Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
„Pranašysčių kompendiumas“ (Compendium revelationum) yra vienas žymiausių Girolamo Savonarolos tekstų, išleistas 1495 m. Florencijoje. Tai veikalas, kuriame dominikonas, pamokslininkas ir politinis reformatorius Savonarola surinko savo regėjimus, pranašystes ir jų aiškinimus. Knyga greitai paplito po Europą ir tapo vienu iš labiausiai žinomų jo raštų, nes buvo suvokiama kaip liudijimas, kad jo skelbiami įspėjimai ir vizijos jau … [Skaityti toliau…]
Girovagai vienuoliai (gyrovagi lotynų kalba) yra viena iš keturių vienuolių kategorijų, aprašytų šv. Benedikto reguloje (Regula Benedicti), parašytoje apie 529 m. Kartu su Sarakostais (sarabaites), girovagai laikomi „blogaisiais“ vienuoliais, nes jų klajokliškas ir nedrausmingas gyvenimo būdas prieštaravo Benedikto vizijai apie struktūruotą, bendruomeninį vienuolinį gyvenimą. Girovagai vienuoliai buvo ankstyvosios krikščionybės (IV–VI a.) fenomenas, atsiradęs tuo metu, … [Skaityti toliau…]
Rudolfo Otto veikalas „Das Heilige“ (1917), lietuviškai verčiamas kaip „Šventybė“, o angliškai žinomas pavadinimu „The Idea of the Holy“, yra XX a. religijotyros tekstas, kuriame Otto siekia apibrėžti tai, ką vadina šventybės patirtimi, ir parodyti, kad religijos esmė slypi ne doktrinose ar moralinėse normose, bet ypatingoje žmogaus reakcijoje į tai, kas pranoksta kasdienę tikrovę. Otto … [Skaityti toliau…]
Jėzuitų įžadai kilo iš Šventojo Ignaco Lojolos ir pirmųjų jo bendraminčių, kurie 1540 metais įkūrė Jėzaus Draugiją (Societas Iesu). Draugijos Konstitucijose įžadai buvo suformuluoti kaip vienuoliniai pažadai, papildyti ypatingu įsipareigojimu popiežiui. Šie įžadai atspindi ne tik tradicinį vienuolišką gyvenimą, bet ir aktyvų pasišventimą misijoms visame pasaulyje, pagal popiežiaus nurodymus. Įžadus duoda Jėzuitų nariai, praėję ilgą … [Skaityti toliau…]
Svetimautojos epizodas (Pericope Adulterae) – tai vienas garsiausių ir kartu labiausiai diskutuojamų Naujojo Testamento pasakojimų, užrašytas Jono evangelijoje (Jn 7,53–8,11). Jame fariziejai atveda Jėzui moterį, pagautą svetimaujant, ir reikalauja ją nubausti pagal Mozės Įstatymą. Jėzus atsako ne teismu, o gailestingumu, ištardamas žodžius, tapusius krikščioniškos moralės simboliu: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į … [Skaityti toliau…]
„Auksinės kalbos“ (gudžaratų kalba Vachanamrut, sanskrito Vacanāmṛta, pažodžiui „nemirtingasis nektaras žodžių pavidalu“) yra pagrindinis Swaminarayan Sampradaya – hinduizmo atšakos, įkurtos Bhagwan Swaminarayan (1781–1830) – šventasis raštas. Šis tekstas yra 273 religinių pokalbių, kuriuos Swaminarayan vedė nuo 1819 iki 1829 m., rinkinys. Vachanamrut laikomas dievišku apreiškimu, nes pasekėjai tiki, kad Swaminarayan buvo Parabrahman (aukščiausiasis Dievas), todėl … [Skaityti toliau…]
„The Practice of the Presence of God“ („Dievo artumo praktika“) – vienas iš paprasčiausių ir kartu giliausių krikščioniškosios dvasinės tradicijos tekstų, parašytas XVII a. karmelito vienuolio, žinomo kaip broliukas Laurynas (Brother Lawrence). Tai nedidelė knyga, sudaryta iš keturių pokalbių ir kelių laiškų, kuriuose šis kuklus vienuolis atskleidžia savo kelią į nuolatinį, gyvą ir paprastą bendravimą … [Skaityti toliau…]
„The Seven Valleys and the Four Valleys“ („Septyni slėniai ir Keturi slėniai“) – vienas giliausių ir poetiškiausių Bahá’u’lláh mistinių traktatų, parašytas kaip dvasinio kelio vadovas ieškotojui, trokštančiam Dievo artumo. Tai ne teologinė sistema ir ne doktrinos išdėstymas, bet vidinės kelionės žemėlapis, kuriame žmogaus siela vaizduojama kaip keliautojas, pereinantis per skirtingas būsenas, kol pasiekia vienybę su … [Skaityti toliau…]
„The Lectures on Faith“ („Tikėjimo paskaitos“) – tai ankstyvosios Pastarųjų Dienų Šventųjų judėjimo teologijos tekstas, kuriame tikėjimas pristatomas kaip pirmasis ir esminis Dievo pažinimo bei dvasinio gyvenimo principas. Šios paskaitos buvo skirtos mokyti bendruomenę, kaip suprasti tikėjimo prigimtį, jo objektą ir jo veikimą žmogaus gyvenime. Tekstas parašytas aiškiai, logiškai ir nuosekliai, todėl iki šiol išlieka … [Skaityti toliau…]
„Augsburgo išpažinimas“ (Confessio Augustana) – Reformacijos dokumentas, parengtas Philipo Melanchthono (Filipas Melanchtonas) ir 1530 m. pristatytas imperatoriui Karoliui V per Reichstago susirinkimą Augsburge. Tai aiškus, santūrus ir teologiškai nuoseklus liuteroniškosios tradicijos tikėjimo išdėstymas, kuriuo siekta parodyti, kad naujoji reformuota teologija nėra naujovė, bet grįžimas prie apaštalinės ir patristinės krikščionybės. Tekstas prasideda išsamia įžanga imperatoriui, kurioje … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios Bažnyčios istorijoje egzistavo tekstas, kėlęs didžiulį susidomėjimą tarp Bažnyčios tėvų – tai Nazariečių evangelija (taip pat žinoma kaip Evangelija pagal nazariečius, Nazarėnų evangelija; lot. Evangelium Nazaraeorum). Šis kūrinys buvo naudojamas nazariečių bendruomenės – žydų kilmės krikščionių, kurie pripažino Jėzų Mesiju, tačiau toliau griežtai laikėsi Mozės Įstatymo ir žydiškų papročių. Nors šis tekstas iki mūsų … [Skaityti toliau…]
„Jūsų moterys bažnyčiose tetyli, nes joms neleidžiama kalbėti; jos turi būti klusnios, kaip sako ir Įstatymas“ (1 Kor 14,34; Mulieres in ecclesiis taceant) nėra tiesiog sakinys – tai tūkstantmetė instrukcija, suformavusi visą Vakarų krikščionybės liturginę bei teisinę kultūrą. Ši eilutė atsirado Pauliaus laiške korintiečiams kaip atsakas į chaotiškas Korinto bendruomenės pamaldas, kuriose, pasak paties Pauliaus, … [Skaityti toliau…]