1934 metais Britų muziejaus archyvuose Londone tarp gausybės neidentifikuotų papirusų buvo aptikti trys nedideli, trapūs fragmentai, kurie amžiams pakeitė mūsų supratimą apie ankstyvąją krikščionių raštiją. Tai nebuvo nei Matas, nei Morkus, nei Lukas ar Jonas. Tai buvo kažkas visiškai kito, tačiau stulbinamai pažįstamo. Šis radinys, dabar žinomas kaip Egertono papirusas 2 (angl. Egerton Papyrus 2, taip pat vadinamas Egertono evangelija ar Nežinoma evangelija – angl. The Egerton Gospel, dar The Unknown Gospel arba The Gospel according to the Egerton Papyrus), yra vienas seniausių išlikusių krikščioniškų rankraščių, datuojamas maždaug 150-aisiais mūsų eros metais. Šis dokumentas – tai langas į laiką, kai pasakojimai apie Jėzų dar nebuvo galutinai „sudėti į lentynas“ ir cirkuliavo įvairiomis formomis.
Ginčas su įstatymo žinovais ir Mozės kaltinimas
Pirmasis fragmentas nukelia mus į patį intelektualinių ir religinių kovų sūkurį Jeruzalėje. Jėzus stovi prieš tautos valdovus ir įstatymo žinovus. Scena kupina įtampos. Valdovai sutrikę stebi Jo veiksmus ir klausia vieni kitų: „Kaip jis tai daro?“.
Jėzus atsako jiems griežtai, ragindamas tyrinėti Raštus, kuriais jie taip pasitiki. Jo žodžiai skamba kaip nuosprendis: „Jūs manote, kad juose turite gyvybę. Būtent jie liudija apie mane“. Jis pabrėžia, kad ne Jis juos skųs Tėvui – tai darys Mozė, tas pats Mozė, į kurį jie sudėję visas savo viltis. Valdovai ginasi sakydami, kad žino Dievą kalbėjus Mozei, bet apie Jėzų jie nieko nežino. Jėzaus kirtis negailestingas: „Jei tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis apie mane rašė jūsų protėviams“. Ši scena stulbinamai panaši į Jono evangelijos tekstus, tačiau čia ji pateikta su savitu, dar neapdorotu aštrumu.
Bandymas suimti ir raupsuotojo istorija
Kitoje papiruso pusėje matome dar dramatiškesnius įvykius. Valdovai, įsiutę dėl Jėzaus žodžių, pradeda rinkti akmenis, kad Jį užmuštų. Jie bando Jį sučiupti ir atiduoti miniai, tačiau Egertono papirusas pažymi svarbią detalę: „Valanda jo suėmimui dar nebuvo atėjusi“. Viešpats tiesiog išsprūsta jiems iš rankų ir pasitraukia.
Tada įvyksta susitikimas, kuris papildo gerai žinomą biblinę istoriją apie raupsuotojo pagydymą naujomis spalvomis. Prie Jėzaus prieina žmogus, kenčiantis nuo raupsų, ir pasakoja savo tragišką istoriją: „Mokytojau Jėzau, keliaudamas su kitais raupsuotaisiais ir valgydamas su jais užeigoje, aš ir pats užsikrėčiau šia liga“. Ši detalė – apie užsikrėtimą užeigoje (inn) – neegzistuoja jokioje kitoje evangelijoje. Žmogus prašo: „Jei nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzaus atsakymas trumpas ir galingas: „Noriu: būk pagydytas“. Raupsai akimirksniu pranyksta, o Jėzus liepia jam parodyti save kunigams, kaip liepė Mozė, ir „daugiau nebenusižengti“.
Mokesčių spąstai ir Izaijo pranašystė
Antrasis fragmentas nukelia mus į sceną, kurioje Jėzus vėl bandomas. Valdovai prieina prie Jo norėdami Jį išbandyti ir tirti. Jie pradeda nuo veidmainiško meilikavimo: „Mokytojau Jėzau, žinome, kad atėjai iš Dievo, nes tavo darbai pranoksta visus pranašus“. Tada jie užduoda pavojingą klausimą: „Ar teisinga atiduoti karaliams tai, kas jiems priklauso? Ar turėtume jiems mokėti, ar ne?“.
Jėzus, permatydamas jų klastą, nesileidžia į politines diskusijas. Jis barė juos už veidmainystę, klausdamas, kodėl jie vadina Jį mokytoju, bet nedaro to, ką Jis sako. Jis cituoja Izaijo pranašystę, kuri idealiai tinka šiai situacijai: „Ši tauta gerbia mane savo lūpomis, bet jų širdis yra toli nuo manęs. Jie garbina mane veltui“.
Paslaptis prie Jordano kranto
Paskutinė, labiausiai fragmentuota ir mįslingiausia papiruso dalis, nuveda mus prie Jordano upės. Tekstas čia trūkinėja, tačiau išliko užuominos apie kažką neįtikėtino. Jėzus stovi ant Jordano kranto, ištiesia dešinę ranką ir kažką sėja upėje. Minima vandens galia ir tai, kad Jėzus „išvedė vaisių“. Nors visas pasakojimas neišliko, atrodo, kad tai buvo pasakojimas apie unikalų stebuklą, susijusį su gamta ir Jordanu, kurio nerasime jokioje kitoje žinomoje evangelijoje.
Egertono papirusas 2 išlieka neįkainojamu dokumentu. Jis įrodo, kad antrajame amžiuje Egipte krikščionys skaitė pasakojimus, kurie savyje talpino tiek Jono teologinį gylį, tiek Sinoptinių evangelijų (Mato, Morkaus, Luko) gyvumą, tačiau kartu turėjo ir unikalių, šiandien jau prarastų tradicijų elementų. Tai gyvas liudijimas apie „nežinomąjį balsą“, kuris skambėjo krikščionybės aušroje.
Egertono papirusas 2 (Egertono evangelija)
Nežinoma evangelija: Egertono papirusas 2
parengė Mark M. Mattison
Šis vertimas paremtas kritiniu graikišku tekstu iš Andrew Bernhardo knygos „Other Early Christian Gospels“.
1 fragmentas, kita pusė (verso ↓)
[…] įstatymo mokytojams [„…visi] piktadariai […] ir ne aš […] kaip jis tai daro?“
[Tada jis atsisuko] į tautos valdovus ir tarė: „Tyrinėkite Raštus; [jūs manote], kad juose turite gyvenimą. Jie [liudija] apie mane. Ne[manykite], kad atėjau kaltinti [jūsų] prieš savo Tėvą. [Tas, kuris kaltina] jus, yra Mozė, į kurį [jūs] dedate viltis.“
Bet jie [tarė]: „Mes [gerai] žinome, kad Dievas [kalbėjo] Mozei, bet tavęs – mes nežinome, [iš kur tu.“]
Jėzus atsakydamas [tarė jiems]: „Dabar [jūs] esate kaltinami, nes [netikite tais, kurie buvo patvirtinti] jo; nes jei [tikėtumėte Moze,] tikėtumėte [ir manimi, nes] jis [rašė] apie mane jūsų protėviams […]“
1 fragmentas, geroji pusė (recto →)
[…] akmenis kartu, [kad galėtų jį užmėtyti.] Ir [valdovai] pakėlė savo [rankas] prieš jį, [kad] galėtų jį sučiupti ir [atiduoti jį] miniai. Bet jie [negalėjo] jo sučiupti, nes jo suėmimo valanda dar [nebuvo atėjusi.] Taigi Viešpats ištrūko [iš jų rankų] ir pasitraukė nuo [jų.]
Ir štai, kažkas, sergantis raupsais, prisiartino prie [jo] ir tarė: „Mokytojau Jėzau, kol aš [keliavau] su [kitais], kurie sirgo [raupsais], ir valgiau užeigoje [su jais,] aš pats [užsikrėčiau raupsais]. Bet jei [nori,] gali mane pagydyti.“
Dabar Viešpats [tarė jam: „Noriu:] būk pagydytas.“ [Ir tuojau pat] raupsai pasitraukė nuo jo.
Tada Jėzus [tarė] jam: [„Eik] ir pasirodyk [kunigams], ir paaukok [tai, ką Mozė įsakė už] tavo pagydymą, ir daugiau nebenusidėk […]“
2 fragmentas, geroji pusė (recto →)
[…] pas jį, egzaminuodami jį, kad išbandytų: „Mokytojau Jėzau, mes žinome, kad atėjai [nuo Dievo,] nes dalykai, kuriuos darai, [liudija] virš ir anapus visų pranašų. [Tad pasakyk] mums: ar teisinga [duoti] karaliams tai, kas jiems priklauso? [Ar turėtume mokėti] jiems, ar [ne?“]
Bet kadangi Jėzus žinojo, ką [jie] galvoja, [jis subarė juos] ir paklausė [jų]: „Kodėl pagerbiate mane lūpomis kaip Mokytoją, bet [nedarote] to, ką [aš sakau? Izaijas] tiksliai pranašavo [apie] jus, kai sakė:
[Šie žmonės gerbia] mane savo [lūpomis,]
[bet] jų [širdis] yra [toli] nuo [manęs.]
[Jie garbina mane veltui,]
[… taisyklės …]
2 fragmentas, kita pusė (verso ↓)
[…] uždarytas [vietoje …] neaiškiai pajungiamas [… jo] svoris nesvertas […] bet [kol] jie buvo sutrikę [dėl jo] keisto klausimo, Jėzus ėjo ir atsistojo [ant] Jordano [upės] kranto. Ir ištiesęs [savo] dešinę ranką […] ir jis pasėjo [ant] […] ir tada […] vanduo […] […] ir […] jis davė […] vaisių […]
Dar vienas intriguojantis faktas yra tas, kad šis rankraštis buvo rastas Egipte. Tai įrodo, jog krikščionybė plito žaibišku greičiu ir pasiekė tolimus kraštus dar prieš tai, kai bažnyčia oficialiai patvirtino, kurios knygos yra šventos. Mokslininkai pastebi, kad šioje evangelijoje Jėzus cituoja Senąjį Testamentą kiek laisviau, tarsi norėdamas pabrėžti savo paties autoritetą. Tai nebuvo tiesiog kopija, o gyvas, kvėpuojantis tikėjimo liudijimas. Šis radinys primena, kad ankstyvoji krikščionybė buvo spalvinga ir įvairiapusė, o ne vienalytė sistema. Mes matome Jėzų, kuris aktyviai ginčijasi su įstatymo žinovais, rodydamas, kad jo mokymas buvo skirtas ne tik ramiam apmąstymui, bet ir drąsiam iššūkiui nusistovėjusiai tvarkai.