Užkrato dėsnis – antrasis pagrindinis magijos principas, dažnai vadinamas kontaktine arba užkrato magija. Idėja paprasta: daiktai, kartą lietęsi vienas kitą, išlaiko ryšį net per atstumą, kai fizinis kontaktas nutrūkęs. Jei turi kokį nors žmogaus daiktą – plauką, nagą, drabužio skiautę ar net šešėlį – gali paveikti patį žmogų, nors jis būtų toli.
Pavyzdžiui, klasikinė praktika – paimti priešo plaukus ar nagų nukarpymus, įdėti į lėlę ir badyti adatomis, tikint, kad skausmas persiduos tikrajam asmeniui. Arba nešioti amuletą su mylimojo daiktu, kad ryšys išliktų stiprus. Senovėje medžiotojai laikydavo grobio dalį – ragą ar odą – kad sėkmė medžioklėje nesibaigtų.
Šitą principą išsamiai nagrinėjo Jamesas Frazeris „Auksinėje šakelėje“, kur skyrė magiją į dvi šakas: imitacinę (panašumo dėsnis) ir kontaktinę (užkrato dėsnis). Frazeris laikė tai primityviu mąstymu, iš kurio kilo ir mokslas, ir religija – klaidinga logika, bet veiksminga psichologiškai.
Kitur ši savoka vartojama panašiai. Antropologijoje – kontaginė magija (contagious magic), dalis simpatinės magijos. Folkloro studijose – ryšys per buvusį kontaktą, kaip vudu lėlėse ar europiečių raganų ritualuose su aukos daiktais. Net šiuolaikinėje psichologijoje ar sociologijoje kartais minimas kaip „užkrato efektas“ – idėja, kad emocijos ar įpročiai plinta per artimą kontaktą, nors ne magiškai.
Prietaruose liekanų daug: žmonės bijo duoti plaukų ar nagų nepažįstamiems, kad nepanaudotų blogam; ar nešioja artimųjų daiktus kaip talismanus. Tai universalu – nuo Afrikos genčių iki europiečių folkloro. Trumpai, užkrato dėsnis – magijos būdas veikti per nematomą ryšį, likusį po prisilietimo.
Istorijos iš įvairių kraštų tautosakos
Viena klasikinė – iš europiečių raganų ritualų. Viduramžiais raganos rinkdavo aukos plaukus ar nagų nukarpymus, įdėdavo į vaškinę lėlę ir kankindavo ugnimi ar adatomis. Tikėta, kad auka jaus tą patį skausmą, nes plaukai kadaise buvo jos kūno dalis. Panašiai elgėsi ir Afrikos gentys – vudu tradicijoje lėlė daroma iš aukos daiktų, o žala lėlei persiduoda žmogui.
Indijoje, Mirzapuro apylinkėse, pasakojama apie raganių, kuris norėjo nuskriausti kaimyną. Pavogė jo dėvėtą drabužio gabalėlį, užkasė po medžiu su užkalbėjimais. Netrukus kaimynas susirgo keista liga – tarsi kas spaudžia krūtinę. Tik kai baiga (vietos išvarytojas) iškasė skiautę ir sudegino, ligonis pasveiko. Ryšys nutrūko kartu su daiktu.
Kita istorija iš Bombėjaus apylinkių. Jauna moteris įsimylėjo vyrą, bet jis vedė kitą. Ji gavo jo nukirptą nagą (gal per kirpėją) ir įkišo į molinę lėlę su adatomis. Vyras pradėjo kamuotis košmarais, o žmona pastebėjo keistas žymes ant kūno. Galiausiai šeima pakvietė egzorcistą, kuris sudegino lėlę – vyras išsilaisvino, bet liko silpnas daug mėnesių.
Šiaurės Amerikos indėnų gentys naudodavo panašiai. Medžiotojas, norėdamas sėkmės, laikydavo grobio dalį – pavyzdžiui, lokio leteną – kaip talismaną. Tikėta, kad lokio jėga persiduoda per buvusį kontaktą. Jei priešas pavogdavo talismaną, medžiotojas prarasdavo galią.
Net šiuolaikinėje tautosakoje liekanų randama. Airijoje pasakojama apie vyrą, praradusį plaukų sruogą, kurią rado ragana. Ji užkerėjo – vyras ėmė nykti, kol plaukai sudeginti. Ryšys nutrūko.