Tekstai

„De contemptu saeculi“ („Apie pasaulio niekinimą“) yra vienas ankstyviausių ir ryškiausių Petro Damiano tekstų, rodantis XI amžiaus dvasinės reformos įtampą ir idealus. Šis traktatas gimė laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė apsivalyti nuo pasaulietinės įtakos, sustiprinti vienuolinę drausmę ir grąžinti dvasininkiją prie asketiškų šaknų. Damianas, vienas iš griežčiausių ir įtakingiausių to meto reformatorių, šiame veikale formuluoja aiškią … [Skaityti toliau…]

Religijos visada buvo žmogaus bandymas suprasti save, pasaulį ir tai, kas yra aukščiau už jį. Nors jų formos, ritualai ir pasakojimai skiriasi, kiekviena religija iš esmės bando atsakyti į tuos pačius klausimus: kas yra žmogus, kas yra tikrovė, kas yra gėris ir kaip gyventi taip, kad gyvenimas būtų prasmingas. Skirtingos tradicijos siūlo skirtingus kelius — … [Skaityti toliau…]

Šv. Petro Damiano (Petrus Damianus) traktatas De perfectione monachorum („Apie vienuolių tobulumą“) yra vienas svarbiausių XI amžiaus vienuolinės reformos tekstų, priklausantis jo mažųjų traktatų rinkiniui ir sudarytas iš dvidešimt keturių skyrių. Šis kūrinys, parašytas kaip dvasinis vadovas vienuoliams, atspindi Damianio, vieno iš griežčiausių Grigaliaus reformos veikėjų, pastangas atkurti benediktiniško gyvenimo grynumą, drausmę ir asketinę dvasią. … [Skaityti toliau…]

XI amžiaus viduryje, kai Europa dar tik pradėjo budintis iš ankstyvųjų viduramžių snaudulio, pasirodė tekstas, kuris sudrebino tuometinį teologinį pasaulį. Tai buvo šv. Petro Damiano (1007–1072) traktatas-laiškas, žinomas lotynišku pavadinimu „De divina omnipotentia“ (liet. „Apie dieviškąją visagalybę“). Mokslininkų jis žymimas kaip Epistola 119 ir yra adresuotas Monte Kasino vienuolyno rektoriui Deziderijui. Šis kūrinys gimė ne … [Skaityti toliau…]

Visų pasaulių bažnyčia (angl. Church of All Worlds) yra XX a. viduryje JAV susiformavusi neopagoniška religija, išsiskirianti akcentu į meilę, džiaugsmą, bendrystę ir žmogaus ryšį su gamta. Judėjimą 1962 m. įkūrė Oberonas Zell-Ravenheart, įkvėptas Robert A. Heinleino romano Stranger in a Strange Land, kuriame vaizduojama dvasinė bendruomenė, grindžiama tarpusavio pasitikėjimu ir emociniu artumu. Visų Pasaulių … [Skaityti toliau…]

Pragaro ugnies klubas (angl. Hellfire Club) buvo XVIII a. Anglijoje ir Airijoje veikusių elitinių, pusiau slaptų draugijų tinklas, garsėjęs hedonizmu, satyra ir sąmoningu religinių bei moralinių normų laužymu. Šiuos klubus dažniausiai steigė aristokratai, politikai ir intelektualai, kurie siekė erdvinės ir ideologinės laisvės nuo griežtos anglikonų moralės. Nariai susirinkdavo atokiose vilose ar požeminiuose kompleksuose, kur rengdavo … [Skaityti toliau…]

Laisvosios dvasios brolija (lot. Fratres liberi spiritus) buvo viduramžių Europos religinis judėjimas, kurio nariai teigė pasiekę tokią dvasinę būseną, kad tapo visiškai vieningi su Dievu. Ši vienybė, jų supratimu, panaikina bet kokį atstumą tarp žmogaus ir dieviškumo, todėl žmogus nebegali nusidėti. Brolijos nariai laikėsi įsitikinimo, kad tikroji dvasinė laisvė atsiranda tada, kai žmogus atsikrato baimės, … [Skaityti toliau…]

Daugelis tradicinių religijų bando įtikinti, kad žmogus privalo kankintis, laikytis griežto pasninko ir atsisakyti visų žemiškų malonumų vardan kažko, kas laukia po mirties. Šis požiūris paverčia gyvenimą pilku laukiamuoju, kuriame taisyklės svarbiau už patį žmogų. Priešingai šiai kantrybės kultūrai, istorijoje visada egzistavo srovės, kurios rėmėsi hedonizmu (gr. hēdonē – malonumas) – įsitikinimu, kad malonumas yra … [Skaityti toliau…]

Epikūrizmas (gr. ἐπικούρειος – Epikoureismos): menas gyventi be baimės ir skausmo. Žodis kildinamas iš senovės graikų filosofo Epikūro (gr. Ἐπίκουρος) vardo, kuris tiesiogiai reiškia „pagalbininką“ arba „sąjungininką“. Ši filosofinė kryptis gimė Atėnuose kaip praktinis gidas, padedantis žmogui pasiekti laimę per du esminius dalykus: kūno skausmo nebuvimą (aponia) bei sielos ramybę (ataraxia). Daugelis šiandien žodį „epikūrininkas“ … [Skaityti toliau…]

Krikščionybės istorijoje Dievas dažniausiai vaizduojamas kaip Tėvas, transcendentiška ir vyriška figūra, tačiau tam tikrose teologinėse ir mistinėse tradicijose iškyla intriguojanti idėja – Dievas turi „moterišką dievybės pusę“, dažnai siejamą su Sofija (gr. Sophia – „Išmintis“). Sofija kartais laikoma dieviškąja moteriškąja esybe, Dievo aspektu ar net atskira būtybe, įkūnijančia išmintį, kūrybą ir motinišką globą. Bet ar … [Skaityti toliau…]

Alberto Kamiu „Maras“ (1947) yra vienas ryškiausių egzistencializmo kūrinių, nagrinėjantis žmogaus kovą su kančia, mirtimi ir prasmės paieška pasaulyje, kuriame Dievas dažnai atrodo tylintis. Parašytas po Antrojo pasaulinio karo, šis romanas, vykstantis Alžyro Orano mieste, yra ne tik alegorija apie blogio prigimtį, bet ir gilus apmąstymas apie tikėjimą, maištą ir žmogiškąją atsakomybę. „Maras“ pasakoja apie … [Skaityti toliau…]

Jei gyvenimas yra sapnas, tada mirtis – tai pabudimas. Bet galbūt ne į tikrovę, o į kitą sapną, gilesnį už šį. Ši mintis, kad mūsų egzistencija yra Dievo vizija, senesnė nei daugelis religijų. Ji randama senovės Indijos „Upanišadose“, kur sakoma: „Visa, kas yra, yra Dievo svajonė – Brahmano sapnas, kuriame Dievas pats save stebi.“ Jei … [Skaityti toliau…]