Šventasis Epifanijus Salaminietis savo grandiozinį aštuoniasdešimties erezijų žinyną „Panarion“ (80 skyriuje) užbaigia viena mįslingiausių grupių – eufemitais (Euphemitai). Nors jie dažnai tapatinami su jau aptartais mesalijonais ar euchitais, Epifanijus eufemitus išskiria kaip pirminę, dar pusiau pagonišką šio judėjimo šaknį. Pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio euphemia („geras kalbėjimas“, „šlovinimas“), nes jų pagrindinis dvasinis užsiėmimas buvo nuolatinis Dievo šlovinimas giesmėmis ir maldomis.
Tarp pagonybės ir krikščionybės: mįslinga kilmė
Epifanijus teigia, kad eufemitai nebuvo grynai krikščioniškas išradimas. Pasak jo, tai buvo grupė, kilusi iš pagoniškos aplinkos, kuri bandė garbinti „vienintelį aukščiausiąjį Dievą“ (Hypsistos), tačiau darė tai be krikščioniškojo apreiškimo. Jie statėsi specialius maldos namus, vadinamus proseuchai (proseuchai), kurie savo forma priminė antikinius teatrus ar atviras aikštes.
Eufemitų bruožai:
- Giedojimas kaip auka: Jie tikėjo, kad Dievui nereikia jokių materialių aukų – nei gyvulių, nei smilkalų. Vienintelė priimtina auka yra „lūpų vaisius“ arba harmoningas giedojimas.
- Saulės ir šviesos gerbimas: Nors jie teigė garbinantys vieną Dievą, Epifanijus pastebi, kad jų maldos dažnai būdavo nukreiptos į dangaus kūnus, ypač saulei tekant ir leidžiantis, kas rodė jų sąsajas su senaisiais helenų kultais.
- Atsiribojimas nuo visuomenės: Jie vengė miesto šurmulio ir kūrė bendruomenes gamtos prieglobstyje, kur niekas netrukdytų jų nenutrūkstamam šlovinimo ciklui.
Eufemitų evoliucija į mesalijonus
Ketvirtojo amžiaus viduryje (apie 360–370 m.) ši grupė Mesopotamijoje susidūrė su krikščionybe. Tačiau užuot visiškai priėmę Bažnyčios mokymą, jie savo senąsias praktikas „apvilko“ krikščionišku rūbu. Būtent iš šios sintezės gimė radikalieji mesalijonai (euchitai).
Epifanijus aiškina, kad krikščioniškieji eufemitai (mesalijonai) perėmė senųjų eufemitų panieką darbui ir fanatišką atsidavimą maldai, tačiau pridėjo naują, pavojingą elementą – teoriją apie vidinį demoną. Jie teigė, kad malda ne tik šlovina Dievą, bet ir fiziškai išstumia iš žmogaus piktąją dvasią.
Epifanijaus kritika: malda be tiesos
Šventajam Epifanijui eufemitai buvo pavyzdys to, kaip geras noras (melstis Dievui) gali tapti erezija, jei jam trūksta teisingo teologinio pamato. Jis juos kritikuoja už:
- Saviraišką vietoj liturgijos: Eufemitai kūrė savo giesmes ir maldas, kurios dažnai prieštaravo Biblijai.
- Aroganciją: Jie manė, kad jų giedojimas daro juos „šventesniais“ už krikštytus Bažnyčios narius.
- Vengimą dirbti: Epifanijus pabrėžia, kad apaštalas Paulius dirbo savo rankomis, o eufemitai gyveno iš kitų malonės, vadindami tai „dvasine laisve“.
| Sritis | Pagoniškieji eufemitai | Krikščioniškieji eufemitai (Mesalijonai) |
| Objektas | Aukščiausiasis Dievas (dažnai painiojamas su Saule) | Šventoji Trejybė (suvokiama per pojūčius) |
| Tikslas | Harmonija su visata per giesmę | Demono išvarymas ir dvasinė ekstazė |
| Vieta | Atviros proseuchai aikštės | Klajokliškas gyvenimo būdas, dykumos |
| Statusas | Marginalinė pagonių grupė | Pasmerkta krikščionių sekta |
Likimas: išnykimas ir įsiliejimas į didžiąją schizmą
Eufemitų vardas pamažu išnyko iš istorinių šaltinių V amžiuje, kai terminas „mesalijonai“ tapo bendriniu pavadinimu visoms panašioms grupėms. Tačiau jų palikimas išliko krikščioniškoje mistikoje. Bažnyčia turėjo nubrėžti aiškią ribą: malda yra būtina, tačiau ji negali pakeisti sakramentų, darbo ir sveiko proto.
Jonas Damaskietis savo apžvalgoje pastebi, kad eufemitai buvo tie, kurie „pakeitė Dievo tiesą melu, nes savo pačių balsą laikė Dievo balsu“. Jie liko istorijoje kaip giesmininkai, kurie pasiklydo savo pačių melodijose.