Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse pasirodė grupė, kurią aplinkiniai praminė entuziastais (gr. Enthousiastai – „įkvėptieji“ arba „tie, kuriuose mąsto Dievas“). Šis pavadinimas nebuvo savivardis – tai buvo aplinkinių reakcija į jų neįprastą, dažnai ekstatišką elgesį. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) entuziastus tapatina su mesalijonais (euchitais), tačiau pabrėžia būtent jų psichologinę ir fizinę būseną: jie tikėjo, kad Šventoji Dvasia juos užvaldo taip tiesiogiai, jog jie tampa „pilni Dievo“.
Kas buvo entuziastai? Dvasinis Edėsos ir Antiochijos pogrindis
Entuziastų judėjimas glaudžiai susijęs su Adelfijumi Edėsiečiu ir jo mokymu apie nenutrūkstamą maldą. Nors jų centras buvo Mesopotamija (ypač Edėsa), apie 380–390 metus jie pasiekė Antiochiją ir Pamfiliją. Pavadinimas „entuziastai“ kilo iš graikiško žodžio enthousiasmos, kuris antikinėje pagonybėje apibūdindavo žmogų, užvaldytą dievybės (pvz., pitijas ar dionizijų kulto dalyvius). Krikščioniškame kontekste šis terminas įgavo neigiamą atspalvį – tai buvo žmonės, kurie teigė, kad Dievas juose veikia apčiuopiamai, stumdamas į transą, šokius ar vizijas.
Pasak Epifanijaus, entuziastai tikėjo, kad po ilgų maldos pratybų žmogus pasiekia tokį lygį, kai Šventoji Dvasia fiziškai „įeina“ į jį, išstumdama gimtąją nuodėmę ir demoną. Tuomet žmogus nebeturi valios – už jį veikia, kalba ir mąsto pati Dvasia.
Ekstazė, transas ir fiziniai pojūčiai
Entuziastų pamaldumas rėmėsi subjektyviu patyrimu. Jie teigė, kad tikrasis krikščionis privalo:
- Fiziškai jausti Dievą: Jie tikėjo, kad Šventosios Dvasios veikimas sieloje yra toks pat juntamas kaip ugnies šiluma ar vėjo dvelksmas.
- Regėti vizijas: Entuziastai garsėjo tuo, kad viešose vietose galėdavo panirti į transą, teigdami, jog tuo metu mato Šventąją Trejybę ar demonų kovas.
- Pranašauti: Kadangi jie manė esą „pilni Dievo“, bet koks jų ištartas žodis buvo laikomas pranašyste, stovinčia aukščiau už bažnytinę hierarchiją ar net Šventąjį Raštą.
Epifanijus su pasibaisėjimu rašo, kad entuziastai dažnai šokinėdavo, garsiai šaukdavo ar krisdavo ant žemės, imituodami dvasinę kovą. Šis „entuziazmas“ krikščionių ortodoksų akyse atrodė labiau panašus į pamišimą ar demonišką apsėdimą nei į ramų krikščionišką pamaldumą.
Konfliktas su hierarchija: Side ir Antiochija
Apie 390 metus Antiochijos vyskupas Flavianas ir jo kolega Amfilochijus Ikonietis sušaukė Sidės sinodą (Pamfilijoje), kad sustabdytų entuziastų plitimą. Sinodo metu buvo nustatyta, kad entuziastų mokymas apie „juntamą Dievą“ griauna sakramentų vertę:
- Jei žmogus gali fiziškai pajusti Dievą per maldą, kam jam reikalingas krikštas ar Eucharistija?
- Jei žmogus yra „pilnas Dievo“, jis nebegali nusidėti, todėl jam nebereikia atgailos.
Vyskupas Flavianas pasinaudojo gudrybe: jis pakvietė entuziastų lyderį Adelfijų, pasodino jį šalia savęs ir pasakė: „Mes abu esame asketai, papasakok man savo paslaptis“. Adelfijus, pamanęs, kad rado bendramintį, išklojo viską apie savo vizijas ir demonų išvarymą. Tuomet Flavianas jį viešai pasmerkė kaip eretiką.
Entuziastų ir Ortodoksų palyginimas
| Aspektas | Ortodoksinė krikščionybė | Entuziastai (Mesalijonai) |
| Dievo pažinimas | Per tikėjimą ir meilę, nuolankiai | Per fizinius pojūčius ir ekstazę |
| Šventoji Dvasia | Veikia paslaptingai per sakramentus | Užvaldo žmogų tiesiogiai, juntamai |
| Nuodėmė | Įveikiama per valią ir Dievo malonę | Fizinis demonas, kuris turi „išlėkti“ |
| Bažnyčia | Struktūra, hierarchija, bendrystė | Tik „dvasingųjų“ (entuziastų) elitas |
Judėjimo pabaiga ir Jono Damaskiečio vertinimas
Galutinis smūgis entuziastams buvo suduotas 431 m. Efezo visuotiniame susirinkime, kur jų mokymas buvo oficialiai prakeiktas. Imperatoriškieji ediktai draudė jiems rinktis, o jų klajokliškas gyvenimo būdas (jie atsisakydavo dirbti, teigdami, kad tai trukdo „entuziazmui“) pamažu išstūmė juos į visuomenės paraštes.
Jonas Damaskietis savo traktate „Apie erezijas“ entuziastus (euchitus) apibūdina kaip tuos, kurie „pakeitė Dievo tiesą savo fantazijomis“. Jis pastebi, kad pavadinimas „entuziastai“ puikiai atspindi jų klaidą – jie manė esą Dievo pilni, tačiau iš tiesų buvo pilni savo pačių emocijų ir puikybės.
Entuziastų istorija ankstyvojoje Bažnyčioje liko kaip perspėjimas apie pavojų, kai religinis jausmas tampa svarbesnis už tiesą, o asmeninis patyrimas užima bendruomeninio tikėjimo vietą. Jie buvo pirmieji, parodę, kaip lengva supainioti dvasinį įkarštį su psichologiniu transu.