Bhūtas (sanskrito भूत, bhūta) yra vienas seniausių ir daugiareikšmių terminų Indijos kultūroje. Pats žodis kyla iš šaknies bhū – „būti, egzistuoti“, todėl pirminė jo reikšmė yra „buvęs, esybė“. Tačiau religiniuose ir folkloriniuose kontekstuose šis terminas įgavo ypatingą prasmę – jis reiškia vaiduoklį, nerimstančią dvasią, dažnai piktybišką ir pavojingą gyviesiems. Lietuviškai natūraliausia tarti šį žodį yra būtas, nes mūsų kalboje aspiruotas bh paprastai supaprastinamas į „b“.
Žodžio reikšmės
- Bendroji: „būtybė“, „esybė“, „tas, kuris buvo“.
- Filosofinė: „elementas“ – penki mahābhūta (žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris).
- Folklorinė: „vaiduoklis“, „šmėkla“, „piktoji dvasia“ – siela, mirusi smurtine mirtimi ar be laidotuvių apeigų.
Indijos tikėjimuose Bhūtas yra žmogaus siela, kuri dėl nelaimingo atsitikimo, savižudybės ar mirties bausmės negali pasiekti ramybės. Jei po mirties neatliktos tinkamos apeigos, tokia dvasia tampa pikta, klajojanti ir kenkianti gyviesiems. Ji gali sukelti ligas, baimę, nelaimes, o kartais net apsėsti žmones. Todėl bendruomenės stengiasi atlikti ritualus, kurie nuramintų Bhūtą ir suteiktų jam poilsį.
Apeigos ir tradicijos
Bhūtų nuraminimui aukojamas maistas, gėrimai, atliekamos maldos. Kai kuriose Indijos vietovėse rengiamos specialios ceremonijos, skirtos „išlaisvinti“ sielą. Pietų Indijoje Bhūtai dažnai vaizduojami kaukėse ar skulptūrose, naudojamose ritualiniuose šokiuose. Tokie pasirodymai ne tik gąsdina, bet ir primena apie pagarbą mirusiesiems bei apeigų svarbą.
Bhūtai dažnai pasirodo liaudies pasakose ir legendose. Jie vaizduojami kaip klajojančios šmėklos, kurios ieško ramybės arba keršto. Vakaruose šis vaizdinys buvo palygintas su „nepalaidotais vaiduokliais“, kaip rašė Byronas „Childe Harold“: „Nepalaidoti jie klaidžiojo ir šaukė, kiekvienas klajojantis vaiduoklis.“ Tokie pasakojimai rodo universalią žmonijos baimę – kad siela be kapo ir apeigų neranda ramybės.
Lietuviški atitikmenys
- Vaiduoklis – bendriausias ir suprantamiausias.
- Šmėkla – literatūriškai artimas, pabrėžiantis klajojančią sielą.
- Piktoji dvasia – tiksliai perteikia folklorinį piktybiškumą.
Bhūta, Bhūtas ir būtas – vartojimo ir tarimo variantai
| Forma | Kilmė | Kada vartoti | Paaiškinimas |
|---|---|---|---|
| bhūta | Sanskrito vienaskaita (भूत) | Akademiniuose leidiniuose, kai norima tiksliai perteikti originalą | Reiškia „buvęs, esybė“, taip pat „vaiduoklis“. Tai tikrasis sanskrito žodis. |
| bhūtāḥ | Sanskrito daugiskaita | Retai vartojama, tik filologiniuose kontekstuose | Reiškia „dvasios, vaiduokliai“. |
| bhūtas | Anglų akademinė adaptacija | Tarptautinėje literatūroje, kai kalbama apie vaiduoklius apskritai | Tai nėra sanskrito forma – „-s“ pridėta pagal anglų kalbos daugiskaitą. |
| būtas | Lietuviška adaptacija | Populiariame tekste, pasakojimuose | Natūralus lietuviškas tarimas, nes aspiruotas bh supaprastinamas į „b“. |
| būtai | Lietuviška daugiskaita | Kai kalbama apie kelis vaiduoklius lietuviškai | Pvz., „Indijos pasakose |
Tarimas
- Sanskrite bhūta tariama kaip bhū-ta, su ilgu „ū“.
- Lietuviškai natūraliausia tarti būtas.
- Akademiniuose tekstuose galima palikti „bhūta“, bet būtina pridėti paaiškinimą: „tariama būtas“.