Paskutinis žmogus (Der letzte Mensch)

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, vaikščiodamas po Sils-Marijos Alpes Šveicarijoje, vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche suformavo vieną šiurpiausių ir labiausiai pranašiškų savo filosofijos koncepcijų. Veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ (Also sprach Zarathustra, parašytas 1883–1885 m.), jis pristatė Paskutinį žmogų (Der letzte Mensch) – būtybę, kuri yra visiška priešingybė jo išsvajotam Antžmogiui (Übermensch). Jei Antžmogis yra kūrėjas, peržengiantis savo ribas, tai Paskutinis žmogus yra galutinis istorijos produktas, pasirinkęs patogų nykumą vietoj pavojingo skrydžio.

Zaratustros prakalba: minia, kuri nori būti maža

Knygos prologu Nietzsche nukelia mus į turgavietę, kur pagrindinis herojus Zaratustra bando miniai paaiškinti apie Antžmogį – dvasios evoliucijos viršūnę. Tačiau, matydamas, kad žmonės jo nesupranta, jis nusprendžia juos pagąsdinti tuo, kas nutiks, jei jie nustos siekti aukštumų. Jis pristato Paskutinį žmogų.

Nietzsche piešia paveikslą visuomenės, kurioje nebeliko konfliktų, kančios, bet kartu nebeliko ir didybės. Paskutinis žmogus yra tas, kuris nebegali savęs niekinti, nes jis savimi visiškai patenkintas.

„Žemė pasidarė maža, ir joje šokinėja paskutinis žmogus, kuris viską daro mažą. Jo padermė yra neišnaikinama kaip žemės blusa; paskutinis žmogus gyvena ilgiausiai.“

Paskutinio žmogaus portretas: patogumo kultas

Paskutinis žmogus pasižymi bruožais, kuriuos Nietzsche laikė moderniosios civilizacijos nuosmukio viršūne:

• Laimė kaip komfortas: Paskutiniam žmogui laimė reiškia šilumą, pilvą ir saugumą. Jis vengia bet kokio pavojaus, rizikos ar dvasinės įtampos.
• Vienodumas (Egalitarizmas): „Nėra nei piemens, nei bandos, visi nori to paties, visi yra lygūs.“ Nietzsche manė, kad ši dirbtinė lygybė kyla ne iš pagarbos, o iš ambicijų trūkumo – niekas nenori išsiskirti, kad nereikėtų prisiimti atsakomybės.
• Sveikatos kultas: Paskutinis žmogus paniškai bijo ligų ir mirties. Jis rūpinasi savo sveikata ne tam, kad nuveiktų ką nors didingo, o tam, kad kuo ilgiau pratęstų savo beprasmį egzistavimą.
• „Išradome laimę“: Paskutiniai žmonės mirksi ir sako: „Mes išradome laimę“. Šis „mirksėjimas“ simbolizuoja intelektualinį aklumą ir dvasinį ribotumą.

Kodėl tai „Paskutinis“ žmogus?

Nietzsche šį terminą vartojo ne biologine prasme. Tai žmogus, kuris užbaigia žmogaus, kaip „tiltų tarp gyvulio ir Antžmogio“, epochą. Paskutinis žmogus yra istorijos aklavietė. Jis nustojo tempti „ilgesio lanką“ į žvaigždes. Jam nebereikia nieko kurti, nes jis viską turi; jam nebereikia niekuo tikėti, nes jis viskuo abejoja; jam nebereikia mylėti, nes meilė reikalauja pasiaukojimo.

Būtent šis dvasinis sąstingis Nietzsche’i atrodė baisesnis už karus ar katastrofas. Paskutinio žmogaus visuomenė yra rami, saugi ir… mirusi viduje.

Paskutinis žmogus šiandienos kontekste

Nors koncepcija gimė XIX a. pabaigoje, daugelis filosofų (pvz., Francis Fukuyama veikale „Istorijos pabaiga ir paskutinis žmogus“, 1992 m.) pastebi, kad moderni vartotojų visuomenė stulbinančiai panaši į Nietzsche’s aprašymą.

• Hedonizmas: Malonumų ieškojimas kaip pagrindinis gyvenimo tikslas.
• Rizikos vengimas: Saugumas keliamas aukščiau už laisvę ar tiesą.
• Socialinis konformizmas: Baimė pasakyti ką nors, kas galėtų „sužeisti“ kitą arba išskirti tave iš minios.

Zaratustros tragizmas slypi tame, kad kai jis baigia pasakoti apie Paskutinį žmogų, minia turgavietėje pradeda šaukti: „Duok mums šitą paskutinį žmogų, o Zaratustra! Paversk mus šitais paskutiniais žmonėmis!“ Žmonės nenorėjo Antžmogio keliamų iššūkių; jie norėjo patogios pabaigos.