Daugiau nei šešiolika šimtmečių Egipto smėlyje, netoli El Minijos miesto esančiame urve, dūlėjo papiruso kodeksas, kurio turinys turėjo sudrebinti tradicinį krikščionybės supratimą. Tai nebuvo pasakojimas apie atpirkimą per kraują ar prisikėlimą, o balsas iš praeities, teigiantis, kad didžiausias visų laikų išdavikas – Judas Iskarijotas – iš tiesų buvo vienintelis Jėzaus mokinys, supratęs tikrąją Jo misiją. Šis tekstas, žinomas kaip Judo evangelija arba Evangelija pagal Judą (graik. Evangelion Iouda, angl. Gospel of Judas), yra vienas įspūdingiausių gnostinės literatūros radinių, grąžinęs mus į II amžiaus intelektualinių ir dvasinių kovų sūkurį.

Detektyvinė radinio istorija: nuo urvo iki šaldiklio

Judo evangelijos kelionė į dienos šviesą primena tamsų trilerį. Kodeksas (vadinamas Codex Tchacos) buvo rastas 1978 metais plėšikų urve. Užuot patekęs į mokslininkų rankas, jis dešimtmečius klaidžiojo po juodąją antikvaro rinką. Dokumentas buvo laikomas banko saugyklose, o vienu metu netgi užmirštas šaldiklyje Naujajame Džersyje, kur papirusas pradėjo trupėti į tūkstančius smulkių dalelių.

Tik 2001 metais dokumentą įsigijo Maecenas fondas, o po kelerių metų milžiniško konservavimo darbo, kuriam vadovavo profesorius Rodolphe’as Kasseris, tekstas buvo paskelbtas viešai (2006 m.). Tai buvo koptų kalba užrašytas tekstas, kuris yra II amžiaus viduryje graikiškai parašyto originalo vertimas.

Besijuokiantis Jėzus ir apaštalų neišmanymas

Judo evangelija prasideda scena, kuri šokiruotų tradicinių evangelijų skaitytoją. Jėzus stebi savo mokinius, atliekančius Eucharistijos ritualą, ir… pradeda juoktis. Kai sutrikę apaštalai klausia, kodėl Jis juokiasi, Jėzus paaiškina, kad jie garbina ne tikrąjį Dievą, o žemesnįjį kūrėją (demiurgą), kurį gnostikai vadino Jaldabaotu arba Saksla.

Šioje evangelijoje likę vienuolika apaštalų vaizduojami kaip neišmanėliai, įkalinti religiniuose ritualuose ir klaidingame supratime apie auką. Tik Judas Iskarijotas išdrįsta stoti prieš Jėzų ir ištarti:

„Aš žinau, kas Tu esi ir iš kur atėjai. Tu atėjai iš nemirtingosios Barbelo karalystės.“

Išgirdęs tai, Jėzus pasikviečia Judą į šalį ir pradeda jam dėstyti slapčiausias kosmogonijos tiesas, kurios nebuvo skeltos kitiems.

„Tryliktasis dvasia“: Judo misija

Svarbiausias ir labiausiai diskutuotinas teksto aspektas yra Judo vaidmuo Jėzaus suėmime. Tradicinis krikščioniškas mokymas teigia, kad Judas išdavė Jėzų už 30 sidabrinių, paskatintas godumo ar šėtono. Judo evangelija sako ką kita: Jėzus pats paprašė Judo Jį „išduoti“.

Jėzus sako Judui: „Tu pranoksi juos visus. Nes tu paaukosi žmogų, kuris mane nešioja.“

Gnostikų požiūriu, fizinis kūnas buvo kalėjimas, materijos pančiai, trukdantys dieviškajai kibirkščiai grįžti į šviesos pilnatvę (Pleromą). Išduodamas Jėzų romėnams ir žydų vyresnybei, Judas nepadaro nusikaltimo – jis padeda Jėzui numesti materialųjį apvalkalą ir išlaisvinti savo tikrąją, dvasinę esmę. Už tai Judas bus nekenčiamas kartų kartas, tačiau Jėzus jam pažada, kad jis taps „tryliktąja dvasia“, kuri galiausiai pranoks visus likusius apaštalus.

Šventasis Ireniejus ir kova su „kainitais“

Bažnyčios tėvams Judo evangelija nebuvo naujiena. Dar apie 180 metus Liono vyskupas Ireniejus savo veikale „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas) minėjo šį tekstą kaip „išgalvotą istoriją“. Jis priskyrė šią evangeliją grupei, vadinamai kainitais, kurie garbino visus biblinius „piktadarius“ (Kainą, Sodomos gyventojus, Judą), tikėdami, kad šie iš tiesų buvo aukštesnio žinojimo savininkai, persekiojami pavydžiojo šio pasaulio dievo kūrėjo.

Ireniejui Judo evangelija buvo pavyzdys didžiausio piktžodžiavimo, griaunančio visą atpirkimo per Jėzaus kančią ir mirtį logiką.

Esminiai skirtumai: Judas evangelijose

Judo evangelija nepadeda rasti „tikrojo istorinio Judo“, tačiau ji puikiai atskleidžia, kokia įvairialypė buvo ankstyvoji krikščionybė. II amžiuje vyko kova dėl to, koks bus krikščionybės veidas: ar tai bus religija apie fizinį prisikėlimą ir moralinę atsakomybę, ar ezoterinis mokymas apie sielos pabėgimą iš piktos materijos pasaulio.

Gnostinis Judas yra intelektualo, supratusio tragišką pasirinkimą, simbolis. Nors ši evangelija nebuvo įtraukta į Naująjį Testamentą, jos atradimas primena, kad po oficialia istorija visada slypi paraleliniai pasakojimai, kurie buvo uždrausti, užkasti, bet ne užmiršti.

Evangelija pagal Judą

Pastaba: Evangelija pagal Judą išliko tik fragmentiškai. Vienintelis žinomas jos liudijimas – koptų Codex Tchacos rankraštis – yra smarkiai pažeistas, su prarastomis eilutėmis, nutrūkusiais sakiniais ir neišlikusiais puslapiais. Todėl šiuolaikiniai vertimai remiasi dalinai išlikusiu tekstu ir neišvengiamai apima rekonstrukcinius elementus.

parengė Mark M. Mattison

Šis vertimas paremtas „Codex Tchacos 3“ koptišku tekstu.

Ženklai:
33 Puslapio numeris
[ ] Spraga tekste
( ) Redaktoriaus intarpas

Štai sutvarkytas tekstas su puslapių numeriais skliaustuose:

Įžanga

(33) Tai slapta teismo žinia, kurią Jėzus išsakė Judui Iskarijotui per aštuonias dienas, likus trims dienoms iki jam švenčiant Paschą.

Kai jis pasirodė žemėje, jis darė ženklus ir didžius stebuklus žmonijos išgelbėjimui. Vieni [ėjo] teisumo keliu, o kiti ėjo savo nusižengimuose, taip buvo pašaukti dvylika mokinių. Jis pradėjo jiems pasakoti apie paslaptis anapus pasaulio ir tai, kas įvyks pabaigoje. Dažnai jis neapsireikšdavo savo mokiniams, bet rasdavai jį tarp jų kaip vaiką.

Jėzus kritikuoja mokinius

Vieną dieną jis buvo su savo mokiniais Judėjoje. Jis rado juos sėdinčius kartu ir praktikuojančius savo maldingumą. Kai jis [priėjo prie] savo mokinių, (34) sėdinčių kartu ir besimeldžiančių virš duonos, [jis] nusijuokė.

Mokiniai tarė jam: „Mokytojau, kodėl juokiesi iš [mūsų] maldos? Ką mes padarėme? [Tai] yra tai, kas teisinga.“

Jis atsakė ir tarė jiems: „Aš juokiuosi ne iš jūsų. Jūs darote tai ne todėl, kad patys norite, bet todėl, kad per tai [bus] pašlovintas jūsų Dievas.“

Jie tarė: „Mokytojau, tu […] esi mūsų Dievo Sūnus!“

Jėzus jiems atsakė: „Iš kur [jūs] mane pažįstate? Iš tiesų [aš] sakau jums: jokia žmonių karta tarp jūsų nepažins manęs.“

Kai mokiniai tai išgirdo, [jie] pradėjo pykti ir niršti, ir ėmė keikti jį savo širdyse.

Bet kai Jėzus pastebėjo jų neišmanymą, [jis tarė] jiems: „Kodėl leidžiate pykčiui jus drumsti? Ar jūsų Dievas jumyse ir [jo žvaigždės] (35) supyko ant jūsų sielų? Jei kuris nors iš jūsų tarp žmonių yra [pakankamai stiprus], kad iškeltų tobuląjį Žmogiškumą, testojasi ir tepasirodo mano akivaizdoje.“

Visi jie tarė: „Mes pakankamai stiprūs.“ Bet jų dvasios nebuvo pakankamai drąsios stoti priešais [jį] – išskyrus Judą Iskarijotą. Jis sugebėjo stoti priešais jį, bet negalėjo žiūrėti jam į akis, todėl nusuko žvilgsnį.

Judas [tarė] jam: „Aš žinau, kas tu esi ir iš kur atėjai. Tu atėjai iš nemirtingosios Barbelo srities, ir aš nevertas ištarti vardo to, kuris tave atsiuntė.“

Tuomet Jėzus, žinodamas, kad jis mąsto apie tai, kas išaukštinta, tarė jam: „Pasitrauk nuo kitų, ir aš tau papasakosiu karalystės paslaptis. Ne tam, kad tu ten nueitum, bet tu labai sielvartausi, (36) nes kažkas kitas tave pakeis, kad užbaigtų dvylika [elementų] jų Dievo akivaizdoje.“

Judas paklausė jo: „Kada man tai pasakysi, ir kada išauš didžioji šviesos diena kartai […]?“

Bet kai jis tai pasakė, Jėzus jį paliko.

Kita karta

Kitą rytą jis pasirodė savo mokiniams. [Ir] jie paklausė jo: „Mokytojau, kur [tu] buvai nuėjęs ir ką darei, kai mus palikai?“

Jėzus jiems atsakė: „Aš buvau nuėjęs pas kitą didžią ir šventą kartą.“

Jo mokiniai paklausė: „Viešpatie, kokia gi didi karta yra geresnė ir šventesnė už mus, kurios nėra šiose srityse?“

Jėzus, tai išgirdęs, nusijuokė. Jis tarė jiems: „Kodėl savo širdyse stebitės dėl stipriosios ir šventosios kartos? (37) Iš tiesų sakau jums: niekas, gimęs [iš] šios srities, neregės tos [kartos], jokia angelų kariauna iš žvaigždžių jos nevaldys, ir joks mirtingo gimimo žmogus negalės prie jos prisijungti, nes ta karta nekilusi iš […] kuri tapo […] žmonių karta tarp [jų] yra iš didžiųjų žmonių kartos […] galingosios valdžios, kurios […] nei galybės […] tos, kuriomis jūs valdote.“

Kai jo mokiniai tai išgirdo, kiekvienas sunerimo savo dvasioje. Jie negalėjo ištarti nė žodžio.

Mokinių regėjimas

Kitą dieną Jėzus priėjo prie jų. Jie tarė jam: „Mokytojau, matėme tave sapne, nes [praeitą] naktį sapnavome didžius [sapnus].“

Bet Jėzus tarė: „Kodėl […] pasislėpėte?“

(38) Ir jie [tarė: „Mes matėme] didelius [namus, su dideliu] aukuru [juose ir] dvylika žmonių – sakytume, jie buvo kunigai – ir vardą. Ir minia žmonių laukė prie aukuro, [kol] kunigai [baigs priiminėti] atnašas. Mes taip pat laukėme.“

[Jėzus paklausė]: „Kaip jie atrodė?“

Ir jie atsakė: „[Vieni] pasninkauja dvi savaites. Kiti aukoja savo vaikus; kiti – savo žmonas, šlovindami ir žemindamiesi vieni prieš kitus. Kiti miega su vyrais; kiti žudo; dar kiti daro daug nuodėmių ir nusikalstamų dalykų. [Ir] žmonės, stovintys [priešais] aukurą, šaukiasi tavo [vardo]! (39) Ir visame savo aukojime jie pripildo [aukurą] savo atnašomis.“ Tai pasakę, [jie] nutilo, nes buvo sunerimę.

Jėzus tarė jiems: „Kodėl nerimaujate? Iš tiesų sakau jums: visi kunigai, stovintys prieš tą aukurą, šaukiasi mano vardo. Ir [vėl] sakau jums: mano vardas ant šių žvaigždžių kartų [namų] buvo užrašytas žmonių kartų. [Ir jie] gėdingai pasodino bevaisius medžius mano vardu.“ Jėzus tarė jiems: „Jūs esate tie, kurie priima atnašas ant aukuro, kurį matėte. Tai Dievas, kuriam tarnaujate, ir jūs esate tie dvylika žmonių, kuriuos matėte. O gyvuliai, kuriuos matėte atvestus aukoti, yra minia, kurią jūs klaidinate (40) prieš tą aukurą. [Jūsų tarnas] atsistos ir taip naudosis mano vardu, ir pamaldžiųjų kartos bus jam ištikimos. Po jo kitas žmogus pristatys [tuos, kurie ištvirkauja], o kitas – tuos, kurie žudo vaikus, dar kitas – tuos, kurie miega su vyrais, ir tuos, kurie pasninkauja, ir likusį netyrumą, nusikaltimus ir paklydimą. O tie, kurie sako: „Mes lygūs angelams“, – jie yra žvaigždės, kurios viską užbaigia. Žmonių kartoms buvo pasakyta: „Žiūrėkite, Dievas priėmė jūsų auką iš kunigų rankų“, tai yra paklydimo tarno. Bet Viešpats, kuris įsako, yra visų Viešpats. Paskutiniąją dieną jie bus pripažinti kaltais.“

(41) Jėzus tarė [jiems]: „Liaukitės [aukoti gyvulius]. Jūs [aukojote juos] virš aukuro, virš savo žvaigždžių su savo angelais, kur jie jau buvo užbaigti. Tad tegul jie tampa […] su jumis ir tegul jie [tampa] aiškūs.“

Jo mokiniai [tarė jam]: „Apvalyk mus nuo mūsų [nuodėmių], kurias padarėme per angelų apgavystę.“

Jėzus jiems atsakė: „Neįmanoma […], nei šaltinis [negali] užgesinti viso gyvenamo pasaulio ugnies. Nei [miesto] šulinys negali patenkinti visų kartų, išskyrus tą didįjį, tvirtąjį. Vienas žibintas neapšvies visų sričių, išskyrus antrąją kartą, nei kepėjas gali pamaitinti visą kūriniją (42) po [dangumi].“

Ir [kai mokiniai išgirdo] šiuos [dalykus], jie tarė [jam]: „Mokytojau, padėk mums ir išgelbėk mus!“

Jėzus jiems tarė: „Liaukitės kovoti prieš mane. Kiekvienas iš jūsų turi savo žvaigždę, [ir …] žvaigždžių […] tai, kas jai priklauso […] Aš buvau siųstas ne pas gendančią kartą, bet pas stiprią ir negendančią kartą, nes joks priešas nevaldė tos kartos, nei jokia žvaigždė. Iš tiesų sakau jums: ugnies stulpas greitai grius, ir tos kartos nepajudins žvaigždės.“

Jėzus ir Judas

Ir kai Jėzus tai [pasakė], jis pasitraukė, [pasiimdamas] Judą Iskarijotą su savimi. Jis tarė jam: „Vanduo ant išaukštinto kalno yra [iš] (43) […] jis neatėjo [lieti … šulinio] medžio [vaisiaus …] šios srities […] po kurio laiko […], bet atėjo pagirdyti Dievo rojų ir išliekantį [vaisių], nes [jis] nesugadins tos kartos [gyvenimo būdo], bet [ji egzistuos] per visą amžinybę.“

Judas tarė [jam: „Pasakyk] man, kokių vaisių turi ši karta?“

Jėzus atsakė: „Kiekvienos žmonių kartos sielos mirs; tačiau, kai šie žmonės užbaigs laiką karalystėje ir dvasia juos paliks, jų kūnai mirs, bet jų sielos gyvens, ir jie bus paimti aukštyn.“

Judas paklausė: „Ką darys likusios žmonių kartos?“

Jėzus atsakė: „Neįmanoma (44) sėti ant [uolos] ir nuimti jos vaisių. Taip pat [neįmanoma sėti į] [suterštą] giminę kartu su nykstančia išmintimi [ir] ranka, kuri sukūrė mirtingus žmones, kad jų sielos pakiltų į sritis aukštybėse. [Iš tiesų] sakau tau: [joks valdovas], angelas [ar] galybė negalės pamatyti [vietų], kurias [pamatys ši didi], šventa karta.“ Tai pasakęs, Jėzus pasitraukė.

Judas tarė: „Mokytojau, kaip išklausei juos visus, dabar išklausyk ir mane, nes aš regėjau didį regėjimą.“

Bet Jėzus, tai išgirdęs, nusijuokė. Jis tarė jam: „Ko taip susijaudinai, tu, tryliktasis demone? Bet kalbėk, ir aš tave pakęsiu.“

Judas tarė jam: „Regėjime aš mačiau save. Dvylika mokinių mėto į mane akmenis ir (45) [sparčiai mane] vejasi. Ir aš taip pat atėjau į vietą, kur [sekiau paskui] tave. Aš pamačiau [namus šioje vietoje], ir mano akys negalėjo [išmatuoti] jų dydžio. Didūs žmonės juos supo, ir tie namai turėjo stogą iš žalumos. Namų viduryje buvo [minia …]. Mokytojau, priimk mane vidun su šiais žmonėmis!“

[Jėzus] atsakė ir tarė: „Tavo žvaigždė tave paklaidino, Judai,“ ir kad „joks mirtingo gimimo žmogus nėra vertas įžengti į namus, kuriuos matei, nes ta vieta skirta tiems, kurie šventi. Nei saulė, nei mėnulis ten nevaldys, nei diena, bet šventieji visada stovės toje srityje su šventaisiais angelais. Štai aš tau papasakojau karalystės paslaptis (46) ir pamokiau tave apie žvaigždžių paklydimą ir […] siųstą [į aukštybes] virš dvylikos sričių.“

Judas paklausė: „Mokytojau, argi mano sėkla valdo valdovus?“

Jėzus atsakė ir tarė jam: „Ateik, aš tau [papasakosiu apie šventąją kartą. Ne tam, kad ten nueitum], bet tu labai sielvartausi, kai pamatysi karalystę ir visą jos kartą.“

Tai išgirdęs, Judas jam tarė: „Kokia man nauda, kad atskyrei mane nuo tos kartos?“

Jėzus atsakė ir tarė: „Tu tapsi tryliktuoju, ir būsi kitų kartų prakeiktas, ir jas valdysi. Paskutinėmis dienomis jos […] tau ir tu nepakilsi (47) pas šventąją kartą.“

Jėzus viską atskleidžia Judui

Jėzus tarė: „[Ateik], ir aš tave pamokysiu apie [paslaptis, kurių joks] žmogus [ne]pamatys, nes egzistuoja didi ir beribė sritis, kurios horizontų neregėjo jokia angelų karta, [kurioje] yra [didi] neregima Dvasia, kurios jokia [angeliška] akis niekada nematė, jokia širdis niekada nesuvokė, ir ji niekada nebuvo pavadinta jokiu vardu.

Ir ten pasirodė švytintis debesis. Ir jis (Dvasia) tarė: „Tegul atsiranda angelas man patarnauti.“ Ir didis angelas, Savigimis, Šviesos Dievas, iškilo iš debesies. Dėl jo dar keturi angelai atsirado iš kito debesies, ir jie patarnavo angeliškajam Savigimiui. Ir tarė (48) [Savigimis]: „Tegul atsiranda [sritis],“ ir ji atsirado [taip, kaip jis pasakė]. Ir jis [sukūrė] pirmąjį šviesulį, kad ją valdytų. Ir jis tarė: „Tegul atsiranda angelai jam patarnauti,“ [ir miriadai] be skaičiaus atsirado. Ir jis tarė: „[Tegul atsiranda] švytinti sritis,“ ir ji atsirado. Jis sukūrė antrąjį šviesulį, kad ją valdytų, kartu su miriadais angelų be skaičiaus tarnystei atlikti. Ir taip jis sukūrė likusias šviesos sritis. Ir jis padarė, kad jos būtų valdomos, ir sukūrė joms miriadus angelų be skaičiaus, kad joms padėtų.

Ir Adamas buvo pirmajame šviesos debesyje, kurio joks angelas negalėjo matyti tarp visų tų, kurie vadinami „Dievu“. (49) Ir [Adamas pagimdė Setą] toje [vietoje pagal] atvaizdą […] ir pagal panašumą [šio] angelo. Jis padarė, kad negendanti Seto [karta] pasirodytų dvylikai dvilyčių [šviesulių. Ir tada] jis padarė, kad septyniasdešimt du šviesuliai pasirodytų negendančioje kartoje pagal Dvasios valią. Tada patys septyniasdešimt du šviesuliai padarė, kad trys šimtai šešiasdešimt šviesulių pasirodytų negendančioje kartoje pagal Dvasios valią, kad kiekvienam tektų po penkis. Ir dvylika dvylikos šviesulių sričių sudaro jų tėvą, su šešiais dangumis kiekvienai sričiai, tad yra septyniasdešimt du dangūs septyniasdešimt dviem šviesuliams, ir kiekvienam (50) [iš jų po penkis] skliautus, [iš viso] trys šimtai šešiasdešimt [skliautų. Jiems] buvo suteikta valdžia ir [didi] angelų kariauna be skaičiaus garbei ir tarnystei, kartu su nekaltomis dvasiomis [taip pat] visų sričių ir dangų su jų skliautais garbei ir [tarnystei].

Ta minia tų nemirtingųjų tėvo ir septyniasdešimt dviejų šviesulių su Savigimiu ir jo septyniasdešimt dviem sritimis vadinama „kosmosu“ – tai yra „gendančiu“. Ten pasirodė pirmasis žmogus su savo negendančiomis galiomis. Srityje, kuri pasirodė su jo karta, yra pažinimo debesis ir angelas, kuris vadinamas (51) [Eleletu …]. Po šių dalykų [Eleletas] tarė: „Tegul atsiranda dvylika angelų, [kad] valdytų Chaoso ir [Hado] pasaulį.“ Ir štai, iš debesies pasirodė [angelas], kurio veidas plyksėjo [ugnimi] ir kurio išvaizda buvo [suteršta] krauju. Jo vardas buvo Nebro, kas reiškia „Maištininkas“. Kiti jį vadina Jaldabaotu. Ir kitas angelas, Saklas, taip pat atėjo iš debesies. Taigi Nebro sukūrė šešis angelus – ir Saklas (taip pat) – kad būtų padėjėjai. Jie išvedė dvylika angelų danguose, kiekvienam iš jų gaunant dalį danguose.

Ir dvylika valdovų kalbėjo su dvylika angelų: „Tegul kiekvienas iš jūsų (52) […] ir tegul jie […] karta [… penki] angelai:

Pirmasis [yra Jaotas], kuris vadinamas „Gerasis“.
Antrasis yra Harmatotas, [ugnies akis].
[Trečiasis] yra Galila.
Ketvirtasis [yra] Jobelis.
Penktasis yra Adonajas.

Tai penki, kurie valdė Hadą ir yra pirmieji virš Chaoso.

Tada Saklas tarė savo angelams: „Sukurkime žmogų pagal panašumą ir atvaizdą.“ Ir jie suformavo Adomą ir jo žmoną Ievą, kuri debesyje vadinama „Gyvybe“, nes šiuo vardu visos kartos jo ieško, ir kiekviena iš jų vadina ją savais vardais. Bet Saklas (53) [neįsakė …] gimdyti, išskyrus […] tarp kartų […], kurias šis […] ir [angelas] tarė jam: „Tavo gyvenimas truks ribotą laiką, su tavo vaikais.“

Tada Judas paklausė Jėzaus: „[Kiek] ilgai žmogus gali gyventi?“

Jėzus atsakė: „Kodėl stebiesi, kad Adomo ir jo kartos gyvenimo trukmė yra ribota toje vietoje, kur jis gavo savo karalystę su savo valdovu?“

Judas paklausė Jėzaus: „Ar miršta žmogaus dvasia?“

Jėzus atsakė: „Yra taip. Dievas įsakė Mykolui paskolinti dvasias žmonėms, kad jie galėtų tarnauti. Tada Didysis įsakė Gabrieliui duoti dvasias didžiajai kartai be karaliaus – dvasią kartu su siela. Taigi [likusios] sielos (54) […] šviesa [… tas] Chaosas […] ieško dvasios jumyse, kurią jūs privertėte gyventi šiame kūne iš angeliškųjų kartų. Tada Dievas padarė, kad pažinimas būtų atneštas Adomui ir tiems, kurie su juo, kad Chaoso ir Hado karaliai nevaldytų jų.“

[Tada] Judas paklausė Jėzaus: „Tai ką darys tos kartos?“

Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau jums: žvaigždės užbaigia visus šiuos dalykus. Kai Saklas užbaigs jam skirtą laiko tarpą, jų pirmoji žvaigždė pasirodys su kartomis, ir jie užbaigs tai, kas buvo pasakyta. Tada jie ištvirkaus mano vardu, žudys savo vaikus, (55) ir [jie …] blogį ir […] sritis, atvesdami kartas ir pristatydami jas Saklui. [Ir] po to […] atves dvylika [Izraelio] giminių iš […], ir [kartos] visos tarnaus Saklui, nusidėdamos mano vardu. Ir tavo žvaigždė [valdys] tryliktąją sritį.“ Tada Jėzus [nusijuokė].

[Judas] tarė: „Mokytojau, kodėl [juokiesi iš manęs?“

Jėzus] atsakė [ir tarė]: „Aš juokiuosi ne [iš tavęs, bet] iš žvaigždžių paklydimo, nes šios šešios žvaigždės klaidžioja su šiais penkiais kariais, ir jos visos bus sunaikintos kartu su savo kūriniais.“

Tada Judas paklausė Jėzaus: „Ką darys tie, kurie buvo pakrikštyti tavo vardu?“

Išdavystė

Jėzus atsakė: „Iš tiesų sakau [tau], šis krikštas, (56) [kurį jie gavo] mano vardu […] sunaikins visą žemiškojo Adomo kartą. Rytoj jie kankins tą, kuris mane nešioja. Iš tiesų aš [sakau] tau: jokia mirtingo žmogaus ranka [nenusileis] ant manęs. Iš tiesų [sakau] tau, Judai, tie, kurie aukoja aukas Saklui […] visa, kas pikta. Bet tu padarysi daugiau nei jie visi, nes tu paaukosi žmogų, kuris mane nešioja. Tavo ragas jau iškeltas, tavo pyktis įžiebtas, tavo žvaigždė pakilo, ir tavo širdis [nuklydo]. (57) Iš tiesų [sakau tau], tavo paskutinis [… ir] srities [sostai] buvo [nugalėti], karaliai nusilpo, angeliškosios kartos nuliūdo, ir blogis, [kurį jie sėjo …], sunaikintas, [ir valdovas] nušluotas. [Ir] tada Adomo didžiosios kartos [vaisius] bus išaukštintas, nes prieš dangų, žemę ir angelus egzistuoja ta karta iš sričių. Žiūrėk, tau viskas pasakyta. Pakelk akis ir pamatyk debesį su šviesa jame ir žvaigždes aplink jį. Ir žvaigždė, kuri veda kelią, yra tavo žvaigždė.“

Tada Judas pakėlė akis ir pamatė švytintį debesį, ir jis įžengė į jį. Stovintieji ant žemės išgirdo balsą iš debesies, sakantį: (58) „[… ta] didi [karta …] ir […].“ Ir Judas daugiau nebematė Jėzaus.

Tuojau pat kilo sąmyšis tarp žydų, daugiau nei […] Jų vyriausieji kunigai murmėjo, nes jis buvo nuėjęs į svečių kambarį melstis. Bet kai kurie rašto aiškintojai buvo ten ir atidžiai stebėjo, kad galėtų jį suimti maldos metu, nes jie bijojo žmonių, kadangi visi jį laikė pranašu.

Ir jie priėjo prie Judo ir tarė jam: „Ką čia darai? Argi nesi Jėzaus mokinys?“

Tada jis atsakė jiems taip, kaip jie norėjo. Tada Judas gavo pinigų ir perdavė jį jiems.

Pastabos apie vertimą

33 psl.: „Teismas“. Arba „paskelbimas“.

36 psl.: „Elementai“. Rodolphe’as Kasseris ir Gregoras Wurstas šį žodį rekonstruoja kaip „mokiniai“ knygoje The Gospel of Judas, Critical Edition: Together with the Letter of Peter to Philip, James, and a Book of Allogenes from Codex Tchacos (National Geographic), 2007, p. 191; bet plg. Lance Jenott, The Gospel of Judas: Coptic Text, Translation, and Historical Interpretation of the ‘Betrayer’s Gospel’ (Mohr Siebeck), 2011, pp. 54-56; 193-194.

38 psl.: „Priiminėti“. Kasseris ir Wurstas šį žodį rekonstruoja kaip „pristatyti“ (op. cit., p. 195); bet plg. Jenott, op. cit., p. 196.

40 psl.: „Jūsų tarnas“. Kasseris ir Wurstas iš pradžių svarstė „pasaulio valdovas“ kaip galimą rekonstrukciją (op. cit., p. 199), kuria vadovaujasi Willisas Barnstone’as knygoje The Restored New Testament: A New Translation with Commentary, Including the Gnostic Gospels Thomas, Mary, and Judas (W.W. Norton & Company), 2009, p. 600; plg. Karen King, „chaoso valdovas“ knygoje Elaine Pagels ir Karen L. King, Reading Judas: The Gospel of Judas and the Shaping of Christianity (Viking), 2007, p. 113, tačiau Kasseris ir Wurstas vėliau pasiūlė rekonstruoti spragą kaip „vyskupas“ arba „tarnas“, remdamiesi tuo, kas seka toliau. Dėl „jūsų tarnas“, plg. Jenott, op. cit., p. 64. „Pristatys“. Meyeris ir Gaudardas verčia „atsistos iš“, King verčia „stovės su“, o April DeConick verčia „stosis už“ savo knygoje The Thirteenth Apostle: What the Gospel of Judas Really Says (Continuuim), 2007, rev. ed. 2009, p. 78; bet plg. Jenott, op. cit., pp. 65,66.

44 psl.: „Demonas“. Pažodžiui „daimon“, Meyerio iš pradžių versta kaip „dvasia“, o vėliau King – kaip „dievas“. Plačiojoje graikų literatūroje daimonai nebūtinai buvo piktosios dvasios, tačiau žydų ir krikščionių literatūroje jie buvo vienareikšmiškai laikomi blogais. Plg. Birger A. Pearson, „Judas Iscariot in the Gospel of Judas,“ in The Codex Judas Papers: Proceedings of the International Congress on the Tchacos Codex held at Rice University, Houston, Texas, March 13-16, 2008, ed. by April D. DeConick (Brill), 2009, pp. 138-140.

45 psl.: „Stogas iš žalumos“. Arba galbūt „stogas iš žaibų“ ar „ugnies“. Plg. Lance Jenott, „The Gospel of Judas 45,6-7 and Enoch’s Heavenly Temple,“ in The Codex Judas Papers, op. cit., pp. 471-477.

46 psl.: „Argi mano sėkla valdo valdovus?“ Vadovaujantis King, DeConick ir Jenott. Meyeris ir Gaudardas verčia: „argi gali būti, kad mano sėkla yra kontroliuojama valdovų?“, o Barnstone’as: „argi mano sėkla, mano paveldas, gali patekti po archontų, kurie yra šio pasaulio valdovai, kontrole?“

47 psl. ir toliau: „Savigimis“. Pažodžiui „Autogenes“.

48 psl.: „Tegul atsiranda sritis“. Kasseris ir Wurstas rekonstruoja „Tegul atsiranda A[damas]“ (op. cit., p. 215); bet plg. Jenott, Judas, op. cit., pp. 80-84.

49 psl.: „Dvylika dvilyčių šviesulių“. Kasseris ir Wurstas rekonstruoja „dvylika […] 24 […]“ (op. cit., p. 217); bet plg. Jenott, op. cit., pp. 86-87.

51 psl.: „Eleletas“. Plg. Jenott, op. cit., pp. 94ff.

52 psl.: „Pirmasis yra Jaotas, kuris vadinamas ‘Gerasis’“. Meyeris ir Gaudardas, King ir Barnstone’as verčia: „Pirmasis yra Setas, tas, kuris vadinamas Kristumi“. Tačiau kontekstas daro šią rekonstrukciją abejotiną, nes setitų Kristus niekada nepriskiriamas žemesniems angelams. Todėl šis vertimas vadovaujasi Jenotto rekonstrukcija „[Ja]otas“ vietoje „[Se]tas“ ir DeConick šventosios santrumpos „chs“ skaitymu kaip „chrestos“ („gerasis“) vietoje „christos“ („Kristus“; plg. DeConick, op cit., p. 121).

57 psl.: „Vaisius“. Kasseris ir Wurstas siūlo rekonstrukciją „atvaizdas“ vietoje „vaisius“ (op. cit., p. 233); bet plg. Jenott, op. cit., pp. 33,34.