Pasaka sujungia archajišką mitologinį stilių su egzistencinėmis ir filosofinėmis temomis. Ji primena biblinę Izraelio tautos klajonių dykumoje istoriją, tačiau perkelia ją į stepių kultūros kontekstą, kur dievas yra materialus, trapus ir pažeidžiamas. Tuštuma pasakoje veikia kaip galinga, tačiau amorali jėga, simbolizuojanti dvasinį ir moralinį nuosmukį, kuris užvaldo tautą, pamiršusią savo šventąją misiją. Pasakos pabaiga, kur liga užvaldo žmones, primena mitus apie Pandoros skrynią ar kitus įspėjimus apie godumo pasekmes.
Senais laikais, tokiais senais, kad net žolė jų neprisimena, pietų stepėje gyveno tauta. Jie žinojo visas vėjo kaukimo paslaptis ir visas takus, kuriuos slėpė žemė. Jų bandos buvo gausios, vyrai stiprūs, o moterys vaisingos. Miestus jie statė tokius, kad ir dabar jų griuvėsiai stovi toje stepėje, nugludinti saulės ir vėjo giesmių, o stepių gyventojai palieka jiems aukas. Taip buvo todėl, kad tarp tos tautos vaikščiojo jų dievai, ir su kiekvienu dievu žmonės mokėjo susikalbėti. Jie vykdė savo dievų valią ir užgaidas, o šie už tai siuntė jiems malonę ir grožį. Tačiau atsitiko taip, kad tą žemę užpuolė nepažįstama neganda. Vieni sako – saulė nustojo šviesti, kiti – kad moterys nustojo gimdyti ir išėjo į karą. Bet ir vieni, ir kiti meluoja, bijodami dėl savęs. Neganda buvo ta, kad jų dievai pradėjo sirgti ir mirti. Kai liko tik vienas gyvas dievas, stepių tauta paėmė tvirtas akmenines plokštes, iš jų padarė skrynią, joje paslėpė tą dievą nuo saulės, vandens, pačios žemės ir greitai tekančio laiko, ir leidosi su juo į kitas žemes.
Sunkus buvo tas akmeninis larys, ir jie ėjo lėtai, bet be sustojimo. Bijojo, kad gali nespėti, nepasiekti žemės, kur jų dievas nesirgs. Kelyje valgė ir gėrė, kelyje pradėjo vaikus, kelyje juos auklėjo. Akmeninio lario su dievu viduje negalėjo nei ant žemės statyti, nei į vandenį merkti, todėl jį nešė stipriausi ir karščiausi. Aštriausios klausos žmonės pridėdavo ausis prie lario plokščių, o paskui perpasakodavo mieguistą dievo šnabždesį kitiems.
Išmintingiausieji mokė vaikus ir aiškino, ką reiškia šnabždesiai. Bet tarp ratų dundesio tai vienas, tai kitas jų mokymo žodis prapuldavo arba pasikeisdavo į naują. Taip išmintingiausieji pamiršo viską, ką žinojo, ir to net nepastebėjo.
Stipriausieji, įžengę į vyrišką amžių, užsidėdavo larį ant pečių ir taip jį nešdavo. Kiekvienas rankoje laikė rimbą, padarytą iš savo pirmtako nugaros odos, ir juo pliekdavo sau per kaktą, kai norėdavo miego. Todėl gyveno jie trumpai, jų stuburai linko po dievo svoriu, pečiai platėjo kaip pagalvės, o kaktos kietėjo ir gumburiuodavosi.
Aštriausios klausos žmonės prisipildydavo dievo mieguisto šnabždesio iki gerklės, ir savų žodžių jiems nebelikdavo.
Iš pradžių dievas dar gynė savo žmones nuo visokių negandų ir rodė teisingą kelią. Jis žadėjo jiems žemę, kur jie gyvens geriau nei anksčiau. Praėjo daug laiko, žmonės nebeprisiminė gimtosios stepės, nežinojo, ką reiškia „geriau“.
Kartą jie ėjo tuščia vieta, kur nebuvo nė žolelės maistui rinkti. Tada dievas liepė jiems praverti mažą plyšį laryje, ir per tą plyšį maitino juos savo mėsa.
Bet pro tą plyšį prasiskverbė vienintelis saulės spindulys, ir dievo liga išplito.
Jo jėgos sumažėjo, o šnabždesiai tapo tokie, kad net aštriausios klausos žmogus jų nebesuprato.
Žmonės, nešantys dievą ant savo pečių, atėjo į šaltą žemę, kur lietus danguje užšąla ir čaižo lediniu rimbu. Jie sustojo, visi pasislėpė po akmeniniu lariu ir meldėsi savo dievui. Tada dievas liepė dar kartą praverti mažą plyšį laryje, ir per tą plyšį davė jiems savo odą, kad apsisaugotų nuo ledinio lietaus.
Bet pro plyšį į jo kaulus pateko vienintelis vandens lašas, ir jis dar labiau sustiprino dievo ligą.
Jo jėgų visai nebeliko, o šnabždesiai tapo beprotiški.
Po to niekas nebeklausė tų, kurie pridėdavo ausis prie akmeninių lario plokščių, ir tiesiog ėjo toliau, nežinodami, kur eina.
Dievas jau nebegalėjo laiminti ir padėti savo vaikams, tik bausdavo juos, kai jie sustodavo ar eidavo ne ten. Mirė paskutiniai, kurie prisiminė stepės padavimus ir žemę, į kurią jie ėjo. Žmonės vis dažniau murmėjo, bet ėjo toliau.
Ir štai prieš juos iškilo akmeninė siena, kurios nei išardyti, nei apeiti. Sustojo žmonės, pamiršę stepę. Jų dievas prabudo savo laryje ir sušnabždėjo, kad vėl pravertų plyšį tarp plokščių, kad duotų žmonėms savo kaulus, kuriais jie galėtų prasikasti pro akmeninę sieną. Jis žinojo, kad už tos sienos yra žemė, į kurią jis žadėjo juos nuvesti, bet jo šnabždesių niekas nebeklausė, ir žmonės buvo kurti dievo valiai.
Jis ėmė juos bausti, kad žmonės vėl pridėtų ausis prie akmeninių lario plokščių, bet vietoj to jie tik dar stipriau murmėjo. Ir į jų murmėjimą atėjo Tuštuma, gyvenanti toje sienoje. Tuštuma tarė žmonėms: „Miręs turi gulėti žemėje, toks mano įstatymas – būti pilnai. Palaidokite savo dievą manyje amžiams, ir likite čia gyventi. Aš jumis pasirūpinsiu.“
Žmonės tarėsi, klausė išmintingiausiųjų. Tie, pamiršę stepės tiesą, bet to nežinodami, nusprendė, kad taip elgtis būtų išmintinga. Tauta sukilo prieš savo dievą, ir tik tie, kurie nešė jį ant savo lenktų pečių, liko ištikimi. Jie atmušinėjo žmones rimbų smūgiais, ir jų tėvų oda saugojo dievą kartu su sūnų rankomis. Bet jų buvo per mažai, ir žmonės nužudė visus nešikus, sudaužė akmeninį larį, o savo dievo kaulus išmetė į Tuštumą.
Tuštuma prisipildė ir užsivėrė. Paskutinį kartą ji prabilo į žmones ir tarė: „Mūsų sandoris yra įstatymas. Kol aš uždaryta ir pilna, gyvenkite čia ir valdykite šią žemę prie Didžiosios sienos.“
Žmonės uždarė skylę sienoje, per kurią kalbėjo Tuštuma, ir, kad niekas nepažeistų sandorio su ja, prie slenksčio užkasė tų, kurie nešė dievą, kaulus. Akmenines plokštes jie sudaužė ir iš jų pastatė namus. Ėmė gyventi toje žemėje, davė palikuonių ir pamiršo dievą, kurį paliko mirti Tuštumoje. Dievas mirė amžiams, o jo kauluose liko tik liga, kuri negalėjo mirti, bet ir plisti į Tuštumą.
Jie gyveno toje žemėje išdidžiai, vadino save jos šeimininkais, nesimaišė su kitomis gentimis ir tautomis. Ilgai ar trumpai, bet galiausiai jie pamiršo viską, ką žinojo anksčiau, ir prisiminė tik tai, kad kadaise turėjo kažką labai vertingo, ir tą vertybę paslėpė Didžiojoje sienoje. Vieną dieną jie nusprendė: atidarysime Didžiąją sieną, paimsime lobį, kurį paslėpėme, būsime turtingesni nei buvome. Taip ir padarė. Jie atvėrė skylę, įėjo į sienos kūną ir rado daugybę brangenybių, kuriomis buvo išklotas kelias į Tuštumos buveinę. Žmonės ėmė jas rinkti, ir kuo daugiau ėmė, tuo daugiau norėjo. Tada prabudo tų, kurie kadaise nešė dievą ant pečių, kaulai ir bandė nuvyti tolimus savo žudikų palikuonis, apsaugoti juos nuo nelaimės. Bet žmonės nesuprato ir neatstojo. Jie toliau nešė brangenybes, kol pasiekė pačią Tuštumą. Kai žmonės įėjo į Tuštumą, jie pamatė savo mirusio dievo kaulus, o liga prabudo ir pamatė juos. Žmonės prisiminė viską, kaip buvo, bet jau buvo per vėlu, nes liga įsiskverbė į jų odą, mėsą ir kaulus, pasiekė širdis, pasklido iki paskutinio palikuonio. Taip jie ir liko ten, prie Didžiosios sienos, amžiams sujungti mirtyje – žmonės su savo dievu.