Kas yra kas?

„Gyvenimo knyga“ yra religinis simbolis, aptinkamas judaizme, krikščionybėje, islame, gnostinėse bendruomenėse, kabaloje ir net filosofinėje literatūroje. Nors skirtingos tradicijos ją supranta savaip, visur ji reiškia tą patį esminį dalyką: žmogaus likimą Dievo akivaizdoje. Tai knyga, kurioje įrašomas žmogaus gyvenimas, jo ištikimybė, jo darbai, jo pasirinkimai ir galutinis teismo sprendimas. Lietuviškoje liaudies vaizduotėje Gyvenimo knyga dažnai … [Skaityti toliau…]

Dievo teismas – tai galutinis Dievo veiksmas, kai Jis viešai ir teisingai įvertina kiekvieno žmogaus gyvenimą, atskleidžia viską, kas buvo paslėpta, ir duoda kiekvienam tai, ko jis nusipelnė. Tai nėra kerštas, bet absoliutus teisingumas: gėris apdovanojamas amžinu gyvenimu, o blogis galutinai pašalinamas. Svarbu atskirti, kad istorijoje egzistuoja ir terminas „Dievo teismas“ kaip ordalija – viduramžių … [Skaityti toliau…]

Sąlyginis nemirtingumas (angl. conditional immortality) – vienas tiksliausių ir švelniausių būdų įvardyti kas yra anihiliacionizmas. Lietuviškai skamba šiek tiek keistai, bet tiksliai pasako pagrindinę mintį: nemirtingumas žmogui nėra duotas iš prigimties ir automatiškai – jis suteikiamas tik su viena sąlyga: tikėjimu į Jėzų Kristų. Žodžio kilmė ir reikšmė Šis terminas buvo sukurtas kaip švelnesnė ir … [Skaityti toliau…]

Rethinking Hell (liet. Pergalvojant pragarą) – tai krikščioniška iniciatyva, kviečianti iš naujo permąstyti tradicinį pragaro vaizdą kaip amžiną kankinimo vietą. Ji remiasi mokymu, vadinamais sąlyginis nemirtingumas (conditional immortality) ir anihiliacionizmas (annihilationism). Pagal šiuos mokymus amžinas gyvenimas suteikiamas tik išgelbėtiems tikintiesiems, o atmetusieji Dievą galiausiai patiria visišką sunaikinimą – tarsi būtų ištrinti iš egzistencijos. Tai nėra … [Skaityti toliau…]

Anihiliacionizmas (angl. annihilationism, dar vadinamas conditional immortality – „sąlyginiu nemirtingumu“) – tai mokymas, kad nemirtingumą turi tik išgelbėti žmonės. Žodis kilęs iš lotynų kalbos: ad nihil – „iki nieko“, „iki visiško nebūties“. Annihilare reiškia ne tiesiog „užmušti“, o „paversti niekais“, ištrinti iš egzistencijos taip, kad neliktų jokio pėdsako. Anglišką formą annihilationism XIX a. pradėjo naudoti … [Skaityti toliau…]

Cherubinai – tai ne bibliniai cherubai (galingos keturveidės Dievo sosto sargybinės būtybės), o vėlyvosios Vakarų meno išradimas: putlūs, nuogi kūdikėliai arba maži vaikai su sparneliais, kurie nuo Renesanso laikų papuošė bažnyčių lubas, paveikslus, atvirukus ir net šokolado dėžučių dangtelius. Iš kur jie atsirado? Renesanso ir baroko laikais cherubinai tapo vienu populiariausių dekoratyvinių motyvų. Jie buvo … [Skaityti toliau…]

Daugeliui cherubas – tai putlus kūdikėlis su sparneliais iš atvirukų ar bažnyčių lubų. Biblijoje viskas visiškai kitaip: cherubas yra viena galingiausių ir švenčiausių dangiškųjų būtybių, Dievo sosto sergėtoja ir Jo šventumo simbolis. Žodžio kilmė ir rašymas Cherubai visada siejami su Dievo artumu ir šventumu: Kuo skiriasi nuo „cherubinų“, kuriuos visi įsivaizduoja? Tikras biblinis cherubas (kerūv) … [Skaityti toliau…]

Daugelis žmonių, išgirdę žodžius „pragaras“ ar „ugnis“, iškart įsivaizduoja baisią vietą po mirties, kur nusidėjėliai amžinai kenčia. Biblijoje tokia vieta tikrai aprašyta, ir ji vadinama ugnies ežeru – graikiškai limnē tou pyros („ugnies ežeras“), o kai kur dar priduriama kai theiou („ir sieros“). Tai nėra pasakėčia ar siaubo filmo vaizdinys, bet Biblijos įspėjimas apie galutinę … [Skaityti toliau…]

Islamo religijoje muedzinas (arabiškai muʾaḏḏin, iš šaknies ʾaḏḏana – „skelbti, pranešti“) yra asmuo, kviečiantis tikinčiuosius į maldą. Jo balsas yra neatsiejama islamo kultūros dalis, o kvietimas – adhan – skamba penkis kartus per dieną iš mečečių minaretų. Lotyniškuose tekstuose muedzinai dažnai vadinami praeco sacer arba vociferator orationis, pabrėžiant jų funkciją kaip šventojo kvietimo skelbėjų. Lietuviškai … [Skaityti toliau…]

Žodis satisfactio (lot. satisfactio – „pakankamas atlyginimas“, „visiškas patenkinimas“, „nuodėmės išpirkimas“) – vienas svarbiausių Tertulijono teologinių terminų (apie 200–220 m.). Jis pirmasis sistemingai pavartojo jį lotyniškoje krikščionybėje, padėdamas pagrindą vėlesnei Vakarų atpirkimo (soteriologijos) ir atgailos doktrinai. Žodžio kilmė ir pirminė reikšmė Kur Tertulijonas vartoja satisfactio Satisfactio raida po Tertulijono Autorius / laikotarpis Kaip pavartojo / … [Skaityti toliau…]

Žodis substantia (lot. substantia – „esmė“, „būtis“, „pagrindas“, „tai, kas stovi po“) Tertulijono plunksnoje tapo vienu svarbiausių Vakarų krikščionybės teologijos terminų. Jis pirmasis sistemingai pavartojo jį Švč. Trejybės doktrinoje (apie 200–213 m.), kartu su garsiąja formule: „Una substantia – tres personae“„Viena substancija – trys asmenys“ Žodžio kilmė ir pirminė reikšmė Tertulijonas (Adversus Praxean 7–12, 27) … [Skaityti toliau…]

Žodis Trinitas (lot. Trinitas – „trejybė“, „trijybė“) pirmą kartą istorijoje pavartotas apie 200–210 m. Tertulijono (Quintus Septimius Florens Tertullianus) ir iš karto tapo oficialiu lotyniškosios Bažnyčios terminu Švč. Trejybei apibūdinti. Žodžio kilmė ir pirmasis vartojimas Garsiausioji citata (Adversus Praxean 2):„Una substantia – tres personae“„Viena esmė (substancija) – trys asmenys.“ Ką reiškia Tertulijono „Trinitas“ Tertulijonas norėjo … [Skaityti toliau…]