Lotyniškas junginys crimen pessimum priklauso senajai kanoninės teisės terminijai ir pažodžiui reiškia „bjauriausias nusikaltimas“. Šis vertimas iš karto parodo stiprią moralinę nuostatą, nes pats būdvardis pessimus lotynų kalboje reiškia ne tik blogiausią, bet ir šlykščiausią, niekingiausią, gėdingiausią. Tačiau šiuolaikinėje lietuvių kalboje tokia formuluotė gali skambėti pernelyg emocionaliai, todėl kai kurie vertėjai renkasi nuosaikesnę formą – „sunkiausias nusikaltimas“. Šis variantas yra artimesnis teisiniam stiliui, nes jis nusako ypatingo sunkumo kategoriją, ne tik moralinį pasibjaurėjimą. Abu vertimai yra teisingi, tačiau reikia suprasti jų atspalvius: „bjauriausias nusikaltimas“ perteikia senąją moralinę retoriką, o „sunkiausias nusikaltimas“ labiau atitinka teisinę klasifikaciją.
Istoriniu požiūriu crimen pessimum buvo vartojamas siaurame, bet labai specifiniame kontekste. Kanoninės teisės dokumentuose šiuo terminu buvo vadinami homoseksualiniai veiksmai tarp klerikų, tai yra įšventintų dvasininkų. Šis nusikaltimas buvo laikomas itin sunkus dėl kelių priežasčių. Pirma, jis pažeidė moralinę tvarką, nes laikytas prieštaraujančiu prigimtiniam įstatymui. Antra, jis darė ypatingą žalą dėl to, kad įvykdytas asmens, kuris privalėjo būti moralinis pavyzdys bendruomenei. Trečia, jis buvo matomas kaip ypatingas šventvagystės aktas, nes klerikas laikytas pašvęstu žmogumi, atskirtu tarnystei Dievui.
Kanonų teisės istorijoje crimen pessimum turėjo ir platesnių interpretacijų. Kartais šiuo terminu buvo vadinami bet kokie „išoriniai nešvankūs veiksmai“ tarp tos pačios lyties asmenų, neapsiribojant tik klerikais. Tačiau oficialiuose dokumentuose jis pirmiausia siejamas su dvasininkija. Įdomu tai, kad pats terminas atsirado ne viduramžiais, kaip galima būtų manyti, bet vėliau, kartu su bandymais griežčiau apibrėžti klerikų elgesį ir įtvirtinti discipliną. Tokie nusikaltimai buvo laikomi ne tik moraliniu, bet ir bažnytinės valdžios iššūkiu, nes galėjo sumenkinti visos institucijos autoritetą.
Vertimo klausimas čia nėra tik lingvistinė smulkmena. Jei tekstą perteikiame kaip „bjauriausias nusikaltimas“, jis įgauna stiprų emocinį krūvį, kuris parodo Bažnyčios moralinę laikyseną. Jei vartojame „sunkiausias nusikaltimas“, daugiau dėmesio skiriame juridinei kategorijai, panašiai kaip civilinėje teisėje išskiriamos ypatingai sunkios nusikalstamos veikos. Abu būdai atskleidžia skirtingas to paties termino puses ir gali būti vartojami priklausomai nuo konteksto.
Svarbu nepainioti šio termino su kitu bažnytinės teisės posakiu crimen sollicitationis, kuris reiškia išpažinties metu vykdomą tikinčiojo viliojimą. Nors abu terminai kalba apie moralinius nusižengimus, crimen pessimum yra platesnės apimties ir išskirtinai siejamas su homoseksualiniais veiksmais. Ši skirtis leidžia aiškiau suprasti, kodėl Bažnyčios dokumentuose atsiranda du skirtingi pavadinimai.
Nagrinėjant crimen pessimum istorinėje perspektyvoje, svarbu nepamiršti, kad tai – savo epochos dokumentas. Bažnyčia tokiu būdu stengėsi griežtai reguliuoti klerikų moralę ir saugoti bendruomenės tikėjimo integralumą. Šiuolaikinėje visuomenėje šis terminas kelia nemažai diskusijų, nes moraliniai vertinimai pakito, tačiau kaip istorinis šaltinis jis padeda suprasti, kaip Bažnyčia bandė spręsti jautrias etikos problemas.
Crimen pessimum yra daugiasluoksnis terminas. Viena vertus, tai teisinė kategorija, apibrėžianti tam tikrą nusikaltimų rūšį klerikų tarpe. Kita vertus, tai moralinė etiketė, nusakanti ypatingo pasibjaurėjimo veiksmus. Lietuviškai jį galima versti ir kaip „sunkiausias nusikaltimas“, ir kaip „bjauriausias nusikaltimas“, priklausomai nuo to, kokį aspektą norime pabrėžti. Abiem atvejais išlieka aiški prasmė: Bažnyčios teisėje tai buvo nusikaltimas, laikytas vienu iš didžiausių žmogaus ir Dievo santykio išniekinimų.
Vienas seniausių atvejų, minimų Vakarų kronikose, siekia XIII amžių. Vokietijos vienuolynuose kelis kartus kilo skandalai, kai buvo išaiškinta, kad vienuoliai užsiiminėja homoseksualiniais santykiais. 1230 m. Magdeburge vienuolių grupė buvo teisiama pagal bažnytinius kanonus, o pagrindinė kaltinamoji formuluotė buvo būtent crimen pessimum. Tokie procesai dažniausiai baigdavosi ne tik pašalinimu iš luomo, bet ir perdavimu pasaulietinei valdžiai, kuri neretai taikė žiaurias bausmes.
Renesanso laikais garsus Florencijos dominikonas Girolamo Savonarola ne kartą pasisakė prieš „pessima scelera“ – jis viešai smerkė ne tik korupciją ir prabangą, bet ir dvasininkų įsitraukimą į homoseksualinius santykius. Savonarolos pamokslai išliko kaip liudijimas, kad net ir tada šis nusikaltimas buvo matomas kaip ne tik moralinė, bet ir visuomenės dorovės krizė.
XVII amžiuje Ispanijoje inkvizicijos dokumentuose galima aptikti ne vieną bylą, kur klerikai buvo kaltinami „nešvariais santykiais“ su savo lyties asmenimis. Vienoje Valensijos byloje kunigas buvo pripažintas kaltu dėl bandymų suartėti su ministrantu. Jam skirta griežta bausmė – įkalinimas vienuolyne ir visiškas kunigiškų pareigų netekimas.
Net ir naujaisiais laikais šis terminas išliko Bažnyčios teisės žodynuose. XX amžiaus pradžioje Romoje parengtuose dokumentuose, skirtuose disciplinos klausimams, crimen pessimum buvo minimas kartu su crimen sollicitationis, ir abu buvo laikomi tokiais, kurie kelia didžiausią gėdą Bažnyčiai. Ypač akcentuota, kad tokie veiksmai sugriauna tikinčiųjų pasitikėjimą ir reikalauja griežtos vidinės drausmės.