Lotyniškai „Ave Maria“ reiškia „Sveika, Marija“. Tai pirmieji žodžiai vienos iš garsiausių katalikų maldų, skirtos Dievo Motinai Mergelei Marijai. Ši malda remiasi evangelijos pasakojimu, kai angelas Gabrielius pasirodė Marijai ir ją pasveikino sakydamas „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi“ (Lk 1, 28). Todėl „Ave Maria“ tapo ne tik žodžiais, bet ir ištisa dvasine tradicija, lydinčia … [Skaityti toliau…]
Žmogus nuo seniausių laikų muziką naudojo kaip tiltą į dvasinį pasaulį. Dar prieš atsirandant rašytinėms maldoms, žmonės giedojo, mušė būgnus, skambino ragais ar dūdomis, nes tikėjo, kad garsas yra stipriausias būdas susisiekti su dievybėmis. Muzika tapo šventa kalba, kuria žmogus kreipėsi ne tik į savo genties narius, bet ir į tai, kas slypi aukščiau. Krikščionybėje … [Skaityti toliau…]
Vaišnavizmas – vienas iš pagrindinių hinduizmo kelių, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas Aukščiausiajam Dievui Višnu ir jo įsikūnijimams: Krišnai, Ramai, Narasimhui ir kitiems. Tai tarsi didžiulė dvasinė šeima, kurioje kiekvienas avataras turi savo charakterį, istoriją ir gerbėjus. Jei krikščionybėje daug kas atsiremia į Kristų, o islamas remiasi pranašo Mahometo mokymais, tai vaišnavų kelias veda per Višnu … [Skaityti toliau…]
Žodis homeostazė kilęs iš graikų kalbos junginio homoios („panašus“, „vienodas“) ir stasis („būsena“, „stovėjimas vietoje“). Pažodžiui šis terminas reiškia „pastovi būsena“. Mokslinėje kalboje homeostazė apibūdina organizmo gebėjimą palaikyti vidinę pusiausvyrą, nepriklausomai nuo išorinių aplinkos pokyčių. Tai reiškia, kad kūnas nuolat koreguoja temperatūrą, pH, skysčių balansą, gliukozės kiekį kraujyje ir daugybę kitų parametrų, kad išliktų gyvas … [Skaityti toliau…]
Žodis „intruzija“ kilęs iš lotyniško intrusio, kuris reiškia „įsibrovimą“. Lietuvių kalboje vartojamos abi formos – intruzija ir intrusija. Kalbininkai dažniau rekomenduoja formą su z (intruzija), nes ji atitinka tarptautinių žodžių darybos taisykles. Vis dėlto šnekamojoje kalboje galima sutikti ir be „z“ – intrusija. Abi vartosenos randamos, tačiau tikslingiau laikytis intruzijos varianto. Kasdienybėje šis terminas naudojamas … [Skaityti toliau…]
Socrates sanctus Paiderastes – tai filologinis bei kultūrinis darbas, kurį pradžioje lotyniškai parengė šveicarų humanistas Konradas Gesneris, o XIX a. prancūzų eruditas Alcide Bonneau 1877 m. išleido prancūzišką vertimą pavadinimu „Socrate et l’amour Grec“ („Sokratas ir graikiškoji meilė“). Lietuviškai verčiama „Šventasis Sokratas – pederastas“ arba švelniau – „Sokratas, šventasis berniukų mylėtojas“ (atsižvelgiant į tai, kad … [Skaityti toliau…]
Erazmas Roterdamietis (lot. Desiderius Erasmus Roterodamus, apie 1466–1536) buvo vienas garsiausių Renesanso humanistų, filologas, teologas, rašęs lotynų kalba ir siekęs reformuoti krikščioniškąjį gyvenimą ne per revoliuciją, bet per išsilavinimą ir moralinę atnaują. Jo „Colloquia familiaria“ – lietuviškai „Kasdieniai pokalbiai“ arba „Šeimyniški dialogai“ – yra vienas populiariausių jo kūrinių, išleistas pirmą kartą 1518 m. Knyga parašyta … [Skaityti toliau…]
Angliškai šis veikalas vadinamas On the Revolutions of the Heavenly Spheres, lietuviškai – „Apie dangaus sferų sukimąsi“. Tai vienas svarbiausių visų laikų mokslo tekstų, kuriuo buvo iš esmės pakeista žmonijos pasaulėžiūra. Autorius – Mikalojus Kopernikas (1473–1543), lenkų kilmės astronomas, matematikas, dvasininkas. Jis daug metų gyveno Fromborke, užsiėmė stebėjimais, skaičiavimais, studijavo senųjų graikų ir arabų astronomų … [Skaityti toliau…]
Apulėjaus „Auksinis asilas“ (Metamorphoseon libri XI, dar vadinamas Asinus aureus) – vienintelis pilnai išlikęs romėnų romanas, parašytas II a. po Kr. Tai nepaprastai įvairus kūrinys, kuriame dera satyra, nuotykiai, magija, erotika ir religinė simbolika. Autorius – Apulėjus iš Madaūros, Afrikos provincijoje gimęs rašytojas ir filosofas, priklausęs vadinamajai antrosios sofistikos epochai. Pagrindinis romano herojus – jaunuolis … [Skaityti toliau…]
Kupidonas (lot. Cupidus, pažodžiui – „geidulingas, trokštantis“) romėnų mitologijoje yra meilės dievas, atitinkantis graikų Erosą. Jis dažniausiai vaizduojamas kaip sparnuotas berniukas arba paauglys, nešinas lanku ir strėlėmis. Jo ginklai ypatingi: auksinės strėlės uždega meilę, o švininės – atstumia ir sukelia abejingumą. Tokiu būdu Kupidonas tarsi žaidžia su žmonių širdimis, užkurdamas aistrą arba pasmerkdamas ją beviltiškam … [Skaityti toliau…]
Pavadinimas „Pompėja“ lietuvių kalboje vartojamas keliais skirtingais atvejais, todėl svarbu atskirti, ką jis reiškia. Vardininkas „Pompėjai“ žymi senovės romėnų miestą, tačiau šnekamojoje kalboje žmonės dažnai sako „Pompėja“, tarsi tai būtų vienaskaitinis pavadinimas. Tokia forma paplitusi, bet istoriškai tiksli miesto forma yra daugiskaitinė – Pompėjų miestas. Tuo tarpu „Pompeja“ taip pat gali būti asmenvardis, todėl reikšmės … [Skaityti toliau…]
Asklepijus senovės graikų pasaulyje buvo gydymo dievas, kurio kultas išplito taip plačiai, kad jį garbino ne tik kaip mitinį herojų, bet ir kaip tikrą sveikatos globėją. Pasakojama, jog jis buvo Apolono ir mirtingosios Koronės sūnus. Dar kūdikį jį užaugino kentauras Chironas, išmokęs jį gydymo meno – žaizdų priežiūros, augalų galios, netgi sugebėjimo prikelti mirusiuosius. Būtent … [Skaityti toliau…]