Jėzuitų įžadai kilo iš Šventojo Ignaco Lojolos ir pirmųjų jo bendraminčių, kurie 1540 metais įkūrė Jėzaus Draugiją (Societas Iesu). Draugijos Konstitucijose įžadai buvo suformuluoti kaip vienuoliniai pažadai, papildyti ypatingu įsipareigojimu popiežiui. Šie įžadai atspindi ne tik tradicinį vienuolišką gyvenimą, bet ir aktyvų pasišventimą misijoms visame pasaulyje, pagal popiežiaus nurodymus.
Įžadus duoda Jėzuitų nariai, praėję ilgą formaciją: pradedant nuo naujokystės, vėliau studijuojant teologiją, filosofiją ir praktikuojant sielovadą. Pirmiausia duodami trys paprasti įžadai – skaistumo, neturto ir klusnumo. Po daugelio metų pasirengimo, kai kurie nariai (vadinamieji profesai) duoda ir ketvirtąjį įžadą – besąlygiško paklusnumo popiežiui, ypač misijų klausimais.
Sulaužyti įžadai laikomi rimtu dvasiniu nusižengimu. Jei įžadai sulaužomi sąmoningai ir nuolatos, asmuo gali būti pašalintas iš Draugijos. Vis dėlto Bažnyčios ir Draugijos tradicija pirmiausia skatina atgailą ir, jei įmanoma, įžadų atnaujinimą. Dvasinės pasekmės – atsakomybė prieš Dievą ir bendruomenę, bet pasaulinių bausmių nėra.
Ketvirtojo įžado idėja atsirado jau pirmajame Ignaco ir jo bičiulių pasišventime 1534 m. Paryžiuje. Kai popiežius Paulius III patvirtino Draugiją 1540 metais, šis papildomas įžadas tapo jos išskirtiniu bruožu. Jis leido Jėzuitams veikti ten, kur popiežius matė didžiausią poreikį: Amerikoje, Azijoje, Afrikoje ir net pavojinguose protestantų ar netikėjimo regionuose Europoje.
Įžadų tekstas (ketvirtojo įžado pavyzdys)
„Aš, [vardas], pažadu visagaliam Dievui, Jo Nekalčiausiajai Motinai Mergelei Marijai, šventajam Mykolui Arkangelui, šventajam Jonui Krikštytojui, šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui ir visiems šventiesiems, tavo, gerbiamasis tėve, kaip Šventojo Tėvo, popiežiaus atstovo, akivaizdoje, kad be jokių išlygų ar išimčių esu pasirengęs vykdyti visus popiežiaus nurodymus dėl misijų, kurias jis man patikės, kad ir kur jos būtų, tiek tarp tikinčiųjų, tiek tarp netikinčiųjų.”
Šis įžadas rodo ne tik asmeninį pasišventimą Dievui, bet ir visišką pasitikėjimą Bažnyčios sprendimu, kur labiausiai reikia Evangelijos liudytojų. Jėzuitų misijų istorija – nuo Šv. Pranciškaus Ksaverio Indijoje iki šiuolaikinių misijų pasaulyje – liudija šio įžado įgyvendinimą veiksmais.
Įdomu tai, kad šis ketvirtasis įžadas nėra duodamas visų jėzuitų. Jį duoda tik tie, kurie tampa „profesais“ – tai aukščiausias jėzuitų narystės lygis, reikalaujantis ilgiausios ir intensyviausios formacijos. Tai tarsi aukščiausias pasitikėjimo ir atsidavimo laipsnis.
Be to, jėzuitų įžadai yra susiję su „Magis“ – lotyniškas žodis, reiškiantis „daugiau“ arba „geriau“. Tai nėra tik formalus pažadas, bet nuolatinis siekis daryti viską Dievo šlovei kuo geriau. Tai reiškia, kad net skaistumo ar neturto įžadas yra suprantamas kaip nuolatinis augimas, o ne statinis pažadas. Jėzuitai siekia ne tik išlaikyti įžadus, bet ir juos nuolat peržengti, ieškodami naujų būdų tarnauti. Tai yra dinamiškas įsipareigojimas.