1934 metais Britų muziejaus archyvuose Londone tarp gausybės neidentifikuotų papirusų buvo aptikti trys nedideli, trapūs fragmentai, kurie amžiams pakeitė mūsų supratimą apie ankstyvąją krikščionių raštiją. Tai nebuvo nei Matas, nei Morkus, nei Lukas ar Jonas. Tai buvo kažkas visiškai kito, tačiau stulbinamai pažįstamo. Šis radinys, dabar žinomas kaip Egertono papirusas 2 (angl. Egerton Papyrus 2, … [Skaityti toliau…]
1886-ųjų žiemą prancūzų archeologas Urbainas Bouriant’as, kasinėdamas senovines krikščionių kapines Achmime (Aukštutinis Egiptas), vienuolio kape rado nedidelę, odiniais viršeliais įrištą knygelę. Tai nebuvo įprastas maldynas. Tarp kitų tekstų ten slėpėsi fragmentas kūrinio, kurį ankstyvieji Bažnyčios tėvai mini su baime ir įtarumu – Petro evangelija, dar vadinama Evangelija pagal Petrą (gr. Εὐαγγέλιον κατὰ Πέτρον, lot. Evangelium … [Skaityti toliau…]
Antikinio pasaulio sumaištyje, kai graikų ir romėnų dievai daugeliui pradėjo atrodyti tik kaip antžmogiškų ydų rinkinys, atsirado grupė žmonių, kurie ieškojo kažko gilesnio, griežtesnio ir prasmingesnio. Jie atsigręžė į judaizmą – religiją su vienu Dievu, aukšta morale ir senoviniais įstatymais. Šie žmonės istorijoje liko žinomi kaip prozelitai (gr. prosēlytos – „atėjęs į naują vietą“, „atėjūnas“). … [Skaityti toliau…]
1945 m. gruodį Aukštutiniame Egipte, netoli Nag Hamadžio gyvenvietės, vietinis valstietis Muhammadas ‘Alī al-Sammān, kasdamas trąšas, rado užkastą molinį ąsotį. Jame buvo trylika odiniais viršeliais įrištų papiruso kodeksų. Tarp jų buvo ir tekstas, kuris amžiams pakeitė biblistikos pasaulį – Tomo evangelija, dar vadinama Evangelija pagal Tomą (angl. The Gospel of Thomas, kopt. Ⲉⲩⲁⲅⲅⲉⲗⲓⲟⲛ ⲕⲁⲧⲁ ⲑⲱⲙⲁⲥ, … [Skaityti toliau…]
Daugiau nei šešiolika šimtmečių Egipto smėlyje, netoli El Minijos miesto esančiame urve, dūlėjo papiruso kodeksas, kurio turinys turėjo sudrebinti tradicinį krikščionybės supratimą. Tai nebuvo pasakojimas apie atpirkimą per kraują ar prisikėlimą, o balsas iš praeities, teigiantis, kad didžiausias visų laikų išdavikas – Judas Iskarijotas – iš tiesų buvo vienintelis Jėzaus mokinys, supratęs tikrąją Jo misiją. … [Skaityti toliau…]
Evangelijose Jėzus ištaria vieną iš labiausiai sukrečiančių sakinių apie žmogaus santykį su turtu: „Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mt 19,24; Mk 10,25; Lk 18,25). Ši hiperbolė, išlikusi trijuose sinoptiniuose pasakojimuose, dažnai suprantama kaip kategoriškas nuosprendis visiems, kurie turi daugiau nei kiti. Tačiau Evangelijų kontekstas rodo, kad Jėzus kalba … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai Bažnyčia dar tik bandė suvokti savo tapatybę, aplink virė idėjų katilas. Gnostikai, manichėjai, arijonai ir šimtai kitų grupių siūlė savo versijas, kas buvo Jėzus ir kaip pasiekti išganymą. Šiame intelektualiniame chaose iškilo ypatinga rašytojų klasė – heresiologai. Tai nebuvo tiesiog sausi metraštininkai; tai buvo dvasiniai pasieniečiai, kurių darbas buvo nubrėžti ribą … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, vaikščiodamas po Sils-Marijos Alpes Šveicarijoje, vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche suformavo vieną šiurpiausių ir labiausiai pranašiškų savo filosofijos koncepcijų. Veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ (Also sprach Zarathustra, parašytas 1883–1885 m.), jis pristatė Paskutinį žmogų (Der letzte Mensch) – būtybę, kuri yra visiška priešingybė jo išsvajotam Antžmogiui (Übermensch). Jei Antžmogis yra kūrėjas, peržengiantis savo ribas, … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje krikščioniškajame Rytų pogrindyje egzistavo grupė, kurios pavadinimas net ir tada kėlė šiurpą. Tai buvo satanianai (Sataniani). Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) paaiškina, kad tai nebuvo atskira sekta, o vienas iš specifinių pavadinimų, kuriais buvo vadinami kraštutiniai mesalijonai (euchitai). Tačiau satanianiškas šio judėjimo aspektas atskleidžia tamsiausią ir labiausiai paradoksalų ankstyvosios … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mesopotamijos dykumose klajojo grupė, kuri vietinius gyventojus trikdė savo keistais laidojimo papročiais ir fanatišku pamaldumu. Tai buvo martirianai (Martyriani). Šis pavadinimas, kaip pažymi šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje), buvo viena iš daugelio etikečių, lipdomų mesalijonams (euchitams). Tačiau martirianų vardas turėjo specifinę, kraupią priežastį: jie buvo apsėsti savo … [Skaityti toliau…]
Šventasis Epifanijus Salaminietis savo grandiozinį aštuoniasdešimties erezijų žinyną „Panarion“ (80 skyriuje) užbaigia viena mįslingiausių grupių – eufemitais (Euphemitai). Nors jie dažnai tapatinami su jau aptartais mesalijonais ar euchitais, Epifanijus eufemitus išskiria kaip pirminę, dar pusiau pagonišką šio judėjimo šaknį. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio euphemia („geras kalbėjimas“, „šlovinimas“), nes jų pagrindinis dvasinis užsiėmimas buvo … [Skaityti toliau…]