Kas yra kas?

Onichomantija (iš graikų k. onyx – „nagas“ ir manteia – „būrimas“) yra būrimo menas, tiriant nagų formą, dėmes ir jų blizgesį saulės šviesoje. Nors šiandien tai atrodo kaip pamiršta mistika, viduramžiais ir renesanso laikais tai buvo rimta ateities spėjimo praktika, neretai priskiriama „baltajai magijai“ arba demonologiniams ritualams. Tradiciškai onichomantija nebuvo tiesiog žiūrėjimas į nešvarius nagus. … [Skaityti toliau…]

Ofitai (iš graikų k. ophis – „gyvatė“) – tai II a. gnostikų sekta, kuri rėmėsi idėja, kad Biblijoje aprašyta gyvatė Edeno sode buvo ne piktadarė, o žmonijos gelbėtoja. Jie tikėjo, kad būtent gyvatė suteikė Adomui ir Ievai pažinimo šviesą, kurią Dievas kūrėjas (Demiurgas) bandė nuo jų paslėpti. Ofitai priklausė platesniam gnostikų judėjimui. Jų pasaulėžiūra rėmėsi … [Skaityti toliau…]

Serugas (pranc. Sérug) demonologijoje apibūdinamas kaip viena iš piktųjų dvasių, kurios tiesiogiai pavaldžios pragaro kunigaikščiams. Nors jis nėra toks garsus kaip Liuciferis ar Belzebubas, jo įtaka žmogaus dvasinei būsenai laikoma itin pavojinga. Pagal J. Collin de Plancy „Pragaro žodyną“ (Dictionnaire Infernal), Serugas yra dvasia, kuri specializuojasi iliuzijose, apgavystėse ir dvasiniame sumišime. Jis nėra „triukšmingas“ demonas … [Skaityti toliau…]

Haruspikai (haruspices) buvo purvinąjį darbą dirbantys specialistai. Jų menas, vadinamas haruspicija, buvo grindžiamas paaukotų gyvūnų vidaus organų (ypač kepenų) tyrimu. Romėnai šiuos žmones vertino su baime ir pagarba, nes jie matė tai, kas paslėpta kūno viduje. Skirtingai nei augūrai, haruspikai nebuvo grynai romėniška tradicija. Jų menas kilo iš Etrurijos (etruskų civilizacijos). Romėnai taip pasitikėjo etruskų … [Skaityti toliau…]

Vestalės (vestales) buvo Romos dvasinis pamatas. Jos buvo deivės Vestos, namų židinio globėjos, kunigės, kurių pagrindinė užduotis buvo prižiūrėti amžinąją ugnį. Romėnai tikėjo: kol dega ši ugnis, tol stovi Roma. Vestalių kolegiją sudarė tik šešios kunigės. Patekti į šias gretas buvo didžiulė garbė, bet kartu ir sunki našta. Pagrindinis vestalių gyvenimo centras buvo Vestos šventykla … [Skaityti toliau…]

Senovės Romos civilizacija nebuvo įsivaizduojama be religinių ritualų, kurie lydėjo kiekvieną valstybės žingsnį. Tačiau romėnai retai prašydavo dievų ateities pranašysčių – jiems rūpėjo pritarimas. Pagrindiniai tarpininkai, atsakingi už šį dieviškąjį „taip“ arba „ne“, buvo augūrai. Tai buvo ne tik kunigai, bet ir aukščiausio rango dvasiniai teisininkai, be kurių žinios neprasidėdavo nė vienas karas, rinkimai ar … [Skaityti toliau…]

Žodis sabatas lietuvių kalboje užima tarpinę ir kiek komplikuotą vietą tarp religinio „šabato“ ir mitologinio „šabašo“. Štai kodėl jis egzistuoja ir kuo skiriasi: Daugelyje Vakarų Europos kalbų (prancūzų sabbat, anglų sabbath, vokiečių sabbat) tas pats žodis vartojamas tiek žydų šventei, tiek raganų susirinkimui įvardyti. Lietuvių kalboje žodis sabatas dažnai atsiranda kaip tiesioginis, neadaptuotas vertimas iš … [Skaityti toliau…]

Apomazaras, Apomazar, Apomazaris – keistas, slenkantis vardas, randamas senose sapnų aiškinimo knygose ir ankstyvųjų naujųjų laikų leidiniuose. Kalbama ne apie lengvai identifikuojamą asmenį, o apie vardą, kuris veikiau atlieka autoriteto funkciją nei nurodo istorinę biografiją. Tyrinėjant kilmę, greitai paaiškėja, kad tai vienas tų atvejų, kai tekstas senesnis už vardą, o vardas reikalingas tekstui „įteisinti“. Forma … [Skaityti toliau…]

Terminas šabašas lietuvių kalboje yra pagrindinis ir tinkamiausias žodis apibūdinti mitologinį raganų susirinkimą. Nors verčiant iš kitų kalbų (ypač anglų ar prancūzų) dirbtinis intelektas dažnai siūlo žodį „sabatas“, lietuvių kalboje šios sąvokos turi skirtingus atspalvius, o jų painiava kyla dėl bendros etimologinės kilmės. Terminų painiava: Šabašas ar Sabatas ir Šabatas Žodis kilęs iš hebrajų kalbos … [Skaityti toliau…]

Barnumo efektas (ang. Barnum effect) – tai psichologinis reiškinys, kai žmonės linkę priimti bendras, neapibrėžtas ar abstrakčias charakterio apibūdinimo frazes kaip asmeniškai tikslias. Šis efektas paaiškina, kodėl horoskopai, būrimai ar pseudomokslinės prognozės dažnai atrodo „teisingos“ ir „pritaikytos būtent man“, nors iš tiesų jos galioja beveik visiems. Pavadinimas kilęs iš XIX a. amerikiečių šoumeno Phineaso Taylor … [Skaityti toliau…]

Chiromantija – tai būrimo menas iš delno linijų, kilęs iš senovės ir paplitęs įvairiose kultūrose. Ji siejama su žmogaus likimo, charakterio ir ateities nuspėjimu, analizuojant rankos formą, linijas ir kauburėlius. Chiromantija, dar vadinama delno skaitymu arba chirologija, kilusi iš graikų kalbos žodžių cheir („ranka“) ir manteia („būrimas, pranašystė“). Ši praktika minima jau senovės Indijoje, kur, … [Skaityti toliau…]

Nekromantija – tai senovinis magijos būdas, kurio pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžių nekros („lavonas, mirusysis“) ir manteia („pranašystė, būrimas“). Pažodžiui tai reiškia „pranašystę per mirusiuosius“. Šis terminas apibūdina praktiką, kai bandoma bendrauti su mirusiųjų dvasiomis, siekiant gauti žinių apie ateitį, paslėptas paslaptis ar įgyti antgamtinės galios. Nekromantija nuo seniausių laikų buvo laikoma viena pavojingiausių … [Skaityti toliau…]