Kai kalbame apie filosofiją, kuri padėjo krikščionybei suformuluoti savo požiūrį į sielą ir anapusinį gyvenimą, pirmoji vieta tenka platonikams (Platonikoi). Šis judėjimas kilo iš garsiausio antikos mąstytojo Platono (Platon) mokymo, kuris Atėnuose įkūrė Akademiją (Akademia). Platonikai nebuvo tiesiog sausi teoretikai – jie ieškojo atsakymų į klausimus, kurie rūpi kiekvienam žmogui: kas mes esame, iš kur … [Skaityti toliau…]
Senovės Atėnų gatvėse, Likėjaus (Lyceum) giraitės pavėsyje, gimė intelektualinis judėjimas, kuris vėliau tūkstantmečiams tapo krikščioniškosios minties įrankiu, o kartais – ir jos dvasiniu iššūkiu. Tai peripatetikai (peripatetikos). Šis pavadinimas kildinamas iš graikiško žodžio, reiškiančio „vaikštinėjimą“. Pasakojama, kad mokyklos įkūrėjas Aristotelis (Aristoteles) dėstė savo pamokas tiesiog vaikščiodamas su mokiniais dengtomis galerijomis (peripatos). Religiniame kontekste šie mąstytojai … [Skaityti toliau…]
Jeruzalės šventykla kadaise buvo viso žydų pasaulio ašis. Čia šeimininkavo žmonės, kurių vardas šiandien dažnam skamba kaip istorinė mįslė – sadukiejai (Sadducaei). Ši grupė susiformavo maždaug antrame amžiuje prieš Kristų ir savo įtaką išlaikė iki pat Jeruzalės sugriovimo septyniasdešimtaisiais metais po Kristaus. Pavadinimas kildinamas iš vyriausiojo kunigo Cadoko (Tsadok), tarnavusio dar karaliaus Saliamono laikais, vardo. … [Skaityti toliau…]
Skaitydami Šventąjį Raštą ar gindamiesi į krikščionybės istoriją, dažnai susiduriame su grupe, kuri atrodo esanti kažkur per vidurį tarp judaizmo ir pagonybės. Tai samaritanai (Samaritae). Jų vardas kilęs iš Samarijos (Samaria) regiono pavadinimo, kuris hebrajiškai skamba kaip Šomron (Šomron). Nors šiandien jų bendruomenė yra itin maža, jų vaidmuo dvasinėje istorijoje yra milžiniškas. Jonas Damaskietis (Joannes … [Skaityti toliau…]
Septintajame amžiuje Bizantijos imperija išgyveno sunkius laikus. Iš rytų spaudė persai, o vėliau pasirodė ir arabų kariuomenės. Imperatorius Heraklijus (Heraclius) suprato, kad norėdamas išlaikyti valstybę, jis privalo suvienyti krikščionis, kurie tuo metu buvo beviltiškai susipriešinę dėl ankstesnių teologinių ginčų. Didžiausia takoskyra driekėsi tarp tų, kurie laikėsi Chalcedono susirinkimo sprendimų, ir monofizitų, pabrėžusių tik dieviškąją Kristaus … [Skaityti toliau…]
Penktajame amžiuje, kai krikščionių teologai bandė tiksliai sudėlioti Kristaus asmenybės mozaiką, Konstantinopolio vienuolynų tyloje kilo nauja audra. Jos centre atsidūrė senas ir itin gerbiamas vienuolis, archimandritas Eutichas (Eutyches). Jis buvo karštas Nestorijaus priešininkas ir taip stipriai norėjo apginti Kristaus dieviškumą, kad netyčia peržengė ribą, už kurios žmogiškumas tiesiog išnyko. Jo mokymas, vėliau pavadintas kaip eutychijonizmas … [Skaityti toliau…]
Penktojo amžiaus pradžioje Konstantinopolis buvo krikščioniškojo pasaulio centras, kuriame politinės intrigos pynėsi su giliais teologiniais ginčais. 428 metais į šio miesto patriarcho sostą sėdo iš Antiochijos atvykęs vienuolis Nestorijus (Nestorius). Jis garsėjo puikiomis iškalbos dovanomis, tačiau netrukus jo pamokslai sukėlė neregėtą audrą. Nestorijus pabandė atsakyti į klausimą, kuris kankino daugelį: kaip Jėzus gali būti ir … [Skaityti toliau…]
Antrajame amžiuje krikščionybė dar tik ieškojo savo galutinės formos, o Romos gatvėse ir intelektualų rateliuose skambėjo vardas, kuris galėjo pakeisti visą Bažnyčios istoriją. Tas žmogus buvo Valentinas (Valentinus), kilęs iš Egipto ir išsilavinimą gavęs Aleksandrijoje. Jis buvo toks charizmatiškas ir iškalbingas, kad netgi pretendavo tapti Romos vyskupu. Tačiau pralaimėjęs rinkimus, Valentinas pasuko kitu keliu ir … [Skaityti toliau…]
Religinės motyvacijos muzika – tai tiek liturginiai giesmės, tiek modernūs žanrų mišiniai, kuriuose atsispindi tikėjimo paieškos, dvasiniai klausimai ar tiesioginis garbinimas. Štai esminiai kūriniai, kurie palietė širdis ir liko kultūros pavelde: 1. „Messiah“ (1741) Autorius: Georg Friedrich HändelOratorija, kurioje garsiausias fragmentas – „Hallelujah Chorus“, tapęs simboliu dėkingumui Dievui. Händelio kūrinys perteikia Kristaus gyvenimą nuo gimimo … [Skaityti toliau…]
Advento penktadieniai – tai ypatingos dienos, kai tikintieji kviečiami į tylą, pasninką ir dvasinį susikaupimą, laukdami Kristaus gimimo. Nors šie penktadieniai nėra tokie griežti kaip Gavėnios metu, jie išlaiko atgailos ir susilaikymo dvasią, kuri yra viso Advento esmė. Kada būna Advento penktadienis? Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas, todėl priklausomai nuo metų, jame gali būti … [Skaityti toliau…]
Micva (hebr. mitzvah, מצווה) judaizmo tradicijoje reiškia Dievo įsakymą, duotą Izraelio tautai per Torą. Tai vienas svarbiausių žydų religijos terminų, apimantis tiek moralinius, tiek ritualinius, tiek bendruomeninius įsipareigojimus. Nors žodis „micva“ pažodžiui reiškia „įsakymas“, rabinų tradicijoje jis įgijo platesnę prasmę – micva laikoma ne tik teisine pareiga, bet ir šventumo veiksmu, kuris sujungia žmogų su … [Skaityti toliau…]
„Dievas davė rankas – pats dirbk, o ne lauk stebuklo“ – ši lietuviška patarlė primena, kad žmogus yra aktyvus Dievo kūrybos dalyvis, o ne tik pasyvus stebuklų laukiantis stebėtojas. Posakis akcentuoja labai svarbų dvasinį principą – pasitikėjimas Dievu ir Jo malonėmis nereiškia, jog turime atsisakyti pastangų ar veiksmų savo gyvenime. Biblijoje aiškiai atsispindi šis principas: … [Skaityti toliau…]