Lemnas yra Egėjo jūros sala, priklausanti Graikijai, turinti itin seną mitologinę ir istorinę praeitį. Ji stovi šiaurės rytinėje Egėjo dalyje, netoli Mažosios Azijos krantų. Senovėje Lemnas garsėjo ne tik savo geografinėmis savybėmis, bet ir mitais, kurie suteikė salai ypatingą, kartais net bauginančią aurą. Graikų mitologijoje Lemnas pirmiausia siejamas su dievu Hefaistu. Pasak legendos, jį, ką … [Skaityti toliau…]
Minerva romėnų pasaulyje buvo viena svarbiausių deivių, siejama su išmintimi, menu, amatais ir karo strategija. Jos vardas, kilęs iš indoeuropietiškos šaknies men- („mąstyti, prisiminti“), rodo, kad tai dievybė, kurios esmė – protas, išradingumas ir gebėjimas tvarkyti pasaulį ne vien jėga, bet ir protu. Graikų mitologijoje jai atitinka Atėnė, tačiau romėnai suformavo savitą Minervos paveikslą, labiau … [Skaityti toliau…]
Senovės graikų mitologijoje dievai dažnai turėjo ne vieną vardą, o daugybę epitetų, nusakančių jų galias ar savybes. Vienas žymiausių tokių epitetų – Febas, reiškiantis „spindintis“, „švytintis“, „švarus“. Šiuo vardu graikai ir romėnai dažnai vadino Apoloną, saulės, muzikos, pranašysčių ir gydymo dievą. Žodis Phoibos graikų kalba yra susijęs su šviesos, tyrumo, netgi dieviškosios saulės spindesio idėja. … [Skaityti toliau…]
Mentula dažniausiai pasitaiko romėnų poeto Marcialio (Martialis) epigramose. Jo kūriniuose žodis vartojamas šaipantis, pajuokaujant ar tiesiai įžeidžiant. Pavyzdžiui, buvo rašoma apie vyrus, kurie elgiasi nevyriškai, todėl jų vardas sutapatinamas su „mentula“. Lotynų kalboje egzistuoja ir kitų sinonimų: verpa, fascinus, phallus. Bet „mentula“ išsiskiria savo šiurkštumu – tai labiau liaudiškas nei literatūrinis terminas. Kai kurie kalbininkai … [Skaityti toliau…]
Sėklidės (testikulai) – tai poriniai vyro reprodukcinės sistemos organai, atliekantys dvi esmines funkcijas: gamina spermatozoidus ir išskiria hormonus, daugiausia testosteroną. Jos veikia tarsi maži biologiniai fabrikai, kurių aktyvumas daro įtaką ne tik vaisingumui, bet ir visai vyro sveikatai, nuotaikai, energijai bei netgi socialiniam elgesiui. Testikulai įsikūrę kapšelyje (scrotum) – odiniame maišelyje, kuris kabo už varpos. … [Skaityti toliau…]
Epigrama – tai trumpa, lakoniška literatūros forma, kurioje daugiausia dėmesio skiriama vienai minčiai, pastebėjimui ar paradoksui. Pats terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio epigramma, reiškiančio „užrašas“. Senovės Graikijoje epigramos iš tiesų buvo trumpi įrašai ant akmenų, statulų ar paminklų. Jie galėjo būti skirti atminti žuvusiems kariams, pagerbti dievus ar pabrėžti kokį nors įvykį. Epigramos ištakos … [Skaityti toliau…]
Nuo tada, kai pirmasis žmogus pažvelgė į žvaigždes ir suvokė savo trapumą, žmoniją persekioja vienas fundamentalus klausimas: kas laukia po to? Šis klausimas nėra vien filosofinis smalsumas; tai egzistencijos šerdis, kuri pagimdė meną, mokslą ir, svarbiausia, religiją. Visos didžiosios pasaulio tikėjimo sistemos, nepaisant jų skirtumų, siekia atsakyti į šį klausimą, apibrėždamos tai, ką galima pavadinti … [Skaityti toliau…]
Tai klausimas, kuris vis dažniau kyla ne tik tarp kritikų, bet ir tarp pačių tikinčiųjų. Vieni sako – religija tik nurodinėja, ką galima, ko negalima, su kuo miegoti, ką galvoti, ką daryti. Kiti – kad būtent tikėjime pirmą kartą pajuto laisvę būti savimi. Kur tiesa? Pirmiausia reikia pripažinti: taip, religija nustato ribas. Ir dažnai labai … [Skaityti toliau…]
Šitas klausimas iš pirmo žvilgsnio atrodo teorinis, bet iš tiesų jis labai žmogiškas. Ypač kai stebi žmogų, kuris gyvena tyliai, nuoširdžiai, niekam nekenkia – gal net padeda kitiems, šypsosi, meldžiasi. Ar galima sakyti, kad toks žmogus – nekaltas? Ar egzistuoja žmonės be nuodėmės? Krikščioniškas mokymas sako gana aiškiai – visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės … [Skaityti toliau…]
Sinajaus dykumoje, kur saulė kepina žemę, o vėjas nešioja istorijų dulkės, vyksta ritualas, kuris per šimtmečius stulbina žmonių protus. Raudona karvė, tobula, be vienos dėmės, niekada nenešusi jungo, sudeginama už stovyklos ribų. Jos pelenai, sumaišyti su vandeniu, valo tuos, kurie prisilietė prie mirties. Bet čia—įdomiausia—mazgas: tie, kas tvarko šią šventąjį mišinį, patys tampa nešvarūs. Šis … [Skaityti toliau…]
Senovės dykumos platybėse, kur saulė negailestingai degino žemę, o naktys atnešdavo šaltį ir žvaigždes, izraelitų tauta klajojo vadovaujama pranašo Mozės. Jie buvo išlaisvinti iš Egipto vergijos, bet jų kelionė į Pažadėtąją žemę buvo pilna išbandymų ir Dievo įsakymų. Vieną dieną, kai stovykla buvo įsikūrusi prie Sinajaus kalno papėdės, Mozė užlipo ant akmens, kad pasimelstų. Ten, … [Skaityti toliau…]
Agamemnonas“ – viena garsiausių graikų tragedijų, kurią sukūrė Eschilas ir kuri pirmą kartą buvo pastatyta 458 metais prieš Kristų Atėnuose per didžiąsias Dioniso šventes. Šis kūrinys yra pirmoji dalis iš trilogijos „Orestėja“, vienintelės visiškai išlikusios antikinės tragedijų trilogijos. Ją sudaro „Agamemnonas“, „Choeforei“ ir „Eumenidės“, o kartu jos pasakoja ištisą šeimos ir miesto istoriją, kurioje atsiskleidžia … [Skaityti toliau…]