Panašumo dėsnis – vienas pagrindinių magijos principų, dažnai vadinamas homeopatiniu arba imitaciniu. Trumpai tariant, jis remiasi idėja, kad panašus sukelia panašų: jei nori paveikti kažką, pakanka sukurti ar atlikti veiksmą, kuris primena norimą rezultatą. Pavyzdžiui, senovės medžiotojai piešdavo ant uolų gyvūnus su strėlėmis kūne, tikėdami, kad tai padės sėkmingai medžioti. Arba lėlė, vaizduojanti priešą, badoma adatomis – manyta, kad skausmas persiduos tikrajam žmogui.
Šitą principą plačiai aptarinėjo Jamesas Frazeris savo klasikinėje knygoje „Auksinė šakelė“. Jis skyrė du magijos pagrindus: Panašumo dėsnį (panašus gamina panašų) ir Kontakto dėsnį (daiktai, kartą lietęsi, veikia vienas kitą per atstumą). Frazeris laikė tai primityvios mąstysenos pagrindu, iš kurio vėliau išsivystė mokslas ir religija.
Kitur ši savoka vartojama panašiai. Antropologijoje ir folkloro studijose – simpatinė magija (sympathetic magic), kur Panašumo dėsnis – viena šakos. Psichologijoje ar filosofijoje kartais siejamas su analogijų mąstymu, kai žmonės ieško ryšių tarp dalykų pagal išvaizdą ar formą. Pavyzdžiui, homeopatijoje (nors tai pseudomokslas) – „panašus gydo panašų“ (similia similibus curantur), kur mažos dozės medžiagos, sukeliančios simptomus sveikam, tariamai gydo ligonį.
Šiuolaikinėje kultūroje liekanų randame prietaruose: jei nori lietaus, pila vandenį (panašus į lietų); ar lėlės vudu tradicijoje. Tai rodo, kaip senas mąstymo būdas išlieka net skeptiškoje visuomenėje. Trumpai – universalus principas, jungiantis magiją su žmogaus polinkiu matyti pasaulį per panašumus.