodžių, kurie keliauja per skirtingas kultūros sritis, išlaikydami tą pačią semantinę šerdį – aštuonetą. Pats terminas kilęs iš lotyniško octava, reiškiančio „aštuntoji“. Lotynų kalboje šis žodis buvo vartojamas tiek skaičiui žymėti, tiek žymėti aštuntą dieną po tam tikro įvykio. Būtent ši pirminė reikšmė vėliau išsiskleidė į muziką, literatūrą ir liturgiją, … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Mistinis Kristaus Kūnas“ (Mystici Corporis Christi)

„Mystici Corporis Christi“ – popiežiaus enciklika apie Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną Encikliką Mystici Corporis Christi paskelbė popiežius Pijus XII 1943 m. birželio 29 d., šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje. Tai vienas svarbiausių Bažnyčios dokumentų apie jos prigimtį, paskelbtas II pasaulinio karo metu, kai Europa buvo panirusi į smurtą ir chaosą. Mystici Corporis Christi … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Dvasia Guodėja“ (Spiritus Paraclitus)

1920 m. rugsėjo 15 d. popiežius Benediktas XV paskelbė encikliką „Spiritus Paraclitus“, skirtą šv. Jeronimo mirties 1500 metų sukakčiai paminėti. Ši enciklika yra teologinis ir pastoracinis dokumentas, giliai įsišaknijęs tiek katalikų Šventojo Rašto tradicijoje, tiek Bažnyčios mokyme apie įkvėptąjį Dievo žodį. Jos pavadinimas – „Guodžianti Dvasia“ – paimtas iš Evangelijos pagal Joną, kalbant apie Šventąją … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Dieviškosios išminties paslaptis“ (Arcanum divinae sapientiae)

Encikliką Arcanum divinae sapientiae paskelbė popiežius Leonas XIII 1880 m. vasario 10 d. Tai viena svarbiausių jo pontifikato enciklikų, tapusi pagrindiniu Katalikų Bažnyčios santuokos mokymo dokumentu XIX amžiaus pabaigoje. Šis lotyniškas pavadinimas reiškia „Dieviškosios išminties paslaptis“. Dažniausi vertimo variantai: XIX a. Europoje sparčiai plito sekuliarizacija – daug šalių valstybės perėmė santuokos registravimą, įvedė civilines santuokas, … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Viešpatį ir Gaivintoją“ (Dominum et vivificantem)

Encikliką Dominum et Vivificantem paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1986 m. gegužės 18 d., per Sekminių iškilmę. Tai buvo penktoji jo pontifikato enciklika ir trečioji, užbaigianti Trinitarinę trilogiją: po Redemptor Hominis (1979 m.), skirtos Kristui, ir Dives in Misericordia (1980 m.), skirtos Dievo Tėvo gailestingumui, ši enciklika skirta Šventajai Dvasiai. Enciklikos pavadinimas Dominum et Vivificantem … [Skaityti toliau…]

Enciklika „Krikščioniškoji išmintis“ (Sapientiae christianae)

Enciklika Sapientiae Christianae („Krikščioniškoji išmintis“) paskelbta 1890 m. sausio 10 d. (ne 1889-08-10, kaip kartais neteisingai nurodoma) ir priklauso popiežiui Leonui XIII, kuris pontifikavo nuo 1878 iki 1903 metų. Šis dokumentas yra vienas iš reikšmingesnių jo tekstų, skirtų krikščionių pilietinio ir moralinio gyvenimo temai. Lotyniškas pavadinimas Sapientiae Christianae pažodžiui reiškia „Krikščioniškoji išmintis“. Lietuviškai enciklika dažnai … [Skaityti toliau…]



Ieškote daugiau apie: Žydų senovė?

Trumpas paaiškinimas pagal užklausą

Žydų senovė yra neatsiejama nuo biblinės istorijos, kuri prasideda patriarchų laikais ir tęsiasi per šimtmečius trukusį tautos formavimąsi. Ši istorija prasideda nuo Abraomo, kuris tapo pirmuoju tikėjimo vienu Dievu pradininku. Vėliau Mozė (Moshe) išvedė izraelitus iš Egipto vergijos, suteikdamas jiems Torą, kuri tapo dvasiniu bei teisiniu tautos pagrindu. Senovės Izraelio karalystė, kuriai vadovavo karaliai Dovydas (David) ir Saliamonas (Shlomo), tapo svarbiu religiniu centru, kuriame buvo pastatyta pirmoji Jeruzalės šventykla. Šis laikotarpis žymi gilią dvasinę brandą, kai pranašai skelbė Dievo valią ir kvietė žmones laikytis moralinių įstatymų. Nors tauta patyrė tremtį ir išbandymus, jos tikėjimas išliko tvirtas ir nepalaužiamas. Šiandien mes galime geriau suprasti savo dvasines šaknis tyrinėdami šiuos senuosius įvykius, kurie suformavo Vakarų civilizacijos moralinį veidą. Kiekvienas šios istorijos etapas atskleidžia žmogaus ir Dievo ryšio svarbą, kuri išlieka aktuali kiekvienam ieškančiam tiesos.