Lotyniškas terminas sede vacante pažodžiui reiškia „tuščia sosto vieta“. Bažnytinėje kalboje tai žymi laikotarpį, kai popiežiaus sostas, vadinamas Šventuoju Sostu arba Apaštalų Sostu, yra laikinai be šeimininko – popiežius yra miręs arba atsistatydinęs, o naujas dar neišrinktas. Šis laikotarpis laikomas ypatingu, nes Bažnyčia tuo metu išgyvena vadinamąją interregnum – tarpuvaldį, kai įprastas vadovavimas yra sustabdytas, o visa atsakomybė pereina specialiai nustatytoms institucijoms.
Sede vacante tradicija siekia seniausius laikus. Jau pirmųjų popiežių mirties atvejais Bažnyčia turėjo spręsti, kas valdys bendruomenę, kol bus išrinktas įpėdinis. Viduramžiais šiam laikotarpiui pradėta kurti griežtas taisykles, nes be aiškios tvarkos kildavo sumaištis: kartais buvo renkami keli popiežiai vienu metu, atsirasdavo antipopiežiai, o jų įtaka suskaldydavo Bažnyčią. Todėl pamažu susiformavo aiški procedūra, kas nutinka sede vacante metu.
Šiuo laikotarpiu kasdienė Bažnyčios veikla nenutrūksta, bet aukščiausi sprendimai yra apriboti. Pavyzdžiui, nei vienas kardinolas negali imtis naujų iniciatyvų, kurios būtų skirtos visai Bažnyčiai, nes tokia valdžia priklauso tik popiežiui. Visi didieji klausimai yra sustabdomi, kol bus išrinktas naujas Šventojo Sosto vadovas. Laikinas administravimas patikimas Kardinolų kolegijai, ypač jos dekanui.
Vienas svarbiausių sede vacante simbolių yra pasikeitusi Vatikano vėliava ir herbas. Vietoje popiežiaus herbo naudojamas specialus ženklas – dvi sukryžiuotos raktų poros su skeptru, vadinamuoju camerlengo ženklu. Camerlengo, arba Šventojo Sosto kamarlengo, pareiga būtent ir yra tvarkyti Bažnyčios kasdienius reikalus, kol popiežius neišrinktas. Jo atsakomybė prasideda nuo oficialaus popiežiaus mirties fakto patvirtinimo ir baigiasi tada, kai konklavoje išrenkamas naujasis popiežius.
Nors šiandien visi labiausiai žino sede vacante dėl popiežiaus rinkimų konklavos, anksčiau ši sąvoka buvo taikoma ir vyskupijoms. Kai vyskupija likdavo be ganytojo – vyskupui mirus ar pasitraukus – ji taip pat būdavo vadinama „sede vacante“. Tokiais atvejais vietos kapitula arba paskirtas administratorius laikinai perimdavo valdymą.
Istorijoje būta įsimintinų sede vacante laikotarpių. Vienas ilgiausių truko beveik trejus metus – nuo 1268 iki 1271 m., kai popiežius Klemensas IV mirė, o kardinolas išrinkti įpėdinį sugebėjo tik po ilgo ginčų ir politinių kovų. Šis įvykis paskatino nustatyti griežtesnes taisykles dėl rinkimų, taip gimė konklavos tradicija, kai kardinolai uždaromi į patalpas tol, kol išrenka popiežių. Šiuolaikinėje istorijoje labiausiai įsiminęs buvo 2005 m. sede vacante po Jono Pauliaus II mirties ir 2013 m., kai Benediktas XVI atsistatydino – tai buvo pirmas popiežiaus atsistatydinimas po beveik šešių šimtmečių.
Teologiniu požiūriu sede vacante rodo, kad Bažnyčia niekada nėra visiškai priklausoma nuo vieno žmogaus – net ir netekus popiežiaus, bendruomenė tęsia savo gyvenimą, laukdama naujo ganytojo. Tačiau kartu ši būsena primena apie popiežiaus tarnystės svarbą – būtent jo buvimas užtikrina vienybę, tęstinumą ir aiškią kryptį visai Katalikų Bažnyčiai.