Nuo ankstyvųjų laikų krikščionybėje buvo laikomasi požiūrio, kad žmogaus kūnas po mirties turėtų būti palaidotas žemėje, laukiant prisikėlimo dienos. Ši tradicija remiasi Šventojo Rašto mokymu, kuris aiškiai parodo, kad kūnas nėra tik laikinas indas, bet ir Dievo kūrinys, kuris bus atnaujintas per Kristaus pažadėtą prisikėlimą. Biblijoje dažnai kartojama mintis, kad žmogus yra sukurtas iš žemės … [Skaityti toliau…]
Sikhizmo religijoje šventraštis nėra tik knyga ar tekstų rinkinys. Tai centrinė figūra, laikoma gyvu, amžinuoju dvasiniu mokytoju. Shri Guru Granth Sahib (tariama Šri Guru Grant Sahib) yra sikhų dvasinės tapatybės ašis, jų etikos, metafizikos ir gyvenimo būdo pamatas. Tai vienintelis pasaulio religinis tekstas, kurį jo išpažinėjai traktuoja kaip asmenybę, turinčią aukščiausią autoritetą. Knygos gimimas: Nuo … [Skaityti toliau…]
Vienos ir Liono bažnyčių laiškas (gr. Ἐπιστολὴ τῶν ἐκκλησιῶν Βιέννης καὶ Λουγδούνου, lot. Epistola Ecclesiarum Viennensis et Lugdunensis, angl. Letter of the Churches of Vienne and Lyons) yra vienas seniausių ir labiausiai sukrečiančių ankstyvosios krikščionybės dokumentų. Tai liudytojų pasakojimas apie 177 m. po Kr., valdant imperatoriui Markui Aurelijui, vykusius žiaurius krikščionių persekiojimus Galijoje (dabartinė Prancūzija). … [Skaityti toliau…]
Estijos religijos istorija yra unikali, nes šalis per amžius patyrė daugybę kultūrinių ir dvasinių įtakų. Seniausiais laikais vietiniai gyventojai praktikavo pagoniškas apeigas, kuriose buvo garbinami gamtos reiškiniai, dvasios ir protėviai. Tikėjimas buvo glaudžiai susijęs su gyvenimo ritmu, žemdirbyste ir bendruomenės papročiais. Krikščionybė Estijoje pradėjo plisti XII–XIII amžiuje, kai į regioną atvyko Livonijos ordinas ir danų … [Skaityti toliau…]
Trečiojo amžiaus Roma buvo tikras religinis katilas, kuriame virė ne tik oficialus krikščionių mokymas, bet ir dešimtys paslaptingų, mistinių ir dažnai radikalių grupių. Šio chaoso sūkuryje stovėjo viena griežčiausių ir intelektualiausių ano meto figūrų – Hipolitas Romietis (apie 170–235 m.). Jo monumentalus veikalas „Visų erezijų paneigimas“ (gr. Κατὰ πασῶν αἱρέσεων ἔλεγχος, lot. Refutatio Omnium Haeresium, … [Skaityti toliau…]
Nors traktatas „De Mundo“ (liet. Apie visatą, gr. Περὶ Κόσμου, lot. De Mundo, angl. On the Universe, pranc. Du monde, vok. Über das Weltall, it. Del mondo) ilgą laiką puošėsi Aristotelio vardu, šiandien mokslininkai sutaria: tai buvo meistriškas „mokslinis populiarinimas“, parašytas greičiausiai tarp I a. pr. m. e. ir II a. m. e. Tai nebuvo … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės amžiais kova dėl „teisingo tikėjimo“ vyko ne laboratorijose, o raštinėse ir prie sakyklų. Traktatas „Prieš aštuonias erezijas“ – graikiškai Κατὰ ὀκτὼ αἱρέσεων, lotyniškai Contra Octo Haereses, taip pat vadinamas De Octo Haeresibus – tai paslaptingas, tik fragmentais mus pasiekęs dokumentas, priskiriamas Ireniejui Lioniečiui (II a. pab.). Nors Ireniejus geriausiai žinomas dėl savo milžiniško … [Skaityti toliau…]
Jei kada nors pagavote save mąstantį, kad jūsų kūnas yra tik „skafandris“ ar „mašina“, kurią valdo jūsų tikrasis „aš“, jūs mąstote kaip René Descartes’as (lotyniškai – Cartesius). XVII a. viduryje šis prancūzų mąstytojas sukūrė sistemą, kuri ne tik padalijo žmogų į dvi dalis, bet ir tapo visos Vakarų mokslo bei medicinos paradigmos pamatu. Kartėziškasis dualizmas … [Skaityti toliau…]
1949 metais Oksfordo universiteto profesorius Gilbertas Ryle’as (Gilbert Ryle) išleido knygą, kuri sudrebino filosofijos pamatus. Veikale „Proto koncepcija“ (The Concept of Mind) jis pavartojo ironišką frazę „vaiduoklis mašinoje“ (the ghost in the machine), norėdamas pašiepti šimtmečius gyvavusį požiūrį į žmogų. Ryle’as metė iššūkį pačiam René Descartes’ui (Dekartui), teigdamas, kad mes tūkstantį metų mąstėme apie save … [Skaityti toliau…]
Viduramžių ir Renesanso laboratorijų prietemoje, tarp rūkstančių krosnių ir stiklinių kolbų, gimė viena drąsiausių ir kartu šiurpiausių žmonijos ambicijų – sukurti gyvybę be moters įsčių. Homunkulas (lot. homunculus – „žmogeliukas“) nebuvo tik burtininkų pramanas; alchemikams tai buvo galutinis įrodymas, kad žmogus, įvalstęs gamtos paslaptis, gali tapti prilygstamas Kūrėjui. Ši idėja ryškiausiai suspindo Filipo Aureolo Teofrašto … [Skaityti toliau…]
Dualizmas nėra tiesiog teorija – tai radikalus būdas matyti tikrovę kaip sudarytą iš dviejų nesutaikomų, dažnai priešingų pradų. Dualistai tiki, kad visata nėra vienalytė: joje nuolat grumiasi šviesa ir tamsa, dvasia ir materija, gėris ir blogis. Jei monistai sako, kad viskas yra viena (Dievas arba gamta), tai dualistai brėžia griežtą liniją, skiriančią šį pasaulį į … [Skaityti toliau…]
Viduramžių krikščioniškoje demonologijoje tamsa nebuvo vienintelė vieta, kurioje tykojo pavojai. Nors dauguma sukubų – naktinių gundytojų – lankydavo vyrus jų sapnuose, egzistavo viena itin savita ir pavojinga būtybė, veikusi pačiame dienos šviesos įkarštyje. Tai Meridiana. Jos vardas kyla iš lotyniško žodžio meridies (vidurdienis), ir ji priklauso paslaptingai „vidurdienio demono“ (daemon meridianus, taip pat daemone meridiano) … [Skaityti toliau…]