Kas yra kas?

Zuñi pueblo – viena iš Pueblo indėnų bendruomenių Naujojoje Meksikoje – išsiskiria ypatinga socialine ir kosmologine struktūra. Jų gyvenimas grindžiamas septynių kvartalų sistema, kuri jungia bendruomenės organizaciją, klanų santykius ir pasaulio suvokimą. Ši sistema yra ne tik socialinė, bet ir religinė, nes kiekvienas kvartalas atspindi tam tikrą pasaulio kryptį, spalvą ir dvasinę galią. Zuñi pueblo … [Skaityti toliau…]

Užkrato dėsnis – antrasis pagrindinis magijos principas, dažnai vadinamas kontaktine arba užkrato magija. Idėja paprasta: daiktai, kartą lietęsi vienas kitą, išlaiko ryšį net per atstumą, kai fizinis kontaktas nutrūkęs. Jei turi kokį nors žmogaus daiktą – plauką, nagą, drabužio skiautę ar net šešėlį – gali paveikti patį žmogų, nors jis būtų toli. Pavyzdžiui, klasikinė praktika … [Skaityti toliau…]

Panašumo dėsnis – vienas pagrindinių magijos principų, dažnai vadinamas homeopatiniu arba imitaciniu. Trumpai tariant, jis remiasi idėja, kad panašus sukelia panašų: jei nori paveikti kažką, pakanka sukurti ar atlikti veiksmą, kuris primena norimą rezultatą. Pavyzdžiui, senovės medžiotojai piešdavo ant uolų gyvūnus su strėlėmis kūne, tikėdami, kad tai padės sėkmingai medžioti. Arba lėlė, vaizduojanti priešą, badoma … [Skaityti toliau…]

Bhūtas (sanskrito भूत, bhūta) yra vienas seniausių ir daugiareikšmių terminų Indijos kultūroje. Pats žodis kyla iš šaknies bhū – „būti, egzistuoti“, todėl pirminė jo reikšmė yra „buvęs, esybė“. Tačiau religiniuose ir folkloriniuose kontekstuose šis terminas įgavo ypatingą prasmę – jis reiškia vaiduoklį, nerimstančią dvasią, dažnai piktybišką ir pavojingą gyviesiems. Lietuviškai natūraliausia tarti šį žodį yra … [Skaityti toliau…]

Tajvidas (arab. tajwīd تَجْوِيدٌ – „gražinimas“, „tobulinimas“) – privaloma taisyklių sistema, reguliuojanti, kaip tiksliai turi būti tariamos arabų kalbos raidės ir garsai skaitant Koraną garsiai (tilavą). Netaisyklingas tarimas laikomas rimta klaida, kuri gali sumažinti arba panaikinti skaitymo dvasinę naudą; sąmoningas iškraipymas kai kuriose mokyklose vertinamas kaip sunki nuodėmė. Koranas apreikštas klasikine VII a. arabų kalba. … [Skaityti toliau…]

Tilava (arab. تِلَاوَةٌ) – tai meninis ir dvasinis Korano skaitymas garsiai, laikantis griežtų tarimo, ritmo ir intonacijos taisyklių. Musulmonai tiki, kad Koranas pirmiausia buvo apreikštas kaip garsinis tekstas – Muhamedas jį gaudavo žodžiu ir perduodavo bendruomenei klausantis. Todėl tilava nėra paprastas teksto skaitymas, bet Korano deklamavimas taip, kaip jo žodžiai buvo apreikšti Muhamedui. Pagrindiniai tilavos … [Skaityti toliau…]

Koranas – šventoji islamo knyga, kurią musulmonai laiko tiesioginiu Dievo (Alacho) žodžiu, perduotu pranašui Muhamedui per angelą Džibrilą (Gabrielį) 610–632 m. Mekoje ir Medinoje. Koranas nėra parašytas kaip įprasta knyga su pradžia, viduriu ir pabaiga – jis sudarytas iš 114 skyrių, vadinamų sūromis (arab. سورة, vienaskaita – „sūra“). Viso Korane yra apie 6236 posmus (ajat), … [Skaityti toliau…]

Libertinizmas (iš lot. libertinus – „laisvasis“, „atleistinis vergas“) – tai pažiūra, kad žmogus yra visiškai laisvas nuo bet kokių moralinių, religinių ar socialinių apribojimų, ypač seksualinėje srityje. Trumpai: „Man niekas negali nurodinėti, ką daryti su savo kūnu ir geismais.“ Libertinizmas buvo filosofinė provokacija, socialinis eksperimentas. Senovės miestų gyventojai, pavyzdžiui, Korinte ar Aleksandrijoje, matė, kaip radikali … [Skaityti toliau…]

Gnozė (graikų kalba γνῶσις, gnōsis – „pažinimas“, „įžvalga“) – tai ne šiaip žinios, o slaptas, ezoterinis, dieviškasis pažinimas, kuris, pasak gnostikų, išlaisvina žmogų iš materialaus pasaulio kalėjimo ir grąžina į tikrąją, šviesią dieviškąją būtį. Gnozė paplito ten, kur susikirto visos senovės pasaulio idėjos – I–III a. Aleksandrijoje, Antiochijoje, Romoje, Edesoje ir mažesniuose Mažosios Azijos miestuose. … [Skaityti toliau…]

II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijos tekstuose (ypač akadų kalba) dažnai sutinkamas terminas qadištu (vyriškoji forma qadišum) – pažodžiui „šventoji“, „švari“, „pašvęstoji“. Tai buvo moterys (retai vyrai), kurios priklausė šventyklai, bet gyveno už jos ribų ir turėjo visiškai kitokį statusą nei nadītu ar paprastos hierodulės. Pagrindiniai bruožai Archeologiniai radiniai rodo, kad qadištu nešiojo didelius auskarus, apyrankes … [Skaityti toliau…]

II tūkstantmečio pr. Kr. Mesopotamijoje (ypač Senosios Babilonijos laikais, apie 1900–1600 m. pr. Kr.) nadītu buvo ypatinga moterų klasė – aukšto statuso šventyklos tarnaitės, kurios save vadino „Dievo nuotakomis“ arba „dievo žmonomis“. Jos nebuvo prostitutės ir net ne hierodulės įprasta prasme – jų gyvenimas buvo visiškai kitoks ir daugeliai paradoksalesnis. Kas jos buvo Svarbiausi bruožai … [Skaityti toliau…]

Žodis hierodulė kilęs iš graikų kalbos: hierós – „šventas“ ir doúlos – „vergas“. Pažodžiui – „dievo vergas“ arba „šventyklos vergas“. Taip senovės Artimuosiuose Rytuose ir graikų-romėnų pasaulyje vadino žmones (dažniausiai moteris, rečiau vyrus ar net vaikus), kurie buvo visiškai atiduoti šventyklai ir jos dievui. Jie nepriklausė sau: Priklausomai nuo regiono ir laikotarpio – jie darė … [Skaityti toliau…]