VIII a. viduryje, pačiame Omejadų kalifato centre – Damaske, krikščionių vienuolis ir teologas Jonas Damaskietis užbaigė savo grandiozinį veikalą „Žinių šaltinis“. Antrojoje jo dalyje, pavadintoje „Apie erezijas“ (lot. De Haeresibus, gr. Περὶ αἱρέσεων), pačiame šio sąrašo gale, jis aprašė reiškinį, kurį šiandien vadiname islamu, tačiau tuo metu jis buvo žinomas kitu vardu – izmailitų klaida. Jonas Damaskietis buvo vienas pirmųjų krikščionių mąstytojų, kuris į islamą žvelgė ne kaip į visiškai naują religiją, o kaip į specifinę krikščionišką ereziją, turinčią gilias šaknis biblinėje istorijoje.
Pavadinimų kilmė: Nuo Izmaelio iki Saros „tuštumos“
Jonas Damaskietis savo straipsnyje vartoja kelis terminus šiems žmonėms apibūdinti: izmailitai (gr. Ἰσμαηλῖται), agariečiai (gr. Ἁγαρηνοί) ir saracėnai (gr. Σαρακηνοί). Autorius gilinasi į šių vardų kilmę, siekdamas parodyti jų vietą bibliniame kontekste:
- Izmailitai ir agariečiai: Šie vardai tiesiogiai nurodo į Izmaelį – Abraomo sūnų, kurį jam pagimdė vergė Hagara. Pasak Jono, ši grupė save kildina iš šios atšakos, todėl jie laikomi „kūno vaikais“, priešingai nei Izaokas, „pažado vaikas“.
- Saracėnai: Čia Jonas pateikia įdomią, nors moksliškai ginčytiną etimologiją. Jis teigia, kad terminas kilęs iš graikų frazės Sarras kenous (gr. Σάρρας κενούς), reiškiančios „tušti nuo Saros“. Tai aliuzija į momentą, kai Hagara, po konflikto su Abraomo žmona Sara, buvo išsiųsta į dykumą „tuščiomis rankomis“. Jonas ironizuoja, kad izmailitai vėliau patys save ėmė vadinti saracėnais, norėdami nuslėpti savo vergės (Hagaros) kilmę ir apsimesti kilusiais iš laisvosios Saros.
Pranašas Mamedas ir arijonų pėdsakas
Jono Damaskiečio pasakojimo ašis – asmuo, kurį jis vadina Mamedu (Muhammadas). Pasak autoriaus, Mamedas pasirodė imperatoriaus Heraklėjo laikais (VII a. pradžia). Straipsnyje rašoma, kad Mamedas „atsitiktinai susipažino su Senuoju ir Naujuoju Testamentu bei neva pasikalbėjo su arijonu vienuoliu“. Tai esminė detalė: arijonizmas neigė Kristaus dievystę, todėl Jonas Damaskietis islamą matė kaip arijonizmo tąsą, pritaikytą arabų kultūrai.
Jonas teigia, kad Mamedas, pasitelkęs pamaldumo kaukę, įtikino tautą, jog Raštas jam buvo nuleistas tiesiai iš dangaus per dievišką apreiškimą. Krikščionių teologas čia negaili kritikos, pabrėždamas, kad joks pranašas apie Mamedą nepranašavo, o jo „apreiškimai“ vyko niekam nematant, pranašui miegant, o tai prieštarauja biblinei tradicijai, kur Dievas kalba visos tautos akivaizdoje (kaip Mozės atveju ant Sinajaus kalno).
Teologinis ginčas: Kristus – Žodis ar kūrinys?
Didžiausią straipsnio dalį užima teologinė polemika apie Kristaus prigimtį. Jonas pastebi, kad izmailitai pripažįsta Kristų esant Dievo Žodžiu ir Dvasia, tačiau jie kategoriškai neigia Jo kaip Dievo Sūnaus statusą.
Jonas Damaskietis naudoja meistrišką loginį argumentą:
- Jei jūs sakote, kad Kristus yra Dievo Žodis (gr. Logos), bet Jis nėra Dievas, vadinasi, tas Žodis yra kūrinys.
- Jei Žodis yra kūrinys, vadinasi, iki Jo sukūrimo Dievas buvo bežodis (gr. alogos).
- Tačiau Dievas negali būti be savo Žodžio ar Dvasios, vadinasi, Kristus privalo būti vienos esmės su Tėvu.
Be to, Jonas mini izmailitų tikėjimą, kad Kristus nebuvo nukryžiuotas – esą žydai nukryžiavo tik Jo šešėlį, o Dievas Jį gyvą pasiėmė pas save į dangų. Tai Jonas vadina absurdišku bandymu „apsaugoti“ Dievą nuo kančios, kartu paneigiant visą Išganymo esmę.
Moralė ir papročiai: Nuo „Telyčios“ iki „Stalo“
Straipsnio pabaigoje Jonas apžvelgia praktinį izmailitų gyvenimą. Jis mini konkrečias Korano dalis, kurias vadina „raštais“:
- Moterų raštas: Jame kritikuojamas leidimas turėti keturias žmonas ir daugybę sugulovių. Jonas pasakoja istoriją apie pranašo bendražygį Zeidą ir jo žmoną, kuria susižavėjo Mamedas, pateikdamas tai kaip pavyzdį, kaip apreiškimai būdavo pritaikomi asmeniniams poreikiams.
- Telyčios raštas: Čia Jonas išjuokia pasakojimą apie karvės kraują, kuris neva prikelia numirėlius.
- Stalo raštas: Minima istorija apie dangiškąjį stalą, duotą Kristui.
Jonas taip pat pabrėžia griežtus draudimus: vyno gėrimo tabu, šabo atmetimą ir krikšto pakeitimą apipjaustymu (įskaitant ir moteris).
Išvada: Šimtoji klaida
Jonas Damaskietis savo traktatą užbaigia izmailitais neatsitiktinai. Tai šimtoji erezija, simbolizuojanti klaidų pilnatvę. Nors jis pripažįsta, kad izmailitai išpažįsta vieną Dievą, jis perspėja krikščionis, kad šis mokymas, atimantis iš Kristaus dievystę, yra pavojingas klaidinimas, kurį jis vadina „Antikristo pirmtaku“.
Šis tekstas išlieka vienu svarbiausių šaltinių, leidžiančių suprasti, kaip ankstyvoji krikščionybė bandė konceptualizuoti ir intelektualiai atremti islamo iššūkį pačiais pirmaisiais jo gyvavimo šimtmečiais.