Baltarusių liaudies pasaka
Pasaka „Dievas, Jehorijus ir Mikola“ moko, kad pyktis ir kerštas, net jei kyla iš šventųjų, gali atnešti žalos tiems, kurie to nenusipelno, o atleidimas ir geranoriškumas galiausiai atneša harmoniją. Ji pabrėžia, kad žmogaus darbštumas ir pagarba šventiesiems gali įveikti nesėkmes, o šventųjų užsispyrimas ar asmeniniai nesutarimai (kaip Mikolos pyktis) gali būti išspręsti per nuoširdų svetingumą ir bendruomenės šventes. Pasaka taip pat švelniai išjuokia žmogiškas šventųjų savybes, tokias kaip smalsumas ar pagieža, ir rodo, kad net šventieji gali mokytis iš savo klaidų, kaip Mikola, kuris galiausiai atleidžia žmogui.
Kartą per vieną kaimą ėjo Dievas, šventasis Jehorijus ir šventasis Mikola. Jau buvo naktis, visi kaime miegojo, tik vienoje trobelėje degė švieselė. Mikolą pagavo smalsumas, užsinorėjo jis pažvelgti pro langelį, kas ten troboje vyksta.
Priėjo jis prie lango, o Jehorijus jam sako: – Nebūk, Mikola, toks smalsus – dar gausi per nosį už savo smalsumą!
– O tau kas rūpi? – atsako Mikola. – Jei Dievas tyli, tai ir tu patylėtum! Dar atsirado vyresnis!
Ir nuėjo prie lango.
O ten troboje jauna moteris gimdė, o pribuvėja jai padėjo. Tik Mikola ėmė dairytis, jį ir pastebėjo. – Kažkoks išdykėlis, – pagalvojo jos, – nori kūdikį užkerėti!
Nedelsdama pribuvėja griebė akmenį nuo pečiaus ir sviedė pro langą – taip trenkė šventajam Mikolai į kaktą, kad tas, vargšelis, net apsiverkė. O šventasis Jehorijus juokiasi, už šonų griebiasi: – A, sakiau, kad gausi už savo smalsumą! Štai teisingai! Nebūk smalsus.
Įsiuto šventasis Mikola. – Na, gerai, – sako, – duosiu aš tam išperai žinoti. Prisimins jis mane! Nebus jam laimės!
Ir nuėjo jie toliau.
Praėjo po to dvidešimt metų. Berniukas, kuris tada gimė, kai moterys šventajam Mikolai kaktą praskėlė, jau užaugo, tapo šeimininku. Tik jam niekur nesisekė. Stengėsi jis iš visų jėgų; plūkiasi kaip žuvis ant ledo, bet laimės nėra.
Štai kartą sėdi jis ant slenksčio, verkia, keikia savo karčią dalią. O tuo metu ėjo pro šalį Dievas, šventasis Jehorijus ir šventasis Mikola. Dievas mato, kad žmogus verkia, ir pasiuntė Jehorijų sužinoti, kodėl jis verkia, ir jam padėti. Jehorijus prieina – mato: pažįstamas žmogus, ir suprato, koks jo vargas. Ir klausia: – Ko verki, žmogau?
Tas jam pasakoja: – Taip ir taip, – sako, – nėra man laimės niekur. Kad ir ką darau – nesiseka. Dirbu, stengiuosi – jokios naudos.
Jehorijus pagalvojo, pagalvojo ir sako: – Mesk tu ūkį ir tapk piemeniu. Ir susitark, kad tau mokėtų margais ir raibais galvijais. Aš tau padėsiu, ir tu pralobsi!
Taip pasakė Jehorijus ir nuėjo vytis Dievo su Mikola.
O tas žmogus paklausė šventojo Jehorijaus: įsitaisė piemeniu ir susitarė, kad šeimininkai jam už ganymą mokėtų margais ir raibais veršeliais. Ganė vieną vasarą, ganė kitą – sekasi jam. Margų ir raibų veršelių gimsta daugiausia, o visa banda sveika, ir nė karto nepasitaikė, kad kokia karvė dingtų ar vilkas ką sudraskytų.
Taip tas vyras tarnavo dvi vasaras, o trečią jau ganė savo bandą. Gano bandą, parduoda karves ir iš to gyvena. Ir turėjo jis galvijų daugiau nei visas kaimas. Taip tas vyras pralobo.
Tik jo nelaimei vėl ėjo pro jo bandą Dievas, šventasis Jehorijus ir šventasis Mikola. Mikola stebisi: – Kieno gi tokia banda? – klausia jis Dievo. – Ėjome per didelę apylinkę, o tokios gražios ir riebios bandos niekur nematėme.
Dievas sako: – Tai to žmogaus banda, kuriam per jo gimimą moterys tau kaktą praskėlė.
Mikolą pagavo pyktis, ir jis sako Dievui: – Dieve! Padaryk taip, kad jis iš tos bandos neturėtų jokios naudos.
Dievas paklausė Mikolos – užėjo ant jo bandos maras, ir visa banda išdvėsė.
Po to vėl eina tuo kraštu Dievas, šventasis Jehorijus ir šventasis Mikola. Mato: verkia tas žmogus. Dievas ir siunčia šventąjį Jehorijų paklausti, ko jis verkia, ir jam padėti. Sužinojo Jehorijus, koks reikalas, ir sako tam žmogui: – Parduok karvių kailius ir pirk kviečių. Pasėk tuos kviečius lauke, o kai Dievas eis pro tavo lauką, paprašyk, kad jis palaimintų tavo lauką. Tada turėsi didelį derlių.
Taip pasakė ir nuėjo.
Tas žmogus taip ir padarė. Ir užaugo jam kviečiai – pilnaviduriai varpos. Žiūri vyras – negali atsidžiaugti.
Štai vėl eina jo lauku Dievas su šventuoju Jehorijumi ir Mikola. – Kieno gi tokie kviečiai? – klausia Mikola Dievo. – Tai to žmogaus, kuriam per jo gimimą moterys tau kaktą praskėlė, – sako Dievas.
Ir prašo šventasis Mikola: – Duok, Dieve, kad jis tik sietą iš kluono parsineštų.
Dievas jo paklausė, pasiuntė krušą ant to lauko, kruša sumušė visus kviečius, tik sietą jų vyras prikūlė.
Vėl verkia dėl savo dalios. Štai mato: eina Dievas. Ir nuėjo tas žmogus pas Dievą skųstis: – Kodėl tu, Dieve, – sako, – siunti man tokias nelaimes? Kuo nusikaltau? Duok man kokį būdą gyventi!
Dievas sako: – Užsiimk ūkiu, kaip užsiėmei, tik per pavasario Mikolą surenk Mikolščiną!
Taip tas žmogus ir padarė. Surengė puikią Mikolščiną ir pakvietė į ją vos ne visą kaimą. O tuo metu priėjo Dievas su Jehorijumi ir Mikola. Jie ėjo ilgą kelią, pavargo, išalko. Šeimininkas pakvietė juos į pokalbį, pasodino į garbingą kampą ir ėmė vaišinti, kaip tik mokėjo. Vyrai šiek tiek išgėrė ir ėmė dainuoti Mikolščiną, garbinti šventąjį Mikolą:
Kas, kas šventąjį Mikolą myli, Kas, kas šventajam Mikolai tarnauja, – Tam šventasis padeda, Nuo blogio, nuo nelaimių saugoja. Kas, kas šventąjį Mikolą meldžia, Kas, kas šventąjį Mikolą prašo, – To laukas lietumi palaistytas, To javai kruša nesumušti.
O šventasis Mikola sėdi ir džiaugiasi.
Pokalbio pabaigoje Mikola paėmė taurę ir išgėrė už šeimininką. – Duok, Dieve, – sako, – kad tau linksmai gyventųsi ir laimingai sektųsi!
Dievas sako: – Gerai! O argi nežinai, už ką prašai? Juk tai tas pats žmogus, kuriam per jo gimimą moterys tau kaktą praskėlė!
O šventasis Mikola taip sušvelnėjo, kad nustojo pykti ant to žmogaus.