Įsivaizduokite ankstyvą rytą dykumoje, kur smėlis dar vėjuje šnabžda nakties paslaptis. Jaunas pranašas, apsigobęs drobine, dreba nuo regėjimo – angelas, ryškus kaip saulės spindulys, liepia jam kalbėti tiesą pasauliui. Bet žodžiai, kurie seka po to, ne apie šviesą, o apie tamsą: pragaro vartai, saugomi devyniolikos angelų. Tik vienas skaičius, toks paprastas, toks keistas. Kodėl ne … [Skaityti toliau…]
Žodis šahāda (arab. الشهادة) reiškia „liudijimą, išpažinimą“. Tai pirmasis iš penkių islamo stulpų, kuriuo žmogus pripažįsta pagrindinę tikėjimo tiesą – vieno Dievo vienybę ir pranašo Mahometo pasiuntinybę. Pati šahados formulė skamba taip: „Aš liudiju, kad nėra kito dievo, tik Dievas, ir aš liudiju, kad Mahometas yra Dievo pasiuntinys.“ (Ashhadu an lā ilāha illā Allāh, wa … [Skaityti toliau…]
Žodis tawḥīd (arab. التوحيد) kilęs iš veiksmažodžio waḥḥada – „vienyti, pripažinti vienybę“. Religiniame kontekste tai reiškia Dievo vienybę – tikėjimą, kad yra tik vienas Dievas (Allāh), neturintis partnerių, sūnų, pagalbininkų ar konkuruojančių jėgų. Tawḥīd yra islamo esmė, kertinis tikėjimo akmuo, nuo kurio priklauso visa musulmono pasaulėžiūra. Ši žinia atsispindi šahadoje – islamo tikėjimo išpažinime: „Lā … [Skaityti toliau…]
Thamūdai – tai senovinė arabų gentis, kuri, pagal islamo tradiciją, gyveno po Nūḥ (Nojaus) tautos ir po ʿĀd genties. Korane jie minimi daug kartų kaip Dievo nubausta tauta, kuri atmetė pranašą Ṣāliḥ (Salehą). Žodis Thamūd (ثَمُود) vartojamas tiek kaip tautos pavadinimas, tiek kaip simbolis užkietėjusio netikėjimo. Korane rašoma:„Ir į Thamūdą [Mes pasiuntėme] jų brolį Ṣāliḥą. … [Skaityti toliau…]
orano tekstas kai kurių surų pradžioje prasideda raidžių junginiais, kuriuos arabų kalba vadina al-ḥurūf al-muqaṭṭaʿāt – „atskirtosios raidės“. Vienas iš tokių pavyzdžių yra „Tā Sīn Mīm“ (طسم). Šios trys raidės įrašytos 26 suros „Aš-Šu‘arā“ (Poetai) ir 28 suros „Al-Kasas“ (Pasakojimas) pradžioje. Korane skaitome: „Tā. Sīn. Mīm. Štai – aiškūs Rašto ženklai“ (26:1–2). Čia pats tekstas … [Skaityti toliau…]
Žodis „retorinis“ kilęs iš graikų kalbos rhetorikos – „oratorystės menas“, kuris savo ruožtu siejasi su žodžiu rhetor – „oratorius, kalbėtojas“. Retorika senovės Graikijoje buvo laikoma viena svarbiausių mokslų šalia filosofijos ir logikos, nes ji mokė, kaip įtaigiai kalbėti, įtikinti, perteikti mintį. „Retorinis“ reiškia tai, kas susiję su iškalba, stiliaus priemonėmis, ypatingu kalbos paveikumu. Retoriniai klausimai … [Skaityti toliau…]
Refrenas – tai literatūros ir muzikos terminas, reiškiantis pakartojamąją frazę ar posmą, kuris nuolat kartojasi kūrinio eigoje. Žodis kilęs iš prancūzų refrain, kuris savo ruožtu siejasi su lotynų refringere – „laužti, atmušti, atkartoti“. Muzikoje refrenas dažniausiai atitinka priedainį – tai dalis, kuri skamba po kiekvieno posmo, pabrėžia kūrinio pagrindinę mintį ir įstringa klausytojui. Pavyzdžiui, dainose … [Skaityti toliau…]
Barzachas (arab. barzakh) islame reiškia užtvarą, ribą arba tarpinę būseną tarp šio pasaulio gyvenimo ir paskutinio prisikėlimo. Tai dvasinis tarpsnis, kuriame žmogus atsiduria po mirties ir išlieka iki Teismo dienos. Pats terminas vartojamas Korane, kur jis apibūdina ne tik geografinę, bet ir metafizinę ribą. Pirmiausia barzachas minimas su pomirtiniu gyvenimu. Korane rašoma: „Kad aš galėčiau … [Skaityti toliau…]
Žodis tafsīr (arab. تفسير) kilęs iš veiksmažodžio fassara, kuris reiškia „paaiškinti, išaiškinti, atskleisti“. Tad tafsīr pažodžiui reiškia „aiškinimas“. Islamo tradicijoje tafsir yra specialus terminas, skirtas Korano aiškinimui ir komentavimui. Jo tikslas – padėti tikintiesiems suprasti Dievo žodį ne tik pažodžiui, bet ir gilesniuose sluoksniuose. Kaip krikščionybėje egzistuoja egzegezė, taip islame – tafsiras. Abiem atvejais siekiama … [Skaityti toliau…]
Terminas „egzegezė“ kilęs iš graikų kalbos žodžio ἐξήγησις (exēgēsis), reiškiančio „išaiškinimas, paaiškinimas, išvedimas“. Jis sudarytas iš veiksmažodžio ἐξηγεῖσθαι (exēgeisthai), kurio prasmė – „paaiškinti, nurodyti kelią, išvesti į šviesą“. Graikiškoje kultūroje šis žodis buvo vartojamas plačiau – pavyzdžiui, Herodotas ar Plutarchas egzegeze vadino istorinių pasakojimų aiškinimą. Filosofijos kontekste Aristotelis taip vadino mitų ar poetinių tekstų komentavimą. … [Skaityti toliau…]
eligijos nuo seniausių laikų įspėjo apie žmogaus polinkį į svaigalus ir lošimus. Šios praktikos dažnai siejamos su priklausomybe, moralės nuosmukiu, socialinėmis problemomis ir dvasiniu nuosmukiu. Islamas, krikščionybė ir kitos tradicijos vieningai pripažįsta, kad alkoholis bei azartiniai žaidimai gali atitraukti žmogų nuo tikrojo gyvenimo tikslo. IslamasKoranas itin aiškiai pasisako prieš alkoholį ir lošimus. 5 suros „Al-Ma’ida“ … [Skaityti toliau…]
Al-Qamar yra 54-oji Korano sura, turinti 55 ajatų. Pavadinimas reiškia „Mėnulis“ ir paimtas iš pirmosios eilutės, kur minima mėnulio skilimo stebuklo vizija. Tai mekiečių apreiškimas, priklausantis ankstyvajam laikotarpiui, ir jame itin stipriai akcentuojama Teismo dienos neišvengiamybė bei ankstesnių tautų sunaikinimo istorijos. Sura prasideda didingu įvykiu: „Valanda priartėjo, ir mėnulis skilęs.“ Tai ženklas, kurį netikėliai Mekos … [Skaityti toliau…]