Kas yra kolyridianai?

Ketvirtojo amžiaus pabaigoje šventasis Epifanijus Salaminietis, baigdamas savo kovą su erezijomis, susidūrė su reiškiniu, kuris jam pasirodė kaip absoliutus krikščionybės ir pagonybės susiliejimas. Tai buvo kolyridianai (Kollyridianoi), mįslinga, daugiausia moterų sudaryta grupė, veikusi Trakijoje, Skitijoje ir Arabijoje. Jei jų amžininkai antidikomarianitai Mariją „nužemino“, tai kolyridianai nuėjo į kitą kraštutinumą – jie ją sudievino. Savo veikale „Panarion“ (79 skyriuje) Epifanijus šį judėjimą aprašo su didžiausiu pasibaisėjimu, laikydamas tai moterišku beprotiškumu ir kėsinimusi į vienintelį Dievą.

Ritualiniai pyragai ir dangiškoji motina

Kolyridianų pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio kollyris (κολλυρίς), reiškiančio nedidelį, apvalų duonos paplotėlį arba pyragą. Jų kultas buvo unikalus tuo, kad jame pagrindinį vaidmenį vaidino moterys, kurios atlikdavo savotiškas kunigiškas funkcijas, nors oficialioje Bažnyčioje tai buvo griežtai draudžiama.

Jų apeigos priminė senovės pagonių ritualus:

• Aukojimas ant altoriaus: Tam tikromis metų dienomis moterys išpuošdavo vežimą ar stalą, užtiesdavo jį drobe ir ant jo, Marijos garbei, aukodavo duoną (pyragus).
• Ritualinis valgymas: Po aukojimo ši duona būdavo padalinama bendruomenės nariams ir iškilmingai suvalgoma.
• Marijos garbinimas: Epifanijus teigia, kad kolyridianai Mariją laikė nebe žmogumi, o dangiška būtybe ar net deive, kuriai privalu aukoti aukas, panašiai kaip graikai aukodavo deivei Demetrai ar egiptiečiai Isidei.

Epifanijaus kirtis: „Garbinkite Dievą, bet ne kūrinį“

Epifanijus šiame judėjime įžvelgė senovės stabmeldystės atgimimą. Jis argumentavo, kad per visą istoriją – nuo Adomo iki apaštalų – jokia moteris niekada neatliko kunigiškų aukojimo apeigų. Pasak jo, net pati Marija niekada nepretendavo į tokį vaidmenį.

Savo traktate jis suformulavo vieną svarbiausių ankstyvosios Bažnyčios nuostatų dėl šventųjų gerbimo:

„Marija turi būti laikoma garbinga, tačiau tegu niekas negarbina Marijos. Garbinkite Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, bet niekada negarbinkite kūrinio.“

Epifanijus pabrėžė, kad kolyridianų elgesys yra įžeidimas pačiai Mergelei, nes ji, būdama nuolanki Dievo tarnaitė, niekada netrokštų būti garbinama kaip dievybė.

Pagonybės šešėliai krikščionybėje

Istorikai pastebi, kad kolyridianų judėjimas greičiausiai kilo iš buvusių pagonių, kurie, priėmę krikščionybę, nesugebėjo atsisakyti poreikio garbinti moteriškąjį dievybės pradą. Trakijoje ir Arabijoje ilgą laiką gyvavo deivių (tokių kaip Artemidė ar Arabijos deivės) kultai, kurių metu taip pat būdavo aukojami pyragai.

Kolyridianai tiesiog pakeitė pagoniškos deivės vardą į Marijos, tačiau išlaikė visą ritualinę struktūrą. Epifanijui tai atrodė kaip „moterų klaidžiojimas“, kurį paskatino sena gyvatės (šėtono) apgaulė, siekianti sugrąžinti stabmeldystę į pasaulį per silpnesniąją grandį.

Judėjimo pabaiga ir teologinis aukso vidurys

Kolyridianų bendruomenės buvo negausios ir lokalios. Po griežto Epifanijaus pasmerkimo ir stiprėjant Bažnyčios kontrolei, šis judėjimas pamažu išnyko iki V amžiaus vidurio. Tačiau kolyridianų egzistavimas privertė Bažnyčią nubrėžti labai aiškią ribą tarp:

• Latreia (gr. λατρεία) – garbinimo, kuris priklauso tik Dievui.
• Dulia (gr. δουλεία) – pagarbos, kuri skiriama šventiesiems.
• Hyperdulia – ypatingos pagarbos, kuri skiriama Marijai kaip Dievo Gimdytojai, tačiau niekada nepaverčiant jos dievybe.

Kolyridianų istorija išliko kaip perspėjimas apie pavojų, kai pamaldumas virsta stabmeldyste. Epifanijus sėkmingai „išvalė“ šį nukrypimą, tačiau jis pripažino, kad širdies poreikis gerbti Mariją yra teisingas, jei tik jis neperžengia ribos, skiriančios Kūrėją nuo kūrinio.