Filosofijos istorija yra tarsi ilgas dialogas apie tai, kas yra Dievas, ar Jis egzistuoja ir kokiu būdu žmogus gali Jį pažinti. Nuo senųjų graikų iki šiuolaikinių mąstytojų ši tema išliko neišsemiama, nes kiekviena epocha į ją žvelgė iš savų patirčių ir kultūrinių horizontų. Antikoje Platonas Dievą suvokė kaip tobulos idėjos šaltinį, o Aristotelis kalbėjo apie … [Skaityti toliau…]
Indų filosofijoje vienas įspūdingiausių vaizdinių yra Brahmos kvėpavimas. Tai metafora, kuria aiškinamas visatos cikliškumas – sukūrimas ir sunaikinimas, gimimas ir mirtis, platybių iškvėpimas ir jų sugėrimas atgal. Pagal senąją sampratą visata gyvuoja tol, kol Brahma „įkvepia“ ar „iškvėpia“, ir šis ritmas apima milijardus metų. Žmogaus gyvenimo masteliu tai nesuvokiami laiko tarpai, tačiau jie parodo, kad … [Skaityti toliau…]
Visi pasauliai, tiek dideli, tiek maži, gali būti suvokiami kaip fraktaliniai atvaizdai vienos tikrovės. Fraktalinė begalybė reiškia, kad tam tikros struktūros, dėsniai ar modeliai kartojasi įvairiais masteliais – nuo menkiausių iki kosminių. Mūsų pasaulis gali būti tik mažas fragmentas platesnėje visumoje, o iš dieviškos perspektyvos jis tėra viena dalelė begalinės tvarkos. Sufijų mąstyme žmogus ir … [Skaityti toliau…]
Boružės, lietuvių vadinamos Dievo karvutėmis, yra mažos, bet simboliškai labai reikšmingos būtybės. Jų spalvingi sparnų dangalai su juodais taškais nuo seno traukė akį, bet dar svarbiau – žadino pagarbą ir tam tikrą šventumo jausmą. Senoliai sakydavo, kad užmušti boružę yra nuodėmė, nes ji siejama su dangiška globa ir derliaus palaima. Tai paaiškina, kodėl kaimo vaikai … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorijoje dažnai pasikartoja metafora apie sukietėjusią širdį. Šis posakis įvairiomis kalbomis turi savo formas, tačiau lotyniškame Bažnyčios pavelde randame terminą cor induratum. Jis tiesiogiai reiškia širdį, kuri tapo nejautri, sustandėjusi, atspari gailestingumui. Biblijos vertimuose jis neretai perteikiamas kaip kieta širdis, užkietėjusi širdis ar net akmeninė širdis. Tokia sąvoka kalba ne apie fizinę žmogaus širdį, … [Skaityti toliau…]
Šitas klausimas vis dažniau skamba ne tik tarp ieškančių žmonių, bet ir tarp tų, kurie jau kažkada tikėjo, bet kažkas pasikeitė. Gal skaudino kunigas. Gal atgrasė formalumas. Gal tiesiog Bažnyčios vaizdas, kurį matai viešoje erdvėje, nesutampa su tuo Dievu, kurį jautė širdis. Ir tada kyla natūralus klausimas: ar galima tikėti Dievu, bet netikėti Bažnyčia? Jei … [Skaityti toliau…]
Sūra „Al-Hudžurāt“ yra penkiasdešimtoji Korano dalis, priklausanti mediniam laikotarpiui, kai pranašas Mahometas jau buvo įsitvirtinęs Medinoje, o musulmonų bendruomenė tapo aiškiai apibrėžta. Pats pavadinimas „Al-Hudžurāt“ reiškia „kambariai“ arba „apartamentai“. Šis pavadinimas kilo iš pasakojimo apie tai, kaip kai kurie žmonės netaktiškai šaukėsi pranašo už jo žmonų kambarių sienų. Tai suteikė progą apreiškimui, kuriame pabrėžiamas pagarbus … [Skaityti toliau…]
Dažnai žmonės, išgirdę žodį „Galilėjus“, ima painioti du visiškai skirtingus dalykus: Jėzų Kristų, kurį Evangelijos vadina Galilėjiečiu, ir italų mokslininką Galileo Galilei, kurio pavardė lietuviškai verčiama kaip Galilėjus. Nors žodžių skambesys panašus, prasmė ir kilmė yra visiškai skirtingos. Kristus – GalilėjietisEvangelijose Jėzus ne kartą vadinamas „Jėzumi iš Nazareto“ arba „Galilėjiečiu“ (Iesus Nazarenus Galilaeus). Kodėl? Todėl, … [Skaityti toliau…]
Romos brevijorius, lietuviškai vadinamas ir Valandų liturgija, yra Katalikų Bažnyčios maldų knyga, kurioje surinktos visos kasdienės maldos, skirtos giedoti arba skaityti per dieną įvairiomis valandomis. Pats žodis breviarium lotynų kalboje reiškia „santrauka“. Viduramžiais tai buvo praktinis sprendimas – sutraukti į vieną vietą visus tekstus, kuriuos dvasininkai turėdavo naudoti skirtinguose rinkiniuose: psalmių knygą, himnyną, maldų formules, … [Skaityti toliau…]
Lotyniška frazė Dies irae pažodžiui reiškia „Rūstybės diena“. Tai vienas garsiausių viduramžių liturginių himnų, skirtų Paskutinio teismo temai. Jo žodžiai vaizdingai ir grėsmingai aprašo paskutinę žmonijos dieną, kai Dievas ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų, o visa kūrinija drebės prieš Jo teisingumą. Himno pavadinimas kilęs iš pirmųjų eilučių: „Dies irae, dies illa“ – „Rūstybės diena, ta … [Skaityti toliau…]
Lotyniškas terminas sacrilegium pažodžiui reiškia „šventų dalykų pagrobimą ar išniekinimą“. Iš jo kilo lietuviškas žodis „šventvagystė“. Tai viena iš seniausių moralinės ir teisinės kalbos sąvokų, nusakanti žmogaus veiksmus, kai jis nepagarbiai elgiasi su tuo, kas laikoma šventu. Antikoje šis žodis pirmiausia vartotas pasaulietinėje Romos teisėje. Sacra lotynų kalboje reiškė viską, kas buvo pašvęsta dievams – … [Skaityti toliau…]
Lotyniškas posakis in persona Christi pažodžiui reiškia „Kristaus asmenyje“. Tai vienas iš kertinių katalikų teologijos ir liturgijos terminų, nusakantis ypatingą kunigo vaidmenį teikiant sakramentus, ypač švenčiant Eucharistiją. Šis posakis nereiškia, kad kunigas yra Kristus, bet kad Kristus veikia per jį. Kunigas tampa regimu ženklu, per kurį nematomai veikia pats Kristus, todėl sakramentų galiojimas nepriklauso nuo … [Skaityti toliau…]