Tajvidas (arab. tajwīd تَجْوِيدٌ – „gražinimas“, „tobulinimas“) – privaloma taisyklių sistema, reguliuojanti, kaip tiksliai turi būti tariamos arabų kalbos raidės ir garsai skaitant Koraną garsiai (tilavą). Netaisyklingas tarimas laikomas rimta klaida, kuri gali sumažinti arba panaikinti skaitymo dvasinę naudą; sąmoningas iškraipymas kai kuriose mokyklose vertinamas kaip sunki nuodėmė.
Koranas apreikštas klasikine VII a. arabų kalba. Kasdienė arabų kalba per šimtmečius keitėsi, tačiau Korano garsinis pavidalas privalo išlikti toks pat, koks buvo pranašo Muhamedo laikais. Tajvidas užtikrina šį autentiškumą.
Pagrindinės tajvido taisyklės
Makharidžai – raidžių ištarimo vietos
Kiekviena iš 28 (arba 29, priklausomai nuo hamzos traktavimo) raidžių turi tiksliai apibrėžtą ištarimo vietą (viso 17 pagrindinių makharidžų):
- giliausia gerklės dalis: ء ه ع ح غ خ
- liežuvio galas prie viršutinių dantenų: ل ن ر
- lūpos: ف ب م و
- nosies ertmė: ghunna
Sifat – raidžių savybės
Raidės turi dvi pagrindines savybių grupes:
- su priešybėmis (šiddah–richwah, hams–jahra, isti‘lā–istifāl, itbāq–infitāh, iṣmāt–infitār)
- be priešybių (ṣafir, qalqala, lin, inḥirāf, takrīr, tafashshī, istitalah).
Šios savybės lemia oro srauto stiprumą, balso buvimą, garsų aukštumą ir kitus fonetinius požymius.
Pailginimai (madd)
Balsės pailginamos tiksliai nustatytu ritminių vienetų (matra) skaičiumi, priklausančiu nuo skaitymo tempo:
- madd tabī‘ī – 2 matros
- madd muttasil ir munfaṣil – dažniausiai 4–5 matros
- madd lāzim – 6 matros
Ghunna – nosinis rezonansas
Nosinis garsas (dažniausiai 2 matros), atsirandantis prie ن ir م su shadda arba tam tikrose pozicijose.
Nūn sakin ir tanwin taisyklės
- Idghām (susiliejimas)
- Ikhfā (paslėpimas su nosiniu rezonansu)
- Iqlāb (pavertimas م prieš ب)
- Izhār (aiškus tarimas)
Qalqala
„Atšokantis“ garsas raidėse ق ط ب ج د, kai jos neturi balso:
- mažoji qalqala (žodžio viduje) – silpnesnė
- didžioji qalqala (žodžio gale, ypač sustojant) – stipresnė
Hamzat al-qaṭ‘ ir hamzat al-waṣl
- Hamzat al-qaṭ‘ – visada tariama (pvz., pradžioje žodžio)
- Hamzat al-waṣl – tariama tik sakinio pradžioje, o viduryje jungiama arba nutildoma
Pauzių ženklai (waqf)
Korano raštuose yra tikslūs ženklai:
مـ – privaloma pauzė
ط – visiškai privaloma pauzė
لا – draudžiama stoti
ج – leidžiama, bet geriau nestoti
ز – galima stoti, bet geriau jungti
س – sakta (trumpa pauzė be kvėpavimo)
ق – pirmenybė jungti
ص – pirmenybė stoti
Kaip mokomasi tajvido?
Tradicinis būdas – tiesioginis mokymas pas kvalifikuotą mokytoją (sheikh), kuris klauso ir taiso kiekvieną garsą. Tik po kelerių metų ir sėkmingo viso Korano perskaitymo be klaidų išduodama idžaza (ijazah) – leidimas perduoti tajvidą kitiems.
Šiuolaikinės pagalbinės priemonės: spalvoti Koranai (kiekviena taisyklė – kita spalva), programėlės (Tarteel, Quran Companion, House of Quran), internetiniai kursai. Jos palengvina savarankišką mokymąsi, bet neatstoja gyvo mokytojo.
Lahni (klaidos) rūšys
- Lahni jali – akivaizdi klaida (pvz., neteisingas makharidžas arba praleista raidė) – lengvai pastebima net pradedančiajam.
- Lahni khafi – paslėpta klaida (pvz., neteisingas pailginimo ilgis arba silpna qalqala) – pastebi tik patyręs klausytojas.
Tajvidas nėra muzika ir nėra dainavimas. Nors tilava gali būti labai melodinga (mujawwad stilius), tajvidas pirmiausia yra fonetikos ir kalbos disciplina, kurios tikslas – išlaikyti tikslų pranašo tarimą, o ne kurti meninę išraišką.