Ketvirtojo amžiaus viduryje, kai krikščioniškoji mintis buvo pasiekusi savo intelektualinį įkarštį, Mažojoje Azijoje iškilo judėjimas, kuris krikščionybę bandė paversti grynosios logikos disciplina. Tai buvo eunomianai (Eunomiani), radikaliausia arijonizmo atšaka, pasivadinusi savo pagrindinio teoretiko, Kiziko vyskupo Eunomijaus (Eunomius, mirė apie 393 m.), vardu. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (76 skyriuje) juos aprašo kaip žmones, kurie savo dialektika bandė „išmatuoti neišmatuojamą“, o jų mokymas tapo viena didžiausių krizių krikščionybės istorijoje.
Eunomijus: dialektikos meistras iš Kapadokijos
Eunomijus gimė Kapadokijoje, valstiečių šeimoje, tačiau jo protas buvo skirtas ne žemei dirbti, o sudėtingiausioms filosofinėms konstrukcijoms. Jis tapo radikalaus arijono Aetijaus mokiniu ir perėmė jo mokymą apie Tėvo ir Sūnaus „nepanašumą“ (anomois). Eunomijus buvo ne tik talentingas oratorius, bet ir sistemingas rašytojas, kurio pagrindinis veikalas „Apologija“ tapo eunomianų manifestu.
Skirtingai nei kiti to meto krikščionys, kurie Dievą laikė paslaptimi, Eunomijus teigė, kad Dievas yra visiškai pažinus. Jis garsėjo drąsiu pasakymu: „Aš pažįstu Dievą taip gerai, kaip Jis pats save pažįsta“. Eunomianams tikėjimas nebuvo mistinis patyrimas, o loginių teiginių rinkinys.
Agennesia: Dievo esmė matematinėje formulėje
Eunomianų doktrinos pagrindas buvo vienas vienintelis graikiškas žodis – agennēsia (negimstamumas). Eunomijus teigė, kad Dievo Tėvo esmė yra tai, jog Jis yra niekieno nepagimdytas ir niekam nepavaldus.
Jų loginė grandinė buvo negailestinga:
- Jei Dievo esmė yra „Negimstamumas“, tai bet kas, kas yra gimęs, negali būti Dievas.
- Sūnus (Logosas) yra gimęs (kūrinys), vadinasi, Jis turi pradžią.
- Išvada: Tėvas ir Sūnus yra visiškai skirtingos esmės (anomoioi). Sūnus yra tik pirmasis ir tobuliausias Dievo kūrinys, sukurtas Tėvo valia, bet ne iš Jo prigimties.
Didžiųjų Kapadokijos tėvų atsakas
Eunomianų iššūkis buvo toks didelis, kad jam atremti prireikė trijų ryškiausių to meto krikščionybės protų – Bazilijaus Didžiojo, Grigaliaus Nysiečio ir Grigaliaus Nazianzietrio. Jie parašė ištisus traktatus „Prieš Eunomijų“, kurie iki šiol laikomi teologijos šedevrais.
Bazilijus Didysis pabrėžė, kad Eunomijus supainiojo vardus su esmėmis. Jis teigė, kad „Tėvas“ yra vardas, nurodantis santykį, o ne prigimtį. Grigalius Nysietis pridūrė, kad žmogaus kalba yra per skurdi, kad apibrėžtų Dievą, ir kad eunomianų bandymas įkalinti Dievą logikoje yra tiesiog dvasinė puikybė.
Konstantinopolio susirinkimas ir imperatorių bausmė
Eunomianų sėkmė truko tol, kol imperatorių soste sėdėjo arijonams palankūs valdovai. Tačiau 381 metais įvykęs Antrasis visuotinis Konstantinopolio susirinkimas padėjo tašką. Eunomianai buvo oficialiai pasmerkti, o jų krikštas (kurį jie atlikdavo tik vieną kartą panardindami, teigdami, kad krikštija ne į Trejybę, o į Kristaus mirtį) buvo pripažintas negaliojančiu.
Imperatorius Teodosijus I išleido griežtus įstatymus:
- Eunomianams buvo uždrausta rinktis į susirinkimus.
- Jų knygos turėjo būti sudegintos (todėl dauguma Eunomijaus raštų mus pasiekė tik per jo oponentų citatas).
- Jie prarado teisę paveldėti turtą ar sudaryti testamentus.
Palyginimo lentelė: Eunomianai prieš Ortodoksiją
| Teologinis klausimas | Ortodoksinė krikščionybė | Eunomianai |
| Dievo pažinumas | Dievas yra nepasiekiama paslaptis | Dievas yra visiškai suvokiamas protu |
| Sūnaus prigimtis | Tos pačios esmės kaip Tėvas (homoousios) | Visiškai nepanašus į Tėvą (anomoios) |
| Dievo vardas | Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia | Tikrasis vardas – Negimstantysis (Agennetos) |
| Krikštas | Vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios | Tik į Kristaus mirtį (neigiant Trejybę) |
Judėjimo saulėlydis
Eunomijus mirė tremtyje savo gimtojoje Kapadokijoje, apleistas ir užmirštas. Jo sekėjai, nors ir išlaikė savo bendruomenes kai kuriose imperijos dalyse dar kelis dešimtmečius, pamažu ištirpo. Jų griežtas racionalizmas nesuteikė dvasinės paguodos, kurios ieškojo žmonės, o Kapadokijos tėvų suformuluota mistinė teologija pasirodė esanti gyvybingesnė.
Jonas Damaskietis savo veikale „Apie erezijas“ eunomianus mini kaip tuos, kurie krikščionybę bandė paversti sausa Aristotelio filosofija. Jie liko istorijoje kaip pavyzdys to, kas nutinka, kai žmogaus intelektas bando užimti apreiškimo vietą.