Kai skaitome Jono Damaskiečio VIII a. veikalą „Apie erezijas“ (lot. De Haeresibus), susiduriame su asmenybe, vardu Mamedas (gr. Μάμεδ). Šiuolaikiniam skaitytojui šis vardas gali pasirodyti nepažįstamas, tačiau tai nėra „kitas“ asmuo – tai tas pats Islamo pranašas Muhammadas, tik pamatytas per graikišką fonetinį ir teologinį filtrą.
Kodėl būtent „Mamedas“?
Jonas Damaskietis, rašydamas graikiškai, susidūrė su kalbiniu iššūkiu. Arabiškas vardas Muḥammad turi garsų, kurių graikų abėcėlė negalėjo tiksliai perteikti:
- Graikų kalboje nėra raidės, atitinkančios stiprų arabišką „h“ garsą vardo viduryje.
- Galūnė „-ed“ arba „-et“ graikams skambėjo natūraliau nei arabiška „-ad“.
Todėl graikiška forma Mamedas (gr. Μάμεδ) tapo standartine ankstyvosios bizantinės polemikos lytimi. Jonui Damaskiečiui tai nebuvo klaida – tai buvo tiesioginis būdas įvardyti asmenį, kurio sekėjai tuo metu valdė Damaską.
Kiti šaltiniai: Mamedo vardo variacijos
Jonas Damaskietis nebuvo vienintelis, vartojęs šią ar panašią formą. Bizantijos kronikose ir teologiniuose traktatuose šis vardas evoliucionavo, tačiau išlaikė panašią struktūrą:
- Teofanas Išpažinėjas (IX a. pr.): Savo garsiojoje „Chronografijoje“ jis vartoja formą Mouameth (gr. Μουάμεθ). Teofanas rėmėsi tais pačiais šaltiniais kaip ir Jonas, tačiau jo forma šiek tiek labiau priartėja prie originalaus tarimo, nors vis tiek išlieka pritaikyta graikų kalbai.
- Georgijus Amartolas (IX a.): Savo pasaulio kronikoje jis vėl grįžta prie Mamedo (gr. Μάμεδ) formos, tiesiogiai cituodamas Joną Damaskietį. Jo raštai tapo pagrindu daugeliui vėlesnių slavų vertimų, todėl forma „Mamedas“ pateko ir į senąją slavų raštiją.
- Niketas Bizantietis (IX a. pab.): Jis parašė vieną aštriausių antikoraninių traktatų, kuriame vartoja Maomet (gr. Μαόμετ) variantą.
- Eufimijus Zigabenas (XII a.): Savo veikale „Dogminė ginkluotė“ (Panoplia Dogmatica) jis sistemina visas erezijas ir vartoja formą Moameth (gr. Μωάμεθ).
Mamedas kaip „Izmaelitų klaidos“ architektas
Jono Damaskiečio tekste Mamedas nėra tiesiog istorinė figūra – jis yra erezijos autorius. Jonas pabrėžia, kad Mamedas buvo sumanus mokinys, kuris:
- Iš krikščionių perėmė vieno Dievo idėją.
- Iš arijonų – požiūrį, kad Kristus nėra Dievas, o tik kūrinys.
- Sukūrė savo „raštus“, kuriuos krikščionių teologas vadina „juokingais tauškalais“.
Svarbu tai, kad Jonas Damaskietis Mamedą aprašo ne kaip svetimą pagonį, o kaip asmenį, kuris bandė „reformuoti“ krikščionybę, bet nuvedė savo sekėjus į klaidą. Jis vadina jį netikru pranašu, kuris savo apreiškimus gavo ne per Dievo malonę, o per sapnus, kurių niekas negalėjo patvirtinti.
Vardas Mamedas primena mums apie laikotarpį, kai krikščionybė ir islamas susidūrė intelektualinėje kovoje. Tai liudijimas apie VII–VIII a. Artimųjų Rytų realybę, kur kalbos ir kultūros persipynė. Jonas Damaskietis mums paliko ne musulmonišką pranašo portretą, o tai, kaip jį matė ir suprato bizantiškoji intelektualinė tradicija.