„Analai“ (lot. Annales) – vienas garsiausių ir svarbiausių senovės Romos istorinių veikalų, parašytas Publius Cornelius Tacitus – iškiliausio I–II a. po Kr. Romos istoriko, politiko ir rašytojo. Šis kūrinys laikomas vienu didžiausių lotynų istoriografijos pasiekimų, apibendrinančių ankstyvąją Romos imperijos epochą ir moralinę visuomenės būklę po Respublikos žlugimo. Tacitas siekė ne tik perteikti įvykius, bet ir … [Skaityti toliau…]
Anguttara Nikaya, vadinamas „Padidėjimo rinkiniu“, yra vienas iš penkių pagrindinių Pali kanono Sutta Pitakos rinkinių, kuriuose surašyti Budos mokymai. Tai vienas svarbiausių tekstų ankstyvajame budizme, išsiskiriantis savo struktūra, aiškumu ir praktišku požiūriu į dvasinį tobulėjimą. Šis rinkinys buvo sukurtas taip, kad būtų lengvai įsimenamas, o jo turinys apima visą Budos mokymo spektrą – nuo etikos … [Skaityti toliau…]
Corpus Hermeticum – dar vadinamas Hermio raštai, Hermetiniai traktatai, Hermetiniai dialogai, Hermio Trismegisto knygos, lotyniškai Corpus Hermeticum, graikiškai Σῶμα Ἑρμητικόν (Sōma Hermētikon) – yra senovinių filosofinių tekstų rinkinys, priskiriamas legendiniam išminčiui Hermesui Trismegistui. Šie raštai buvo parašyti graikų kalba pirmųjų amžių po Kristaus laikotarpiu, greičiausiai Aleksandrijoje, kur susitiko graikų filosofija, Egipto religija ir žydų mistika. … [Skaityti toliau…]
Smaragdo lentelė (Tabula Smaragdina) – tai trumpas, bet įtakingas tekstas, priskiriamas legendiniam Hermesui Trismegistui, laikomam hermetizmo pradininku. Šis kūrinys yra vienas svarbiausių hermetizmo dokumentų, apimantis alchemijos, mistikos ir kosmologijos principus. Lentelė sudaryta iš glaustų, poetinių eilučių, perteikiančių idėjas apie visatos vienovę, žmogaus ir dieviškumo ryšį bei alcheminio virsmo paslaptis. Jos reikšmė slypi ne tik tekste, … [Skaityti toliau…]
Hermetizmas – tai filosofinė ir religinė tradicija, kilusi iš senovės laikų, jungianti mistiką, alchemiją ir žinias apie pasaulio sandarą. Ji grindžiama idėja, kad žmogus per slaptas tiesas gali pasiekti dievišką supratimą, atskleisdamas visatos veikimo principus. Hermetizmas nėra griežta religija, o veikiau idėjų rinkinys, įtakojęs Europos mintį nuo viduramžių iki šių dienų. Jo sekėjai siekė ne … [Skaityti toliau…]
Frazė „kaip danguje, taip ir žemėje“ (lot. sicut in caelo, et in terra) yra viena iš labiausiai atpažįstamų krikščioniškos maldos „Tėve mūsų“ eilučių, tačiau jos reikšmė ir atgarsiai siekia ne tik krikščionybę, bet ir kitas religines bei filosofines tradicijas. Ši frazė išreiškia gilų troškimą, kad dieviškoji tvarka, harmonija ir valia, esanti danguje, atsispindėtų ir žemėje. … [Skaityti toliau…]
Mozė (hebrajiškai Moshe, arabiškai Musa) yra viena iš centrinių figūrų trijose didžiosiose monoteistinėse religijose – judaizme, krikščionybėje ir islame. Jo gyvenimas ir darbai, aprašyti šventuosiuose tekstuose, padėjo formuoti šių tikėjimų pamatus. Nors Mozės istorijos pagrindas – išvadavimas iš Egipto vergijos, Dievo įstatymų gavimas ir izraelitų vedimas į Pažadėtąją žemę – yra bendras, kiekviena religija pabrėžia … [Skaityti toliau…]
Istorija apie lazdą, virstančią gyvate, yra reikšminga tiek Korane, tiek Biblijoje, kur ji siejama su pranašu Moze (Musa islamo tradicijoje) ir jo susidūrimu su Egipto faraonu. Šis stebuklas pabrėžia Dievo galią ir Mozės, kaip Jo pasiuntinio, autoritetą. Nors abu šventieji tekstai pasakoja panašią istoriją, detalės skiriasi, atspindėdamos skirtingas religines perspektyvas. Žemiau aptariama istorija, remiantis Korano … [Skaityti toliau…]
Senovės visuomenėse, ypač klajoklių gentyse ar žemės ūkio bendruomenėse, dukrų gimimas dažnai buvo laikomas nelaime. Tai vyko įvairiose kultūrose – nuo Arabijos pusiasalio iki Indijos, Kinijos, Graikijos ar Romos. Pagrindinės priežastys kilo iš ekonomikos, socialinių normų ir išgyvenimo poreikių. Pavyzdžiui, daugelyje genčių sūnūs buvo vertinami kaip darbo jėga – jie galėjo kariauti, ganyti gyvulius ar … [Skaityti toliau…]
Žodis jāhiliyya (arab. الجاهلية) kilęs iš šaknies jahl, reiškiančios „neišmanymą, nežinojimą“. Paprastai jis verčiamas kaip neišmanymo era, bet musulmonų tekstuose randame ir kitus vertimus: tamsos amžius, nežinojimo laikai, bedievystės laikotarpis. Šiuo terminu islamo tradicijoje vadinamas laikotarpis iki Korano apreiškimo, t. y. prieš pranašo Mahometo misiją VII a. Arabijoje. Tai nebuvo tik istorinis pavadinimas, bet ir … [Skaityti toliau…]
Neišmanymo laikotarpis“ arba „tamsos amžius“ (Jahiliyya), yra terminas, naudojamas islame apibūdinti priešislaminę Arabijos visuomenę, egzistavusią iki VII a., kai pranašas Mahometas gavo Korano atskleidimą. Šis laikotarpis, apimantis kelis šimtmečius iki islamo, laikomas dvasinio ir moralinio nuosmukio era, kuriai būdingas politeizmas, gentinė anarchija ir socialinės nelygybės. Tačiau Jahiliyya nėra tik „tamsos“ metas – tai sudėtingas istorinis … [Skaityti toliau…]
Religijos kalba apie dalykus, kurie peržengia žmogaus supratimo ribas – tai, kas slypi anapus kasdienybės. Šios paslaptys apima Dievo prigimtį, pasaulio sukūrimą ar pomirtinį gyvenimą. Jos skatina mąstyti, bet ne visada pateikia aiškius atsakymus. Pažvelkime, kaip šios paslaptys atsiskleidžia krikščionybėje, islame, judaizme, hinduizme ir budizme, remdamiesi jų tekstais ir citatomis. Krikščionybėje Krikščionybėje Dievo paslaptys siejamos … [Skaityti toliau…]