„The Seven Valleys and the Four Valleys“ („Septyni slėniai ir Keturi slėniai“) – vienas giliausių ir poetiškiausių Bahá’u’lláh mistinių traktatų, parašytas kaip dvasinio kelio vadovas ieškotojui, trokštančiam Dievo artumo. Tai ne teologinė sistema ir ne doktrinos išdėstymas, bet vidinės kelionės žemėlapis, kuriame žmogaus siela vaizduojama kaip keliautojas, pereinantis per skirtingas būsenas, kol pasiekia vienybę su Dieviškąja Tikrove.
Knyga prasideda iškilminga įžanga, šlovinančia Dievą kaip tą, kuris iš nieko pašaukė būtį, įrašė žmogaus širdyje amžinybės ženklus ir atvėrė jam kelią pažinti dieviškąsias paslaptis. Ši pradžia nustato viso kūrinio toną: žmogus kviečiamas ne tik tikėti, bet ir matyti Dievo ženklus visoje kūrinijoje, atrasti Jo buvimą kiekviename reiškinyje ir kiekvienoje širdies gelmėje.
Septyni slėniai – sielos kelionė į Dievą
Pirmoji kūrinio dalis – Septyni slėniai – aprašo septynis dvasinius etapus, kuriuos turi pereiti ieškotojas. Tai simbolinė kelionė nuo žmogiškos ribotybės iki visiško susivienijimo su Dievo valia.
1. Paieškos slėnis
Kelionė prasideda nuo troškimo. Ieškotojas turi išvalyti širdį, atsisakyti išankstinių nuostatų ir atkakliai ieškoti Dievo, kaip Majnūnas ieškojo Laylės – visur, net dulkėse. Paieška reikalauja kantrybės, drąsos ir visiško atsidavimo.
2. Meilės slėnis
Čia protas sudega meilės ugnyje. Meilė tampa jėga, kuri naikina savanaudiškumą ir atveria kelią į tikrąjį Dievo pažinimą. Meilė čia suprantama kaip viską perkeičianti, viską deginanti, bet kartu ir viską atgaivinanti galia.
3. Pažinimo slėnis
Ieškotojas pereina iš iliuzijos į tikrumą. Jis pradeda matyti Dievo išmintį visur – net kančioje, net neteisybėje. Čia atsiveria dvasinės įžvalgos, kurios leidžia suvokti pasaulį kaip Dievo ženklų knygą.
4. Vienybės slėnis
Šiame etape žmogus suvokia, kad viskas kyla iš vieno Šaltinio. Skirtumai tarp būtybių tėra jų pačių ribotumo atspindžiai, o Dievo šviesa visiems šviečia vienodai. Tai vienybės, ramybės ir vidinės šviesos būsena.
5. Pasitenkinimo slėnis
Ieškotojas tampa visiškai patenkintas Dievo valia. Jis mato Dievo ranką visur ir priima viską – džiaugsmą ir skausmą – kaip dievišką dovaną.
6. Nuostabos slėnis
Čia siela pasiekia dvasinį nuostabos ir ekstazės lygmenį. Dievo paslaptys atrodo begalinės, o kiekviena nauja įžvalga atveria dar gilesnę.
7. Tikrojo neturto ir absoliutaus niekiškumo slėnis
Galutinis etapas – visiškas savęs ištuštinimas. Čia žmogus suvokia, kad tikrasis buvimas yra tik Dievo buvimas, o žmogaus „aš“ tėra šešėlis. Tai visiško susivienijimo su Dievo valia būsena.
Keturi slėniai – keturi keliai į Dievą
Antroji kūrinio dalis – Keturi slėniai – skirta vienam ieškotojui, kuris kreipėsi į Bahá’u’lláh patarimo. Čia aprašomi keturi skirtingi keliai, kuriais žmogus gali artėti prie Dievo:
- Nuo kūrinio į Kūrėją – kelias per kūrinijos ženklus.
- Nuo Kūrėjo į kūrinį – kelias per dievišką įkvėpimą.
- Nuo kūrinio į kūrinį – kelias per tarnystę ir meilę žmonėms.
- Nuo Kūrėjo į Kūrėją – kelias per tiesioginę dvasinę patirtį.
Ši dalis labiau filosofinė, bet kartu labai praktiška – ji pripažįsta, kad žmonės skirtingi ir Dievą pasiekia skirtingais keliais.
Septyni slėniai ir keturi slėniai
autorius Bahá’u’lláh
TURINYS
Bahá’í naudojimo sąlygos
Bahá’u’lláh Septyni slėniai
Ieškojimo slėnis
Meilės slėnis
Pažinimo slėnis
Vienybės slėnis
Pasitenkinimo slėnis
Nuostabos slėnis
Tikrojo neturto ir absoliučios niekybės slėnis
Keturi slėniai
Keturi slėniai
Pirmasis slėnis
Antrasis slėnis
Trečiasis slėnis
Ketvirtasis slėnis
BAHÁ’U’LLÁH SEPTYNI SLĖNIAI
Vardan Dievo, Gailestingojo, Maloningojo.
Šlovė Dievui, Kuris pašaukė būtį iš niekybės; išraižė žmogaus plokštėje ikiamžinybės paslaptis; iš mokė jį iš dieviškojo žodžio slėpinių to, ko šis nežinojo; padarė jį Švytinčia Knyga tiems, kurie įtikėjo ir atsidavė; leido jam liudyti visų daiktų (Kullu Shay’) sukūrimą šiame juodame ir pražūtingame amžiuje ir prabilti iš amžinybės viršūnės nuostabiu balsu Tobuloje Šventovėje(1): idant kiekvienas žmogus paliudytų savyje, pačiu savimi, savo Viešpaties Apsireiškimo pakopoje, jog iš tiesų nėra kito Dievo, tik Jis, ir kad kiekvienas žmogus tuo būdu galėtų pasiekti tikrovių viršūnę, kol nebežiūrės į nieką kitą, tik kaip į vietą, kurioje regi Dievą.
Ir aš šlovinu bei aukštinu pirmąją jūrą, kuri atsišakojo iš Dieviškosios Esybės vandenyno, ir pirmąjį rytą, kuris nušvito iš Vienybės Horizonto, ir pirmąją saulę, kuri patekėjo Amžinybės Danguje, ir pirmąją ugnį, kuri buvo įžiebta nuo Ikiamžinybės Lempos vienatinumo žibinte: Tą, kuris buvo Ahmadas aukštybių karalystėje, ir Muhamedas tarp artimųjų sambūrio, ir Mahmudas(2) nuoširdžiųjų valdose. „…kuriuo (vardu) bepavadintumėte, šaukitės Jo: Jam priklauso patys puikiausi vardai“(3) širdyse tų, kurie žino. Ir Jo namams bei bendražygiams tebūna gausi, tverianti ir amžina ramybė!
Toliau, mes įsiklausėme į tai, ką giedojo pažinimo lakštingala ant tavo būties medžio šakų, ir sužinojome, ką burkavo tikrumo balandis tavo širdies sodo šakose. Rodos, aš iš tiesų įkvėpiau tyro tavo meilės apdaro kvapo ir, skaitydamas tavo laišką, pasiekiau patį susitikimą su tavimi. Ir kadangi pastebėjau, jog mini savo mirtį Dieve ir savo gyvybę per Jį, bei savo meilę Dievo mylimiesiems, ir Jo Vardų Apsireiškimams bei Jo Savybių Aušros Taškams – todėl aš apreiškiu tau šventus ir spindinčius ženklus iš šlovės lygmenų, kad patraukčiau tave į šventumo, artumo ir grožio rūmus, ir perkelčiau tave į pakopą, kurioje kūrinijoje neregėsi nieko, tik savo Mylimojo Veidą, Garbingojo, ir visus sukurtus dalykus matysi tik kaip tą dieną, kai niekas nebuvo minimas.
Apie tai vienybės lakštingala giedojo Gausijos (Ghawthiyyih)(4) sode. Jis sako: „Ir pasirodys tavo širdies plokštėje raštas apie subtilius slėpinius: ‘Bijokite Dievo, ir Dievas jums suteiks žinių'(5); ir tavo sielos paukštis prisimins šventas ikiamžinybės šventoves ir sklandys ilgesio sparnais danguje ‘eik pramintais savo Viešpaties takais'(6), ir rinks bendrystės vaisius soduose ‘Tada maitinkis visų rūšių vaisiais.’“(7)
Prisiekiu Savo gyvybe, o drauge, jei paragautum šių vaisių iš žaliojo sodo šių žiedų, kurie auga pažinimo žemėse, šalia Esybės rytmečio šviesų vardų ir savybių veidrodžiuose – ilgesys išplėštų kantrybės ir santūrumo vadžias iš tavo rankų, ir priverstų tavo sielą virpėti nuo blykstiančios šviesos, ir ištrauktų tave iš žemiškos tėvynės į pirmąją, dangiškąją buveinę Tikrovių Centre, ir pakeltų tave į lygmenį, kuriame sklandytum ore taip pat, kaip vaikštai žeme, ir judėtum vandeniu taip, kaip bėgi sausuma. Todėl te džiugina tai Mane ir tave, ir kiekvieną, kuris pakyla į pažinimo dangų, ir kurio širdį atgaivina tai, kad tikrumo vėjas papūtė virš jo būties sodo iš Visagailestingojo Šebos.
Ramybė tam, kuris seka Teisingu Keliu!
Ir dar: sakoma, kad etapai, žymintys keleivio kelionę iš dulkių buveinės į dangiškąją tėvynę, yra septyni. Kai kurie juos vadino Septyniais slėniais, kiti – Septyniais miestais. Ir jie sako, kad kol keleivis neatsisveikins su savimi ir nepereis šių etapų, jis niekada nepasieks artumo ir sąjungos vandenyno, ir neigers neprilygstamo vyno. Pirmasis yra
Ieškojimo slėnis
Šio Slėnio žirgas yra kantrybė; be kantrybės keleivis šioje kelionėje niekur nenukeliaus ir jokio tikslo nepasieks. Taip pat jis neturėtų nusiminti; jei jis stengtųsi šimtą tūkstančių metų ir vis tiek neišvystų Draugo grožio, jis neturėtų svyruoti. Nes tie, kurie ieško „Mums“ skirtosios Kaabos(8), džiūgauja dėl žinios: „Mūsų keliais Mes juos vesime.“(9) Savo ieškojime jie tvirtai susijuosė tarnystės strėnas ir kiekvieną akimirką siekia keliauti iš neapdairumo lygmens į būties karalystę. Joks ryšys jų nesulaikys iroks patarimas jų neatgrasys.
Šiems tarnams privalu apvalyti širdį – kuri yra dieviškųjų lobių šaltinis – nuo kiekvienos žymės ir nusigręžti nuo mėgdžiojimo, kas yra sekimas savo protėvių ir tėvų pėdsakais, ir užverti draugystės bei priešiškumo duris visiems žemės žmonėms.
Šioje kelionėje ieškotojas pasiekia pakopą, kurioje mato visus sukurtus dalykus klaidžiojančius ir pasimetusius Draugo paieškose. Kiek daug Jokūbų jis pamatys, medžiojančių savo Juozapą; jis išvys daugybę mylimųjų, skubančių ieškoti Mylimojo, jis liudys pasaulį trokštančiųjų, ieškančių Vieno Trokštamojo. Kiekvieną akimirką jis randa svarbų dalyką, kiekvieną valandą jis sužino paslaptį; nes jis atitraukė savo širdį nuo abiejų pasaulių ir iškeliavo į Mylimojo Kaabą(10). Kiekviename žingsnyje jam padės Nematomoji Karalystė, ir jo ieškojimo karštis augs.
Apie ieškojimą reikia spręsti pagal Meilės Madžnūno(11) standartą. Pasakojama, kad vieną dieną jie užtiko Madžnūną sijojantį dulkes, o ašaros tekėjo jam per veidą. Jie paklausė: „Ką darai?“ Jis atsakė: „Ieškau Leilos.“ Jie sušuko: „Vargas tau! Leila yra tyros dvasios, o tu ieškai jos dulkėse!“ Jis atsakė: „Aš ieškau jos visur; galbūt kur nors ją rasiu.“
Taip, nors išmintingiesiems atrodo gėdinga ieškoti Viešpačių Viešpaties dulkėse, tačiau tai rodo didžiulį uolumą ieškant. „Kas ko nors ieško su užsidegimu, tas ras.“(12)
Tikrasis ieškotojas medžioja ne ką kitą, o savo paieškos objektą, ir mylimasis neturi kito troškimo, tik sąjungos su savo mylimąja. Ieškotojas nepasieks savo tikslo, nebent paaukos viską. Tai yra, viską, ką jis matė, girdėjo ir suprato – visa tai jis turi paversti nieku, kad galėtų įžengti į dvasios karalystę, kuri yra Dievo Miestas. Reikia darbo, jei norime Jo ieškoti; reikia užsidegimo, jei norime gerti susijungimo su Juo medų; ir jei ragausime šios taurės, mes atmesime pasaulį.
Šioje kelionėje keleivis apsistoja kiekviename krašte ir gyvena kiekviename regione. Kiekviename veide jis ieško Draugo grožio; kiekvienoje šalyje jis dairosi Mylimojo. Jis prisijungia prie kiekvienos draugijos ir siekia bendrystės su kiekviena siela, kad galbūt kokiame nors prote atskleistų Draugo paslaptį arba kokiame nors veide išvystų Mylimojo grožį.
Ir jei, padedamas Dievo, jis šioje kelionėje randa bepėdsakio Draugo pėdsaką ir įkvepia ilgai prarasto Juozapo kvapą iš dangiškojo pasiuntinio(13), jis tiesiai žengs į
Meilės slėnį
ir ištirps meilės ugnyje. Šiame mieste ekstazės dangus yra iškeltas aukštyn, ir pasaulį nušviečianti ilgesio saulė šviečia, ir meilės ugnis liepsnoja; o kai meilės ugnis liepsnoja, ji sudegina iki pelenų proto derlių.
Dabar keleivis nesuvokia savęs ir nieko kito be savęs. Jis nemato nei nežinojimo, nei žinojimo, nei abejonės, nei tikrumo; jis neskiria vedimo ryto nuo paklydimo nakties. Jis bėga tiek nuo netikėjimo, tiek nuo tikėjimo, ir mirtinas nuodas jam yra balzamas. Todėl Ataras(14) sako:
Netikėliui – paklydimas, tikinčiajam – tikėjimas;
O Ataro širdžiai – dalelė Tavo skausmo.
Šio Slėnio žirgas yra skausmas; ir jei nėra skausmo, ši kelionė niekada nesibaigs. Šioje pakopoje mylimasis neturi kitos minties, tik Mylimąjį, ir neieško jokio prieglobsčio, tik Draugo. Kiekvieną akimirką jis aukoja šimtą gyvybių Mylimojo kelyje, kiekviename žingsnyje jis meta tūkstantį galvų po Mylimojo kojomis.
O mano Broli! Kol neįžengsi į meilės Egiptą, niekada nepasieksi Draugo Grožio Juozapo; ir kol, kaip Jokūbas, neatsisakysi savo išorinių akių, niekada neatversi savo vidinės būties akies; ir kol nesudegsi meilės ugnyje, niekada nebendrausi su Ilgesio Mylimuoju.
Mylimasis nieko nebijo, ir jokia žala negali prie jo priartėti: tu matai jį vėsų ugnyje ir sausą jūroje.
Mylimasis yra tas, kuris vėsus pragaro ugnyje;
Žinovas yra tas, kuris sausas jūroje.(15)
Meilė nepriima jokios egzistencijos ir netrokšta jokios gyvybės: ji mato gyvybę mirtyje, o gėdoje ieško šlovės. Kad nusipelnytų meilės beprotybės, žmogus turi būti kupinas sveiko proto; kad nusipelnytų Draugo pančių, jis turi būti pilnas dvasios. Palaimintas kaklas, kuris pakliūva į Jo kilpą, laiminga galva, kuri krinta į dulkes Jo meilės kelyje. Todėl, o drauge, atsisakyk savęs, kad galėtum rasti Neprilygstamąjį, praeik pro šią mirtingą žemę, kad galėtum ieškoti namų dangaus lizde. Būk kaip niekas, jei nori įžiebti būties ugnį ir būti tinkamas meilės keliui.
Meilė negriebia gyvos sielos,
Sakalas nemedžioja negyvos pelės.(16)
Meilė kiekviename posūkyje uždega pasaulį, ir ji nuniokoja kiekvieną kraštą, kur neša savo vėliavą. Būtis jos karalystėje neegzistuoja; išmintingieji neturi valdžios jos valdose. Meilės leviatanas praryja proto šeimininką ir sunaikina žinojimo viešpatį. Jis išgeria septynias jūras, bet jo širdies troškulys vis dar nenumalšintas, ir jis sako: „Ar yra dar daugiau?“(17) Jis vengia savęs ir traukiasi nuo visko žemėje.
Meilė yra svetima ir žemei, ir dangui;
Joje slypi septyniasdešimt dvi beprotybės.(18)
Ji surišo daugybę aukų savo pančiais, sužeidė daugybę išminčių savo strėle. Žinok, kad visas raudonis pasaulyje yra iš jos pykčio, ir visas blyškumas žmonių skruostuose yra iš jos nuodų. Ji neduoda jokio vaisto, tik mirtį, ji nevaikšto niekur, tik šešėlių slėnyje; visgi saldesni už medų yra jos nuodai ant mylimojo lūpų, ir gražesnė jos pražūtis ieškotojo akyse nei šimtas tūkstančių gyvybių.
Todėl šėtoniškosios savasties šydai turi būti sudeginti meilės ugnyje, kad dvasia būtų apvalyta ir nuplauta, ir taip galėtų pažinti Pasaulių Viešpaties pakopą.
Įžiebk meilės ugnį ir sudegink viską,
Tada įkelk koją į mylimųjų žemę.(19)
Ir jei, sustiprintas Kūrėjo, mylimasis ištrūks iš meilės erelio nagų, jis įžengs į
Pažinimo slėnį
ir išeis iš abejonės į tikrumą, ir nusigręš nuo iliuzijos tamsos į vedančią Dievo baimės šviesą. Jo vidinės akys atsivers ir jis slapta kalbėsis su savo Mylimuoju; jis pravers tiesos ir pamaldumo vartus ir uždarys tuščių įsivaizdavimų duris. Jis šioje pakopoje tenkinasi Dievo valia, ir karą mato kaip taiką, ir mirtyje randa amžinojo gyvenimo paslaptis. Vidinėmis ir išorinėmis akimis jis liudija prisikėlimo slėpinius kūrinijos karalystėse ir žmonių sielose, ir tyra širdimi suvokia dieviškąją išmintį begaliniuose Dievo Apsireiškimuose. Vandenyne jis randa lašą, laše jis regi jūros paslaptis.
Perskelk atomo širdį, ir štai!
Joje rasi saulę.(20)
Keleivis šiame Slėnyje Tikrojo darbuose nemato nieko, tik aiškią apvaizdą, ir kiekvieną akimirką taria: „Jokio trūkumo negali rasti Gailestingojo Dievo kūrinijoje: Pažvelk dar kartą: ar matai bent vieną klaidą?“(21) Jis regi teisingumą neteisybėje, ir malonę teisingume. Nežinojime jis randa daugybę paslėptų žinių, o žiniose – daugybę pasireiškiančių išminčių. Jis sulaužo kūno ir aistrų narvą ir bendrauja su nemirtingosios karalystės žmonėmis. Jis lipa vidinės tiesos kopėčiomis ir skuba į vidinės prasmės dangų. Jis plaukia arkoje „mes parodysime jiems savo ženklus regionuose ir juose pačiuose“(22), ir keliauja jūra „kol jiems taps aišku, kad (ši Knyga) yra tiesa.“(23) Ir jei jis susiduria su neteisybe, jis bus kantrus, ir jei užklumpa rūstybė, jis parodys meilę.
Kartą gyveno mylimasis, kuris ilgus metus dūsavo atskirtas nuo savo mylimosios ir nyko atskirties ugnyje. Nuo meilės valdžios jo širdyje nebeliko kantrybės, o kūnas pavargo nuo dvasios; jis laikė gyvenimą be jos pasityčiojimu, ir laikas jį naikino. Kiek dienų jis nerado ramybės ilgėdamasis jos; kiek naktų jos skausmas neleido jam užmigti; jo kūnas sudilo iki atodūsio, jo širdies žaizda pavertė jį sielvarto šauksmu. Jis būtų atidavęs tūkstantį gyvybių už vieną gurkšnį iš jos buvimo taurės, bet tai jam nepadėjo. Daktarai nežinojo jam vaistų, o bičiuliai vengė jo draugijos; taip, gydytojai neturi vaistų tam, kuris serga meile, nebent mylimojo malonė jį išgelbėtų.
Galiausiai jo ilgesio medis davė nevilties vaisių, ir jo vilties ugnis pavirto pelenais. Tada vieną naktį jis nebegalėjo daugiau gyventi, išėjo iš namų ir pasuko į turgavietę. Staiga sargas ėmė jį sekti. Jis pasileido bėgti, sargas jam iš paskos; tada subėgo kiti sargai ir užtvėrė kiekvieną kelią pavargėliui. Ir nelaimėlis šaukė iš širdies, ir bėgiojo šen bei ten, ir dejavo sau: „Tikrai šis sargas yra Izrailis, mano mirties angelas, taip greitai mane besivejantis; arba jis yra žmonių tironas, siekiantis man pakenkti.“ Jo kojos nešė jį tolyn, viena kraujuojanti nuo meilės strėlės, o širdis raudojo. Tada jis priėjo sodo sieną ir su neapsakomu skausmu perlipa ją, nes ji pasirodė esanti labai aukšta; ir pamiršęs savo gyvybę, jis metėsi žemyn į sodą.
Ir ten jis išvydo savo mylimąją su lempa rankoje, ieškančią žiedo, kurį buvo pametusi. Kai širdį atidavęs mylimasis pažvelgė į savo kerinčią meilę, jis giliai įkvėpė ir pakėlė rankas maldai, šaukdamas: „O Dieve! Suteik Tu šlovę sargui, ir turtų, ir ilgą gyvenimą. Nes sargas buvo Gabrielius, vedantis šį vargšą; arba jis buvo Israfilis, atnešantis gyvybę šiam nelaimėliui!“
Iš tiesų, jo žodžiai buvo teisingi, nes jis rado daugybę slaptų teisingumų šioje regimoje sargo tironijoje ir pamatė, kiek daug malonės slypi už šydo. Iš rūstybės sargybinis atvedė tą, kuris troško meilės dykumoje, prie savo mylimosios jūros ir apšvietė tamsią nebuvimo naktį susitikimo šviesa. Jis nuvarė tą, kuris buvo toli, į artumo sodą, atvedė sergančią sielą pas širdies gydytoją.
Dabar, jei mylimasis būtų galėjęs pažvelgti į priekį, jis būtų palaiminęs sargą pradžioje ir meldęsis už jį, ir būtų matęs tą tironiją kaip teisingumą; bet kadangi pabaiga jam buvo uždengta, jis dejavo ir skundėsi pradžioje. Tačiau tie, kurie keliauja pažinimo sodo žeme, kadangi matė pabaigą pradžioje, mato taiką kare ir draugiškumą pyktyje.
Tokia yra keleivių būsena šiame Slėnyje; bet žmonės iš Slėnių, esančių virš šio, mato pabaigą ir pradžią kaip vieną; ne, jie nemato nei pradžios, nei pabaigos, ir neliudija nei „pirmo“, nei „paskutinio“.(24) Dar daugiau, nemirtingojo miesto gyventojai, kurie gyvena žaliojoje sodo žemėje, nemato net „nei pirmo, nei paskutinio“; jie bėga nuo visko, kas yra pirma, ir atstumia viską, kas yra paskutinis. Nes jie perėjo vardų pasaulius ir pabėgo už savybių pasaulių greitai kaip žaibas. Taip yra pasakyta: „Absoliuti Vienybė atmeta visas savybes.“(25) Ir jie įsirengė savo buveinę Esybės šešėlyje.
Todėl, kalbant apie tai, Khadžih Abdula (Khájih ‘Abdu’lláh)(26) – tegu Dievas Aukščiausiasis pašventina jo mylimą dvasią – išsakė subtilią mintį ir tarė iškalbingą žodį apie prasmę „Vesk Tu mus tiesiu keliu“(27), kas reiškia: „Parodyk mums teisingą kelią, tai yra, pagerbk mus Savo Esybės meile, kad būtume išlaisvinti nuo gręžimosi į save ir į viską kitą, išskyrus Tave, ir taptume visiškai Tavo, ir žinotumėme tik Tave, ir matytumėme tik Tave, ir negalvotumėme apie nieką kitą, tik apie Tave.“
Ne, šie pakyla net virš šios pakopos, todėl sakoma:
Meilė yra šydas tarp mylimojo ir mylimosios;
Daugiau nei tai man neleidžiama pasakyti.(28)
Šią valandą pažinimo rytas išaušo, ir keliavimo bei klajojimo lempos užgeso.(29)
Nuo to buvo uždengtas Mozė
Nors kupinas jėgos ir šviesos;
Tad tu, kuris visai neturi sparnų,
Nebandyk skristi.(30)
Jei esi bendrystės ir maldos žmogus, pakilk ant pagalbos sparnų iš Šventųjų Sielų, kad galėtum išvysti Draugo slėpinius ir pasiekti Mylimojo šviesas: „Iš tiesų, mes esame iš Dievo ir pas Jį sugrįšime.“(31)
Perėjęs Pažinimo slėnį, kuris yra paskutinis apribojimo lygmuo, keleivis ateina į
Vienybės slėnį
ir geria iš Absoliuto taurės, ir žvelgia į Vienybės Apsireiškimus. Šioje pakopoje jis perveria daugybės šydus, bėga nuo kūno pasaulių ir pakyla į vienatinumo dangų. Dievo ausimi jis girdi, Dievo akimi jis regi dieviškosios kūrinijos slėpinius. Jis įžengia į Draugo šventovę ir kaip artimas bičiulis dalijasi Mylimojo palapine. Jis ištiesia tiesos ranką iš Absoliuto rankovės; jis atskleidžia galios paslaptis. Jis nemato savyje nei vardo, nei šlovės, nei rango, bet randa savo paties gyrių šlovindamas Dievą. Jis regi savo paties varde Dievo vardą; jam „visos giesmės yra iš Karaliaus“(32), ir kiekviena melodija iš Jo. Jis sėdi soste „Sakyk, viskas yra iš Dievo“(33) ir ilsisi ant kilimo „Nėra galios ar jėgos, tik Dieve.“(34) Jis žvelgia į visus dalykus vienybės akimi ir mato spindinčius dieviškosios saulės spindulius, šviečiančius iš Esybės aušros taško vienodai visiems sukurtįems dalykams, ir vienatinumo šviesas, atsispindinčias visoje kūrinijoje.
Tavo Kilnybei aišku, kad visi skirtumai, kuriuos keleivis savo kelionės etapuose regi būties karalystėse, kyla iš jo paties regėjimo. Mes pateiksime to pavyzdį, kad jo prasmė taptų visiškai aiški: Pažvelk į regimąją saulę; nors ji šviečia vienu spindesiu visiems daiktams ir Apsireiškimo Karaliaus paliepimu suteikia šviesą visai kūrinijai, visgi kiekvienoje vietoje ji tampa matoma ir lieja savo dosnumą pagal tos vietos galimybes. Pavyzdžiui, veidrodyje ji atspindi savo diską ir formą, ir tai priklauso nuo veidrodžio jautrumo; kristale ji priverčia pasirodyti ugnį, o kituose daiktuose ji parodo tik savo švytėjimo poveikį, bet ne visą savo diską. Ir vis dėlto, per tą poveikį, Kūrėjo įsakymu, ji ugdo kiekvieną daiktą pagal to daikto savybę, kaip tu pats pastebi.
Lygiai taip pat spalvos tampa matomos kiekviename objekte pagal to objekto prigimtį. Pavyzdžiui, geltoname rutulyje spinduliai šviečia geltonai; baltame spinduliai yra balti; o raudoname pasireiškia raudoni spinduliai. Taigi šie skirtumai kyla iš objekto, ne iš šviečiančios šviesos. Ir jei vieta yra uždaryta nuo šviesos, pavyzdžiui, sienomis ar stogu, ji bus visiškai netekusi šviesos spindesio, ir saulė ten nešvies.
Būtent taip tam tikros ligotos sielos apribojo pažinimo žemes savasties ir aistros siena, ir aptemdė jas nežinojimu bei aklumu, ir buvo uždengtos nuo mistinės saulės šviesos ir Amžinojo Mylimojo slėpinių; jos nuklydo toli nuo Pasiuntinių Viešpaties aiškaus Tikėjimo brangakmeniais puoštos išminties, buvo uždarytos nuo Visagražiojo šventovės ir ištremtos iš spindesio Kaabos(35). Tokia yra šio amžiaus žmonių vertė!
Ir jei lakštingala(36) pakiltų iš savasties molio ir apsigyventų širdies rožių sode, ir arabiškomis melodijomis bei saldžiomis iranietiškomis dainomis pasakotų Dievo slėpinius – kurių vienas žodis prikeltų naujai, šviežiai gyvybei mirusiųjų kūnus ir suteiktų Šventąją Dvasią trūnijantiems šios egzistencijos kaulams – tu pamatytum tūkstantį pavydo nagų, daugybę pagiežos snapų, medžiojančių Jį ir visa savo galia siekiančių Jo mirties.
Taip, vabalui saldus kvapas atrodo bjaurus, o žmogui, sergančiam sloga, malonus aromatas yra kaip niekas. Todėl neišmanėliams pamokyti buvo pasakyta:
Išvalyk slogą iš savo galvos
Ir vietoje to įkvėpk Dievo kvapo.(37)
Apibendrinant, skirtumai objektuose dabar tapo aiškūs. Taigi, kai keleivis žvelgia tik į pasirodymo vietą – tai yra, kai jis mato tik daugybę spalvotų rutulių – jis regi geltoną, raudoną ir baltą; būtent todėl tarp kūrinių įsivyravo konfliktas, ir tamsios dulkės iš ribotų sielų paslėpė pasaulį. O kai kurie žvelgia į šviesos spindesį; ir kai kurie gėrė vienybės vyno, ir šie nemato nieko, tik pačią saulę.
Taigi, kadangi jie juda šiuose trijuose skirtinguose lygmenyse, keleivių supratimas ir žodžiai skyrėsi; ir todėl konflikto ženklas nuolat pasirodo žemėje. Nes yra tokių, kurie gyvena vienybės lygmenyje ir kalba apie tą pasaulį, ir kai kurie gyvena apribojimo karalystėse, ir kai kurie savasties pakopose, o kiti yra visiškai uždengti. Taip neišmanantys šios dienos žmonės, kurie neturi dalies Dieviškojo Grožio spindesyje, reiškia tam tikras pretenzijas ir kiekviename amžiuje bei cikle atneša vienybės jūros žmonėms tai, ko patys nusipelnė. „Jei Dievas baustų žmones už jų piktus darbus, Jis nepaliktų žemėje nė vieno gyvo padaro! Bet iki nustatyto termino Jis juos atideda…“(38)
O mano Broli! Tyra širdis yra kaip veidrodis; nuvalyk ją meilės ir atsiskyrimo nuo visko, išskyrus Dievą, blizgesiu, kad tikroji saulė galėtų šviesti joje ir išauštų amžinas rytas. Tada tu aiškiai pamatysi prasmę žodžių: „Nei Mano žemė, nei Mano dangus Manęs netalpina, bet Mano ištikimo tarno širdis talpina Mane.“(39) Ir tu paimsi savo gyvybę į savo ranką ir su begaliniu ilgesiu mesi ją prieš naująjį Mylimąjį.
Kada tik Vienybės Karaliaus Apsireiškimo šviesa nusileidžia į širdies ir sielos sostą, Jo švytėjimas tampa matomas kiekvienoje galūnėje ir naryje. Tuo metu iš tamsos sužiba garsiosios tradicijos paslaptis: „Tarnas traukiamas prie Manęs maldoje, kol Aš jam atsakau; ir kai Aš jam atsakau, Aš tampu ausimi, kuria jis girdi…“ Nes taip Namų Šeimininkas pasirodė Savo namuose, ir visi būsto stulpai švyti Jo šviesa. Ir šviesos veikimas bei poveikis yra iš Šviesos Davėjo; todėl visi juda per Jį ir kyla Jo valia. Ir tai yra tas šaltinis, iš kurio geria artimieji, kaip pasakyta: „Šaltinis, iš kurio gers artimi Dievui…“(40)
Tačiau teniekas neaiškina šių žodžių kaip antropomorfizmo, ir tenemato juose Dievo pasaulių nusileidimo į kūrinių pakopas; taip pat jie neturėtų vesti Tavo Kilnybės prie tokių prielaidų. Nes Dievas Savo Esybėje yra šventas virš pakilimo ir nusileidimo, įėjimo ir išėjimo; Jis per visą amžinybę buvo laisvas nuo žmogiškųjų kūrinių savybių ir visada toks išliks. Niekas niekada Jo nepažino; jokia siela niekada nerado kelio į Jo Būtį. Kiekvienas mistikas klaidžiojo toli nuklydęs Jo pažinimo slėnyje; kiekvienas šventasis pasiklydo siekdamas suvokti Jo Esybę. Pašventintas Jis virš išmintingųjų supratimo; išaukštintas Jis virš žinančiųjų pažinimo! Kelias yra užtvertas, ir jo ieškoti yra bedievystė; Jo įrodymas yra Jo ženklai; Jo būtis yra Jo liudijimas.(41)
Todėl Mylimojo veido mylėtojai sakė: „O Tu, Vieninteli, Kurio Esybė viena rodo kelią į Jo Esybę, ir Kuris yra pašventintas virš bet kokio panašumo į Savo kūrinius.“(42) Kaip gali visiška niekybėuoliuoti žirgu ikiamžinybės lauke, arba trumpalaikis šešėlis pasiekti amžinąją saulę? Draugas(43) sakė: „Jei ne Tu, mes nebūtume Tavęs pažinę“, o Mylimasis(44) sakė: „nei pasiekę Tavo akivaizdos.“
Taip, šie paminėjimai, kurie buvo padaryti apie pažinimo pakopas, susiję su Tikrovės Saulės Apsireiškimų pažinimu, kuri meta Savo šviesą į Veidrodžius. Ir tos šviesos spindesys yra širdyse, tačiau jis paslėptas po jutimų šydais ir šios žemės sąlygomis, lygiai kaip žvakė geležiniame žibinte, ir tik nuėmus žibintą žvakės šviesa nušvinta.
Lygiai taip pat, kai nuplėši iliuzijos apvalkalus nuo savo širdies, vienybės šviesos taps akivaizdžios.
Tada aišku, kad net spinduliams nėra nei įėjimo, nei išėjimo – kiek mažiau tai taikytina tai Būties Esybei ir tai ilgėtasi Paslapčiai. O mano Broli, keliauk šiose pakopose ieškojimo dvasia, ne aklu mėgdžiojimu. Tikras keleivis nebus sulaikytas žodžių vėzdo ir nebus užkirstas kelias užuominų perspėjimais.
Kaip uždanga gali atskirti mylimąjį ir mylimąją?
Net Aleksandro siena negali jų išskirti!(45)
Paslapčių daug, bet svetimų – daugybė. Tomų neužteks sutalpinti Mylimojo paslapčiai, ir jos negalima išsemti šiuose puslapiuose, nors tai būtų ne daugiau nei žodis, ne daugiau nei ženklas. „Žinios yra vienas taškas, bet neišmanėliai jį padaugino.“(46)
Tuo pačiu pagrindu apmąstyk ir skirtumus tarp pasaulių. Nors dieviškieji pasauliai yra begaliniai, visgi kai kurie nurodo juos kaip keturis: Laiko pasaulis (zaman), kuris yra tas, kuris turi ir pradžią, ir pabaigą; Trukmės pasaulis (dahr), kuris turi pradžią, bet kurio pabaiga nėra apreikšta; Pastovumo pasaulis (sarmad), kurio pradžia nematoma, bet apie kurį žinoma, kad jis turi pabaigą; ir Amžinybės pasaulis (azal), kurio nei pradžia, nei pabaiga nėra matoma. Nors yra daug skirtingų teiginių šiais klausimais, detalus jų pasakojimas sukeltų nuovargį. Taip kai kurie sakė, kad pastovumo pasaulis neturi nei pradžios, nei pabaigos, ir pavadino amžinybės pasaulį nematomu, neįveikiamu Empyru. Kiti vadino šiuos pasaulius Dangiškojo Rūmo (Láhút), Visagalybės Dangaus (Jabarút), Angelų Karalystės (Malakút) ir mirtingojo pasaulio (Násút) pasauliais.
Kelionės meilės kelyje skaičiuojamos kaip keturios: Nuo kūrinių pas Tikrąjį; nuo Tikrojo pas kūrinius; nuo kūrinių pas kūrinius; nuo Tikrojo pas Tikrąjį.
Yra daug mistikų regėtojų ir ankstesnių laikų mokytojų pasisakymų, kurių čia nepaminėjau, nes nemėgstu gausiai cituoti praeities posakių; nes citavimas iš kitų žodžių įrodo įgytą mokytumą, o ne dieviškąją dovaną. Net tiek, kiek čia citavome, yra iš pagarbos žmonių papročiui ir draugų būdui. Be to, tokie dalykai yra už šio laiško ribų. Mūsų nenoras pasakoti jų posakius kyla ne iš puikybės, veikiau tai yra išminties pasireiškimas ir malonės parodymas.
Jei Chidras ir sudaužė laivą jūroje,
Visgi šioje skriaudoje yra tūkstantis tiesų.(47)
Priešingu atveju, šis Tarnas laiko save visiškai paklydusiu ir niekuo, net lyginant su vienu iš Dievo mylimųjų, ką jau kalbėti apie Jo šventuosius. Išaukštintas tebūna mano Viešpats, Aukščiausiasis! Be to, mūsų tikslas yra nupasakoti keleivio kelionės etapus, o ne išdėstyti prieštaringus mistikų pasisakymus.
Nors buvo pateiktas trumpas pavyzdys apie santykinio pasaulio, savybių pasaulio, pradžią ir pabaigą, tačiau dabar pridedamas antras paaiškinimas, kad visa prasmė taptų akivaizdi. Pavyzdžiui, tegul Tavo Kilnybė apsvarsto patį save; tu esi pirmas savo sūnaus atžvilgiu, paskutinis – savo tėvo atžvilgiu. Savo išorine išvaizda tu pasakoji apie galios pasireiškimą dieviškosios kūrinijos karalystėse; savo vidine būtimi tu atskleidi paslėptus slėpinius, kurie yra dieviškas patikėjimas, padėtas tavyje. Taip pirmumas ir paskutinumas, išoriškumas ir vidujybė minėta prasme tinka ir tau pačiam, kad šiose keturiose tau suteiktose būsenose suvoktum keturias dieviškąsias būsenas, ir kad tavo širdies lakštingala ant visų būties rožių krūmo šakų, tiek matomų, tiek paslėptų, šauktų: „Jis yra pirmas ir paskutinis, Matomas ir Paslėptas…“(48)
Šie teiginiai pateikiami santykinėje sferoje dėl žmonių ribotumo. Priešingu atveju, tie asmenys, kurie vienu žingsniu peržengė santykinį ir ribotą pasaulį ir apsigyveno puikioje Absoliuto lygumoje, ir pasistatė palapinę valdžios bei įsakymo pasauliuose – sudegino šiuos santykinumus viena kibirkštimi ir nuplovė šiuos žodžius vienu rasos lašu. Ir jie plaukioja dvasios jūroje ir sklando šventame šviesos ore. Tad kokią gyvybę turi žodžiai tokiame lygmenyje, kad būtų matomi ar minimi „pirmas“ ir „paskutinis“ ar kas nors kita! Šioje karalystėje pirmas yra pats paskutinis, o paskutinis tėra pirmas.
Savo meilės sieloje užkurk ugnį
Ir sudegink visas mintis bei žodžius visiškai.(49)
O mano drauge, pažvelk į save: Jei nebūtum tapęs tėvu ir nebūtum pagimdęs sūnaus, nebūtum išgirdęs ir šių žodžių. Dabar pamiršk juos visus, kad galėtum mokytis iš Meilės Mokytojo vienybės mokykloje, ir sugrįžti pas Dievą, ir apleisti vidinę netikrovės žemę(50) dėl savo tikrosios pakopos, ir gyventi pažinimo medžio šešėlyje.
O tu brangusis! Nuskurdink save, kad galėtum įžengti į aukštuosius turtų rūmus; ir nusižemink kūnu, kad galėtum gerti iš šlovės upės ir pasiekti pilną prasmę eilėraščių, apie kuriuos buvai klausęs.
Taip tapo aišku, kad šie etapai priklauso nuo keleivio regėjimo. Kiekviename mieste jis išvys pasaulį, kiekviename Slėnyje pasieks šaltinį, kiekvienoje pievoje išgirs dainą. Bet mistinio dangaus sakalas savo krūtinėje turi daugybę nuostabių dvasios giesmių, ir persiškas paukštis savo sieloje saugo daugybę saldžių arabiškų melodijų; visgi jos yra paslėptos, ir paslėptos liks.
Jei prabilsiu, daugelis protų suduš,
Ir jei rašysiu, daugelis plunksnų lūš.(51),(52)
Ramybė tam, kuris užbaigia šią išaukštintą kelionę ir seka Tikrąjį vedimo šviesomis.
Ir keleivis, perėjęs aukštus šios dangiškos kelionės lygmenis, įžengia į
Pasitenkinimo slėnį
Šiame Slėnyje jis jaučia dieviškojo pasitenkinimo vėjus, pučiančius iš dvasios lygmens. Jis sudegina stokos šydus ir vidine bei išorine akimi suvokia visų dalykų viduje ir išorėje dieną: „Dievas atlygins kiekvienam iš Savo gausos.“(53) Nuo sielvarto jis gręžiasi į palaimą, nuo kančios – į džiaugsmą. Jo liūdesys ir gedulas užleidžia vietą malonumui ir susižavėjimui.
Nors išoriškai šio Slėnio keleiviai gali gyventi dulkėse, tačiau viduje jie sėdi mistinės prasmės aukštybių soste; jie valgo begalines vidinių reikšmių gėrybes ir geria subtilius dvasios vynus.
Liežuvis nepajėgus aprašyti šių trijų Slėnių, ir kalbai trūksta žodžių. Plunksna neįžengia į šį regioną, rašalas palieka tik dėmę. Šiuose lygmenyse širdies lakštingala turi kitų dainų ir paslapčių, kurios priverčia širdį virpėti ir sielą šaukti, bet ši vidinės prasmės paslaptis gali būti pašnibždėta tik iš širdies į širdį, patikėta tik iš krūtinės į krūtinę.
Tik širdis širdžiai gali pasakyti mistinių žinovų palaimą;
Joks pasiuntinys negali to pasakyti ir joks laiškas to perduoti.(54)
Aš tyliu iš silpnumo dėl daugelio dalykų,
Nes mano žodžiai negalėtų jų suskaičiuoti ir mano kalbai pritrūktų jėgų.(55)
O drauge, kol neįžengsi į tokių paslapčių sodą, niekada nepriglausi lūpų prie nemirtingojo šio Slėnio vyno. Ir jei jo paragausime, uždengsi savo akis nuo visko kito ir gersi pasitenkinimo vyną; ir atsiriši nuo visko kito, ir prisiriši prie Jo, ir mesi savo gyvenimą į Jo kelią, ir atiduosi savo sielą. Tačiau šiame regione nėra kito, kurį tau reikėtų pamiršti: „Buvo Dievas ir nebuvo nieko be Jo.“(56) Nes šiame lygmenyje keleivis liudija Draugo grožį visame kame. Net ugnyje jis mato Mylimojo veidą. Iliuzijoje jis regi tikrovės paslaptį, ir savybėse skaito Esybės mįslę. Nes jis sudegino šydus savo atodūsiais ir atidengė apdangalus vienu žvilgsniu; veriančiu regėjimu jis žvelgia į naująją kūriniją; skaidria širdimi jis suvokia subtilias tiesas. Tai pakankamai patvirtina: „Ir mes padarėme tavo regėjimą aštrų šią dieną.“(57)
Perkeliavęs tyro pasitenkinimo lygmenis, keleivis ateina į
Nuostabos slėnį
ir yra blaškomas didybės vandenynuose, ir kiekvieną akimirką jo nuostaba auga. Dabar jis mato turto pavidalą kaip patį skurdą, o laisvės esmę kaip visišką bejėgiškumą. Dabar jis nutyla prieš Visagalingojo grožį; vėl jis pavargsta nuo savo paties gyvenimo. Kiek mistinių medžių šis nuostabos viesulas išrovė su šaknimis, kiek sielų jis išsekino. Nes šiame Slėnyje keleivis įmetamas į sumišimą, nors tam, kuris pasiekė, tokie stebuklai yra gerbiami ir labai mylimi. Kiekvieną akimirką jis regi nuostabų pasaulį, naują kūriniją, ir eina nuo nustebimo prie nustebimo, ir pasimeta pagarboje Vienybės Viešpaties darbams.
Iš tiesų, o Broli, jei apmąstysime kiekvieną sukurtą dalyką, liudysime daugybę tobulų išminčių ir sužinosime daugybę naujų ir nuostabių tiesų. Vienas iš sukurtų reiškinių yra sapnas. Pažvelk, kiek paslapčių jame padėta, kiek išminties sukaupta, kiek pasaulių paslėpta. Stebėk, kaip tu miegi būste, ir jo durys užrakintos; staiga randi save tolimame mieste, į kurį įžengi nejudindamas kojų ir nevargindamas kūno; nenaudodamas akių, matai; neįtempdamas ausų, girdi; be liežuvio, kalbi. Ir galbūt, kai praeis dešimt metų, išoriniame pasaulyje pamatysi tuos pačius dalykus, kuriuos sapnavai šiąnakt.
Dabar sapne yra daug išminčių apmąstymui, kurių niekas kitas, tik šio Slėnio žmonės, negali suvokti tikraisiais jų elementais. Pirma, kas yra šis pasaulis, kuriame be akies, ausies, rankos ir liežuvio žmogus visa tai naudoja? Antra, kaip yra, kad išoriniame pasaulyje šiandien matai sapno pasekmę, kai regėjai jį miego pasaulyje prieš kokius dešimt metų? Apsvarstyk skirtumą tarp šių dviejų pasaulių ir paslaptis, kurias jie slepia, kad galėtum pasiekti dieviškus patvirtinimus ir dangiškus atradimus bei įžengti į šventumo sritis.
Dievas, Išaukštintasis, įdėjo šiuos ženklus į žmones, kad filosofai neneigtų gyvenimo anapus paslapčių ir nemenktų to, kas jiems buvo pažadėta. Nes kai kurie laikosi proto ir neigia viską, ko protas nesuvokia, tačiau silpni protai niekada negali suvokti dalykų, kuriuos papasakojome, tik Aukščiausiasis, Dieviškasis Intelektas gali juos suvokti:
Kaip silpnas protas gali aprėpti Koraną,
Arba voras savo tinkle sugauti feniksą?(58)
Visas šias būsenas galima paliudyti Nuostabos slėnyje, ir keleivis kiekvieną akimirką ieško daugiau ir nepavargsta. Taip Pirmojo ir Paskutiniojo Viešpats, išdėstydamas kontempliacijos pakopas ir išreikšdamas nuostabą, sakė: „O Viešpatie, padidink mano nustebimą Tavimi!“
Taip pat apmąstyk žmogaus sukūrimo tobulumą ir tai, kad visi šie lygmenys ir būsenos yra suvynioti ir paslėpti jame.
Ar laikai save tik menka forma,
Kai tavyje suvyniota visata?(59)
Tada turime stengtis sunaikinti gyvulišką būklę, kol žmogiškumo prasmė išaiškės.
Taip pat Lukmanas, kuris gėrė iš išminties šaltinio ir ragavo gailestingumo vandenų, įrodinėdamas savo sūnui Natanui prisikėlimo ir mirties lygmenis, pateikė sapną kaip įrodymą ir pavyzdį. Mes tai pasakojame čia, kad per šį nykstantį Tarną išliktų atminimas apie tą Dieviškosios Vienybės mokyklos jaunuolį, tą mokymo meno ir Absoliuto vyresnįjį. Jis sakė: „O Sūnau, jei gali nemiegoti, tada gali ir nemirti. Ir jei gali nepabusti po miego, tada galėsi neprisikelti po mirties.“
O drauge, širdis yra amžinųjų paslapčių buveinė, nepaversk jos trumpalaikių fantazijų namais; nešvaistyk savo brangaus gyvenimo lobio užsiimdamas šiuo greitai praeinančiu pasauliu. Tu ateini iš šventumo pasaulio – nepririšk savo širdies prie žemės; tu esi artumo rūmų gyventojas – nesirink dulkių tėvynės.
Apibendrinant, šių etapų aprašymui nėra galo, bet dėl skriaudų, kurias daro žemės tautos, šis Tarnas nėra nusiteikęs tęsti:
Pasaka vis dar nebaigta ir aš neturiu jai širdies –
Tad prašau atleisti man.(60)
Plunksna dejuoja, o rašalas lieja ašaras, ir širdies upė(61) banguoja krauju. „Niekas negali mūsų ištikti, tik tai, ką Dievas mums lėmė.“(62) Ramybė tam, kuris seka Teisingu Keliu!
Įveikęs aukštas nuostabos viršūnes, keleivis ateina į
Tikrojo neturto ir absoliučios niekybės slėnį
Ši pakopa yra mirimas nuo savasties ir gyvenimas Dieve, buvimas vargšu savastimi ir turtingu Trokštamajame. Neturtas, kaip čia minima, reiškia būti vargšu sukurtojo pasaulio dalykuose, turtingu Dievo pasaulio dalykuose. Nes kai tikrasis mylimasis ir atsidavęs draugas pasiekia Mylimojo akivaizdą, putojantis Mylimojo grožis ir mylimojo širdies ugnis įžiebs liepsną ir sudegins visus šydus bei apdangalus. Taip, viskas, ką jis turi, nuo širdies iki odos, užsiliepsnos, taip kad nieko neliks, tik Draugas.
Kai Amžinojo Dienų savybės buvo atskleistos,
Tada žemiškų dalykų savybes Mozė sudegino.(63)
Tas, kuris pasiekė šią pakopą, yra pašventintas nuo visko, kas priklauso pasauliui. Todėl, jei tie, kurie atėjo prie Jo akivaizdos jūros, randami neturintys nė vieno iš šio nykstančio pasaulio ribotų dalykų, ar tai būtų išorinis turtas, ar asmeninės nuomonės, tai nesvarbu. Nes viskas, ką turi kūriniai, yra apribota jų pačių ribų, o viskas, ką turi Tikrasis, yra nuo to pašventinta; šį teiginį reikia giliai apmąstyti, kad jo prasmė būtų aiški. „Iš tiesų teisieji gers iš vyno taurės, sumaišytos kamparo šaltinyje.“(64) Jei „kamparo“ interpretacija taps žinoma, tikrasis ketinimas bus akivaizdus. Ši būsena yra tas neturtas, apie kurį sakoma: „Neturtas yra Mano šlovė.“(65) Ir apie vidinį bei išorinį neturtą yra daugybė pakopų ir prasmių, kurių nemaniau esant reikalinga čia minėti; todėl palikau juos kitam laikui, priklausomai nuo to, ko Dievas gali trokšti ir ką likimas gali užantspauduoti.
Tai yra lygmuo, kuriame visi dalykų (Kullu Shay’) pėdsakai sunaikinami keleivyje, ir amžinybės horizonte Dieviškasis Veidas kyla iš tamsos, ir prasmė žodžių „Viskas žemėje praeis, bet tavo Viešpaties veidas…“(66) tampa akivaizdi.
O mano drauge, klausykis visa širdimi ir siela dvasios giesmių, ir brangink jas kaip savo akis. Nes dangiškosios išmintys, kaip pavasario debesys, nelys ant žmonių širdžių žemės amžinai; ir nors Viso Dosniojo malonė niekada nenutyla ir niekada nesibaigia, visgi kiekvienam laikui ir erai skirta dalis ir atidėta dovana, tai duota tam tikru saiku. „Ir nėra nė vieno dalyko, kurio sandėlių nebūtų pas Mus; ir Mes nesiunčiame jo žemyn kitaip, kaip tik nustatytu saiku.“(67) Mylimojo gailestingumo debesis lyja tik ant dvasios sodo ir suteikia šią dovaną tik pavasario sezonu. Kiti sezonai neturi dalies šioje didžiausioje malonėje, ir nevaisingos žemės negauna šio palankumo.
O Broli! Ne kiekviena jūra turi perlų; ne kiekviena šaka žydės, ir ne ant kiekvienos giedos lakštingala. Tad, kol mistinio rojaus lakštingala dar negrįžo į Dievo sodą, ir dangiškojo ryto spinduliai dar negrįžo į Tiesos Saulę – pasistenk, kad galbūt šiame mirtingojo pasaulio dulkių krūvoje pagautum amžinojo sodo aromatą ir gyventum amžinai šio miesto žmonių šešėlyje. Ir kai pasieksi šią aukščiausią pakopą ir ateisi į šį galingiausią lygmenį, tada žvelgsi į Mylimąjį ir pamirši viską kita.
Mylimasis šviečia ant vartų ir sienos
Be šydo, o regėjimo žmonės.(68)
Dabar tu palikai gyvybės lašą ir atėjai prie Gyvybės Suteikėjo jūros. Tai tikslas, kurio prašei; jei tokia Dievo valia, tu jį pasieksi.
Šiame mieste net šviesos šydai perskyla ir išnyksta. „Jo grožis neturi kito šydo, tik šviesą, Jo veidas neturi kito apdangalo, tik apreiškimą.“(69) Kaip keista, kad kol Mylimasis matomas kaip saulė, neapdairieji vis dar medžioja blizgučius ir netauriuosius metalus. Taip, Jo apreiškimo intensyvumas Jį uždengė, ir Jo spindėjimo pilnatvė Jį paslėpė.
Kaip saulė, ryškiai Jis švietė,
Bet deja, Jis atėjo į aklųjų miestą!(70)
Šiame Slėnyje keleivis palieka už savęs „Būties ir Apsireiškimo vienybės“(71) etapus ir pasiekia vienybę, kuri yra pašventinta virš šių dviejų pakopų. Tik ekstazė gali apimti šią temą, ne žodžiai ar argumentai; ir kas gyveno šiame kelionės etape arba pagavo atodūsį iš šios sodo žemės, žino, apie ką Mes kalbame.
Visose šiose kelionėse keleivis neturi nuklysti nė per plauko plotį nuo „Įstatymo“, nes tai iš tiesų yra „Kelio“ paslaptis ir „Tiesos“ Medžio vaisius; ir visuose šiuose etapuose jis turi laikytis klusnumo įsakymams rūbo ir tvirtai laikytis visų draudžiamų dalykų vengimo virvės, kad galėtų maitintis iš Įstatymo taurės ir būti informuotas apie Tiesos paslaptis.(72)
Jei kuris nors iš šio Tarno pasisakymų gali būti nesuprastas arba gali sukelti nerimą, reikia to paties paklausti dar kartą, kad neliktų jokių abejonių, ir prasmė būtų aiški kaip Mylimojo Veidas, šviečiantis iš „Šlovingosios Pakopos.“(73)
Šios kelionės neturi matomos pabaigos laiko pasaulyje, bet atsiskyręs keleivis – jei nematomas patvirtinimas nusileis ant jo ir Reikalo Globėjas jam padės – gali pereiti šiuos septynis etapus septyniais žingsniais, ne, veikiau septyniais atodūsiais, ne, veikiau vienu atodūsiu, jei Dievas to norės ir trokš. Ir tai yra iš „Jo malonės tiems Jo tarnams, kuriems Jis nori.“(74)
Tie, kurie sklando vienatinumo danguje ir pasiekia Absoliuto jūrą, laiko šį miestą – kuris yra gyvenimo Dieve pakopa – tolimiausia mistinių žinovų būsena ir tolimiausia mylimųjų tėvyne. Bet šiam nykstančiam mistinio vandenyno Vienam, ši pakopa yra pirmieji širdies citadelės vartai, tai yra, pirmasis žmogaus įėjimas į širdies miestą; o širdis apdovanota keturiais etapais, kurie būtų papasakoti, jei būtų rasta gimininga siela.
Kai plunksna ėmėsi piešti šią pakopą,
Ji sulūžo į gabalus, ir puslapis suplyšo.(75)
Salam!(76)
O mano drauge! Daugybė skalikų vejasi šią vienybės dykumos gazelę; daugybė nagų drasko šį amžinojo sodo strazdą. Negailestingi varnai tyko šio Dievo dangaus paukščio, ir pavydo medžiotojas sėlina prie šio meilės pievos elnio.
O Šeiche! Padaryk iš savo pastangų stiklą, galbūt jis apsaugos šią liepsną nuo priešingų vėjų; nors ši šviesa trokšta būti įžiebta Viešpaties lempoje ir šviesti dvasios rutulyje. Nes galva, pakelta Dievo meilėje, tikrai kris nuo kardo, ir gyvenimas, įžiebtas ilgesio, tikrai bus paaukotas, ir širdis, kuri prisimena Mylimąjį, tikrai pritvinks kraujo. Kaip gerai pasakyta:
Gyvenk laisvas nuo meilės, nes pati jos ramybė yra kančia;
Jos pradžia yra skausmas, jos pabaiga yra mirtis.(77)
Ramybė tam, kuris seka Teisingu Keliu!
* * * * *
Mintys, kurias išreiškei dėl paprasto paukščio rūšies, persiškai vadinamos Gunjishk (žvirblis), interpretacijos, buvo apsvarstytos.(78) Atrodai gerai įsigilinęs į mistinę tiesą. Tačiau kiekviename lygmenyje kiekvienai raidei priskiriama prasmė, susijusi su tuo lygmeniu. Iš tiesų, keleivis randa paslaptį kiekviename varde, slėpinį kiekvienoje raidėje. Viena prasme, šios raidės nurodo į šventumą.
Kaf arba Gaf (K arba G) nurodo į Kuffi („išsilaisvink“), tai yra: „Išsilaisvink nuo to, ko geidžia tavo aistra; tada ženk link savo Viešpaties.“
Nun nurodo į Nazzih („apsivalyk“), tai yra: „Apsivalyk nuo visko kito, išskyrus Jį, kad galėtum atiduoti savo gyvenimą Jo meilėje.“
Džim yra Janib („sitrauk“), tai yra: „Atsitrauk nuo Tikrojo slenksčio, jei vis dar turi žemiškų savybių.“
Šin yra Uškur („dėkok“) – „Dėkok savo Viešpačiui Jo žemėje, kad Jis palaimintų tave Savo danguje; nors vienybės pasaulyje šis dangus yra tas pats, kas Jo žemė.“
Kaf nurodo į Kuffi, tai yra: „Nusiimk nuo savęs apribojimų apvalkalus, kad galėtum sužinoti tai, ko nežinojai apie Šventumo būsenas.“(79)
Jei įsiklausytum į šio mirtingojo Paukščio(80) melodijas, tada ieškotum nemirtingosios taurės ir praeitum pro kiekvieną nykstančią taurę.
Ramybė tiems, kurie eina Teisingu Keliu!
KETURI SLĖNIAI
Keturi slėniai
Jis yra Stiprusis, Mylimasis!
O tiesos šviesa, Hisam-i-Dinai, dosnusis,
Jokio kunigaikščio pasaulis nepagimdė panašaus į Tave!(81)
Aš stebiuosi, kodėl meilės ryšys buvo taip staiga nutrauktas, ir tvirta draugystės sandora sulaužyta. Argi kada nors, neduok Dieve, Mano atsidavimas sumažėjo, ar Mano gilus prieraišumas susilpnėjo, kad tu taip pamiršai Mane ir ištrynei Mane iš savo minčių?
Kokia Mano kaltė privertė tave nutraukti savo malones?
Ar tai, kad Mes esame žemi, o tu aukšto rango?(82)
Arba tai, kad viena strėlė išvijo tave iš mūšio?(83) Argi tau nesakė, kad ištikimybė yra pareiga tiems, kurie seka mistiniu keliu, kad tai yra tikrasis vadovas į Jo Šventąją Akivaizdą? „Bet tiems, kurie sako: ‘Mūsų Viešpats yra Dievas’, ir kurie eina tiesiai pas Jį, angelai nusileis pas juos…“(84)
Taip pat Jis sako: „Eik tiesiai toliau, kaip tau buvo įsakyta.“(85) Todėl šis kursas privalomas tiems, kurie gyvena Dievo akivaizdoje.
Aš darau, kaip įsakyta, ir atnešu žinią,
Ar ji suteiks tau patarimą, ar įžeidimą.(86)
Nors negavau jokio atsakymo į Savo laiškus ir tai prieštarauja išmintingųjų papročiui iš naujo reikšti Savo pagarbą, visgi ši nauja meilė sulaužė visas senas taisykles ir būdus.
Nepasakok mums pasakos apie Leilą ar Madžnūno sielvartą –
Tavo meilė privertė pasaulį pamiršti seniai praėjusių laikų meiles.
Kai tik tavo vardas buvo ant liežuvio, mylimieji jį pagavo
Ir tai privertė kalbančiuosius ir klausančiuosius šokti šen bei ten.(87)
Ir apie dieviškąją išmintį bei dangiškąjį patarimą [Rumi sako]:
Kiekvieną mėnulį, o mano mylimoji, tris dienas aš išprotėju;
Šiandien pirmoji iš jų – štai kodėl matai mane džiugų.
Mes girdime, kad tu keliavai į Tabrizą ir Tiflisą skleisti žinių, arba kad koks kitas aukštas tikslas nuvedė tave į Sanandadžą.(88), (89)
O Mano žymus drauge! Tie, kurie daro pažangą mistiniame keliavime, yra keturių rūšių. Aš aprašysiu juos trumpai, kad kiekvienos rūšies pakopos ir savybės taptų tau aiškios.
Pirmasis slėnis
Jei keleiviai siekia Numatytosios (maqsúd) tikslo, ši pakopa priklauso savasčiai – bet tai savasčiai, kuri yra „Dievo Savastis, stovinti Jame su įstatymais.“(90)
Šiame lygmenyje savastis nėra atmetama, bet mylima; ji yra maloni ir nevengtina. Nors pradžioje šis lygmuo yra konflikto karalystė, visgi jis baigiasi pasiekus spindesio sostą. Kaip jie sakė: „O šios dienos Abraomai, o Dvasios Drauge Abraomai! Nužudyk šiuos keturis plėšriuosius paukščius,“(91) kad po mirties gyvenimo mįslė būtų išnarpliota.
Tai yra sielos, kuri patinka Dievui, lygmuo. Žiūrėk į eilutę:
O tu siela, kuri esi gerai užtikrinta,
Grįžk pas savo Viešpatį, patenkinta ir patinkanti Jam.(92)
kuri baigiasi:
Įženk tarp Mano tarnų,
Ir įženk į Mano rojų.(93)
Ši pakopa turi daug ženklų, nesuskaičiuojamų įrodymų. Todėl sakoma: „Vėliau Mes parodysime jiems Savo ženklus žemės regionuose ir juose pačiuose, kol jiems taps akivaizdu, kad tai yra tiesa,“(94) ir kad nėra kito Dievo, tik Jis.
Tada žmogus turi skaityti savo paties knygą, o ne kokį traktatą apie retoriką. Todėl Jis sakė: „Skaityk savo Knygą: Nereikia nieko kito, tik tavęs paties, kad suvestum sąskaitą prieš save šią dieną.“(95)
Pasakojama istorija apie mistiką žinovą, kuris iškeliavo į kelionę su mokytu gramatiku kaip savo palydovu. Jie priėjo Didybės Jūros krantą. Žinovas tuoj pat metėsi į bangas, bet gramatikas stovėjo pasimetęs savo samprotavimuose, kurie buvo kaip žodžiai, užrašyti ant vandens. Žinovas sušuko jam: „Kodėl tu neseki?“ Gramatikas atsakė: „O Broli, aš nedrįstu žengti pirmyn. Turiu grįžti atgal.“ Tada žinovas sušuko: „Pamiršk tai, ką skaitei Sibavajaus ir Kavlavajaus, Ibn-i-Hadžibo ir Ibn-i-Maliko knygose(96), ir pereik vandenį.“
Čia reikia savasties mirties, ne retorikos:
Būk niekas, tada, ir vaikščiok bangomis.(97)
Taip pat parašyta: „Ir nebūkite kaip tie, kurie pamiršta Dievą, ir kuriuos Jis todėl privertė pamiršti save pačius. Tai yra nedorėliai.“(98)
Antrasis slėnis
Jei keleivio tikslas yra Vertojo pagyrimo (Mahmúd)(99) buveinė, tai yra pirmapradžio proto pakopa, kuri žinoma kaip Pranašas ir Didžiausiasis Stulpas(100). Čia protas reiškia dieviškąjį, visuotinį protą, kurio suverenumas apšviečia visus sukurtus dalykus – ir tai nenurodo į kiekvienas silpnas smegenis; nes tai yra taip, kaip rašė išmintingasis Sanajus:
Kaip silpnas protas gali aprėpti Koraną,
Arba voras savo tinkle sugauti feniksą?
Ar nori, kad protas tavęs neįkalintų?
Išmokyk jį Dievo meilės mokslo!
Šiame lygmenyje keleivis susiduria su daugybe išbandymų ir nesėkmių. Dabar jis pakeliamas į dangų, dabar nubloškiamas į gelmes. Kaip buvo pasakyta: „Dabar Tu trauki mane į šlovės viršūnę, vėl Tu meti mane į žemiausią bedugnę.“ Paslaptis, saugoma šiame lygmenyje, atskleidžiama šioje šventoje eilutėje iš URVO Suros(101):
„Ir tu galėjai matyti saulę, kai ji patekėjo, praeinant pro dešinę jų urvo pusę, ir kai ji nusileido, paliekant juos kairėje, kol jie buvo jo erdvioje menėje. Tai yra vienas iš Dievo ženklų. Iš tiesų vedamas yra tas, kurį Dievas veda; bet tam, kurį Jis paklaidina, jokiu būdu nerasite globėjo.“
Jei žmogus galėtų žinoti, kas slypi šioje vienoje eilutėje, jam to užtektų. Todėl, girdamas tokius kaip šie, Jis sakė: „Žmonės, kurių nei prekės, nei prekyba neatitraukia nuo Dievo prisiminimo…“(102)
Ši pakopa suteikia tikrąjį žinių standartą ir išlaisvina žmogų nuo išbandymų. Šioje karalystėje ieškoti žinių yra netikslinga, nes Jis sakė apie keleivių vedimą šiame lygmenyje: „Bijokite Dievo, ir Dievas jus pamokys.“(103) Ir vėl: „Žinios yra šviesa, kurią Dievas įlieja į širdį to, kurio Jis nori.“(104)
Todėl žmogus turėtų paruošti savo širdį, kad ji būtų verta dangiškosios malonės nusileidimo, ir kad dosnus Taurininkas duotų jam gerti dovanų vyno iš gailestingojo indo. „Dėl tokio dalyko tegul darbininkai dirba!“(105)
Ir dabar aš sakau: „Iš tiesų mes esame iš Dievo, ir pas Jį sugrįšime.“(106)
Trečiasis slėnis
Jei mylintys ieškotojai nori gyventi Traukiančiojo (Majdhúb)(107) valdose, jokia siela negali gyventi šiame Karališkajame Soste, tik meilės grožis. Šios karalystės neįmanoma pavaizduoti žodžiais.
Meilė vengia šio pasaulio ir ano pasaulio taip pat,
Joje slypi septyniasdešimt dvi beprotybės.
Meilės dainius groja šią giesmę:
Tarnystė pavergia, karalystė išduoda.(108)
Šis lygmuo reikalauja tyro prisirišimo ir skaisčios draugystės srovės. Pasakodamas apie šiuos Urvo bičiulius Jis sako: „Jie nekalba, kol Jis neprabyla; ir jie vykdo Jo įsakymus.“(109)
Šiame lygmenyje nepakanka nei proto viešpatavimo, nei savasties autoriteto. Todėl vienas iš Dievo Pranašų paklausė: „O mano Viešpatie, kaip mes pasieksime Tave?“ Ir atsakymas atėjo: „Palik save užnugaryje, ir tada artinkis prie Manęs.“
Tai žmonės, kurie laiko žemiausią vietą lygia šlovės sostui, ir jiems grožio pavėsinė nesiskiria nuo mūšio lauko, kuriame kovojama dėl Mylimojo reikalo.
Šio lygmens gyventojai nekalba žodžių – bet jie šuoliuoja savo žirgais. Jie mato tik vidinę Mylimojo tikrovę. Jiems visi juslių žodžiai yra beprasmiai, o beprasmiai žodžiai pilni prasmės. Jie negali atskirti vienos galūnės nuo kitos, vienos dalies nuo kitos. Jiems miražas yra tikroji upė; jiems išėjimas yra sugrįžimas. Todėl buvo pasakyta:
Pasakojimas apie Tavo grožį pasiekė atsiskyrėlio slėnį;
Pamišęs, jis ieškojo Smuklės, kur vyną perka ir parduoda.
Meilė Tau sulygino su žeme kantrybės tvirtovę,
Skausmas dėl Tavęs tvirtai užtrenkė ir vilties vartus.(110)
Šioje karalystėje mokymas tikrai nenaudingas.
Mylimojo mokytojas yra Mylimojo grožis,
Jo veidas – jų pamoka ir jų vienintelė knyga.
Mokymasis nuostabos, ilgesingos meilės – jų pareiga,
Ne į mokytus skyrius ir nuobodžias temas jie žiūri.
Grandinė, kuri juos riša, yra Jo muskusiniai plaukai,
Ciklinė Schema(111), jiems, tėra laiptai pas Jį.(112)
Čia seka malda Dievui, Išaukštintajam, Pašlovintajam:
O Viešpatie! O Tu, Kurio dosnumas išpildo norus!
Aš stoviu prieš Tave, pamiršęs viską, išskyrus Tave.
Suteik, kad žinių dulkė mano dvasioje
Išvengtų troškimo ir žemo molio;
Suteik, kad Tavo senovinė dovana, šis išminties lašas,
Susilietų su Tavo galinga jūra.(113)
Taip aš sakau: Nėra galios ar jėgos, tik Dieve, Sergėtojuje, Savarankiškajame.(114)
Ketvirtasis slėnis
Jei mistiniai žinovai yra iš tų, kurie pasiekė Mylimojo (Mahbúb) grožį, ši pakopa yra sąmonės viršūnė ir dieviškojo vedimo paslaptis. Tai yra slėpinio centras: „Jis daro tai, ką nori, įsako tai, kas Jam patinka.“(115)
Jei visi žemės ir dangaus gyventojai bandytų išnarplioti šią spindinčią užuominą, šią tamsią mįslę iki Dienos, kai suskambės Trimitas, visgi jie nesugebėtų suvokti net raidės iš jos, nes tai yra Dievo nekintamo sprendimo, Jo iš anksto nustatyto slėpinio pakopa. Todėl, kai ieškotojai apie tai teiravosi, Jis atsakė: „Tai bedugnė jūra, kurios niekas niekada neišmatuos.“(116) Ir jie vėl paklausė, ir Jis atsakė: „Tai juodžiausia naktis, per kurią niekas negali rasti kelio.“
Kas žino šią paslaptį, tikrai ją slėps, ir jei jis atskleistų bent menkiausią jos pėdsaką, jie prikaltų jį prie kryžiaus. Visgi, prisiekiu Gyvuoju Dievu, jei būtų koks nors tikras ieškotojas, aš jam ją atskleisčiau; nes jie sakė: „Meilė yra šviesa, kuri niekada negyvena baimės apimtoje širdyje.“
Iš tiesų, keleivis, kuris keliauja pas Dievą, pas Purpurinį Stulpą sniego baltumo kelyje, niekada nepasieks savo dangiškojo tikslo, nebent atsisakys visko, ką žmonės turi: „Ir jei jis nebijo Dievo, Dievas privers jį bijoti visko; tuo tarpu viskas bijo to, kuris bijo Dievo.“(117)
Kalbėk persų kalba, nors arabų tau labiau patinka;
Mylimasis turi daugybę kalbų savo žinioje.(118)
Koks saldus šis dvieilis, atskleidžiantis tokią tiesą:
Žiūrėk, mūsų širdys atsiveria kaip kriauklės, kai Jis lyja malone kaip
perlais,
Ir mūsų gyvenimai yra paruošti taikiniai, kai Jis sviedžia agonijos strėles.
Ir jei tai neprieštarautų Knygos Įstatymui, aš tikrai palikčiau dalį Savo turto tam, kuris Mane nužudytų, ir paskirčiau jį Savo paveldėtoju; taip, aš suteikčiau jam dalį, padėkočiau jam, siekčiau atgaivinti Savo akis jo rankos prisilietimu. Bet ką aš galiu padaryti? Aš neturiu turto, neturiu galios, ir taip Dievas lėmė.(119)
Rodos, šią akimirką aš pagaunu Jo drabužio(120) kvapą, pučiantį iš Bahá(121) Egipto; iš tiesų Jis atrodo esąs arti, nors žmonės gali manyti Jį esant toli.(122) Mano siela užuodžia aromatą, skleidžiamą Mylimojo; Mano jausmai prisipildo Mano brangaus Draugo kvapo.
Paklusk ilgų meilės metų pareigai
Ir papasakok istoriją apie laimingas praėjusias dienas,
Kad žemė ir dangus šiandien garsiai juoktųsi,
Ir tai pradžiugintų protą, širdį ir akį.(123)
Tai visiško sąmoningumo, visiško savęs ištrynimo karalystė. Net meilė nėra kelias į šį regioną, ir ilgesys čia neturi buveinės; todėl sakoma: „Meilė yra šydas tarp mylimojo ir mylimosios.“ Čia meilė tampa kliūtimi ir barjeru, ir viskas, išskyrus Jį, tėra uždanga. Išmintingasis Sanajus rašė:
Niekada godi širdis nepasieks širdžių vagies,
Niekada apgaubta siela nesusijungs su grožio rože.
Nes tai Absoliutaus Įsakymo karalystė ir ji laisva nuo visų žemės savybių.
Aukštieji šio dvaro gyventojai valdo dieviškąją valdžią susižavėjimo rūmuose, su visišku džiaugsmu, ir jie neša karališkąjį skeptrą. Aukštose teisingumo kėdėse jie skelbia savo įsakymus ir siunčia dovanas pagal kiekvieno žmogaus nuopelnus. Tie, kurie geria iš šios taurės, gyvena aukštose spindesio pavėsinėse virš Amžinojo Dienų Sosto, ir jie sėdi Galybės Empyre Aukštojoje Palapinėje: „Nieko jie nežinos apie saulę ar veriantį šaltį.“(124)
Čia aukšti dangūs nekonfliktuoja su žema žeme ir nesiekia jos pranokti, nes tai gailestingumo žemė, ne išskirtinumo karalystė. Nors kiekvieną akimirką šios sielos pasirodo naujose pareigose, visgi jų būklė visada ta pati. Todėl apie šią karalystę parašyta: „Joks darbas nesulaiko Jo nuo kito.“(125) Ir apie kitą būseną sakoma: „Kiekvieną dieną koks nors naujas darbas Jį užima.“(126) Tai maistas, kurio skonis nesikeičia, kurio spalva nekinta. Jei valgysi jo, tu tikrai giedosi šią eilutę: „Aš gręžiu savo veidą į Tą, Kuris sukūrė Dangų ir žemę… Aš nesu vienas iš tų, kurie prideda dievų prie Dievo.“(127) „Ir taip mes parodėme Abraomui Dangaus ir Žemės Karalystę, kad Jis įsitvirtintų žinojime.“(128) Todėl įdėk savo ranką į užantį, tada ištiesk ją su galia, ir štai, rasi ją kaip šviesą visam pasauliui.“(129)
Koks krištolinis šis vėsus vanduo, kurį atneša Taurininkas! Koks ryškus šis tyras vynas Mylimojo rankose! Koks subtilus šis gurkšnis iš Dangiškosios Taurės! Tegul jis išeina į gera tiems, kas jo geria, ir ragauja jo saldumo, ir pasiekia jo pažinimą.
Netinka, kad pasakočiau tau daugiau,
Nes upės vaga negali sutalpinti jūros.(130)
Nes šio pasakymo paslaptis paslėpta Didžiojo Neklystamumo(131) sandėlyje ir padėta galios ižduose. Ji pašventinta virš paaiškinimo brangakmenių; ji yra anapus to, ką gali pasakyti subtiliausi liežuviai.
Nuostaba čia labai vertinama, o visiškas neturtas – esminis. Todėl buvo pasakyta: „Neturtas yra Mano pasididžiavimas.“(132) Ir vėl: „Dievas turi žmones po šlovės kupolu, kuriuos Jis slepia spindinčio neturto drabužiuose.“(133) Tai tie, kurie mato Jo akimis, girdi Jo ausimis, kaip parašyta gerai žinomoje tradicijoje.
Apie šią karalystę yra daug tradicijų ir daug eilučių, plataus ar specialaus tinkamumo, bet dviejų iš jų pakaks tarnauti kaip šviesai proto ir širdies žmonėms.
Pirmoji yra Jo teiginys: „O Mano Tarne! Paklusk Man, ir Aš padarysiu tave panašų į Save. Aš sakau ‘Būk’, ir tai yra, ir tu sakysi ‘Būk’, ir tai bus.“
Ir antroji: „O Adomo Sūnau! Nereikšk draugystės su niekuo, kol nerasi Manęs, ir kada tik ilgėsiesi Manęs, rasi Mane arti savęs.“
Kokie bebūtų aukšti įrodymai ir nuostabios užuominos čia pasakojami, jie susiję tik su viena Raide, vienu Tašku. „Toks buvo Dievo kelias… ir jokio pasikeitimo nerasi Dievo kelyje.“(134)
Aš pradėjau šį laišką prieš kurį laiką, prisimindamas tave, ir kadangi tavo laiškas manęs tada dar nebuvo pasiekęs, pradėjau keliais priekaišto žodžiais. Dabar tavo naujas laiškas išsklaidė tą jausmą ir paskatino Mane tau parašyti. Kalbėti apie Mano meilę Tavo Kilnybei nereikia. „Dievas yra pakankamas liudytojas!“(135) Jo Kilnybei Šeichui Muhamedui – Tegu Dievas, Išaukštintasis, laimina jį! – Aš apsiribosiu šiomis dviem eilutėmis, kurias prašau jam perduoti:
Aš ieškau tavo artumo, brangesnio už saldų Dangų;
Aš matau tavo veidą, gražesnį už Rojaus pavėsines.(136)
Kai aš patikėjau šią meilės žinią Savo plunksnai, ji atsisakė naštos ir nualpo. Tada atsigavusi ji prabilo ir tarė: „Šlovė Tau! Į Tave aš gręžiuosi atgailaudama, ir aš esu pirmoji iš tų, kurie tiki.“(137) Šlovė Dievui, pasaulių Viešpačiui!
Papasakokime, kurią kitą dieną
Apie šį išsiskyrimo skausmą ir vargą;
Parašykime, kokiu kitu būdu,
Meilės paslaptis – taip geriau.
Palikime kraują ir triukšmą, ir visa tai,
Ir daugiau nekalbėkime apie Šamsą-i-Tabrizį.(138)
Ramybė tebūna tau ir tiems, kurie sukasi aplink tave ir pasiekia tavo susitikimą.
Tai, ką buvau parašęs prieš tai, suėdė musės, toks saldus buvo rašalas. Kaip Sadi sako: „Aš susilaikysiu nuo rašymo ilgiau, nes mano saldūs žodžiai pritraukė muses aplink mane.“
Ir dabar ranka nebegali rašyti daugiau, ir meldžia, kad to gana. Todėl aš sakau: „Toli tebūna tavo Viešpaties, visos didybės Viešpaties, šlovė nuo to, ką jie tvirtina apie Jį.“(139)
IŠNAŠOS
1 Apsireiškimas.
2 Muhamedas, Ahmadas ir Mahmudas yra Pranašo vardai ir titulai, kilę iš veiksmažodžio „šlovinti“, „aukštinti“.
3 Koranas 17:110.
4 Ali pamokslas.
5 Koranas 2:282.
6 Koranas 16:71.
7 Koranas 16:71.
8 Šventoji Šventovė Mekoje. Čia žodis reiškia „tikslas“.
9 Koranas 29:69: „Ir kas dės pastangas dėl Mūsų, Mūsų keliais Mes juos vesime.“
10 Šventoji Šventovė Mekoje. Čia žodis reiškia „tikslas“.
11 Pažodžiui Madžnūnas reiškia „pamišęs“. Tai garsaus senovės persų ir arabų legendų mylimojo titulas, kurio mylimoji buvo Leila, arabų princo dukra. Simbolizuojanti tikrą žmogišką meilę, besiribojančią su dieviškąja, ši istorija tapo daugelio persų romantiškų poemų tema, ypač Nizami, parašytos 1188–1189 m. po Kr.
12 Arabų patarlė.
13 Žr. Juozapo istoriją Korane ir Senajame Testamente.
14 Faridu’d-Dinas Ataras (apie 1150–1230 m. po Kr.), didis persų sufijų poetas.
15 Persų mistinė poema.
16 Persų mistinė poema. Plg. Paslėpti žodžiai, Nr. 7, arabiški.
17 Koranas 50:29.
18 Džalaludinas Rumi (1207–1273 m. po Kr.); Masnavi. Džalaludinas, vadinamas Mevlana („mūsų Mokytojas“), yra didžiausias iš visų persų sufijų poetų ir Mevlevi „besisukančių“ dervišų ordino įkūrėjas.
19 Iš Bahá’u’lláh odės.
20 Koranas 67:3.
21 Koranas 67:3.
22 Koranas 41:53.
23 Koranas 41:53.
24 Koranas 57:3.
25 Posakis, priskiriamas Ali.
26 Šeichas Abu Ismailas Abdula Ansaris iš Herato (1006–1088 m. po Kr.), sufijų lyderis, kilęs iš Pranašo bendražygio Abu Ajubo. Daugiausia žinomas dėl savo Munajat (Maldavimų) ir Rubaiyyat (Keturračių). „Ansar“ reiškia „Pagalbininkai“ arba Muhamedo bendražygiai Medinoje.
27 Koranas 1:5.
28 Masnavi.
29 Tai nurodo į mistinį klajojimą ir tiesos ieškojimą, vadovaujamą „Šviesų“ arba sufijų lyderių. Bahá’u’lláh čia įspėja mistikus, kad Dieviškojo Apsireiškimo atėjimas Jo Dieną daro tolesnį ieškojimą nereikalingą, kaip sakė Ali: „Užgesink lempą, kai patekėjo saulė“ – saulė nurodo į Dievo Apsireiškimą Naująją Dieną.
30 Masnavi.
31 Koranas 2:151.
32 Masnavi.
33 Koranas 4:80.
34 Koranas 18:37.
35 Šventoji Šventovė Mekoje. Čia žodis reiškia „tikslas“.
36 Tai nurodo į paties Bahá’u’lláh Apsireiškimą.
37 Masnavi.
38 Koranas 16:63.
39 Hadisas, t. y. veiksmas ar posakis, tradiciškai priskiriamas Pranašui Muhamedui arba vienam iš šventųjų Imamų.
40 Koranas 83:28.
41 Ali pamokslas.
42 Hadisas, t. y. veiksmas ar posakis, tradiciškai priskiriamas Pranašui Muhamedui arba vienam iš šventųjų Imamų.
43 Pranašas Muhamedas.
44 Pranašas Muhamedas.
45 Hafizas: Šamsudinas Muhamedas iš Širazo, mirė apie 1389 m. po Kr. Vienas didžiausių persų poetų.
46 Hadisas, t. y. veiksmas ar posakis, tradiciškai priskiriamas Pranašui Muhamedui arba vienam iš šventųjų Imamų.
47 Masnavi.
48 Koranas 57:3.
49 Masnavi.
50 Tai nurodo į sufijų idėją apie vidinį lygmenį, kuris, palyginus su Apreikštąja Tiesa, yra netikras.
51 Masnavi.
52 Tai nurodo į patį Bahá’u’lláh, Kuris dar nebuvo paskelbęs Savo misijos.
53 Koranas 4:129.
54 Hafizas: Šamsudinas Muhamedas iš Širazo, mirė apie 1389 m. po Kr. Vienas didžiausių persų poetų.
55 Arabų poema.
56 Hadisas, t. y. veiksmas ar posakis, tradiciškai priskiriamas Pranašui Muhamedui arba vienam iš šventųjų Imamų.
57 Iš Korano 50:21.
58 Persų mistinė poema.
59 Ali.
60 Masnavi.
61 Pažodžiui „Džajhun“, upė Turkestane.
62 Koranas 9:51.
63 Masnavi.
64 Koranas 76:5.
65 Muhamedas.
66 Koranas 55:26, 27.
67 Koranas 15:21.
68 Faridu’d-Dinas Ataras (apie 1150–1230 m. po Kr.), didis persų sufijų poetas.
69 Hadisas, t. y. veiksmas ar posakis, tradiciškai priskiriamas Pranašui Muhamedui arba vienam iš šventųjų Imamų.
70 Masnavi.
71 Panteizmas, sufijų doktrina, kylanti iš formulės: „Tik Dievas egzistuoja; Jis yra visame kame, ir viskas yra Jame.“
72 Tai nurodo į tris sufijų gyvenimo etapus: 1. Šariatas, arba Religiniai Įstatymai; 2. Tarikatas, arba Kelias, kuriuo mistinis keleivis keliauja ieškodamas Tikrojo; šis etapas taip pat apima atsiskyrėlišką gyvenimą. 3. Hakikatas, arba Tiesa, kuri sufijui yra kelionės per visus tris etapus tikslas. Čia Bahá’u’lláh moko, kad priešingai tam tikrų sufijų įsitikinimui, kurie ieškodami Tiesos laiko save aukščiau visų įstatymų, paklusnumas Religijos Įstatymams yra esminis.
73 Maqam-i-Mahmúd. Koranas 17:81.
74 Koranas 2:84.
75 Persų mistinė poema.
76 „Ramybė“. Šis žodis vartojamas užbaigiant tezę.
77 Arabų poema.
78 Penkios raidės, sudarančios šį žodį persų kalba, yra: G, N, J, Š, K, tai yra Gaf, Nun, Džim, Šin, Kaf.
79 Ši ir ankstesnės citatos yra iš islamo mokymų.
80 Tai nuoroda tradiciniu persų stiliumi į patį Bahá’u’lláh.
81 Rumi Masnavi.
82 Sadi, Muslihudinas iš Širazo (apie 1184–1291), garsus Gulistano ir kitų poetinių kūrinių autorius.
83 Persų patarlė, apibūdinanti žmogų, kuris lengvai pasiduoda. Čia vartojama viena konotacija yra ta, kad Šeichas galėjo laikyti savo, kaip mistiko lyderio, padėtį sukompromituota dėl to, kad jį mokė naujos tiesos Bahá’u’lláh.
84 Koranas 41:30.
85 Koranas 11:114; 42:14.
86 Sadi.
87 Ten pat.
88 Sena, Persijos Kurdistano sostinė.
89 Ši Keturių slėnių preambulė parašyta geriausiu persų epistoliniu stiliumi. Klasikinio laiškų rašymo taisyklės persų kalba reikalauja citatų iš literatūros kūrinių ir nuolatinės meilės patvirtinimų adresatui, kuriam priekaištaujama dėl autoriaus apleidimo.
90 Hadisas.
91 Masnavi. Čia Rumi pasakoja istoriją apie keturis piktus paukščius, kurie, nužudyti, pavirto keturiais gerumo paukščiais. Alegorija nurodo į blogų savybių pažabojimą ir jų pakeitimą geromis.
92 Koranas 89:27-30.
93 Koranas 89:27-30.
94 Koranas 41:53.
95 Koranas 17:15.
96 Garsūs gramatikos ir retorikos autoriai.
97 Masnavi.
98 Koranas 59:19.
99 Dievo savybė ir vienas iš Muhamedo titulų.
100 Maqam-i-Mahmúd – Vertas pagyrimo lygmuo – yra Pranašų, apdovanotų pastovumu, rangas.
101 Koranas 18:16. Tai nurodo į visiško tikėjimo pakopą. Urvo bičiuliai tapatinami su ankstyvaisiais krikščionių kankiniais.
102 Koranas 24:37.
103 Koranas 2:282.
104 Hadisas.
105 Koranas 37:59.
106 Koranas 2:151.
107 Ta Dievo savybė, kuri traukia visus kūrinius prie Jo.
108 Masnavi.
109 Koranas 21:27.
110 Sadi.
111 Abu Ali Sina (Avicenos – 980–1037) ciklinė teorija, kaip jis išreiškė ketureilyje: Kiekvienas panašumas, kiekviena forma, kuri šiandien žūva, Laiko lobyne saugiai padėta. Kai pasaulis apsisuka į savo buvusią vietą, Iš Nematomojo Jis ištraukia jos veidą. Taip pat žr. Kai kurie atsakyti klausimai, p. 326.
112 Masnavi.
113 Ten pat.
114 Iš Korano 18:37.
115 Koranas 2:254; 5:1 ir t. t.
116 Teiginys, priskiriamas Ali.
117 Ši citata yra arabiška.
118 Masnavi.
119 Tai buvo apreikšta prieš Bahá’u’lláh Paskelbimą. Toliau einančios eilutės nurodo į Jo Apsireiškimo neišvengiamybę.
120 Pažodžiui, Ha drabužis, kas yra raidė „H“ ir čia reiškia Bahá.
121 Ši nuoroda yra į Juozapo istoriją Korane ir Biblijoje.
122 Tai nurodo į tuos, kurie nesitikėjo To, Kurį Dievas Apreikš, neišvengiamo atėjimo.
123 Masnavi.
124 Koranas 76:13.
125 Ši citata yra iš vieno Korano 55:29 komentatoriaus. Plg. žodyną Lisanu’l-‘Arab.
126 Koranas 55:29.
127 Koranas 6:79.
128 Koranas 6:75.
129 Plg. Koranas 7:105 ir t. t., ir Hadisas.
130 Masnavi.
131 Ismat-i-Kubrá, nekintama Dieviškojo Apsireiškimo savybė.
132 Muhamedas.
133 Hadisas.
134 Koranas 33:62; 48:23.
135 Koranas 4:164.
136 Sadi.
137 Koranas 7:140.
138 Šamsas-i-Tabrizis, sufijus, padaręs didelę įtaką Džalaludinui Rumi, nukreipdamas jo dėmesį nuo mokslo į misticizmą. Didelė dalis Rumi kūrinių skirta jam. Šios eilutės yra iš Masnavi.
139 Koranas 37:180.