Lotyniškos sąvokos Ecclesia militans, Ecclesia triumphans ir Ecclesia patiens yra trys klasikiniai Bažnyčios apibūdinimai, nusakantys jos skirtingas būsenas. Pažodžiui tai reiškia „kovojanti Bažnyčia“, „triumfuojanti Bažnyčia“ ir „kenčianti Bažnyčia“. Šie terminai susiformavo viduramžių teologijoje, bet remiasi senesnėmis krikščioniškos minties šaknimis ir atspindi tikėjimą, kad Bažnyčia yra ne tik institucija žemėje, bet ir bendrystė, apimanti visus tikinčiuosius – gyvus ir mirusius, išplitusi per visą laiką ir erdvę.
Ecclesia militans – kovojanti Bažnyčia – reiškia visus tikinčiuosius, gyvenančius žemėje. Žodis „militans“ nurodo ne karinę prievartą, o dvasinę kovą. Krikščionys laikomi „Dievo kariuomene“, kovojančia prieš nuodėmę, velnio gundymus ir pasaulio pagundas. Šis įvaizdis kyla iš Naujojo Testamento laiškų, ypač Pauliaus minėto „Dievo šarvų“ simbolio. Viduramžiais ši sąvoka įgijo net ir pažodinį atspalvį – riteriai, vienuoliai, kryžininkai matė save kovojančios Bažnyčios dalimi. Tačiau pagrindinė mintis visada išliko dvasinė: Bažnyčia žemėje dar nėra pasiekusi galutinės pergalės, ji nuolat kovoja dėl ištikimybės Kristui.
Ecclesia triumphans – triumfuojanti Bažnyčia – nusako visus šventuosius ir išganytuosius, kurie jau yra danguje. Jie nebėra kovojantys, nes jų kova baigta ir laimėta. Jie mato Dievą veidas į veidą ir džiaugiasi galutine pergalės būsena. „Triumfas“ čia suprantamas kaip amžinosios laimės pilnatvė. Danguje triumfuojanti Bažnyčia nėra pasyvi – ji meldžiasi už kovojančią Bažnyčią, užtaria žmones ir išlieka gyva bendrystės dalis. Šis įvaizdis ypač sustiprintas šventųjų kulto, kuris rodo, kad triumfuojanti Bažnyčia ir žemiškoji bendruomenė yra viena.
Ecclesia patiens, dar vadinama Ecclesia poenitens arba Ecclesia dolens, reiškia kenčiančią Bažnyčią, t. y. sielas, esančias skaistykloje. Tai tikintieji, kurie mirė Dievo malonėje, bet dar nepasiekė visiško tyrumo ir turi išgyventi skaistinančią kančią prieš įžengdami į dangų. „Patiens“ reiškia kantrybę, kentėjimą, išbandymą. Kenčianti Bažnyčia yra neatsiejama bendruomenės dalis, nes žemiškieji tikintieji gali padėti šioms sieloms malda, atlaidais ir aukomis. Tokiu būdu atsiskleidžia stipri ryšio idėja: nei viena Bažnyčios dalis nėra palikta viena, visos trys egzistuoja tarpusavio bendrystėje.
Šie trys apibūdinimai kartu vadinami communio sanctorum – šventųjų bendravimu. Jie rodo, kad Bažnyčia yra ne tik matoma institucija ar pastatas, bet gyva, daugiabriaunė tikinčiųjų bendruomenė, apimanti žemę, dangų ir skaistyklą. Kovojanti Bažnyčia meldžiasi už kenčiančią, kenčianti laukia išlaisvinimo ir palaikymo, triumfuojanti užtaria abi. Tai sudaro nenutrūkstamą dvasinį ryšį tarp visų tikinčiųjų.
Ši teologinė schema padėjo krikščionims per amžius suvokti, kad mirtis nėra riba, skirianti bendruomenę, bet tiltas, jungiantis skirtingas būsenas. Viduramžių liturgijoje, ypač Vėlinių šventėje, šios trys Bažnyčios dalys buvo minimos kartu, pabrėžiant bendrą priklausymą vienai mistinei Kristaus Kūno tikrovei. Iki šių dienų tai išlieka svarbi katalikiškojo tikėjimo dalis, leidžianti žvelgti į Bažnyčią kaip į plačią dvasinę šeimą, kurios nariai, nors ir skirtingose būsenose, yra glaudžiai susiję malda, meile ir bendru likimu.