Sąvoka „barbarizmas“ religiniame kelyje užima kur kas svarbesnę vietą, nei galime pagalvoti iš pirmo žvilgsnio. Nors kasdienybėje šį žodį siejame su prasta kalba ar grubiu elgesiu, krikščioniškoji mintis jam suteikia istorinį ir teologinį svorį. Vienas svarbiausių šaltinių, padedančių suprasti šią sąvoką, yra aštuntajame amžiuje gyvenusio šventojo Jono Damaskiečio (Joannes Damascenus) darbai. Jis savo garsiame veikale „Išminties šaltinis“, kurio dalis vadinasi „Apie erezijas“ (De Haeresibus), barbarizmą iškelia kaip pačią pirmąją žmonijos paklydimo formą. Tai nėra tiesiog neteisingas žodis sakinyje, o ištisa dvasinė era, kurioje žmogus gyveno be Dievo duoto įstatymo.
Pirmoji erezija šventojo Jono Damaskiečio raštuose
Jonas Damaskietis, rašydamas Damaske ir vėliau šventojo Sabo vienuolyne netoli Jeruzalės, siekė susisteminti visą krikščioniškąjį mokymą. Jo traktate „Apie erezijas“ aprašoma šimtas klaidingų mokymų, tačiau sąrašas pradedamas ne nuo sudėtingų teologinių ginčų, o nuo keturių pamatinių „motininių“ erezijų (heresis). Barbarizmas čia užima pirmąją vietą. Pasak autoriaus, tai laikotarpis nuo Adomo iki Nojaus tvyrojusi būsena. Tai buvo laikas, kai žmonės neturėjo užrašyto įstatymo, o jų gyvenimas rėmėsi vien tik asmenine valia ir instinktais.
Šiame kontekste barbarizmas suprantamas kaip dvasinis pirmykštiškumas. Jonas Damaskietis aiškina, kad barbaras yra tas, kuris vadovaujasi savo užgaidomis, nepažįsta kūrėjo ir neturi jokios moralinės struktūros. Tai erezija, nes žmogus atsiskyrė nuo tiesos dar net nespėjęs jos pažinti. Įdomu tai, kad Šv. Jonas pabrėžia: barbarizmo laikais žmonės klydo ne todėl, kad būtų pasirinkę klaidingą Dievą, o todėl, kad jie apskritai gyveno be jokio dvasinio orientyro. Tai buvo chaosas, kuriame žmogus pats tapo savo dievu, o toks elgesys yra šaknis visų vėlesnių nukrypimų nuo tikėjimo.
Jono Damaskiečio išskirtos keturios pradinės klaidos:
- Barbarizmas (barbarismos) – gyvenimas be įstatymo nuo Adomo iki tvano.
- Skitizmas (scythismos) – laikotarpis po tvano iki Babelio bokšto statybos.
- Helenizmas (hellenismos) – stabmeldystės ir graikų filosofijos klaidos.
- Judaizmas (iudaismos) – Mozės įstatymo laikymasis atmetant Kristų.
Barbarizmo apraiškos dvasiniame kelyje
Žvelgiant giliau į šventojo tekstus, tampa aišku, kad barbarizmas nėra tik dulkėta istorija. Tai dvasinė būsena, į kurią galime nukristi ir šiandien. Kai žmogus atsisako dvasinės disciplinos ir nusprendžia, kad jo paties nuomonė yra aukščiausias tiesos kriterijus, jis grįžta į tą patį pirmykštį barbarizmą. Religinėje praktikoje tai pasireiškia kaip savivalė. Žmogus gali vadintis tikinčiuoju, bet jei jis nepaiso bendruomenės tradicijos ar šventųjų tekstų autoriteto, jis tampa dvasiniu barbaru, kuriančiu savo asmeninę, niekuo nepagristą religiją.
Jonas Damaskietis pabrėžia, kad išėjimas iš barbarizmo įvyko tada, kai Dievas pradėjo ryškinti savo valią per pranašus ir įstatymą. Todėl barbarizmas krikščionybėje visada priešinamas tvarkai ir apreiškimui. Jei mes liturgijoje ar maldoje pradedame elgtis bet kaip, ignoruodami prasmę ir šventumą, mes įnešame barbarizmo elementų į šventąją erdvę. Tai sukelia sumaištį, kuri trukdo kitiems rasti kelią į Dievą. Tad barbarizmas yra ne kas kita, kaip tamsa, atsirandanti ten, kur nėra šviesos, tvarkos ir paklusnumo tiesai.
Atpažinti šį reiškinį svarbu todėl, kad jis veikia tyliai. Tai dvasinis apsileidimas, kai mums tampa nebeįdomu gilintis į tikėjimo tiesas, o malda virsta mechaniniu veiksmu be širdies dalyvavimo. Jonas Damaskietis savo veikale perspėja, kad visos kitos erezijos kilo būtent iš šio pradinio nesugebėjimo priimti dieviškosios tvarkos. Jei nesuvaldome savo „barbariškos“ prigimties, kuri trokšta tik žemiškų malonumų ir laisvės be atsakomybės, negalime tikėtis dvasinio augimo.