1945 metais netoli Nag Hamadžio rasta biblioteka pateikė daugybę mįslių, tačiau Slaptoji Jokūbo knyga (dar žinoma kaip Jokūbo apokrifas, angl. The Secret Book of James, taip pat The Apocryphon of James arba The Secret Gospel of James; lot. Apocryphon Jacobi) užima ypatingą vietą. Tai tekstas, parašytas kaip slaptas laiškas, kurį Jokūbas (laikomas Jėzaus broliu ir Jeruzalės bažnyčios galva) siunčia anoniminiam adresatui. Šis kūrinys, išlikęs I-ajame Nag Hamadžio kodekse, atveria mums duris į laiką, kai ankstyvoji krikščionybė dar nebuvo sustingusi į dogmas, o Jėzaus mokymas buvo suprantamas kaip gilus, asmeninis dvasinės „pilnatvės“ siekis.
Slaptas laiškas ir hebrajiški rašmenys
Knyga prasideda itin intymiu Jokūbo pasveikinimu, kuriame jis linki ramybės iš ramybės, meilės iš meilės ir tikėjimo iš tikėjimo. Tačiau įdomiausia dalis slypi prologe: Jokūbas užsimena, kad šį tekstą parašė hebrajiškais rašmenimis. Nors mus pasiekęs rankraštis yra koptų kalba, ši detalė rodo autoriaus norą pabrėžti teksto autentiškumą ir archajiškumą.
Jokūbas perspėja savo adresatą: ši žinia nėra skirta visiems dvylikai apaštalų. Tai apreiškimas, kurį Išganytojas patikėjo tik jam ir Petrui. Čia matome ankstyvąją įtampą tarp „viešosios“ tradicijos ir „slaptosios“ išminties, kurią saugojo artimiausi Jėzaus aplinkos žmonės.
550 dienų po prisikėlimo: apaštalai-rašytojai
Dokumento laikas ir vieta yra stulbinantys. Autorius teigia, kad praėjo 550 dienų po to, kai Jėzus prisikėlė iš numirusių. Tai gerai žinomo Biblijos pasakojimo apie 40 dienų (iki žengimo į dangų) praplėtimas.
Scena prasideda labai žmogiškai: visi dvylika mokinių sėdi kartu ir užsirašinėja tai, ką Išganytojas jiems sakė tiek privačiai, tiek viešai. Jie organizuoja savo prisiminimus į knygas. Šis vaizdinys – apaštalai kaip rašytojai, bandantys „sugauti“ besitraukiantį Mokytojo balsą – yra vienas unikaliausių visoje apokrifinėje literatūroje. Būtent šio proceso metu pasirodo Išganytojas, pasiruošęs paskutiniam, giliausiam pamokymui.
Pilnatvė prieš įsakymą: įėjimas į Dangaus Karalystę
Kai mokiniai pamato Jėzų, jie išreiškia liūdesį: „Tu išėjai ir palikai mus!“. Tačiau Jėzaus atsakymas yra radikalus ir provokuojantis. Jis nepalaiko jų baimės. Jis kviečia juos sekti paskui Jį, bet iškelia netikėtą sąlygą.
Mokiniai sako: „Mes ateisime, jei Tu mums įsakysi“. Tačiau Jėzus atsako žodžiais, kurie griauna bet kokią religinio legalizmo idėją:
„Niekas niekada neįžengs į dangaus karalystę dėl to, kad aš tai įsakiau, bet dėl to, kad jūs patys esate pilni.“
Gnostinei ir ankstyvajai mistinei teologijai ši „pilnatvė“ (pleroma) yra esminė. Tai reiškia, kad išganymas nėra išorinis veiksmas ar aklas paklusnumas autoritetui. Tai vidinis dvasinis brandumas, savotiškas „užsipildymas“ dieviškąja šviesa ir pažinimu. Jėzus pasikviečia Jokūbą ir Petrą į šalį, palikdamas likusius tęsti savo darbus, taip parodydamas, kad pilnatvės kelias reikalauja ypatingo susikaupimo ir atskirumo.
Knygos reikšmė
Slaptoji Jokūbo knyga mums primena, kad tikėjimas pirmaisiais amžiais buvo ne tiek taisyklių rinkinys, kiek kova dėl dvasinio vientisumo. Jokūbas čia vaizduojamas ne kaip sosto saugotojas, o kaip dvasinis tarpininkas, raginantis tikinčiuosius nebūti tik „sekėjais“, bet tapti „pilnais“ žmonėmis.
Tekstas baigiasi perspėjimu nebūti per daug atviriems apie šią žinią, tačiau istorijos ironija lėmė, kad būtent šis „slaptas“ dokumentas išliko po smėliu, kad šiandien papasakotų mums apie apaštalų abejones, jų rašomas knygas ir Išganytoją, kuris juokėsi iš aklos baimės ir ragino siekti dvasinės pilnatvės.
Slaptoji Jokūbo knyga
Jokūbo apokrifas
parengė Mark M. Mattison
Šis vertimas paremtas „Codex I, 2“ Nag Hamadžio koptišku tekstu.
Ženklai:
1 Puslapio numeris
[ ] Spraga tekste
( ) Redaktoriaus intarpas
Pasisveikinimas
(1) [Jokūbas rašo] […]: Ramybė [tau iš] ramybės, [meilė iš] meilės, [malonė] iš malonės, [tikėjimas] iš tikėjimo, gyvenimas iš švento gyvenimo!
Prologas
Kadangi paprašei manęs atsiųsti slaptą knygą, kurią Viešpats apreiškė Petrui ir man, o aš negalėjau nei atsisakyti, nei kalbėti su tavimi (tiesiogiai), [parašiau] ją hebrajiškomis raidėmis ir nusiunčiau tau – ir tik tau vienam. Bet kaip šventųjų išganymo tarnas, rūpinkis, kad nepasakotum apie šią knygą per daug žmonių, kurios Išganytojas nenorėjo pasakoti mums visiems dvylikai mokinių. Bet palaiminti tie, kurie bus išgelbėti per šios žinios tikėjimą.
Prieš dešimt mėnesių atsiunčiau tau kitą slaptą knygą, kurią Išganytojas man apreiškė. Bet galvok apie aną kaip apreikštą (2) man, Jokūbui. O šią […]
Išganytojas pasirodo
Dabar visi dvylika mokinių sėdėjo kartu [tuo pačiu metu] prisimindami, ką Išganytojas buvo sakęs kiekvienam iš jų, ar privačiai, ar viešai, ir dėliodami tai į knygas. [O aš] rašiau tai, kas pateko į [mano knygą]. Štai! Išganytojas pasirodė, [po to, kai] jis buvo palikęs [mus, kol mes laukėme] jo. Praėjus penkiems šimtams penkiasdešimčiai dienų po to, kai jis prisikėlė iš numirusių, mes pasakėme jam: „Tu nuėjai ir palikai mus!“
Bet Jėzus tarė: „Ne, bet aš grįšiu į vietą, iš kurios atėjau. Jei norite eiti su manimi, eime!“
Jie visi atsakė ir tarė: „Eisime, jei liepsi.“
Jis tarė: „Iš tiesų sakau jums, niekas niekada neįeis į dangaus karalystę todėl, kad aš įsakiau, bet todėl, kad jūs patys esate pilni. Palikite Jokūbą ir Petrą man, kad aš galėčiau juos pripildyti.“
Pašaukęs šiuos du, jis pasivedė juos į šalį ir liepė kitiems toliau daryti tai, ką darė.
Būti pripildytam
Išganytojas tarė: „Jūs gavote gailestingumą. (3) […] jie [nėra] supratę. Argi nenorite būti pripildyti? Jūsų širdys yra girtos. Argi tad nenorite būti blaivūs? Tad gėdykitės! Nuo dabar, budėdami ar miegodami, atsiminkite, kad matėte Žmonijos Sūnų, ir kalbėjote su juo asmeniškai, ir girdėjote jį asmeniškai.
Vargas tiems, kurie matė Žmonijos Sūnų! Palaiminti tie, kurie nematė to žmogaus, nebendravo su juo, nekalbėjo su juo ir negirdėjo nė žodžio, kurį jis pasakė. Jūsų yra gyvenimas! Žinokite tad, kad jis išgydė jus, kai sirgote, kad galėtumėte valdyti.
Vargas tiems, kurie rado palengvėjimą nuo savo ligos, nes jie atkris į ligą. Palaiminti tie, kurie nebuvo ligoniai ir rado palengvėjimą prieš susirgdami. Jūsų yra Dievo karalystė! Tad sakau jums, būkite pilni ir nepalikite jokios vietos savyje tuščios, nes tas, kuris ateina, galės iš jūsų pasijuokti.“
Tada Petras atsakė: „Tris kartus sakei mums (4) būti [pilniems, bet] mes esame pilni.“
[Atsakydamas Išganytojas] tarė: „Štai kodėl aš [sakiau] jums [„būkite pilni“] – kad jums [netrūktų. Tie, kuriems trūksta,] nebus [išgelbėti]. Gera būti pilnam [ir] bloga [stokoti]. Tad lygiai kaip gera jums stokoti ir bloga jums būti pilniems, kas yra pilnas, tas ir stokoja. Tas, kuriam trūksta, nėra pripildomas taip pat, kaip tas, kuriam trūksta, yra pripildomas, ir kas pilnas, gauna viską, ko jam reikia. Tad teisinga stokoti, kol įmanoma jus pripildyti, ir būti pripildytiems, kol įmanoma stokoti, kad galėtumėte [pripildyti] save daugiau. Tad [būkite] pilni Dvasios, bet stokokite proto (reason), nes protas yra iš sielos – iš tiesų, jis yra siela.“
Kryžius ir mirtis
Atsakydamas aš tariau jam: „Viešpatie, mes galime paklusti tau, jei nori, kad paklustume, nes palikome savo tėvus, savo motinas ir savo kaimus ir sekėme paskui tave. Tad padėk mums nebūti gundomiems velnio, piktojo.“
Atsakydamas Viešpats tarė: „Kokia tau nauda, jei vykdai Tėvo valią, o jis neduoda tau to kaip dovanos, kai esi gundomas Šėtono? Bet jei esi spaudžiamas Šėtono ir persekiojamas, ir vykdai (Dievo) (5) valią, aš [sakau], kad jis mylės tave, padarys tave lygiu man ir laikys [tave] tapusiu mylimuoju per savo numatymą tavo paties pasirinkimu. Tad argi nenustosite mylėti kūno ir bijoti kančių? Ar nežinote, kad dar nebuvote išnaudojami, neteisingai apkaltinti, uždaryti kalėjime, neteisėtai pasmerkti, nukryžiuoti proto, nei palaidoti smėlyje, kaip aš pats buvau piktojo? Ar drįstate gailėti kūno, jūs, kuriems Dvasia yra supanti siena? Jei apsvarstysite, kiek ilgai pasaulis egzistavo <prieš> jus, ir kiek ilgai egzistuos po jūsų, rasite, kad jūsų gyvenimas yra viena diena, o jūsų kančios – viena valanda. Nes gėris neateis į pasaulį. Tad niekinkite mirtį ir mąstykite apie gyvenimą! Prisiminkite mano kryžių ir mano mirtį, ir gyvensite!“
Bet atsakydamas aš tariau jam: „Viešpatie, nemokyk mūsų apie kryžių ir mirtį, nes jie toli (6) nuo tavęs.“
Atsakydamas Viešpats tarė: „Iš tiesų sakau jums, niekas nebus išgelbėtas, nebent [tikės] mano kryžiumi, [nes] Dievo karalystė priklauso tiems, kurie įtikėjo mano kryžiumi. Tad tapkite tais, kurie ieško mirties, kaip mirusieji, kurie ieško gyvenimo; nes tai, ko jie ieško, jiems atskleidžiama. Tad dėl ko jiems nerimauti? Kai atsigręšite į mirties temą, ji pamokys jus apie išrinkimą. Iš tiesų sakau jums, niekas, kas bijo mirties, nebus išgelbėtas, nes <Dievo> karalystė priklauso tiems, kurie atiduodami mirti. Tapkite geresni už mane; būkite kaip Šventosios Dvasios vaikas.“
Pranašystės ir palyginimai
Tada aš paklausiau jo: „Viešpatie, kaip mes galime pranašauti tiems, kurie prašo mūsų jiems pranašauti? Nes yra daug tokių, kurie prašo mūsų ir kurie žiūri į mus, norėdami išgirsti žinią iš mūsų.“
Atsakydamas Viešpats tarė: „Argi nežinote, kad pranašystės galva buvo nukirsta su Jonu?“
Bet aš tariau: „Viešpatie, ar įmanoma pašalinti pranašystės galvą?“
Viešpats tarė man: „Kai suprasi, ką reiškia ‘galva’, ir kad pranašystė ateina iš galvos, suprask, ką reiškia ‘jos galva buvo pašalinta’. (7) Iš pradžių aš kalbėjau jums palyginimais, ir jūs nesupratote. Dabar aš kalbu jums atvirai, ir jūs vis dar nesuvokiate. Bet man jūs buvote palyginimas tarp palyginimų ir kažkas regimo atviroje vietoje.
Būkite uolūs būti išgelbėti be raginimo. Veikiau būkite pasiruošę patys ir, jei įmanoma, patekite ten prieš mane, nes Tėvas mylės jus.
Imkite nekęsti veidmainystės ir piktų ketinimų, nes ketinimas yra tai, kas sukuria veidmainystę, o veidmainystė yra toli nuo tiesos.
Neleiskite dangaus karalystei nuvysti, nes ji yra kaip datulių palmės ūglis, kurio vaisiai nukrito aplink jį. Jis išleido keletą lapų, ir kai jie išsprogo, jie privertė jo produktyvumą išdžiūti. Taip atsitiko ir su vaisiumi, kuris kilo iš šios vienos šaknies; kai jis buvo nuskintas, daugelis įgijo vaisių. Argi iš tiesų nebūtų gera, jei galėtumėte išauginti naujus augalus dabar? <Jūs> rastumėte tai.
Kadangi aš jau buvau taip pašlovintas, kodėl laikote mane savo uolume išeiti? (8) Nes po [vargo], jūs privertėte mane pasilikti su jumis dar aštuoniolika dienų dėl palyginimų. Kai kuriems žmonėms pakako <klausytis> mokymo ir suprasti ‘Piemenis’, ‘Sėklą’, ‘Pastatą’, ‘Mergelių žibintus’, ‘Darbininkų užmokestį’ ir ‘Sidabrines monetas ir moterį’.
Būkite uolūs dėl žinios! Pirmoji žinios pakopa yra tikėjimas, antroji yra meilė, ir trečioji yra darbai, nes iš šių ateina gyvenimas.
Žinia yra kaip kviečio grūdas. Kai kas nors jį pasėjo, patikėjo juo, ir kai jis išdygo, pamilo jį, nes pamatė daug grūdų vietoje vieno. Ir po to, kai padirbėjo, jie buvo išgelbėti, nes paruošė jį kaip maistą, tada pasiliko pakankamai likučio, kad būtų pasėta. Taip pat ir jūs patys galite gauti dangaus karalystę. Nebent gausite ją per pažinimą, negalėsite jos rasti.
Būkite išgelbėti
Tad sakau jums, būkite blaivūs! Nebūkite apgauti. Ir daug kartų sakiau jums visiems kartu – ir taip pat tau vienam, Jokūbai, sakiau – ‘Būkite išgelbėti!’ Ir aš įsakiau jums sekti manimi, ir mokiau jus, ką daryti valdovų akivaizdoje.
Žiūrėkite, kad aš nužengiau, kalbėjau, buvau perplėštas ir paėmiau savo karūną (9), kai jus išgelbėjau, nes nužengiau gyventi su jumis, kad jūs gyventumėte su manimi. Ir kai radau jūsų namus be lubų, gyvenau namuose, kurie galėjo mane priimti tuo metu, kai nužengiau.
Pasitikėkite manimi dėl to, mano broliai (t.y. Petrai ir Jokūbai). Supraskite, kas yra didžioji šviesa. Tėvui nereikia manęs, nes tėvui nereikia sūnaus, bet sūnui reikia tėvo. Aš einu pas jį, nes Sūnaus Tėvui nereikia jūsų.
Klausykite žinios, supraskite pažinimą, mylėkite gyvenimą, ir niekas jūsų nepersekios ir nespaus, išskyrus jus pačius.
Jūs nelaimėliai! Jūs vargšai velniai! Jūs tiesos veidmainiai! Jūs pažinimo klastotojai! Jūs nusidėjėliai prieš Dvasią! Ar vis dar galite pakelti klausymąsi, kai turėjote kalbėti nuo pradžių? Ar vis dar galite pakelti miegą, kai turėjote budėti nuo pradžių, kad dangaus karalystė galėtų jus priimti?
(10) Iš tiesų sakau jums, lengviau šventam žmogui pulti į suteršimą, ir apšviestam žmogui pulti į tamsą, nei jums valdyti – arba nevaldyti.
Aš prisiminiau jūsų ašaras, jūsų sielvartą ir jūsų skausmą. Jie toli nuo mūsų. Bet dabar, jūs, kurie esate už Tėvo paveldėjimo ribų, verkite ten, kur būtina, sielvartaukite ir skelbkite tai, kas gera, Sūnui kylant aukštyn, kaip dera.
Iš tiesų sakau jums, jei aš būčiau buvęs siųstas (tik) pas tuos, kurie manęs klausytųsi, ir būčiau kalbėjęs jiems (vieniems), aš niekada nebūčiau pakilęs nuo žemės. Dabar tad gėdykitės dėl šių dalykų!
Štai, aš paliksiu jus ir išeisiu. Aš nenoriu daugiau tęsti su jumis, lygiai kaip jūs patys to nenorite. Dabar tad sekite manimi uoliai. Todėl sakau jums, kad nužengiau dėl jūsų. Jūs mylimieji; jūs atnešite gyvenimą daugeliui. Šaukitės Tėvo. Melskitės Dievui dažnai, ir (Dievas) bus dosnus jums.
Palaimintas tas, kuris matė jus su (Dievu), kai (Dievas) buvo skelbiamas tarp angelų ir jam teikiama šlovė tarp šventųjų; jūsų yra gyvenimas. Džiaukitės ir linksminkitės kaip (11) Dievo vaikai. Laikykitės (Dievo) valios, kad būtumėte išgelbėti. Priimkite mano įspėjimą ir gelbėkite save. Aš užtariu jus pas Tėvą, kuris jums daug atleis.“
Nedaugelis rado karalystę
Ir kai išgirdome šiuos dalykus, mes apsidžiaugėme, nes buvome prislėgti dėl dalykų, kuriuos paminėjome anksčiau.
Bet kai jis pamatė mus besidžiaugiančius, jis tarė: „Vargas jums, kuriems reikia užtarėjo! Vargas jums, kuriems reikia malonės! Palaiminti bus tie, kurie prabilo ir įgijo malonę sau!
Būkite kaip svetimšaliai. Kaip į juos žiūrima jūsų mieste? Kodėl nerimaujate, kai patys išmetate save laukan ir atsiskiriate nuo savo miesto? Kodėl paliekate savo buveinę savo noru ir padarote ją prieinamą tiems, kurie nori joje gyventi? Jūs atstumtieji ir pabėgėliai! Vargas jums, nes būsite pagauti!
Arba manote, kad Tėvas yra žmonijos mylėtojas, arba yra įtikinamas maldomis, arba suteikia malonę vienam kito vardu, arba pakenčia tą, kuris ieško?
(Dievas) žino apie troškimą ir ko reikia kūnui. Tai ne šis (kūnas), kuris trokšta sielos, nes be sielos kūnas nenusideda, lygiai kaip (12) siela nėra išgelbėjama be dvasios. Bet jei siela išgelbėjama be blogio, ir dvasia taip pat išgelbėjama, tada kūnas tampa be nuodėmės. Nes dvasia prikelia sielą, bet kūnas ją žudo; tai yra, (siela) žudo pati save.
Iš tiesų sakau jums, (Dievas) niekada neatleis sielos nuodėmės ar kūno kaltės, nes niekas, kas vilkėjo kūną, nebus išgelbėtas. Ar manote, kad daugelis rado dangaus karalystę? Palaimintas tas, kuris pamatė save ketvirtoje (pakopoje) danguje.“
Pažinkite save
Kai išgirdome šiuos dalykus, pasijutome prislėgti. Bet kai jis pamatė, kad esame prislėgti, jis tarė: „Sakau jums tai, kad pažintumėte save. Nes dangaus karalystė yra kaip javų varpa po to, kai ji sudygo lauke. Ir kai ji subrendo, ji išbarstė savo vaisių, ir vėl pripildė lauką javų varpomis kitiems metams. Jūs taip pat būkite uolūs nupjauti gyvenimo javų varpą sau, kad būtumėte pripildyti karalystės!
Ir kol aš su jumis, kreipkite dėmesį į mane ir pasitikėkite manimi, bet kai jus paliksiu, prisiminkite mane. Ir prisiminkite mane, nes kai buvau su jumis, jūs manęs nepažinojote. Palaiminti tie, kurie mane pažino. Vargas tiems, kurie girdėjo ir nepatikėjo! Palaiminti bus tie, kurie (13) nematė, [bet …]!
Ir dar kartą aš [kreipiuosi į] jus, nes esu atskleistas jums statantis namą, labai vertingą jums, kai randate pastogę po juo, lygiai kaip jis galės paremti jūsų kaimynų namą, kai šis grasins griūti. Iš tiesų sakau jums, vargas tiems, dėl kurių buvau atsiųstas žemyn į šią vietą! Palaiminti bus tie, kurie kyla pas Tėvą. Vėl įspėju jus, jūs, kurie esate. Būkite kaip tie, kurių nėra, kad galėtumėte būti su tais, kurių nėra.
Neleiskite dangaus karalystei tapti dykuma jumyse. Nesipūskite dėl šviesos, kuri apšviečia, bet elkitės su savimi taip, kaip aš elgiausi su jumis. Aš pastačiau save po prakeiksmu dėl jūsų, kad būtumėte išgelbėti.“
Paskutiniai žodžiai
Bet atsakydamas į šias pastabas Petras tarė: „Kartais tu ragini mus į dangaus karalystę, ir vėl kitais kartais tu mus atstumi, Viešpatie. Kartais tu įtikini ir trauki mus prie tikėjimo ir žadi mums gyvenimą, ir vėl kitais kartais tu išmeti mus iš dangaus karalystės.“
Bet atsakydamas Viešpats tarė mums: „Aš daviau jums tikėjimą daug kartų. Be to, aš atskleidžiau save tau, (14) Jokūbai, ir tu manęs nepažinai. Dabar vėl matau jus dažnai besidžiaugiančius. Ir kai džiaugiatės gyvenimo pažadu, vis dėlto liūdite ir esate prislėgti, kai esate mokomi apie karalystę.
Bet per tikėjimą ir pažinimą jūs gavote gyvenimą. Niekinkite atstūmimą, kai jį girdite, bet kai girdite pažadą, džiaukitės dar labiau. Iš tiesų sakau jums, kas gaus gyvenimą ir tikės karalyste, niekada jos nepaliks – net jei Tėvas norėtų juos ištremti!
Tai viskas, ką pasakysiu jums iki šio momento, bet dabar aš pakilsiu į vietą, iš kurios atėjau. Bet kai aš troškau eiti, jūs mane išmetėte, ir užuot lydėję mane, jūs mane nuvijote. Bet būkite atidūs šlovei, kuri manęs laukia, ir kai atversite savo širdis, klausykite himnų, kurie manęs laukia danguje, nes šiandien aš turiu atsisėsti Tėvo dešinėje.
Dabar aš pasakiau (savo) paskutinį žodį jums, ir aš jus paliksiu, nes Dvasios vežimas paėmė mane aukštyn, ir nuo dabar aš nusirengsiu, kad galėčiau apsivilkti. Bet atkreipkite dėmesį: Palaiminti tie, kurie paskelbė Sūnų prieš jam nužengiant, kad kai aš atėjau, galėčiau pakilti. Palaiminti tris (15) kartus tie, kurie [buvo] paskelbti Sūnaus prieš jiems atsirandant, kad turėtumėte dalį su jais.“
Dangiškas pakilimas
Kai jis pasakė šiuos dalykus, jis išėjo. Bet Petras ir aš atsiklaupėme, padėkojome ir nusiuntėme savo širdis į dangų. Išgirdome savo ausimis ir pamatėme savo akimis karų kakofoniją, trimito garsą ir didelį sąmyšį.
Ir kai praėjome tą vietą, nusiuntėme savo protus aukščiau ir išgirdome savo ausimis himnus, angeliškus šlovinimus ir angelišką džiūgavimą. Ir dangiškos didybės giedojo himnus, ir mes taip pat džiaugėmės.
Po to vėl norėjome nusiųsti savo dvasią aukštyn pas Didybę. Ir kai pakilome, mums nebuvo leista nieko matyti ar girdėti, nes kiti mokiniai mus pašaukė ir klausė: „Ką girdėjote iš Mokytojo?“ Ir: „Ką jis jums pasakė?“ Ir: „Kur jis nuėjo?“
Bet mes atsakėme: „Jis pakilo.“ Ir: „Jis davė mums savo dešinę ranką ir pažadėjo mums visiems gyvenimą, ir jis atskleidė mums vaikus, kurie ateis po mūsų, pasakęs (16) [mums] mylėti juos, nes mes būsime [išgelbėti] dėl jų.“
Pabaiga
Ir kai jie išgirdo, jie iš tiesų patikėjo apreiškimu, bet supyko dėl tų, kurie gims. Taigi, nenorėdamas duoti jiems papiktinimo, aš išsiunčiau kiekvieną iš jų į skirtingą vietą. Bet aš pats nuėjau į Jeruzalę, melsdamasis įgyti dalį su mylimaisiais, kurie bus atskleisti.
Ir aš meldžiu, kad pradžia ateitų iš tavęs, nes šitaip aš galiu būti išgelbėtas, kadangi jie bus apšviesti per mane, mano tikėjimu – ir per kitą (tikėjimą), kuris dar geresnis už mano, nes aš noriu, kad manasis būtų mažesnis.
Tad daryk viską, kad būtum kaip jie, ir melskis, kad įgytum dalį su jais. Be to, ką pasakiau, Išganytojas neatskleidė mums apreiškimo jiems. Mes iš tiesų skelbiame dalį su tais, kuriems buvo skirtas skelbimas – tais, kuriuos Viešpats (priėmė kaip) vaikus.
Ypatinga padėka mano kolegai Samueliui Zinneriui už šias įžvalgas.
2 psl.: „Ne“. Galbūt patvirtinamoji dalelytė.
5 psl.: nukryžiuoti proto (logos). Kiti vertėjai siūlo taisyti tekstą į „nukryžiuoti <be> proto“, bet taisymas nebūtinas. „Protas“ (logos) yra „iš sielos“ pagal 4 psl., o ne „iš Dvasios“. Plg. Išm 9, 14-15: „Juk mirtingųjų samprotavimai menki ir mūsų mintys neryžtingos, nes gendantis kūnas apsunkina sielą, ir ši žeminė palapinė slegia mąstantį protą“ (NRSV).
6 psl.: <Dievo> karalystė. Pažodžiui „mirties karalystė“, bet plg. J. Van Der Vliet, „Spirit and Prophecy in the Epistula Iacobi Apocrypha (NHC I,2),“ Vigiliae Christianae 44 (1990), 48, išn. 53, ir Frances E. William knygoje James M. Robinson, red., The Coptic Gnostic Library: A Complete Edition of the Nag Hammadi Codices, Volume I. Brill, 2000, 17. Šis siūlomas taisymas apima paskutinių dviejų žodžio „Dievas“ raidžių įdėjimą atgal ir perrašinėtojo pataisymo atšaukimą.
10 psl.: aš niekada nebūčiau pakilęs nuo žemės. Alternatyviai, „aš niekada nebūčiau nužengęs į žemę“. Pirmasis skaitymas, kuris, atrodo, gerai tinka kontekstui, rodytų nusivylimą mokinių supratimo stoka (plg. 7 ir 8 psl.: „kodėl laikote mane savo uolume išeiti? … jūs privertėte mane pasilikti su jumis dar aštuoniolika dienų dėl palyginimų“). Antrasis skaitymas rodytų jo atėjimo į žemę tikslą. Palaimintas tas, kuris matė jus su (Dievu), kai (Dievas) buvo skelbiamas tarp angelų ir jam teikiama šlovė tarp šventųjų. Skliausteliuose esantys intarpai pakeičia įvardį „jis“. April DeConick tai pateikia kitaip: „Toks svarbus mokinių pakilimas, kad Jėzus laimina tikintįjį, kuris ‘matė’ mokinius Dievo akivaizdoje, kai tikintysis ‘skelbiamas tarp angelų ir šlovinamas tarp šventųjų’.“ Voices of the Mystics: Early Christian Discourse in the Gospels of John and Thomas and Other Ancient Christian Literature (Sheffield Academic Press, 2001), 152.
11 psl.: įtikinamas maldomis. Alternatyviai, „neįtikinamas maldomis“.
12 psl.: (at) the fourth (stage). Galbūt pirmosios trys pakopos (arba „dalys“) aprašytos 8 psl.: Tikėjimas, meilė ir darbai. Plg. Hans-Martin Schenke, „Der Jakobusbrief aus dem Codex Jung,“ Orientalistische Literaturzeitung, 66, 1971, 129.