Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai Bažnyčia jau buvo išgryninusi mokymą apie Kristaus dievystę, iškilo naujas, itin subtilus klausimas: o kaipgi su Jo žmogiškumu? Šio ginčo centre atsidūrė Apolinaras Laodikietis (apie 310–390 m.), gerbiamas vyskupas ir uolus Nikejos tikėjimo gynėjas. Jo sekėjai, kuriuos šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (77 skyriuje) vadina dimoiritais (Dimoiritae), sukėlė sumaištį teigdami, kad Kristus nebuvo pilnavertis žmogus. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio dimoirites („dviejų dalių šalininkai“), nes jie tikėjo, kad Kristuje žmogiškoji prigimtis buvo nepilna – jai trūko vienos iš trijų esminių dalių.
Apolinaras: Nuo ortodoksijos herojaus iki schizmos pradininko
Apolinaras Laodikietis (Jaunesnysis) buvo vienas iškiliausių savo laikmečio intelektualų. Jis buvo artimas šv. Atanazo Didžiojo draugas ir kartu su juo kovojo prieš arijonus. Kai imperatorius Julijonas Atskalūnas uždraudė krikščionims studijuoti graikų klasiką, Apolinaras perrašė Bibliją graikų epų ir tragedijų forma, kad krikščionių jaunimas neliktų be išsilavinimo.
Tačiau jo meilė logikai ir noras apsaugoti Kristaus dievystę nuo bet kokio „suteršimo“ žmogišku klystamumu nuvedė jį į pavojingą teritoriją. Apie 360–370 metus jis pradėjo skelbti, kad Kristuje negalėjo egzistuoti žmogaus protas, nes žmogaus protas yra nuodėmės ir laisvų pasirinkimų šaltinis.
Dimoiritų formulė: Logos vietoj proto
Dimoiritai rėmėsi tuometine trichotomine žmogaus samprata (kūnas, siela, protas). Jie mokė, kad Jėzus turėjo:
- Žmogaus kūną (soma);
- Žmogiškąją gyvybinę sielą (psyche);
- Bet vietoje žmogiškojo protingojo proto (nous / pneuma) Jo viduje apsigyveno pats Dievo Žodis (Logosas).
Anot dimoiritų, jei Kristus būtų turėjęs žmogišką protą, Jis būtų galėjęs abejoti arba klysti. Suplakdami dieviškąjį Logosą su žmogaus kūnu, jie sukūrė vaizdinį, kuriame Kristaus kūnas buvo tik Dievo „drabužis“ ar instrumentas, bet ne tikras žmogus su savo valia ir mąstymu. Epifanijus pastebi, kad tai Kristų pavertė savotišku „hibridu“, kuris nėra nei tikras Dievas, nei tikras žmogus.
Grigaliaus Nazianziečio kirtis: „Kas nebuvo prisiimta, tas nėra išgydyta“
Didžiausias intelektualinis atsakas dimoiritams atėjo iš Kapadokijos. Šventasis Grigalius Nazianzietis savo garsiajame „Laiške Kledonijui“ suformulavo principą, kuris tapo krikščioniškosios antropologijos pamatu: „Kas nebuvo prisiimta, tas nebuvo išgydyta“ (quod non est assumptum, non est sanatum).
Grigalius aiškino: jei Kristus neturėjo žmogiško proto, vadinasi, žmogaus protas liko neišgelbėtas. Kadangi žmogaus nuopolis prasidėjo būtent nuo proto ir valios pasirinkimo, Išganytojas privalėjo tapti pilnu žmogumi – su kūnu, siela ir protingu protu – kad galėtų visą žmogų prikelti bendrystei su Dievu.
Pasmerkimas Romoje ir Konstantinopolyje
Apolinaro autoritetas buvo toks didelis, kad prireikė kelių aukščiausio lygio susirinkimų jo mokymui sustabdyti.
- 375 ir 382 m. Romos sinoduose popiežius Damasas I oficialiai pasmerkė Apolinaro mokymą.
- 381 m. Antrajame visuotiniame Konstantinopolio susirinkime dimoiritai (apolinaristai) buvo įtraukti į pirmąjį kanoną kaip eretikai, kuriems skelbiama anatema.
Epifanijus „Panarione“ rašo, kad apolinaristai bandė gudrauti: jie viešai išpažindavo Nikejos tikėjimą, tačiau privačiai aiškindavo, kad Kristaus kūnas yra „dangiškas“ ir netgi lygus dieviškajai esmei.
| Sritis | Ortodoksinė krikščionybė | Dimoiritai (Apolinaristai) |
| Kristaus prigimtis | Tikras Dievas ir pilnas žmogus | Dievas, užėmęs žmogaus proto vietą |
| Žmogaus protas Kristuje | Egzistuoja (žmogiška valia ir mąstymas) | Neegzistuoja (pakeistas Logosu) |
| Išganymas | Išgelbėtas visas žmogus (kūnas ir protas) | Kūnas išgelbėtas, bet žmogaus protas eliminuotas |
| Kristaus kūnas | Prisiimtas iš Marijos (tikras kūnas) | Susimaišęs su dievyste (tapo dangiškas) |
Judėjimo pabaiga ir pėdsakai Sirijoje
Po Apolinaro mirties (apie 390 m.) dimoiritai suskilo į kelias smulkesnes grupes. Vieni (vadinami vitalianais) pamažu grįžo į Bažnyčią, kiti tapo radikalesni. Jų idėjos apie Kristaus prigimties „vienovę“ vėliau padėjo pamatus kitiems dideliems ginčams – monofizitizmui. Apolinaro sekėjai dar kurį laiką išliko Antiochijoje ir Laodikėjoje, tačiau iki V amžiaus vidurio jie galutinai ištirpo kitose sirų krikščionybės srovėse.
Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ pastebi, kad Apolinaras, norėdamas išaukštinti Kristų, iš tiesų Jį paniekino, nes atėmė iš Jo tai, kas žmogų daro žmogumi – protą. Dimoiritų istorija išliko kaip perspėjimas, kad net ir patys geriausi ketinimai apginti Dievo šlovę gali virsti klaida, jei jie pamina žmogaus prigimties vientisumą.