Evangelijose Jėzus ištaria vieną iš labiausiai sukrečiančių sakinių apie žmogaus santykį su turtu: „Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mt 19,24; Mk 10,25; Lk 18,25). Ši hiperbolė, išlikusi trijuose sinoptiniuose pasakojimuose, dažnai suprantama kaip kategoriškas nuosprendis visiems, kurie turi daugiau nei kiti. Tačiau Evangelijų kontekstas rodo, kad Jėzus kalba ne apie ekonominę padėtį, o apie vidinę žmogaus būseną. Turtai nėra savaime blogi, bet jie gali tapti dvasine našta, kuri uždaro žmogaus širdį Dievui ir artimui. Šiame straipsnyje nagrinėjama, ką Biblija iš tikrųjų sako apie turtus ir kodėl Jėzus taip griežtai įspėja apie jų pavojų.
Turtai kaip dvasinė kliūtis
Jėzaus žodžiai apie kupranugarį ir adatos ausį yra tyčinis perdėjimas, skirtas sukrėsti klausytoją. Jis nori parodyti, kad žmogui, kuris savo saugumą grindžia turtais, Dievo karalystė tampa beveik neįmanoma. Ne todėl, kad Dievas atmeta turtingą žmogų, bet todėl, kad pats žmogus nebegali atsiverti Dievui. Turtai sukuria savipakankamumo iliuziją: žmogus ima manyti, kad viską gali pats, kad jam nereikia nei Dievo, nei kitų žmonių. Tokia būsena uždaro širdį, o uždara širdis negali priimti Dievo karalystės.
Evangelijose matome, kad Jėzus nuolat kalba apie prisirišimo pavojų. Turtingasis jaunuolis, išgirdęs kvietimą parduoti savo turtą ir sekti Jėzumi, „nuliūdęs nuėjo, nes turėjo daug turto“. Jėzus nepasmerkia jo už turtingumą; jis parodo, kad jaunuolio širdis yra pririšta prie to, ką jis turi. Turtai tampa ne daiktų rinkiniu, o tapatybės pagrindu. Tokiu atveju žmogus nebevaldo turto — turtas valdo žmogų.
Biblijos požiūris į turtus
Visoje Biblijoje turtai nėra smerkiami kaip tokie. Abraomas, Jobas, Dovydas, Saliamonas, Juozapas iš Arimatėjos — visi jie buvo turtingi žmonės, tačiau laikomi teisiais. Jų turtingumas nėra kliūtis Dievo palaiminimui, nes jų širdys išliko laisvos. Jie buvo dosnūs, svetingi, pasirengę dalintis ir pripažinti, kad turtai yra tik priemonė, o ne tikslas.
Pranašai kritikuoja ne turtą, o neteisybę: išnaudojimą, godumą, vargšų mindymą. Tai reiškia, kad tikroji problema yra ne pinigai, o žmogaus santykis su jais. Turtai gali būti palaiminimas, bet gali tapti ir stabmeldyste, jei žmogus pradeda jais pasitikėti labiau nei Dievu.
Turtai kaip išbandymas
Jėzus pasakoja palyginimą apie turtingąjį kvailį, kuris stato vis didesnius kluonus, kad sukauptų dar daugiau. Dievas jam sako: „Kvaily, šiąnakt pareikalaus tavo gyvybės.“ Šis palyginimas primena, kad turtai yra laikini, o žmogaus gyvenimas — trapus. Turtai negali išgelbėti, negali suteikti amžinybės, negali apsaugoti nuo mirties. Jie yra tik priemonė, kurią žmogus gali naudoti geram arba blogam.
Ankstyvieji krikščionių mąstytojai šį mokymą suprato kaip kvietimą į vidinę laisvę. Origenas turtus vadino „svoriu“, kuris trukdo sielai pakilti. Augustinas pabrėžė, kad ne turtai trukdo, o „turtų meilė“. Tomas Akvinietis rašė, kad turtai yra „geras tarnas, bet blogas šeimininkas“. Visi jie sutaria: problema nėra turėti, problema yra būti pririštam.
Ar turtai trukdo pasiekti dangų? Jie gali trukdyti, jei žmogus jais pasitiki labiau nei Dievu, jei jie tampa jo tapatybės pagrindu, jei uždaro širdį nuo kitų žmonių. Tačiau turtai gali būti ir priemonė gėriui, jei žmogus išlieka laisvas, dosnus ir pasirengęs dalintis. Jėzus nekalba apie ekonominę padėtį — jis kalba apie širdies būseną. Dievo karalystė nėra uždaryta turtuoliams; ji uždaryta tiems, kurie negeba paleisti to, kas juos valdo. Tik laisva širdis gali priimti Dievo karalystę, o turtai gali būti arba kliūtis, arba galimybė, priklausomai nuo to, kas valdo žmogaus gyvenimą