Kas yra euchetos?

Pavadinimas euchitai (gr. Εὐχῖται) kilęs iš graikų kalbos žodžio euchomai (melstis). Tai yra graikiškas atitikmuo siriškam terminui mesalijonai (arba masalianai). Nors abu pavadinimai nurodo į tą pačią grupę, terminas „euchitai“ dažniau vartojamas Bizantijos graikiškuose šaltiniuose, aprašant jų sklaidą Mažojoje Azijoje ir Sirijoje. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) šia grupe užbaigia savo aštuoniasdešimties erezijų sąrašą, laikydamas juos savotiška dvasine kulminacija visų klaidų, kurios kilo iš subjektyvaus religinio patyrimo.

Adelfijus ir dvasinis Edėsos pogrindis

Euchitų judėjimas susiformavo IV a. viduryje (apie 360–370 m.) Mesopotamijoje, ypač aplink Edėsos miestą. Jų dvasiniu tėvu laikomas Adelfijus, todėl kartais jie vadinami adelfijonais. Skirtingai nei kitos erezijos, euchitai nebuvo intelektualus judėjimas – jie buvo asketai, klajokliai, kurie atmetė bet kokią bažnytinę hierarchiją ir materialų darbą, teigdami, kad vienintelė vertybė yra nenutrūkstama malda.

Jų plėtra buvo sparti: iš Mesopotamijos jie persikėlė į Antiochiją, Pamfiliją ir pasiekė net Konstantinopolį, sukeldami sumaištį vienuolynuose, nes jų mokymas skatino vienuolius palikti savo bendruomenes ir pasiduoti klajokliškam gyvenimo būdui.

„Vidinis demonas“ ir sakramentų nuvertinimas

Euchitai rėmėsi pesimistine žmogaus prigimties samprata. Jie teigė, kad:

  • Kiekvienas žmogus gimsta turėdamas savyje piktąją dvasią (demoną), kurią paveldėjo iš Adomo.
  • Krikštas ir kiti sakramentai yra bejėgiai prieš šį vidinį demoną. Krikštas tik nuplauna praeities nuodėmes, bet neišvaro demono šaknies.
  • Tik intensyvi, nepertraukiama malda gali priversti demoną palikti sielą.

Euchitai tikėjo, kad po ilgų maldos metų demonas regimai pasišalina (išvemiamas arba išlekia dūmų pavidalu), o jo vietą užima Šventoji Dvasia. Tuomet žmogus pasiekia apatheia (beistatį būvį), tampa lygus angelams ir gali matyti Šventąją Trejybę savo fizinėmis akimis. Šis teiginys apie „matomą Dievą“ buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl Bažnyčios tėvai juos laikė pavojingais mistikais.

Susidūrimas su Bažnyčios teise: Sidės ir Efezo sinodai

Euchitų (euchitų) veikla buvo tokia kontroversiška, kad Bažnyčia turėjo imtis oficialių priemonių jų sustabdymui:

  1. Sidės sinodas (apie 390 m.): Antiochijos vyskupas Flavianas išviliojo iš senojo Adelfijaus jo slaptas doktrinas, apsimesdamas jų šalininku. Sužinojęs apie demonų išvarymo teorijas, Flavianas pasmerkė Adelfijų ir jo sekėjus.
  2. Konstantinopolio sinodas (426 m.): Vyskupas Sisinnijus vėl pasmerkė euchitus dėl jų neigiamo požiūrio į sakramentus.
  3. Efezo visuotinis susirinkimas (431 m.): Šiame susirinkime euchitų mokymas buvo galutinai pasmerktas visos Bažnyčios mastu, o jų pagrindinis veikalas „Asketikonas“ (arba „Laisvės knyga“) buvo įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą.
AspektasOrtodoksinė krikščionybėEuchitai (Euchitai)
Krikšto galiaAtleidžia gimtąją nuodėmę ir suteikia malonęTik paviršutiniškai nuvalo, demonas lieka
MaldaBendruomeninė ir asmeninė, kartu su darbuVienintelis išganymo įrankis, darbas draudžiamas
Dievo pažinimasPer tikėjimą ir meilę (nematomas)Per fizinius pojūčius ir vizijas (regimas)
HierarchijaBūtina Bažnyčios struktūraAtmetama; pasitikima tik „dvasingaisiais“

Epifanijaus ir Jono Damaskiečio vertinimas

Epifanijus „Panarione“ euchitus aprašo su neslepiama ironija. Jis pasakoja, kad euchitai dažnai miegodavo per dienas, sapnuodavo vizijas ir teigdavo, kad jų sapnai yra pranašiški. Epifanijus juos vadino „svajotojais“, kurie vietoj realaus krikščioniško gyvenimo pasineria į savo vaizduotės sukurtus demonus ir angelus.

Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ (pagal Epifanijų) pabrėžia, kad euchitai buvo itin pavojingi, nes jie nesiginčijo dėl dogmų apie Kristų, tačiau sunaikino visą dvasinę discipliną, pakeisdami ją subjektyviu pasitenkinimu.

Nors euchitų judėjimas po V a. oficialiai nunyko, jų idėjos apie „vidinį demoną“ ir poreikį tiesiogiai patirti Dievą vėliau atgijo įvairiose mistinėse srovėse ir turėjo įtakos kai kuriems vėlesniems askezės modeliams Bizantijoje.