Lotyniškas terminas sede vacante pažodžiui reiškia „tuščia sosto vieta“. Bažnytinėje kalboje tai žymi laikotarpį, kai popiežiaus sostas, vadinamas Šventuoju Sostu arba Apaštalų Sostu, yra laikinai be šeimininko – popiežius yra miręs arba atsistatydinęs, o naujas dar neišrinktas. Šis laikotarpis laikomas ypatingu, nes Bažnyčia tuo metu išgyvena vadinamąją interregnum – tarpuvaldį, kai įprastas vadovavimas yra sustabdytas, … [Skaityti toliau…]
Žodis limbus lotynų kalboje reiškia „pakraštį“, „rėmą“, „ribą“. Teologijoje jis buvo vartojamas kaip simbolinis terminas, nusakantis būseną ar vietą už dangaus ribų, kuri niekada nebuvo oficialiai dogmatizuota, bet ilgus amžius turėjo didelę reikšmę krikščioniškoje vaizduotėje ir teologinėse diskusijose. Mintis apie „pakraštį“ kilo iš klausimo: kas nutinka tiems, kurie negalėjo pasiekti dangaus ne dėl savo kaltės, … [Skaityti toliau…]
Lotyniškas junginys ex cathedra pažodžiui reiškia „iš katedros“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip paprasta nuoroda į vyskupo sostą ar mokymo vietą, tačiau Bažnyčios tradicijoje ši frazė įgavo labai specifinę, teologiškai ir istoriškai svarbią reikšmę. Ji nusako ypatingą popiežiaus mokymo aktą, kuris yra laikomas neklaidingu tikėjimo ir moralės klausimais. Žodžio kilmė susijusi su graikišku terminu … [Skaityti toliau…]
Lotyniškas junginys crimen pessimum priklauso senajai kanoninės teisės terminijai ir pažodžiui reiškia „bjauriausias nusikaltimas“. Šis vertimas iš karto parodo stiprią moralinę nuostatą, nes pats būdvardis pessimus lotynų kalboje reiškia ne tik blogiausią, bet ir šlykščiausią, niekingiausią, gėdingiausią. Tačiau šiuolaikinėje lietuvių kalboje tokia formuluotė gali skambėti pernelyg emocionaliai, todėl kai kurie vertėjai renkasi nuosaikesnę formą – … [Skaityti toliau…]
Žodis „klerikas“ yra senas bažnytinis terminas, turintis aiškias šaknis lotynų ir graikų kalbose. Lotyniškai vartotas žodis clericus kilo iš graikiško klērikós, kuris reiškė „tas, kuris turi dalį, paveldą“. Antikinėje krikščionybėje šis paveldas buvo suprantamas kaip Viešpaties tarnystė, o ne materialus turtas. Taigi klerikas yra žmogus, kuris pašventė savo gyvenimą dvasinei tarnybai ir yra įtrauktas į … [Skaityti toliau…]
V a. pr. m. e. Atėnų polise gimė reiškinys, kuris iki šiol kaitina teisininkų, politikų ir filosofų kraują. Tai sofizmas – sąmoningai sukonstruotas, logiškai klaidingas, tačiau iš pažiūros įtikinamas samprotavimas, skirtas klaidinti oponentą arba pasiekti pergalę ginče bet kokia kaina. Kol ankstyvieji mąstytojai ieškojo visatos prado žvaigždėse, sofistai (σοφισταί / sophists) suprato, kad žmogaus sukurtoje … [Skaityti toliau…]
Baltarusių liaudies pasaka. Pasaka „Teisusis teisėjas“ moko, kad tikras teisingumas reikalauja nešališkumo, drąsos ir ištikimybės principams, net jei tai reiškia atsisakyti asmeninės naudos ar komforto. Teisėjas, atmetantis net Dievo ir šventojo Mikolos draugiją dėl jų netobulumo, simbolizuoja absoliutaus teisingumo siekį, kuris nepripažįsta jokių kompromisų ar šališkumo, net dieviškų būtybių atžvilgiu. Pasaka taip pat pabrėžia, kad … [Skaityti toliau…]
Baltarusių liaudies pasaka Pasaka „Dievas, Jehorijus ir Mikola“ moko, kad pyktis ir kerštas, net jei kyla iš šventųjų, gali atnešti žalos tiems, kurie to nenusipelno, o atleidimas ir geranoriškumas galiausiai atneša harmoniją. Ji pabrėžia, kad žmogaus darbštumas ir pagarba šventiesiems gali įveikti nesėkmes, o šventųjų užsispyrimas ar asmeniniai nesutarimai (kaip Mikolos pyktis) gali būti išspręsti … [Skaityti toliau…]
Baltarusių liaudies pasaka Pasaka „Ilja ir Petras“ moko, kad skirtingos jėgos, net jei jos dieviškos, gali sukelti chaosą, kai veikia nesuderintai, o jų nesutarimai dažniausiai kenkia paprastiems žmonėms. Ji pabrėžia, kad harmonija ir pusiausvyra gamtoje bei gyvenime yra būtinos, o savanaudiškas elgesys ar užsispyrimas (kaip Iljos ar Petro atveju) gali turėti neigiamų pasekmių. Pasaka taip … [Skaityti toliau…]
Ukrainiečių liaudies pasaka. Pasaka „Javdocha-Šventuolė“ moko, kad tinginystė ir atsakomybės vengimas gali privesti prie skurdo ir gėdos, tačiau darbas ir pastangos atneša gerovę bei pagarbą. Ji pabrėžia, kad net tie, kurie save laiko „šventais“ ar išskirtiniais, turi prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir prisidėti prie šeimos bei bendruomenės gerovės. Pasaka taip pat švelniai išjuokia perdėtą … [Skaityti toliau…]
Pasaka sujungia archajišką mitologinį stilių su egzistencinėmis ir filosofinėmis temomis. Ji primena biblinę Izraelio tautos klajonių dykumoje istoriją, tačiau perkelia ją į stepių kultūros kontekstą, kur dievas yra materialus, trapus ir pažeidžiamas. Tuštuma pasakoje veikia kaip galinga, tačiau amorali jėga, simbolizuojanti dvasinį ir moralinį nuosmukį, kuris užvaldo tautą, pamiršusią savo šventąją misiją. Pasakos pabaiga, kur … [Skaityti toliau…]
Brolių Grimų pasaka Pasaka „Snieguolė ir Rožytė“ (vokiškai „Schneeweißchen und Rosenrot“) buvo įtraukta į brolių Jokūbo ir Vilhelmo Grimų rinkinį „Grimmų pasakos“ („Kinder- und Hausmärchen“), pirmą kartą paskelbtą 1812 metais. Kaip ir kitos jų pasakos, ji buvo redaguota ir tobulinama vėlesniuose leidimuose. Ši pasaka dažnai painiojama su „Snieguole ir septyniais nykštukais“ dėl panašaus vardo, tačiau … [Skaityti toliau…]