Kas yra kas?

Predestinacija – tai krikščioniškoje teologijoje vartojamas terminas, reiškiantis Dievo amžiną sprendimą dėl žmonių išganymo arba pražūties. Originaliai ši sąvoka lotyniškai vadinama praedestinatio, o graikiškame Naujojo Testamento kontekste vartojamas žodis proorismos, reiškiantis „iš anksto nulemtas“. Doktrina teigia, kad Dievas, būdamas visagalis ir visažinis, dar prieš pasaulio sukūrimą nusprendė, kas bus išgelbėtas, o kas pasmerktas. Ši mintis … [Skaityti toliau…]

Oracija – tai iškilminga kalba, pasakymas ar malda, dažniausiai turinti retorinį, liturginį arba ceremoninį pobūdį. Ji gali būti skirta viešam pasisakymui, politinei ar teisinei ceremonijai, bet taip pat ir religiniam kontekstui, kur oracija tampa maldos ar šlovinimo forma. Žodis „oracija“ kilęs iš lotynų kalbos oratio, kuris reiškia „kalba, pasakymas, malda“. Lotyniškas veiksmažodis orare reiškia „kalbėti, … [Skaityti toliau…]

Dualybė – idėja, kad pasaulis ar tikrovė susideda iš dviejų priešingų pradų, kurie vienas kitą papildo, kovoja ar egzistuoja greta. Tai ne šiaip skirtumai, o gilus principas: šviesa ir tamsa, gėris ir blogis, kūnas ir siela. Žmonės nuo seniausių laikų matė pasaulį kaip kovos lauką tarp dviejų jėgų, nes taip lengviau paaiškinti chaosą, kančią ar … [Skaityti toliau…]

Žodis „hierarchija“ kilęs iš graikų kalbos – ἱεραρχία (hierarchía), sudarytas iš ἱερός (hierós) – „šventas“ ir ἀρχή (archḗ) – „valdžia“ ar „tvarka“. Iš pradžių reiškė „šventą valdžią“ arba „šventikų tvarką“. Pirmasis jį pavartojo Dionisijus Areopagitas (pseudo-Dionisijus) V amžiuje savo raštuose apie dangaus ir bažnyčios struktūrą. Ten hierarchija – dieviškos tvarkos laiptai, kur aukštesni perduoda šviesą … [Skaityti toliau…]

Empūza, dar vadinama Empusa ar Empousa, graikų mitologijoje – baisi demoniška būtybė, dažniausiai moteriškos lyties, priklausanti raganavimo ir nakties deivės Hekatės svitai. Ji laikoma formą keičiančia pabaisa, kuri vilioja vyrus, ypač jaunus, pasiverčia gražuole, o paskui siurbia jų kraują ar ėda mėsą. Tai viena iš vampyriškų būtybių prototipų, siejama su lamijomis ir mormolikėmis – panašiomis … [Skaityti toliau…]

Profanija – tai būsena, kai kažkas laikoma pasaulietiška, neturinčia šventumo. Tai ne šiaip neutralu, o priešingybė sakraliniam: šventovė gali tapti profanine, jei praranda ritualinę reikšmę, pavyzdžiui, paversta sandėliu ar muziejumi. Senovės Romoje profanum buvo viskas už šventos ribos – už pomerium, miesto sienos, kur galiojo kitos taisyklės. Profanizmas – rečiau vartojamas terminas, reiškiantis pačią idėją … [Skaityti toliau…]

Antgamtiškumas – tai viskas, kas viršija gamtos dėsnius, kurių negalima paaiškinti mokslu ar logika. Žmonės nuo seniausių laikų jautė, kad pasaulis neapsiriboja tuo, ką matome ar liečiam: dievai, dvasios, stebuklai, pomirtinis gyvenimas. Tai ne šiaip vaizduotė, o būdas suprasti neišaiškinamus dalykus – ligas, mirtį, svajones ar atsitiktinumus. Senovėje antgamtiškumas buvo kasdienybė. Primityviose bendruomenėse šamanai bendraudavo … [Skaityti toliau…]

Aprioristai – filosofai, kurie teigia, kad dalis žinių ateina ne iš pojūčių ar patirties, o yra įgimtos arba galimos tik protu. Tai priešingybė empiristams, kurie viską kildina iš stebėjimo. Terminas „apriori” lotyniškai reiškia „iš anksto”, tad apriorinės žinios – tos, kurios nepriklauso nuo pasaulio duomenų. Klasikinis pavyzdys – Immanuelis Kantas, XVIII amžiaus pabaigos mąstytojas. Jis … [Skaityti toliau…]

Primityvios religijos – tai seniausi tikėjimo būdai, kilę iš priešistorinių laikų ir išlikę kai kuriose bendruomenėse iki šiol. Jos remiasi tiesioginiu ryšiu su gamta, kur viskas – medžiai, akmenys, gyvūnai – turi dvasią ar galią. Žmonės nemato skirtumo tarp švento ir kasdienio, o ritualai padeda išgyventi – medžioti, gydyti ar apsaugoti nuo nelaimių. Pagrindiniai bruožai … [Skaityti toliau…]

Konformizmas (lot. conformare) reiškia elgesio ar nuomonės keitimą, kad prisiderintum prie grupės. Tai ne šiaip paklusnumas, o vidinis spaudimas jaustis dalimi kažko didesnio. Žmogus gali pakeisti mintis, net jei jos teisingos, vien kad išvengtų išstūmimo. Psichologai šį reiškinį tyrinėja nuo vidurio XX amžiaus, matydami jį kaip socialinės sąveikos dalį. Bet konformizmas ne visada blogas – … [Skaityti toliau…]

Erudicija – tai gilus, visapusiškas išsilavinimas, kai žmogus gerai išmano daugelį sričių: mokslą, meną, istoriją, literatūrą. Žodis kilęs iš lotynų „eruditio” – mokslingumas, išsilavinimas. Tai ne šiaip žinios, o gebėjimas jas jungti, cituoti šaltinius, diskutuoti sudėtingomis temomis. Eruditas dažnai atrodo kaip vaikščiojanti biblioteka – prisimena datas, autorių darbus, detales iš įvairių laikų. Religijoje erudicija tampa … [Skaityti toliau…]

Religijotyra – akademinė disciplina, kuri tyrinėja religijas kaip žmogaus kultūros dalį. Ji nagrinėja, kaip atsiranda tikėjimai, ritualai, mitai, šventi tekstai ir kaip jie veikia visuomenę. Skirtingai nuo teologijos, kuri aiškina tikėjimą iš vidaus ir siekia tiesos, religijotyra lieka neutrali – stebi, lygina ir aiškina be vertinimo, ar tas tikėjimas teisingas. Ji naudoja metodus iš istorijos, … [Skaityti toliau…]