Tai skyrius, kuriame talpinami įvairūs dvasiniai tekstai, pamąstymai ir religinės įžvalgos.
Jei kada nors pagavote save mąstantį, kad jūsų kūnas yra tik „skafandris“ ar „mašina“, kurią valdo jūsų tikrasis „aš“, jūs mąstote kaip René Descartes’as (lotyniškai – Cartesius). XVII a. viduryje šis prancūzų mąstytojas sukūrė sistemą, kuri ne tik padalijo žmogų į dvi dalis, bet ir tapo visos Vakarų mokslo bei medicinos paradigmos pamatu. Kartėziškasis dualizmas … [Skaityti toliau…]
Žmonijos istorija dažnai suvokiama kaip nuoseklus pasakojimas, kuriame civilizacijos kyla ir žlunga, o jų vietą užima naujos kultūros, religijos ir politinės jėgos. Tačiau toks vaizdas yra tik dalinis. Tai, ką šiandien vadiname „istorija“, iš esmės yra išlikusių tekstų istorija, o išliko daugiausia tie tekstai, kuriuos saugojo, kopijavo ir perdavė laimėjusios bendruomenės. Religijos srityje ši asimetrija … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje parašyta armėnų vyskupo Sebeoso kronika, žinoma originaliu pavadinimu Պատմութիւն Себէոսի (Patmut‘iwn Sebeosi, liet. „Sebeoso istorija“, angl. Sebeos’ History / The History of Sebeos), yra vienas iš nedaugelio tekstų, leidžiančių mums stebėti, kaip senovės pasaulis – Persijos Sasanidų ir Bizantijos imperijų didybė – subyrėjo į šipulius, užleisdamas vietą naujai, nenuspėjamai jėgai. Roberto Bedrosiano … [Skaityti toliau…]
Septintojo amžiaus viduryje Artimieji Rytai išgyveno tektoninius lūžius. Senoji Bizantijos ir Sasanidų Persijos tvarka griuvo, o iš dykumų kylančios naujos jėgos – arabų – žygis keitė pasaulio žemėlapį visiems laikams. Šių dramatiškų įvykių epicentre atsidūręs sirų dvasininkas, žinomas kaip Toma Presbiteris (Thomas the Presbyter, syr. ܬܐܘܡܐ ܩܫܝܫܐ), paliko vieną neįkainojamiausių ankstyvųjų liudijimų. Jo trumpi, bet … [Skaityti toliau…]
Ankstyvosios krikščionybės aušroje, kai kanoninės evangelijos dar tik pradėjo įsitvirtinti, egzistavo tekstai, kurie bandė sujungti griežtą judaizmo tradiciją su naujuoju tikėjimu į Jėzų. Vienas tokių kūrinių – Ebionitų evangelija (Evangelium Ebionitarum). Nors ši evangelija iki mūsų dienų neišliko kaip savarankiškas tekstas, jos fragmentus kruopščiai (nors ir polemiškai) savo veikale „Panarion“ (Πανάριον, 30 skyrius) užfiksavo šventasis … [Skaityti toliau…]
Teoetika (gr. Θジュオηθική, Theoēthikē) – tai etikos šaka, grindžiama Dievo principais, teologiniu požiūriu ir šventaisiais raštais, siekianti nustatyti, kas yra moralu ir teisinga pagal dieviškąją valią. Žodis sudarytas iš graikiškų šaknų: theos (Dievas) ir ēthikē (etika, moralė). Teoetika pabrėžia, kad moralinės normos kyla ne tik iš žmogaus proto ar visuomenės susitarimų, bet iš Dievo, kaip … [Skaityti toliau…]
Laumžirgis (Odonata) nėra dažnas religinių sistemų veikėjas, tačiau kai kuriose kultūrose jis įgavo simbolinę reikšmę – dažniausiai ne kaip dievybė ar kulto objektas, o kaip reprezentacinis gamtos reiškinys, susijęs su judėjimu, permaina ar siela. Štai vietos ir tradicijos, kuriose laumžirgis įgijo aiškų religinį ar simbolinį statusą: 1. Japonija – šintoizmas ir simbolika Japonijoje laumžirgis (tonbo) … [Skaityti toliau…]
Evangelijose Jėzus ištaria vieną iš labiausiai sukrečiančių sakinių apie žmogaus santykį su turtu: „Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę“ (Mt 19,24; Mk 10,25; Lk 18,25). Ši hiperbolė, išlikusi trijuose sinoptiniuose pasakojimuose, dažnai suprantama kaip kategoriškas nuosprendis visiems, kurie turi daugiau nei kiti. Tačiau Evangelijų kontekstas rodo, kad Jėzus kalba … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje, kai krikščionybė tapo oficialia Romos imperijos religija, Bažnyčios tėvams iškilo naujas uždavinys – nubrėžti aiškias ribas tarp to, kas yra tikrasis tikėjimas, ir to, ką jie laikė klaida. Šiaurės Italijoje, Brešos (Brixia) mieste, vyskupas Filastrijus (Philastrius) nusprendė imtis titaniško darbo. Apie 380–385 metus jis parašė veikalą „Įvairių erezijų knyga“ (Diversarum Hereseon Liber), … [Skaityti toliau…]
Devynioliktojo amžiaus pabaigoje, vaikščiodamas po Sils-Marijos Alpes Šveicarijoje, vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche suformavo vieną šiurpiausių ir labiausiai pranašiškų savo filosofijos koncepcijų. Veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ (Also sprach Zarathustra, parašytas 1883–1885 m.), jis pristatė Paskutinį žmogų (Der letzte Mensch) – būtybę, kuri yra visiška priešingybė jo išsvajotam Antžmogiui (Übermensch). Jei Antžmogis yra kūrėjas, peržengiantis savo ribas, … [Skaityti toliau…]
Ketvirtojo amžiaus pabaigoje Sirijos ir Mažosios Azijos krikščionių bendruomenėse pasirodė grupė, kurią aplinkiniai praminė entuziastais (gr. Enthousiastai – „įkvėptieji“ arba „tie, kuriuose mąsto Dievas“). Šis pavadinimas nebuvo savivardis – tai buvo aplinkinių reakcija į jų neįprastą, dažnai ekstatišką elgesį. Šventasis Epifanijus Salaminietis savo veikale „Panarion“ (80 skyriuje) entuziastus tapatina su mesalijonais (euchitais), tačiau pabrėžia būtent … [Skaityti toliau…]
Šv. Irenėjus Lionietis (Irenaeus Lugdunensis) apie 180 metus parašė vieną svarbiausių ankstyvosios krikščionybės teologinių veikalų – „Adversus Haereses“ (Prieš erezijas). Šis penkių knygų traktatas yra pirmasis išsamus bandymas sistemingai aprašyti ir paneigti įvairias II amžiuje paplitusias gnostines mokyklas, ypač valentinijonus, basilidininkus, simonininkus ir kitas Kristaus vardu prisidengusias, bet nuo apaštalinės tradicijos nutolusias grupes. Irenėjus, būdamas … [Skaityti toliau…]