„Directorium Inquisitorum“ (liet. Inkvizitorių vadovas arba Inkvizicijos vadovas) yra bene garsiausias ir įtakingiausias viduramžių teisinis‑teologinis traktatas, nustatęs standartus kovai su erezijomis. 1376 metais jį lotynų kalba parengė dominikonų vienuolis, Aragono generalinis inkvizitorius Nicolau Eymerich (Nikolajus Eimerikas). Tai nebuvo kūrybinis darbas, o itin griežtas praktinis „operacijų vadovas“, skirtas inkvizitoriams, kad šie nepasiklystų sudėtinguose teisiniuose ir doktrininiuose procesuose.
Nors traktatas pirmiausia skirtas tikėjimo apsaugai, jis kartu rodo ir platesnį viduramžių pasaulėvaizdį, kuriame religija, teisė ir politika buvo neatskiriamos. Eimerikas rašė laikotarpiu, kai Bažnyčia siekė išlaikyti autoritetą prieš pasaulietinius valdovus, todėl „Directorium“ subtiliai, bet nuosekliai įtvirtina inkvizitoriaus viršenybę prieš vietos kunigaikščius ar net vyskupus. Šiame tekste religija tampa ne tik dvasine, bet ir teisine kategorija: tikėjimo tiesos čia traktuojamos kaip įstatymai, o nukrypimai nuo jų – kaip nusikaltimai, turintys aiškiai apibrėžtas pasekmes.
Traktatas taip pat atskleidžia, kaip viduramžių teologija formavo požiūrį į mokslą, magiją ir gamtos reiškinius. Eimerikas buvo vienas pirmųjų, kuris astrologiją, alchemiją ir įvairias „slaptąsias praktikas“ priskyrė ne prie prietarų, o prie teologinių klaidų. Jo logika paprasta: jei žmogus teigia galįs veikti pasaulį būdais, kurių Dievas neįgaliojo, vadinasi, jis remiasi demonų pagalba. Ši mintis vėliau tapo kertiniu akmeniu raganų teismams ir ilgą laiką formavo Bažnyčios požiūrį į eksperimentinį mokslą.
Eimerikas siekė susisteminti per šimtmečius sukauptą bažnytinę teisę ir popiežių bulas. Knyga padalinta į tris esmines dalis, kurios kartu sudaro išsamų procesinį mechanizmą:
- Pirmoji dalis: Skirta katalikų tikėjimo pagrindams. Čia pateikiamos citatos iš Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų raštų ir popiežių dekretų, kurie nubrėžia ribą tarp „teisingo“ tikėjimo ir nukrypimų.
- Antroji dalis: Detalus erezijų katalogas. Eimerikas aprašo įvairias sektas (pvz., katarus, valdeičius), bet jo didžiausia „naujovė“ buvo magijos, burtų ir alchemijos priskyrimas erezijoms.
- Trečioji dalis: Praktinė inkvizicijos procedūra. Tai instrukcija apie tai, kaip pradėti tyrimą, kaip areštuoti, tardyti, saugoti kalinius ir kokias bausmes skirti.
Iki Eimeriko bažnyčia į burtus dažnai žiūrėjo kaip į prietarus ar kaimo neišprusimą. „Directorium Inquisitorum“ įvedė griežtą teologinę skirtį: Eimerikas teigė, kad bet kokia sėkminga magija ar ateities spėjimas yra įmanomi tik pasitelkiant demonus. Jei asmuo sudaro sutartį su demonu (net ir tylią), jis nusisuka nuo Dievo, o tai automatiškai tampa erezija. Būtent šis veikalas teisiškai atvėrė kelią vėlesniems raganų teismams.
Tardymo metodika ir teisinė precizika
Eimerikas buvo teisininkas, todėl jo vadovas pasižymi šaltu racionalumu. Jis aprašė 10 būdų, kaip eretikai bando nuslėpti savo klaidas (pvz., naudojant dviprasmybes ar apsimetant kvailiais), ir pateikė priešnuodžius kiekvienam iš jų.
Kalbant apie kankinimus, vadovas nurodo, kad jie turi būti naudojami tik kaip paskutinė priemonė, kai įrodymai yra nepilni, bet siela akivaizdžiai užkietėjusi. Svarbu tai, kad Eimerikas „kūrybiškai“ išsprendė popiežiaus draudimą kartoti kankinimus: jis pasiūlė kankinimo sesijas ne „kartoti“, o tiesiog „tęsti“ kitą dieną, taip formaliai nepažeidžiant įstatymo raidės.
Istorinis poveikis
Nors parašytas XIV a., „Directorium Inquisitorum“ tapo bestseleriu po pusantro šimto metų, kai atsirado spausdinimo presas. XV–XVII a. pasirodė daugybė leidimų su komentarais (garsiausi – Francisco Peña). Knyga tapo standartiniu vadovėliu Ispanijos inkvizicijai ir stipriai paveikė ne tik religinę, bet ir civilinę to meto Europą teisinę mintį.
Vienas iš mažiau žinomų „Directorium Inquisitorum“ aspektų yra jo santykis su politine valdžia. Eimerikas rašė savo traktatą ne tik kaip teologas, bet ir kaip žmogus, kuris pats buvo konfliktavęs su pasaulietiniais valdovais. Aragono karalius Petras IV jį ne kartą pašalino iš pareigų, nes Eimerikas per daug agresyviai persekiojo valdovui politiškai nepatogias grupes. Todėl „Directorium“ yra ne tik teisinis vadovas, bet ir savotiškas Eimeriko manifestas, kuriame jis siekia įtvirtinti inkvizitoriaus autoritetą virš pasaulietinės valdžios. Traktate nuolat pabrėžiama, kad inkvizitorius turi teisę veikti net ir be vietos vyskupo ar karaliaus pritarimo, jei tik kyla grėsmė tikėjimui.
Kitas įdomus bruožas — Eimeriko požiūris į technologijas ir mokslą. Jis buvo vienas pirmųjų, kuris alchemiją ir astrologiją traktavo ne kaip mokslinius eksperimentus, o kaip pavojingą dvasinę riziką. Jo akimis, alchemikas, bandantis „perkeisti materiją“, iš esmės kėsinasi į Dievo kūrybos tvarką, o astrologas, teigiantis, kad žvaigždės lemia žmogaus likimą, paneigia laisvą valią. Ši logika vėliau tapo pagrindu daugeliui procesų prieš mokslininkus, ypač tuos, kurie dirbo su gamtos filosofija, chemija ar medicinos eksperimentais. Taigi „Directorium“ prisidėjo prie to, kad kai kurios mokslo sritys ilgą laiką buvo laikomos įtartinomis.
Dar vienas mažiau aptariamas faktas — Eimeriko tekstas turėjo didžiulę įtaką ne tik inkvizicijai, bet ir ankstyvajai kriminalistikai. Jame aptariami metodai, kaip atpažinti melą, kaip vertinti prieštaringus liudijimus, kaip elgtis su anoniminiais skundais, kaip tirti „įtartinus ženklus“ (pvz., slaptus susitikimus, simbolius, neįprastą elgesį). Nors šiandien tai atrodo primityvu, XIV a. tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų sukurti sistemingą tyrimo metodologiją. Kai kurie principai — pavyzdžiui, reikalavimas, kad kaltinimai būtų paremti bent dviem nepriklausomais liudytojais — vėliau persikėlė į pasaulietinę teisę.
Verta paminėti, kad pats Eimerikas buvo prieštaringa figūra net savo laikais. Jo griežtumas ir nepakantumas jam pelnė tiek šalininkų, tiek aršių kritikų. Kai kurie dominikonai jį laikė fanatiku, kuris peržengė inkvizitoriaus įgaliojimus, o kiti — tikru tikėjimo gynėju. Ši įtampa atsispindi ir pačiame „Directorium“: tekstas yra ne tik instrukcija, bet ir savotiška apologija, kurioje Eimerikas nuolat teisina inkvizicijos būtinybę ir jos metodus. Tai suteikia kūriniui ne tik teisinę, bet ir psichologinę dimensiją — jis atskleidžia, kaip inkvizitorius matė pasaulį, kupiną dvasinių pavojų, kuriuos galima įveikti tik absoliučiu tikėjimo grynumu ir griežta disciplina.
Inkvizicijos vadovas (Directorium Inquisitorum)
F. MIKALOJUS EIMERIKAS
Pamokslininkų ordinas,
SU FRANCISKO PENJOS KOMENTARAIS
Šventosios teologijos ir abiejų teisių daktaro.
ŠIAME NAUJAUSIAME LEIDIME TEKSTAS PATAISYTAS,
praplėstas ir iliustruotas daugybe literatūrinių nuorodų.
PRIDĖTAS ĮVAIRIAPUSIS IR LABAI GAUSUS EREZIJŲ, DALYKŲ IR ŽODŽIŲ INDEKSAS.
ŠVENČIAUSIAM TĖVUI IR PONUI GRIGALIUI XIII, DIDŽIAJAM PONTIFIKUI
Pas Marką Antonijų [Zalterijų]. 1607 (?)
ŠVENČIAUSIAM TĖVUI IR PONUI
D. GRIGALIUI XIII
DIDŽIAJAM PONTIFIKUI
FRANCISKAS PENJA.
Kai krikščioniškosios valstybės pamaldūs kunigaikščiai, galingi sausumoje ir jūroje, sutelkę didžiulę kariuomenę ir pralieję kraują, atvirame mūšyje narsiai kovoja, siekdami sutriuškinti katalikų religijos priešus, kad apgintų Bažnyčios naudą, Apaštalų Sosto autoritetą ir Tavo, Švenčiausiasis Tėve, valdžią nuo jų įžūlių ir bedieviškų kėslų, netrūksta ir tokių, kurie ramybėje ir taikoje, tarp privačių sienų, rašydami atremia tų pačių šventosios religijos pažeidėjų piktadarystes ir tikrajam pamaldumui priešiškas nuomones. Jie ginkluojasi įstatymais bei teise, moko ir aiškina, siekdami arba atversti juos, arba sutramdyti, kad šie, matydami esą spaudžiami ir varžomi tiek iš tolo, tiek iš arti, ir dorybės meilės neulaikomi pareigoje, bent jau bausmių griežtumu ir kančios dydžiu būtų atitraukti nuo piktadarystės.
Nors tarp pastarųjų užimu žemiausią vietą tiek proto aštrumu, tiek išsilavinimo spindesiu, vis dėlto uoliausiai stengiuosi daryti viską, kas atrodo tinkamiausia ir patogiausia bedieviškam eretikų įžūlumui slopinti ir baisiam jų sugedimui tramdyti. Tai, tikiuosi, kada nors ištikimai paliudys kai kurie mano darbai apie eretikų bausmes nuo gimstančios Bažnyčios pradžios iki šių laikų, kuriuos nuolat apmąstau. O dabar iš dalies tai liudija šis kuklus darbas, kurio pastaraisiais metais noriai ėmiausi ir į kurį nukreipiau visas savo studijas bei pastangas, siekdamas iliustruoti Mikalojaus Eimeriko „Inkvizitorių vadovą“. Tai išties puikus ir dėl senumo gerbtinas kūrinys, kuriame glūdi svarbiausi religijos pagrindai ir pamaldžiai bei moksliškai nurodoma tai, kas padeda sutramdyti ir išrauti eretišką neteisybę, bei meniškai ir metodiškai parodoma viskas, ko reikalaujama norint saugiai vykdyti šventąją Inkvizicijos pareigą.
Kai šis kūrinys, visiškai užbaigtas visais atžvilgiais, buvo išspausdintas Romoje, nusprendžiau jį dedikuoti Tavo Šventenybei daugiausia dėl to, kad autorius, kuris gina krikščionių religiją ir moko narsiai kovoti su eretikais bei juos tramdyti, būtų palankiai priimtas Tavo Šventenybės – to, kuris dieviškuoju sprendimu yra paskirtas krikščionių valstybės galva, – ir apgintas nuo daugybės priešų būrių, kad atneštų nemenką naudą katalikų tikėjimo reikalams. To aš tvirčiausiai tikiuosi, nes niekas nežino, Švenčiausiasis Tėve, jog nors ir esi užsiėmęs daugybe didžių visos krikščioniškosios valstybės reikalų, vis dėlto su ypatinga apvaizda ir budrumu rūpiniesi tuo, kas susiję su tikėjimu, ir visą savo rūpestį bei dėmesį kreipi į tai, kad religijos reikalai būtų išsaugoti sveiki, be naujų nuomonių audrų, ir kad visur būtų puoselėjamas bei skleidžiamas nesugadintas ir nepažeistas tikėjimas. Kad tai vyktų ir toliau, meldžiu Dievą Visagalį, kurio reikalus Jo Bažnyčioje tvarkai išmintingiausiai ir uoliausiai, kad Tavo Šventenybę ilgai išlaikytų sveiką.
POPIEŽIUS GRIGALIUS XIII
Ateities atminimui.
Mums pranešė mylimi sūnūs, Romos tauta, kurie įkūrė spaustuvę ir ją išlaiko, kad jie, ne be didelių išlaidų, knygą, vadinamą „Inkvizitorių vadovu“ (kurią kadaise sudarė Mikalojus Eimerikas iš Pamokslininkų brolių ordino, apimančią pagrindinius katalikų tikėjimo teiginius ir beveik viską, kas padeda išrauti eretišką sugedimą, o dabar kruopščiai išnagrinėjo, peržiūrėjo ir patvirtino mylimas sūnus brolis Paulius Konstabilis, mūsų Šventųjų Rūmų magistras, ir kurią iliustravo daugybe Mūsų pirmtakų Romos popiežių apaštališkųjų konstitucijų prieš eretikus, išleistų Šventosios Inkvizicijos labui, bei papildymais ir scholijomis arba pastabomis iliustravo mylimas sūnus Franciskas Penja, abiejų teisių daktaras), savo spaustuvėje leidžia spausdinti. Jie labai baiminasi, kad vos tik knyga bus išleista į šviesą, kiti galbūt ją išspausdins sugadintą, ir jie patys praras savo investicijas bei darbą. Todėl jie nuolankiai prašė Mūsų, kad Apaštališkuoju palankumu teiktumėmės tinkamai pasirūpinti jų nuostolių atlyginimu minėtuose dalykuose.
Mes, atsižvelgdami į šiuos prašymus, norime ir Apaštališkąja valdžia nusprendžiame, kad minėta knyga tiek Italijoje, tiek už jos ribų, per artimiausius dešimt metų, skaičiuojant nuo jos išspausdinimo dienos, negalėtų būti niekieno kito spausdinama, arba kitur išspausdinta parduodama, dovanojama ar mainoma be aiškaus pačios Romos tautos (arba jų tam paskirtų asmenų) valios ir raštiško leidimo. Pažeidėjams gresia savaiminė ekskomunika (latae sententiae). O tiems, kurie yra Šventajai Romos Bažnyčiai tiesiogiai ar netiesiogiai pavaldžiose žemėse, be minėtos cenzūros, gresia ir penkių šimtų auksinių dukatų bauda, kuri ipso facto turi būti sumokėta Apaštališkajai Kamerai.
Be to, draudžiame ir įsakome, kad niekam nebūtų leista prie tos pačios knygos ką nors pridėti, atimti, pakeisti ar iškraipyti, arba prijungti kokių nors interpretacijų, bet ji turi visada ir amžinai išlikti vientisa ir nesugadinta, tokia, kokia dabar išspausdinta Romoje. Nusprendžiame, kad bet kurie pažeidėjai užsitraukia minėtas cenzūras ir pinigines baudas, ir gali bei privalo būti paskelbti, pasunkinti ir priversti paklusti bei sumokėti baudą bet kurio Apaštališkojo Sosto legato (net ir de latere), ordinarinio ar deleguotojo, ar bet kurio kito bažnytinio teisėjo, prireikus pasitelkiant ir pasaulietinės valdžios pagalbą.
Nepaisant Apaštališkųjų konstitucijų ir potvarkių, taip pat bet kokių priesaika ar kitu apaštališkuoju autoritetu patvirtintų statutų, papročių, privilegijų bei indultų ir apaštališkųjų laiškų… [toliau eina standartinė teisinė formulė, panaikinanti bet kokias prieštaraujančias privilegijas].
Ir kadangi būtų sunku šiuos laiškus nunešti į visas vietas, kur jų gali prireikti, norime ir ta pačia Apaštališkąja valdžia nusprendžiame, kad jų nuorašais ir egzemplioriais, net ir pačioje knygoje išspausdintais ar atskirai išleistais, teisme ir už jo ribų būtų tikima visiškai ir neabejotinai taip pat, kaip būtų tikima pačiais originaliais laiškais, jei jie būtų parodyti.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, po Žvejo žiedu. Rugpjūčio 13 dieną.
1578 metai, septintieji Mūsų pontifikato metai.
Cezaris Glorijus.
Aš, Tomas Zobijus iš Brešos, Pamokslininkų ordino, Šventųjų Rūmų magistras, liudiju, kad Švenčiausiasis Viešpats Popiežius Grigalius XIII (tegul gyvena laimingai), žodžiu man suteikė leidimą, kad Pranciškus Penja savo scholijas arba komentarus „Inkvizitorių vadovui“, viešai naudai, kartu su tekstu galėtų išleisti. 1578 m. lapkričio 25 d.
ŠVIESIAUSIEMS IR GERBIAMIAUSIEMS PONAMS
PONAMS KARDINOLAMS
Jokūbui Sabeliui, Savonos vyskupui,
Jonui Franciskui, Palestrinos vyskupui, de Gambarai,
Liudvikui Madruciui, Šv. Onufrėjaus [titului],
Julijui Antonijui Santorijui, Šv. Baltramiejaus saloje, Šv. Severino,
Petrui, Šv. Jeronimo ilyrų, vadinamam Dezu,
Jonui Antonijui, Šv. Keturių Vainikuotųjų,
Jonui Baptistai, Šv. Marcelio, ir
Konstancijui, Šv. Petro ant Aukso kalno,
Dievo gailestingumu Šventosios Romos Bažnyčios kunigams kardinolams, visoje krikščioniškoje valstybėje prieš eretišką sugedimą BENDRIESIEMS INKVIZITORIAMS,
Šventojo Apaštalų Sosto specialiai paskirtiems.
FRANCISKAS PENJA.
Daug kas skatino, Šviesiausieji ir Garbingiausiai Tėvai, kad iliustruodami ir tobulindami puikų „Inkvizitorių vadovo“ veikalą, įdėtume visą savo kruopštumą, studijas, rūpestį ir darbą. Pirmiausia – bendrosios naudos meilė, nes be jokios abejonės tikimasi, kad iš to visiems eretiško sugedimo Inkvizitoriams kils nemenka nauda. Tačiau labiausiai skatino tas teisingiausias, pamaldus ir tikrai katalikiškas Jūsų troškimas, kuriuo, būdami patys ištikimiausi ir griežčiausi tikėjimo bei krikščioniškosios religijos gynėjai, dėl viešosios naudos pageidavote, kad į šviesą išeitų kuo tobuliausias kūrinys.
Tai lėmė, kad per daugiau nei penkerius metus, nuo pat tada, kai pradėjome dirbti ties šiuo kūriniu, iki pat šios dienos, apie nieką kitą taip kruopščiai negalvojome ir nieko kito nesiėmėme, išskyrus šio garsaus veikalo taisymą ir aiškinimą. Buvome priversti leisti trumpas naktis budėdami ir dažnai peržengti trumpumo ribas: tiek dėl to, kad pats kūrinys yra senas ir dėl trumpumo dažnai neaiškus, ko reikalavo pati tiesa, tiek norėdami patenkinti labai užsiėmusius Inkvizitorius ir išlaisvinti juos nuo vargo vartyti daugybę kitų knygų.
Šiuose mūsų komentaruose, atmetus ginčų subtilybes, dažniausiai sekėme bendromis nuomonėmis ir tomis, kurių galima laikytis be jokio pavojaus suklysti. Abejotinais ir sunkesniais atvejais Inkvizitorius nukreipiame arba siunčiame į aukščiausiąjį Šventosios ir Generalinės Romos Inkvizicijos Senatą, kuriam Jūs, išmintingiausieji ir budriausieji, vadovaujate. Daugelyje vietų nurodome to paties Šventojo ir aukščiausiojo Senato stilių bei papročius ir patariame jų laikytis. Ir taip (jei neklystame) viską, padedant Dieviškajai didybei, išdėstėme taip, kad atrodytų likę mažai neaiškių sunkumų šioje byloje.
O jei kartais atrodys (kaip kai kuriems gali pasirodyti), kad per lengvai pasisakėme apie kai kuriuos straipsnius ir sunkumus dėl eretikų baudimo – pavyzdžiui, apie ereziarchus arba dogmatikus, kuriuos kai kurie mano, jog reikia nedelsiant perduoti pasaulietiniam teismui, ir apie kai kuriuos kitus dalykus, kaip parodys disputų eiga, – tai darome ne tam, kad palankiai žiūrėtume į eretikus (kurių nekenčiame ir norime, kad jie būtų visiškai išrauti), bet todėl, kad nematėme, jog priešingas dalykas būtų aiškiai nustatytas teisėje ar priimtas šventojo Romos Inkvizicijos tribunolo praktikoje bei papročiuose. Taip pat, kad net ir tokiu gerumu atsiverstų tie, kurių nuo piktadarystės neatitraukia dorybės ir tiesos meilė.
Galiausiai trokštame ir pageidaujame, religingiausieji Kunigaikščiai, kad šiuos mūsų kuklius darbus priimtumėte palankiai (kaip esate įpratę) ir kad jie pas Jus būtų tarsi tikriausias mūsų pasirengusios dvasios užstatas ir garantas imtis bet kokių kitų, kad ir sunkesnių naštų, ir tarnauti Šventajam Inkvizicijos Senatui tiek kartų, kiek reikės ir kiek nuspręsite mus esant tinkamus. Tegul Dievas Visagalis ilgai Jus išlaiko sveikus, kad Jo reikalus krikščioniškoje valstybėje galėtumėte tvarkyti sveiki ir nepažeisti.
Į INKVIZITORIŲ VADOVĄ
Mikalojaus Eimeriko pratarmė.
FRANCISKAS PENJA SKAITYTOJUI.
Kadaise gyveno, malonus skaitytojau, Mikalojus Eimerikas, Pamokslininkų ordino įkūrėjas ir eretiško sugedimo Inkvizitorius Aragono karaliaus valdose, brangus popiežiams Urbonui V ir Grigaliui XI bei Aragono karaliui Petrui IV. Jis išleido veikalą, kurį pavadino „Inkvizitorių vadovu“, kuriuo pažeistos religijos teisėjai visada naudojosi tikėjimo bylose, elgdamiesi apdairiai ir saugiai. Šį veikalą turėjo labai nedaugelis, nes prieš du šimtus metų, kai gyveno Eimerikas, atradus spausdinimo meną, jis buvo (kiek žinau) tik vieną kartą išspausdintas Barselonoje metaliniais rašmenimis, 1503 Viešpaties metais.
Tačiau visi egzemplioriai, tiek spausdinti, tiek rankraštiniai, begalėje vietų buvo visiškai sugadinti ir klaidingi, ir jų jau beveik nebuvo galima rasti. Šio seno veikalo buvo pasigesta, jo reikalauta bendrais ir karštais visų balsais bei maldomis, o ypač aistringai jo troško tie, kurie tvarkė tikėjimo reikalus teisėjaudami, konsultuodami ar rašydami. Ir kai praėjusiais metais aš pasisiūliau imtis šio darbo – pataisyti, paaiškinti ar bent jau ne menkai iliustruoti kūrinį, – daugelis labai mokytų ir dorų vyrų iš tų, kurie tarnauja Šv. Romos Generalinės Inkvizicijos Senatui tikėjimo bylose, suprasdami, kiek naudos tai atneš viešajam gėriui, jei šis kūrinys vėl pasirodys kuo labiau pataisytas, mus (kuriuos galbūt laikė tinkamais šiai sunkiai užduočiai dėl savo ypatingo gerumo, o ne dėl mūsų nuopelnų ar išsilavinimo) paragino imtis šios mūsų jėgoms neprilygstančios užduoties.
Tada tuo noriau ir aistringiau, negailėdami jokių pastangų ar nemigo naktų, ėmėmės darbo, nes aiškiai matėme, kad jei tai pasieks trokštamą tikslą, padarysime Dievui Visagaliui (kurio garbei ir šlovei visi krikščionys privalo skirti savo veiksmus) malonią paslaugą, o visiems apsišvietusiems, ir ypač eretiško sugedimo Inkvizitoriams – galbūt malonų ir neatmestiną darbą. Kad tai vyktų lengviau ir patogiau, tie patys mokyti vyrai, labai linkę į viešąją naudą, pasirūpino pateikti mums įvairius kodeksus (rankraščius): pirmiausia tą Barselonoje spausdintą, ir tris kitus rankraštinius. Vienas iš jų priklausė Šviesiausiam ir Garbingiausiam kardinolui Jokūbui Sabeliui, vyriausiajam visos krikščioniškosios valstybės Inkvizitoriui (šį kodeksą savo komentaruose vadiname „Sabelio“, ir jis buvo gana senas). Kitas buvo Šviesiausio ir Garbingiausio kardinolo Jono Francisko de Gambaros, taip pat Generalinio krikščionių tautos Inkvizitoriaus, rašytas naujesnėmis raidėmis, bet gana tikslus. Galiausiai atkeliavo kodeksas iš Bolonijos Inkvizicijos, kurį todėl dažnai vadiname „Bolonijos“, ir šis buvo bene seniausias ir taisyklingiausias, kruopščiai nurašytas popiežiaus Pijaus II laikais.
Šie atskiri kodeksai begalėje vietų buvo labai sugadinti, tačiau iš visų jų buvo sudarytas (jei neklystu) tobulas tekstas, kokį, reikia manyti, parengė Eimerikas. Nes mes, svarstydami ne tik atskirus periodus ir sakinius, bet (kas buvo sunkiau) ir atskirus žodžius, negalėjome praleisti nė vienos vietos be teisingo pataisymo ir pastabos. Visi kodeksai buvo sugadinti ne tik žodžių prasmės atžvilgiu, bet daugelyje vietų ir netobuli bei apkarpyti, kur trūko daugybės dalykų, kurie, kaip aiškiai supratome, buvo parašyti autoriaus. Šiam nepatogumui didelę pagalbą suteikė Bolonijos kodeksas.
Kadangi mus spaudė nuolatinis rūpestis užbaigti šį darbą, visur puikiose bibliotekose ieškojome seniausių dalykų, kurie galėtų suteikti šviesos pradėtam taisymui. Čia ne menką pagalbą suteikė senas pergamentinis rankraštinis kodeksas, rastas Vatikano bibliotekos vidiniuose kambariuose (konklavose), kuriame buvo daug to laikmečio, ėjusio prieš Eimeriką, medžiagos, surašytos ta pačia tvarka ir žodžių seka, kuria Eimerikas naudojosi „Vadove“. Todėl dažnai įtardavome, kad Eimerikas tą pačią knygą kadaise laikė rankose ir ja naudojosi. Mat ir bibliotekos saugotojas tvirtino manąs, kad ta knyga buvo atgabenta į Romą iš Avinjono kartu su daugeliu kitų. Taigi šis šaltinis taip pat labai padėjo, kaip dažnai bus galima pastebėti iš mūsų komentarų.
Kas galiausiai buvo atlikta, nelengva pasakyti, tačiau tai lengvai supras tas, kuris palygins šį naują leidimą su senaisiais kodeksais. Viena yra tikra: daugiau nei du tūkstančiai sugadintų vietų buvo sugrąžintos į savo pirminį vientisumą. Tuo pirmiausia rūpinomės, kad nenutoltume nuo senovės: nieko neišgalvojome, nieko nepakeitėme, nieko neatėmėme, bet norėjome, kad autorius visur išlaikytų savo eigą ir metodą, tik iš kitų šaltinių pridėjome tai, ko trūko.
Atrodys, kad ne be pagrindo nutolome nuo įprastų leidimų tuo, kad pirmoje dalyje pridėjome Palaimintojo Tomo aiškinimą skyriui Firmiter ir t.t. Damnamus apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą, kurių rankraščiuose niekur nerandama; tačiau Barselonos leidime virš abiejų skyrių aiškinimas nežadamas, bet pridedamas tik tas, kuris yra virš skyriaus Firmiter. Mes, manydami, kad abu yra naudingi, pasirūpinome juos išspausdinti, nors mums ir nėra aišku, ar Eimerikas juos pridėjo. Taip pat antroje dalyje prie titulo „Apie eretikus“ iš Dekretalijų įterpėme Ostiečio ir Jono Andriaus paskaitas (lecturas), nors spausdintame leidime ir rankraščiuose cituojama tik keletas dalykų virš kiekvieno skyriaus, tų glosų netobuli fragmentai, kuriuos mes dėl šios priežasties nusprendėme papildyti.
Be to, kadangi iki šiol nebuvo išleista jokio darbo su pastabomis, jokios studijos, kurios padėtų skaitytojams patogiau suprasti šio autoriaus mintį, šį dalyką taip pat reikėjo atlikti pirmiausia. Todėl glosų pradžioje ir prie atskirų klausimų pateikiami santraukos (summaria), kaip jos vadinamos liaudyje, ir numeriais pažymėti svarbesni bei ryškesni dalykai ir sakiniai, kad vienu žvilgsniu būtų galima lengvai suvokti, kas daugiausia nagrinėjama atskiruose disputuose. Ir kadangi savo komentaruose mes aiškiname daug neaiškių ir sunkių dalykų, taip pat pažymėtas komentarų numeris, kuris pridedamas prie atskirų skyrių ir klausimų dėl lengvesnių studijų, taip, kad beveik negalėtų iškilti joks sunkumas, kurio nebūtų galima įveikti šiomis pagalbinėmis priemonėmis. Šiuose komentaruose didžiąja dalimi nurodyti teisingesni autoriai, nes senieji juos cituoja, tad kas pažįsta šiuos, pažįsta ir anuos.
Visuose šiuose darbuose turėjome ne tik ragintoją, bet ir pagalbininką dėl ypatingo jo gerumo – brolį Paulių Konstabilį, Šventųjų Rūmų magistrą, vyrą patį doriausią ir išmintingiausią bei tikėjimo bylų nagrinėjime akyliausią, kuris vėliau buvo išrinktas viso Dominikonų ordino generaliniu magistru. Taip pat brolį Tomą Zobijų iš Brešos, Šventosios ir Visuotinės Romos Inkvizicijos generalinį komisarą, o dabar – Apaštališkųjų Šventųjų Rūmų magistrą. Jiems taip pat labai rūpėjo ir jie dėjo pastangas, kad šis kūrinys išeitų kuo labiau pataisytas. Kadangi šiame darbe buvo daug dalykų dėl senumo beveik nežinomų ir išnykusių, daug neaiškių ir mažai paaiškintų, o kai kas ir pakeista dėl vėlesnių aukščiausiųjų pontifikų, gyvenusių po Eimeriko, sankcijų, tai ir šioje dalyje, kad būtų visiškai patenkinti skaitytojai, mes viską paaiškiname trumpomis pastabomis, o kartais ir išsamesniais komentarais, kaip reikalavo kiekvieno sunkumo prigimtis. Pirmiausia noriai praleidome tuos [dalykus], kurie, Eimerikui suteikiant dažną progą diskutuoti, atrodė nereikalingi ar mažai pritaikyti nustatytam tikslui. Šiuose komentaruose daug ką tyčia praleidome, kas galbūt kam nors atrodys peiktina, atsižvelgiant į šių laikų rašymo būdą: mat mes dažniausiai susilaikome nuo begalinio ir ilgo įstatymų, kanonų ir interpretatorių citavimo. Tačiau praleidę daugelį, pirmiausia cituojame tuos, kurie rašė traktatus apie eretikus ir jų bausmes; tai darėme ne be priežasties, nes tikėjimo reikaluose labiausiai reikia pasitikėti specialistais. Čia pagrindinis mūsų darbas buvo perteikti tai, kas turi bendrą sutarimą; mat provincijų ar atskirų inkvizicijų privačių sankcijų ir papročių sąmoningai nenorėjome šiame darbe paversti įstatymo galia, nors dažnai jais remiamės kaip teisingais ir teisėtais, ir kartais patariame jų laikytis.
Visam tam buvo išeikvoti daugiau nei ištisi metai, įdėta daug kruopštumo ir darbo. Įveikti daugelį sunkumų mums padėjo Honoratas Figuerola, teisėtyrininkas iš Valensijos, abiejų teisių daktaras, labai išsilavinęs vyras, dabar Išganytojo Bažnyčios [tarnyboje]… mums rašant dažnai pateikdavo teisės vietas įvairiems ir sunkiems ginčams išspręsti.
Galiausiai, taip parengus kūrinį, trūko paskutinės spausdinimo užbaigos, kurią, kad ji atitiktų mūsų pataisymų puikumą, Romos tauta, pasitelkusi Petro Polito iš Sienos (kuriam buvo patikėta rūpintis kūrinio taisymu spausdinimo metu) kruopštumą ir uolumą, išleido į šviesą (jei neklystu) tobulą ir visais atžvilgiais užbaigtą kūrinį.
Visa tai buvo kruopščiai atlikta ir laikomasi ankstesniame leidime: tačiau kai darbą reikėjo spausdinti iš naujo po ištisų trejų metų, kurie prabėgo nuo pirmojo leidimo iki šios dienos, mums buvo pateikta daugiau dalykų, susijusių su tuo pačiu sumanymu. Tiek įvairūs garbingieji vyskupai, tiek budrūs įvairių kraštų eretiško sugedimo Inkvizitoriai, tiek ir kiti mokyti bei pamaldūs vyrai prašė: vieni reikalavo, kad kai ką išsamiau aprašytume, kiti prašė, kad kai ką aiškiau išdėstytume, treti galiausiai ragino, kad pateikę naujų abejonių, kurios dažnai kyla, į jas atsakyrtume ir paaiškintume.
Dėl šios priežasties atsitiko taip, kad visas proto jėgas, apmąstymus ir studijas nukreipėme į tai, kad į šviesą išeitų iš naujo atspausdintas, kuo labiau pataisytas ir praturtintas [kūrinys]. Taigi, iš naujo pasikonsultavus su senaisiais egzemplioriais, šiame leidime kai kas buvo pataisyta; klausimai ir abejonės, kurios mums buvo pateiktos, paaiškintos tinkamose vietose. „Scholijos“ pavadinimas buvo protingai pakeistas į „Komentaro“ pavadinimą, nes platesnis ir gausesnis paaiškinimas atmetė scholijų vardą; mat scholijos paprastai ką nors trumpai nurodo, o ne išsamiai išdėsto.
Taip pat manėme, kad būtina patenkinti daugelio skundus, kurie teisingai sakė, jog skaitytojų studijoms didelė kliūtis yra turėti komentarus atskirai nuo Klausimų ir skyrių, kurie yra aiškinami. Todėl dabar prie atskirų skyrių ir atskirų Klausimų iškart pridedami atitinkami komentarai, kad skaitytojams nebūtų vargo ieškoti skirtingose vietose to, kas turėtų būti patogiai pateikta kartu. Kiek tai susiję su Daktarais, kurių autoritetu remiamės šiuose komentaruose, pirmiausia rūpinomės tuo, kad jie būtų cituojami labai tiksliai tiek mokymo, tiek vietų atžvilgiu, nors dėl spaudos meno netikslumo kartais galėjo įsivelti klaidų, kurios iš dalies buvo pastebėtos klaidų sąraše.
Galiausiai šiame leidime stengėmės viską atlikti kiek įmanoma tobuliau, kad daugiau neketintume jame keisti nieko svarbaus. Priešingai, to trokštame ir primygtinai prašome bet ko, kas mums gyviems esant ar po mirties šį kūrinį spausdins, arba lieps, ar leis spausdinti: neleiskite nieko pakeisti, pridėti, atimti ar ištrinti.
Tačiau kadangi šiems naujiems papildymams ir pakeitimams, atliktiems dėl [svarbios] priežasties (kaip buvo pasakyta šiek tiek anksčiau), kliudė ankstesnis Mūsų Švenčiausiojo Viešpaties Popiežiaus Grigaliaus XIII raštas šlovingajai Romos tautai, suteiktas pirmojo šio kūrinio leidimo metu, kuriuo buvo draudžiama kam nors prie šios knygos ką nors pridėti, atimti, pakeisti, iškraipyti ar prijungti kokias nors interpretacijas, todėl to priežastis buvo pateikta Švenčiausiajam Ponui Popiežiui, ir mūsų sumanymą išsamiai paaiškino gerbiamas brolis Tomas Zobijus, Apaštališkųjų Šventųjų Rūmų magistras. Jam Švenčiausiasis žodiniu orakulu atsakė, kad nepaisant minėto indulto, tai mums leidžiama dėl viešojo gėrio ir bendros krikščioniškosios valstybės naudos, kaip tas pats Magistras svariai paliudijo.
Todėl šiame puikiame kūrinyje kai kurie pernelyg griežti kritikai nepelnytai peikia Eimeriką, esą atrodo, kad jis daug ką jame sukrovė be metodo ir nuovokos, daug ką per dažnai kartojo, daug ką dažnai minėjo įvairiose vietose. Jei jie būtų šiek tiek atidžiau apsvarstę autoriaus sumanymą ir meistriškumą, būtų supratę, kad visiškai klysta peikdami tokį vyrą. Kadangi Eimerikas nusprendė į vieną vietą surinkti viską, kas susiję su Inkvizicijos reikalais, jis sąmoningai padarė tai, ką anie peikia. Prieš beveik keturis šimtus metų buvo didelis ir labai pagirtinas daugelio uolumas, kurie, rengdami veikalus apie bažnytinius dalykus, į bendrąsias vietas (temas) surašydavo visus panašius ir tą patį turinį turinčius dekretus. Kad tuo didžiulę šlovę pelnė Burchardas, Ivas Šartrietis, Hugonas Katalonas, Gracianas ir daugelis kitų, yra visiškai aišku. Juos vien tik erezijos nusikaltimo klausimu uoliai imituoja Eimerikas, viską, kas susiję su šiuo reikalu, rinkdamas į vieną vietą, todėl jis taip pat vertas didelio pagyrimo, o jo pastangos – rekomendacijos. Dėl to jis dažnai kartoja tuos pačius dalykus ir kartais įterpia juos įvairiose vietose, nes to reikalauja disputo eiga ir tvarka, kaip mes paaiškiname savo vietose Komentaruose, kartu primindami stebėti, kokiu sumanymu, kokiu metodu ir kokiu pagrindu jis viską visur dėsto ir tvarko.
Būtų ilgai pasakoti visa kita, ką galėjau teisingai pasakyti apie šio kūrinio metodą ir meistriškumą, jei trumpumas neverstų tylėti; be to, iš dalies tai parodžiau antrosios ir trečiosios dalių pratarmėse. Tuo tarpu Tu, Skaitytojau, viską priimk geruoju ir imk užbaigtą darbą. Lik sveikas.
Iš mūsų Romos bibliotekos, 1584 m. gruodžio mėn. Kalendos (pirmoji diena).
TRUMPAI SURINKTAS MIKALOJAUS EIMERIKO GYVENIMAS
Pagal tą patį Franciską Penją
Mikalojus Eimerikas, katalonas, kilęs iš garsios Ispanijos Taragonos provincijos, buvo Pamokslininkų ordino vienuolis, Šventosios teologijos magistras, kilęs iš Žironos – kilnaus ir garsaus tos pačios provincijos miesto. Jis gyveno Didžiųjų pontifikų Urbono V ir Grigaliaus XI bei Aragono karaliaus Petro IV, gavusio Ceremonijinio pravardę, laikais, apie 1360 Viešpaties metus.
Tuo metu Aragono karalystėje išsilavinimu ir dorumu garsėjo Mikalojus Roselis, Dominikonų instituto Šventosios teologijos magistras ir generalinis Inkvizitorius visose Aragono karaliaus valdose. Jį Inocentas VI 1356 Viešpaties gimimo metais paskyrė Šventojo Siksto titulo kardinolu. Ir kai buvo ieškoma, kas taps jo įpėdiniu Inkvizicijos pareigose, buvo rastas šis mūsų Mikalojus, pavarde Eimerikas, pasižymintis dorybe, mokslu ir sumanumu (kaip liudija Sebastianas Olmedietis „Pamokslininkų brolių ordino pradžios ir pažangos kronikoje“), kuris tose pačiose karalystėse buvo paskirtas generaliniu eretiško sugedimo Inkvizitoriumi, kaip jis pats liudija šiame savo veikale (1 d., 10 kl.). Mat šiame vyre buvo puikios ir žymios teologijos žinios, didelis kanonų teisės išmanymas ir neprastas įstatymų (civilinės teisės) žinojimas; šie dalykai jį lengvai iškėlė virš kitų jo ordino ir amžiaus apsišvietusiųjų, nes tai buvo labai reikalinga vykdant Inkvizicijos pareigas.
Eimerikas tapo generaliniu Inkvizitoriumi apie 1358 Viešpaties metus, nes šiose pareigose jis buvo tiesioginis Mikalojaus Roselio, pakilusiulio į kardinolo aukštumas, įpėdinis, kaip jis pats sako „Vadovo“ 1 d., 10 kl. Mat ir tais metais (1358) jį jau ėjus šias pareigas neaiškiai suprantame iš to paties veikalo 1 d., 47 kl., pagal klausimo tekstą, kaip ten pat pažymėta.
Dėl labai svarbių tikėjimo reikalų jis paliko Ispaniją ir išvyko į Avinjoną, kur tuo metu buvo Apaštalų Sostas. Ten Didžiojo pontifiko Grigaliaus XI buvo palankiai priimtas, paskirtas jo kapelionu (kaip jis pats sako) ir iš jo dėl reikalų bei bylų įvairovės dažnai išprašydavo daug dalykų, būtinų patogiau vykdyti Šventosios Inkvizicijos pareigas, ką, be kita ko, pakankamai rodo vienas raštas, kurį jis cituoja šio veikalo 1 dalyje, 10 kl.
Jis parašė labai daug veikalų, kuriais savo vardą su šlove perdavė ateities kartoms: išleido kodeksus apie fiziką ir logiką, taip pat komentarus keturioms Šventosioms Evangelijoms, daugybę pamokslų tiek apie liturginį laiką, tiek apie šventuosius, ir kai ką kita. Nors šie darbai nepateko man į rankas, girdžiu, kad jie rankraščiais saugomi Žironoje, Šv. Dominyko Pamokslininkų brolių ordino vienuolyne.
Be to, jis sudarė puikią ir krikščioniškai valstybei labai naudingą knygą, kurią labai tinkamu vardu pavadino „Inkvizitorių vadovu“, nes joje pirmiausia siekia pateikti taisykles, kuriomis vadovaudamiesi ir mokydamiesi Inkvizitoriai galėtų atpažinti ir išrauti erezijas, atmetę bet kokį asmenų išskyrimą ir šališkumą. Į ją jis sudėjo beveik viską, kas susiję su Inkvizicijos veikla ir eretikų bausmėmis, surinkęs iš įvairių vietų ir autorių, šiame dalyke sekdamas (kaip kitur rašėme) labai mokytais vyrais. Kadaise, esant tokiam knygų trūkumui ir nepritekliui, šis darbas buvo tiesiog būtinas, o šiandien jis vis dar labai naudingas ir pritaikytas Inkvizitorių studijoms. Randu užrašyta, kad šį „Vadovo“ veikalą jis sudarė Avinjone; kiti teigia, kad jis surinktas Aragone, bet dėl to nieko tikro nėra žinoma. Tačiau visiškai tikra, kad jam dar gyvam esant veikalas buvo paskelbtas įvairiose provincijose, Inkvizitorių nurašinėjamas ir saugomas.
Jis taip pat parašė puikų traktatą apie schizmą, kaip liudija Egidijus Belamera (cap. sacris, extra de his, quae vi metusve causa fiunt), kuriame aiškiai parodė, kiek schizmų įvairiais laikais vargino Šventąją Romos Katalikų Bažnyčią; Belamera minėtoje vietoje rėmėsi tuo Eimeriko traktatu, kaip pats atvirai prisipažįsta. Taip pat jis aprašė Palaimintojo brolio Dalmacijaus Monero, kurio mokinys pats buvo, gyvenimą ir stebuklus.
Galiausiai, būdamas jau labai senyvo amžiaus, trokšdamas užbaigti paskutinę gyvenimo dieną šventuose ir ramiuose užsiėmimuose, palikęs teismų triukšmą (nes keturiasdešimt ketverius metus be pertraukos vykdė Šventosios Inkvizicijos pareigas prieš tikėjimo priešus), grįžo į Žironą, savo brangią tėvynę. Šv. Dominyko vienuolyne, parašęs komentarus Palaimintojo Pauliaus laiškams galatams ir hebrajams bei pradėjęs aiškinti laišką romiečiams, jis buvo paimtas iš gyvųjų sausio 4 dieną, 1393 Viešpaties gimimo metais, kaip rodo senas epitafija, iškalta jo kape Žironoje, tame pačiame Šv. Dominyko vienuolyne, kur jis guli palaidotas; epitafijoje minima dauguma dalykų, kuriuos aukščiau papasakojome.
Kol buvo gyvas, tas vyras turėjo daug priešininkų, bet tuo nereikia stebėtis, nes tokia dažniausiai yra apsišvietusiųjų dalia, ar greičiau nelaimė. Kiekviena dorybė turi savo priešybes ir kliudančias ydas, ir kuo aukštesnės viršūnės, tuo stipresnių vėjų gūsių jos yra purtomos, ir kaip teisingai pasakė poetas:
Dažniau vėjų blaškoma didžiulė
Pušis; ir aukšti bokštai griūva
Sunkesniu kritimu; ir žaibai
Trenkia į kalnų viršūnes.
Tai yra didis ir paskutinis vyro pagyrimas: žinoma, kad visi eretikai jo baisiai nekentė, o jis bjaurėjosi visomis erezijomis; tačiau tuos, kurie rūpinosi krikščionių tikėjimo ir katalikų religijos plitimu, jis gerbė su didžiausiu pamaldumu ir pagarba.
Toks buvo Eimeriko gyvenimas ir pabaiga, kiek man pavyko surinkti iš senovės paminklų.
TŲ DALYKŲ, KURIUOS EIMERIKAS NAGRINĖJA ATSKIROSE VADOVO DALYSE, SANTRAUKA
Pirmosios dalies santrauka arba sumanymas.
Eimerikas ketina perduoti viską, kas susiję su Inkvizicijos veikla prieš eretišką sugedimą, ir ko reikalaujama norint apmokyti bei nukreipti pažeistos religijos teisėjus, kad jie galėtų pilnai ir tobulai atlikti savo pareigas tikėjimo bylose. Kadangi jie negali išmanyti erezijos bylos, kuriai išrauti yra paskirti, jei dorai nesupranta to, kuo privaloma tikėti iš tikėjimo, ir katalikiškų tiesų, kurioms prieštarauja erezija, todėl pirmoje veikalo dalyje jis mini tuos dalykus, kurie skirti tikėjimui nustatyti ir įtvirtinti, arba (kaip jis pats sako) tikėjimui pasodinti, kad pažinus vieną priešingybę, lengviau būtų suvokiama kita.
Taigi jis iš įvairių vietų į vieną vietą surenka tiek aukščiausiųjų pontifikų ir Susirinkimų, tiek Kanonų, Šventųjų Tėvų ir įstatymų dekretus, susijusius su tikėjimo, įvairių tikėjimo straipsnių ir katalikiškų tiesų nustatymu, beveik nieko nepridėdamas nuo savęs, pasitenkindamas vien dekretų citavimu. Todėl pirmiausia jis iš kanonų teisės surenka dekretus iš titulų apie Švenčiausiąją Trejybę ir katalikų tikėjimą, ir ta proga pateikia kai kurių žymių interpretatorių paaiškinimus jiems; po to – įstatymus iš Kodekso, titulas „Apie Švč. Trejybę“; tada savo tvarka ir kitus tuo pačiu sumanymu. Galiausiai prideda dvylika klausimų, kuriais atsako į daugelį sunkumų, galinčių kilti dėl tikėjimo ir tikėjimo straipsnių; juos, šiek tiek pridėjęs ir pakeitęs, paėmė iš šventojo Tomo Akviniečio.
Antrosios dalies santrauka arba sumanymas.
Pirmoje dalyje užbaigęs tai, kas susiję su tikėjimo nustatymu, antroje dalyje jis iškart paaiškina viską, kas patį tikėjimą gali sugadinti ir pažeisti, kad katalikai nuo to susilaikytų. Tačiau pirmiausia jis pateikia visus dekretus prieš eretikus ir apie jiems skirtas bausmes, kurie yra visame kanonų teisės korpuse po titulais „Apie eretikus“. Tada iš įvairių tos pačios teisės titulų tuo pačiu tikslu surenka daug dekretalijų, kurios taip pat pasitarnauja šiam reikalui; tada keletą „Extravagantes“ ir apaštališkųjų laiškų, kuriuose kalbama apie eretiško sugedimo tramdymą. Dėl tos pačios priežasties prideda kai kurių žymių teisės interpretatorių glosas, kuriomis paaiškinami ankstesni dekretai apie eretikus.
Tada, priartėdamas prie paties dalyko, iš senojo Taragonos susirinkimo pamini keletą fragmentų, kuriuose kalbama apie daugybę eretikų rūšių ir senąsias jų bausmes bei atgailas. Tada prideda 38 klausimą, kuriuo parodo, kas yra erezija, kas yra eretikas, kas yra klaida. Vėlgi iki 38 klausimo apžvelgia daugelio filosofų ir beveik visų eretikų, tiek senųjų, tiek naujesnių, sektas, vardus ir klaidas. Galiausiai nuo [38] klausimo iki pat antrosios dalies pabaigos ypatingu metodu atskirai nagrinėja visus tuos, kurie yra pavaldūs Inkvizitorių jurisdikcijai. Taigi labai tiksliai aptaria eretikus, piktžodžiautojus, burtininkus, demonų šaukiatojus, apostatus ir kitus panašius.
Trečiosios dalies santrauka arba sumanymas.
Kai eretikai, apie kuriuos jis kalbėjo antroje dalyje, turi būti sutramdyti, paskutinėje dalyje jis moko, kokiu būdu Šventosios Inkvizicijos tarnyboje tikėjimo dalykai, arba nusikaltimai prieš tikėjimą, turi būti nagrinėjami ir baudžiami. Tačiau pirmiausia jis moko, ką turi daryti naujai paskirti Inkvizitoriai; tada išdėsto, kokiu būdu pradedamas procesas. Kadangi tikėjimo bylose daugiausia galima elgtis trimis būdais – per Kaltinimą, Pranešimą ir Inkviziciją (Tyrimą), jis aptaria kiekvieną atskirai ir iliustruoja pateikdamas pavyzdžius. Toliau panašiai nurodo, kaip tas pats procesas turi būti tęsiamas, mokydamas visko, kas šiame teisme susiję su tiriamais asmenimis. Tada išsamiai aprašo trylika atskirų būdų, kuriais bet kokia erezijos byla gali būti užbaigta Šventojoje Inkvizicijos tarnyboje. Galiausiai kūrinio pabaigoje pateikia 161 klausimą, kuriais išsprendžia beveik visus sunkumus, susijusius arba su pažeistos religijos teisėjais, arba su jų valdžia, jurisdikcija, privilegijomis ar prerogatyvomis, arba su Šventosios tarnybos tarnautojais, ekspertais, advokatais, liudytojais, kaltinamaisiais ar kaltinamųjų bausmėmis. Taigi šiose dalyse viskas taip surikiuota ir pateikta, kad beveik nėra jokio su tikėjimu susijusio dalyko, priklausančio Švenčiausiajai Inkvizicijos tarnybai, kurio šiame kūrinyje nebūtų atskirai aptarta.
TŲ DALYKŲ KATALOGAS,
KURIE ATSKIROSE ŠIO KŪRINIO DALYSE
yra išspausdinti ta tvarka, kuria yra sudėti.
PIRMOJI DALIS YRA APIE KATALIKŲ TIKĖJIMĄ.
Autoriaus laiškas apie viso kūrinio objektą ir padalijimą.
Dekretalijos Firmiter credimus ir Damnamus, titulas „Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą“.
Dekretalija Fideli, ten pat, iš „Liber Sextus Decretalium“.
Dekretalija Fidei Catholicae, iš „Clementinae“.
Šv. Tomo aiškinimas pirmajai dekretalijai Firmiter, kuriame atmetama daugybė tiek eretikų, tiek filosofų klaidų.
To paties aiškinimas antrajai dekretalijai Damnamus.
Iš Grigaliaus IX dekretalijų, virš titulo „Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą“.
Virš skyriaus Firmiter ir virš skyriaus Damnamus.
Inocento IV paskaita (lectura) toms pačioms Dekretalijoms.
Iš „Liber Sextus Decretalium“, glosa virš skyriaus Fideli, „Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą“.
Iš „Clementinae“, glosa virš skyriaus Fidei Catholicae, „Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą“.
Iš Justiniano kodekso, titulas „Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą“, ir kad niekas nedrįstų viešai apie ją ginčytis.
1 įstatymas. Cunctos.
2 įstatymas. Nullus haereticus.
3 įstatymas. Nemo Clericus.
Justiniano ediktas apie tikėjimą Reddentes.
Iš Bonifaco VIII Bendrųjų ekstravagancijų (Extravagantes communes), titulas „Apie daugumą ir paklusnumą“, 1 skyrius Unam Sanctam.
Iš Grigaliaus Dekretalijų, titulas „Apie krikštą ir jo poveikį“. Aleksandras III.
1 sk. Inquisitioni.
2 sk. De quibus.
3 sk. Maiores.
Iš Justiniano kodekso, titulas „Kad šventasis krikštas nebūtų kartojamas“.
1 įst. Antichristos.
2 įst. Si quis.
Iš Grigaliaus IX Dekretalijų, titulas „Apie mišių šventimą“.
3 sk. Cum Marthae.
Pono Popiežiaus Grigaliaus XI draudimas, kad pasauliečiams nebūtų skaitomi ištisi tikėjimo straipsniai. Paimta iš ekskomunikos Miserabilis.
Apaštalų Simbolis (Tikėjimo išpažinimas). Tikiu į Dievą.
Šventųjų Tėvų Simbolis. Tikiu į vieną Dievą Tėvą.
Palaimintojo vyskupo Atanazo tikėjimo taisyklė, patvirtinta Bažnyčios. Quicumque vult salvus esse.
Palaimintojo presbiterio Jeronimo tikėjimo išpažinimas.
Iš Šventojo Augustino knygos „Apie tikėjimą diakonui Petrui“. Keturiasdešimt skyrių, susijusių su tikrojo tikėjimo taisykle.
Iš Pono Graciano dekreto, 15 distinkcija. Apie keturių Susirinkimų autoritetą.
2 kanonas. Sicut Sancti Evangelij.
Kokius Susirinkimus priima Šventoji Romos Bažnyčia, ta pati distinkcija.
3 kanonas. Sancta Rom. Ecclesia.
DVYLIKA KLAUSIMŲ
apie katalikų tikėjimą, tinkančių Inkvizicijos pareigoms.
1 klausimas. Apie tikėjimo apibrėžimą.
2 klausimas. Apie tikėjimo straipsnius ir jų suskirstymą.
3 klausimas. Apie aiškų (explicite) tikėjimo turėjimą.
4 klausimas. Apie tikėjimo straipsnių žinojimo būtinybę tikintiesiems, tiek mažiesiems, tiek didiesiems.
5 klausimas. Apie pareigą aiškiai tikėti Kristaus paslaptį.
6 klausimas. Apie būtinybę aiškiai tikėti Trejybės paslaptį.
7 klausimas. Ar kiekvienas privalo turėti aiškų tikėjimą apie tai, kas yra Šventajame Rašte.
8 klausimas. Ar visiems būtina tikėti, kad tai, kas sakoma Šventajame Rašte, yra tiesa.
9 klausimas. Apie išorinį tikėjimo išpažinimą.
10 klausimas. Ar galima viešai diskutuoti apie tikėjimą.
11 klausimas. Apie tikėjimo paslapčių įrodinėjimą protu.
12 klausimas. Apie protestaciją (iškilmingą pareiškimą), jei toks žodis tinka tikėjimui.
ANTROJI VADOVO DALIS
YRA APIE ERETIŠKĄ SUGEIDIMĄ,
kurioje iš eilės yra šie dalykai.
Į Antrąją „Vadovo“ dalį pratarmė ir argumentas.
IŠ GRIGALIAUS IX DEKRETALIJŲ.
TITULAS „APIE ERETIKUS“.
[Pateikiamas sąrašas su nuorodomis į Glosas: Ordinaria, Hostiensis, Ioan. And.]
1 sk. Dubius in fide.
2 sk. Qui alios.
3 sk. Firmissime tene.
4 sk. Fraternitatis tuae.
5 sk. Si quis Episcopus.
6 sk. Illos qui.
7 sk. Cum Christus.
8 sk. Sicut ait.
9 sk. Ad abolendam.
10 sk. Vergentis.
11 sk. Si adversus.
12 sk. Cum ex iniuncto.
13 sk. Excommunicamus I.
14 sk. Sicut in uno.
15 sk. Excommunicamus II.
16 sk. Absolutus.
IŠ DEKRETALIJŲ KNYGOS „LIBER SEXTUS“
TITULAS „APIE ERETIKUS“.
[Sąrašas su nuorodomis į Glosas: Ordinaria, Archidiaconus]
1 sk. Quoniam.
2 sk. Quicumque.
3 sk. Hoc.
4 sk. Super eo.
5 sk. In fidei.
6 sk. Praesidentes.
7 sk. Cum contumacia.
8 sk. Accusatus.
9 sk. Statutum.
10 sk. Ne aliqui.
11 sk. Ut officium.
12 sk. Ut commissi.
13 sk. Contra Christianos.
14 sk. Decrevit.
15 sk. Statutum.
16 sk. Inquisitores.
17 sk. Per hoc.
18 sk. Ut inquisitionis.
19 sk. Cum secundum.
20 sk. Statuta quaedam.
IŠ CLEMENTINAE
TITULAS „APIE ERETIKUS“.
1 sk. Multorum.
2 sk. Nolentes.
3 sk. Ad nostram.
[Glosos: Ordinaria ir Paulo de Leazaris]
KETURIOLIKA DEKRETALIJŲ
Iš įvairių „Liber Sextus“ ir „Clementinae“ titulų.
Iš „Clementinae“, tit. „Apie palūkanas“.
Vienintelis sk. Ex gravi.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie kanoninį apsivalymą“.
10 sk. Inter sollicitudines.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie prezumpcijas“.
14 sk. Litteras vestras.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie penitenciją“.
13 sk. Gravem.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie žodžių reikšmę“.
13 sk. Super quibusdam.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie deleguotojo pareigas ir galią“.
31 sk. Sane quia.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie ekskomunikos nuosprendį“.
49 sk. Noverit fraternitas.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie liudytojus ir liudijimus“.
56 sk. Clamor.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie žodžių reikšmę“.
16 sk. Quaerenti.
Iš „Clementinae“, tit. „Apie žodžių reikšmę“.
2 sk. Saepe contingit.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie kaltinimą, inkviziciją ir pranešimą“.
24 sk. Qualiter & quando.
Iš „Liber Sextus“, tit. „Apie bausmes“.
2 sk. Degradatio.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie klastą ir contumacia (nepaklusnumą teismui)“.
8 sk. Veritatis.
Iš Dekretalijų, tit. „Apie žodžių reikšmę“.
17 sk. Novimus.
KETURIOS EKSTRAVAGANCIJOS
Benedikto XI ir Jono XXII, tinkančios Inkvizicijos pareigoms.
1 sk. Ex eo. Benediktas XI.
2 sk. Cum Matthaeus. Jonas XXII.
3 sk. Vas electionis. Jonas XXII.
Benedictus Deus. Benediktas XI.
DEŠIMT APAŠTALIŠKŲJŲ LAIŠKŲ
įvairių aukščiausiųjų pontifikų, kuriuose Inkvizitoriams suteikiamos didelės ir gausios privilegijos ir išsprendžiama daugybė abejonių, susijusių su Inkvizicijos tarnyba.
Praecunctis I. Urbonas IV.
Praecunctis II. Klemensas IV.
Ne inquisitionis. Urbonas IV.
Ut negotium. Urbonas IV.
Olim ex parte. Urbonas IV.
Consultus fu. (galbūt fuit arba foret). Urbonas IV.
Noverit universitas. Aleksandras IV.
Catholicae fidei. Klemensas IV.
Cum negotium. Inocentas IV.
Negotia catholica. Grigalius XI.
ORDINARINĖ GLOSA virš Grigaliaus IX Dekretalijų, tit. „Apie eretikus“, apimanti šešiolika skyrių, kaip aukščiau.
Kardinolo Henriko Hostiečio glosa toms pačioms Dekretalijoms.
Ioan. Andreae glosa toms pačioms.
Ordinarinė glosa virš „Liber Sextus Decretalium“, tit. „Apie eretikus“, apimanti dvidešimt skyrių, kaip aukščiau.
Gvido de Baysio, Bolonijos Archidiakono, glosa tiems patiems „Liber Sextus“ skyriams.
Ordinarinė glosa virš „Clementinae“, tit. „Apie eretikus“, apimanti tris skyrius, kaip aukščiau.
Paulo de Leazaris glosa virš sk. Illos.
IŠTARUKOS IŠ TARAGONOS SUSIRINKIMO Inkvizicijos pareigoms dėl eretiško sugedimo.
Apie dogmatizuojančius eretikus, grįžusius (relapsus) į ereziją, bendraujančius su eretikais, prisipažinusius (kunigus ir ekskomunikuotuosius), ką daryti.
Atgailų forma.
PENKIASDEŠIMT AŠTUONI KLAUSIMAI
apie eretišką sugedimą, susiję su Inkvizicijos pareigomis.
1 klausimas. Apie erezijos pavadinimą.
2 klausimas. Apie eretišką teiginį arba straipsnį.
3 klausimas. Ar klaida ir erezija teisėje yra tas pats.
4 klausimas. Apie senųjų filosofų klaidas.
5 klausimas. Apie paties Kristaus pasmerktas klaidas.
6 klausimas. Apie pasmerktas erezijas, minimas Dekretuose, ir apima sk. Quidam autem (24, q. 3) ir sk. Ego Berengarius (de consec. dist. 2).
7 klausimas. Apie erezijas, pasmerktas Dekretalijose, „Liber Sextus“ ir „Clementinae“.
8 klausimas. Apie erezijas, pasmerktas Ekstravagancijose.
9 klausimas. Apie erezijas, Romos Pontifikų pasmerktas po jų autorių mirties.
Būtent: Petro Jono [Olivio].
Mykolo iš Čezenos.
Jono iš Parmos.
Raimundo Lulijaus.
10 klausimas. Apie erezijas, pasmerktas Aragono Inkvizitorių Pono Popiežiaus įsakymu.
11 klausimas. Apie erezijas, pasmerktas Aragono Inkvizitorių be aiškaus Popiežiaus įsakymo.
Būtent: Arnaldo de Vilanovos.
Petro Olerijaus.
Brolio Bonanato, eretiko.
Durando iš Baldako, eretiko.
Brolio Bonanato, begardų vado Katalonijoje.
Jokūbo Justo, eretiko.
Berengarijaus.
Mikalojaus iš Kalabrijos.
Baltramiejaus Genujiečio.
Brolio Arnaldo Montanero.
12 klausimas. Apie pseudoapaštalų erezijas Lombardijoje.
Dulčino ir Gerardo erezijos.
Honorijaus IV laiškas, kuriuo pasmerkiama pseudoapaštalų sekta.
13 klausimas. Apie manichėjų, kilusių Italijoje, erezijas.
Šventojo Petro Kankinio istorija.
14 klausimas. Apie valdensų erezijas.
15 klausimas. Apie begardų ir beginių erezijas.
Jono XXII Ekstravagancija Sancta Romana apie jų gyvenimą.
Jono XXII Ekstravagancija Quia quorundam.
Kita Jono XXII konstitucija Quia nonnumquam.
16 klausimas. Apie Henriko iš Seno klaidas.
Jono XXII Ekstravagancija Gloriosam Ecclesiam.
Jono XXII Ekstravagancija Sancta Romana.
17 klausimas. Apie Liudviko Bavaro prieštaravimus prieš Joną XXII, su atsakymais į juos.
18 klausimas. Apie graikų klaidas.
19 klausimas. Apie totorių klaidas.
20 klausimas. Apie turkų klaidas.
21 klausimas. Apie saracėnų klaidas.
22 klausimas. Apie žydų klaidas.
23 klausimas. Apie eretiškas arba apokrifines knygas, apie kurias rašoma Dekretuose.
24 klausimas. Apie knygas, pasmerktas Dekretalijose.
25 klausimas. Apie knygas, pasmerktas Ekstravagancijose.
26 klausimas. Apie knygas, pasmerktas įvairių Romos Pontifikų.
Popiežiaus Grigaliaus XI bulė Conservationi, kuria pasmerkiama dvidešimt Raimundo Lulijaus tomų, o kiti jo darbai uždraudžiami.
27 klausimas. Apie knygas, pasmerktas specialiu Pono Popiežiaus įsakymu.
28 klausimas. Apie knygas, pasmerktas Aragono Inkvizitorių.
29 klausimas. Apie knygas, pasmerktas Italijoje ir Galijoje (Prancūzijoje).
30 klausimas. Apie žodžio „eretikas“ galią (reikšmę).
31 klausimas. Keliais būdais teisėje kas nors vadinamas eretiku.
32 klausimas. Kas tiesiogiai ir tikrai vadinamas eretiku.
33 klausimas. Apie eretikus, tiek viešus, tiek slaptus.
34 klausimas. Apie eretikus, teigiančius ir neigiančius.
35 klausimas. Apie priežastis, dėl kurių apskritai kai kurie vadinami eretikais.
36 klausimas. Apie eretikus, pasmerktus visoje kanonų teisėje.
37 klausimas. Apie eretikus, pažymėtus civilinėje teisėje.
38 klausimas. Apie eretikus, pasmerktus Romos Kurijoje ir už jos ribų; Popiežiaus delegatai.
39 klausimas. Kas turi būti vadinami panašiais į eretikus.
40 klausimas. Apie neatgailaujančius, atgailaujančius ir recidyvistus (relapsus) eretikus.
41 klausimas. Apie piktžodžiavimus.
42 klausimas. Apie burtininkus ir raganius (divinatoribus).
43 klausimas. Apie šaukiančius demonus.
Jono XXII Ekstravagancija Super illius prieš magus ir magiškus prietarus.
44 klausimas. Apie krikščionis, pereinančius ir grįžtančius į žydų apeigas.
Mikalojaus IV Ekstravagancija Turbato corde.
45 klausimas. Apie krikščionis, pereinančius į saracėnų apeigas.
Grigaliaus XI Ekstravagancija Admodum.
46 klausimas. Apie netikintįjį ir nusikalstantį prieš krikščionių tikėjimą, ar jis pavaldus Inkvizitorių jurisdikcijai.
Popiežiaus dekretas dėl įkalinto žydo perdavimo Inkvizitoriui.
47 klausimas. Apie ekskomunikuotuosius, su užsispyrusia dvasia išbūnančius ekskomunikoje vienerius metus.
48 klausimas. Apie schizmatikus.
49 klausimas. Apie apostatus.
50 klausimas. Apie eretikų tikinčiuosius (credentibus).
51 klausimas. Apie eretikų priėmėjus (receptatoribus).
52 klausimas. Apie eretikų gynėjus (defensoribus).
53 klausimas. Apie eretikų rėmėjus (fautoribus).
54 klausimas. Apie trukdytojus Inkvizicijos pareigoms.
55 klausimas. Apie įtariamuosius erezija.
56 klausimas. Apie didelio įtarimo erezija atvejus, išreikštus teisėje.
57 klausimas. Apie apšmeižtuosius (diffamatis) dėl erezijos.
58 klausimas. Apie recidyvistus (relapsis – grįžusius į ereziją).
TREČIOJI VADOVO DALIS
YRA APIE INKVIZICIJOS TARNYBOS PRAKTIKĄ.
kurioje iš eilės yra šie dalykai.
Į Trečiąją Mikalojaus Eimeriko „Inkvizitorių vadovo“ dalį pratarmė ir argumentas.
APIE BŪDĄ pradėti procesą tikėjimo bylose.
Ką turi daryti naujai paskirtas Inkvizitorius.
Pasaulietiniam valdovui skirto laiško forma, kurį turi gauti naujai paskirtas Inkvizitorius.
Laiško forma pasaulietiniams pareigūnams pakviesti, kad pasirodytų prieš Inkvizitorių.
Laiško forma pasaulietiniams pareigūnams pareikalauti, kad duotų priesaiką.
Kanoninės priesaikos gynant Bažnyčią ir kovojant su eretišku sugedimu davimo forma.
Laiško forma pareikalauti ir įspėti pasaulietinius pareigūnus duoti priesaiką, grasinant ekskomunika.
Forma paskelbti minėtus pareigūnus ekskomunikuotais.
Forma atleisti minėtus [asmenis] nuo ekskomunikos nuosprendžio.
Forma paskelbti minėtus pareigūnus atleistais nuo ekskomunikos.
Laiško forma pasunkinti minėtus [asmenis] (bausmę), užgesinus žvakes ir skambant varpams.
Forma ekskomunikuoti dalyvaujančius su minėtais miestų ar vietovių valdytojais.
Forma uždėti miestui ar vietovei bažnytinį interdiktą, nes jo valdytojai nenorėjo prisiekti ir t.t.
Forma paskelbti, kad tokiam miestui ar vietovei uždėtas bažnytinis interdiktas.
Forma išteisinti minėtus pareigūnus ir panaikinti interdiktą.
Forma paskelbti, kad miestą ar vietovę valdantys yra atleisti nuo ekskomunikos, o interdiktas panaikintas.
Forma pasunkinti minėtus ekskomunikuotus pareigūnus ir atimti iš jų viešąsias pareigas.
Forma paskelbti, kad iš tokių atimtos viešosios pareigos.
APIE VIKARO arba Komisaro PASKYRIMĄ.
Specialaus Komisaro paskyrimo forma.
Kita forma tam pačiam tikslui.
Laiško forma paskirti du Komisarams kartu, kad jie veiktų lygiagrečiai ir kartu.
Kita antra forma tam pačiam.
Forma Inkvizitoriui paskirti Generalinį Vikarą visoje provincijoje.
Kita antra forma paskirti Generalinį Vikarą visoje provincijoje.
Kiti Vikarų paskyrimo būdai.
APIE GENERALINĮ PAMOKSLĄ, kurį turi sakyti Inkvizitorius.
Laiškų forma paskelbti generalinį pamokslą.
Kita forma tam pačiam.
Forma įspėjimams generaliniame pamoksle apie eretikų atskleidimą.
Antra forma tam pačiam.
PO EDIKTO PASKELBIMO, ką turi daryti Inkvizitorius.
Apie savo noru ateinančius malonės metu ir savo nusikaltimą Inkvizitoriui atskleidžiančius.
Apie pranešimų priėmimo būdą.
Forma užrašyti liudytojų parodymus Memorialo (atmintinės) būdu.
Ką daryti pasibaigus malonės laikui.
APIE PIRMĄJĮ BŪDĄ vykdyti tikėjimo bylą per kaltinimą.
APIE ANTRĄJĮ BŪDĄ vykdyti tikėjimo bylą per pranešimą.
APIE TREČIĄJĮ BŪDĄ vykdyti tikėjimo bylą per inkvizicijos (tyrimo) kelią.
APIE BŪDĄ tęsti ir toliau vykdyti procesą tikėjimo byloje.
Būdas tęsti procesą per kaltinimą.
Liudytojų egzaminavimo forma.
Būdas apklausti kaltinamąjį.
Būdas tęsti procesą per pranešimą.
Būdas tęsti procesą per Inkviziciją.
Forma egzaminuoti liudytojus dėl kažkieno, apšmeižto dėl erezijos, reputacijos (fama).
Kokie asmenys turi dalyvauti egzaminuojant liudytojus ir įskundėjus tikėjimo byloje.
Ką Inkvizitoriai turi stebėti egzaminuodami eretikus.
APIE DEŠIMT ERETIKŲ BŪDŲ, kuriais jie stengiasi paslėpti savo klaidas.
Dešimt Inkvizitorių atsargumo priemonių prieš eretikų išsisukinėjimus ir apgaules.
APIE ŽENKLUS IR IŠORINES NUORODAS, pagal kurias galima atpažinti įvairių sektų eretikus.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami pseudoapaštalai eretikai.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami manichėjai eretikai.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami valdensai eretikai.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami beginai arba begardai, arba fratičeliai eretikai.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami eretikai, grįžtantys prie judaizmo.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami nekromantai eretikai.
Žydų potvarkis, padarytas kunigaikščio vardu.
APIE TAI, kas gali prailginti ir uždelsti tikėjimo procesą.
Apie liudytojų dauginimą.
Apie kaltinamųjų gynybą.
ŠEŠI BŪDAI perduoti proceso kopiją įtariamajam erezija, nuslėpus įskundėjų vardus.
Apie Inkvizitoriaus nušalinimą (recusatio).
Apie apeliaciją dėl Inkvizitoriaus.
Jei Inkvizitorius padarė nepataisomą žalą, ką jis turi daryti.
Forma duoti neigiamus „apaštalus“ (apeliacinius raštus).
Kita forma suteikti neigiamus „apaštalus“ apeliantui.
Forma suteikti teigiamus „apaštalus“ apeliantui.
Kita trumpesnė forma tam pačiam.
KAD Inkvizitoriai neturi užtrukti Romos Kurijoje.
Kokia žala kyla dėl Inkvizitorių nebuvimo.
APIE KALTINAMŲJŲ NEBUVIMĄ ir pabėgimą.
Forma pakviesti nesantįjį (ne pabėgusį), kai jis įtariamas ar įskųstas dėl eretiško sugedimo.
Taip pat kita forma tam pačiam tikslui.
Forma pareikalauti atskirai arba kartu diecezinio (vyskupo) arba Inkvizitoriaus, į kurių jurisdikciją pabėgęs (arba nepabėgęs) įtariamasis erezija persikėlė, kad jį grąžintų Inkvizitoriui, nuo kurio pabėgo, arba kurio jurisdikcijoje nusikalto.
Kita forma tam pačiam.
Praktika pakviesti ką nors pagal formą su contumacia (nepaklusnumu).
Forma pakviesti ką nors pabėgusį, kad per tam tikrą laiką pasirodytų prieš Inkvizitorių atsakyti dėl katalikų tikėjimo, ir ekskomunikuoti jį, jei nepasirodys per paskirtą laiką.
Kita forma tam pačiam.
Forma pakviesti ką nors pabėgusį, kuris turėjo atlikti abiuraciją (atsižadėjimą), kad atvyktų per tam tikrą laiką viešai atlikti minėtą atsižadėjimą, ir ekskomunikuoti jį, jei to nepadarys.
Kita forma tam pačiam.
Forma paskelbti ekskomunikuotu tą, kuris pakviestas atsakyti dėl tikėjimo arba atlikti atsižadėjimą, nenorėjo pasirodyti.
Kita forma tam pačiam.
KAIP IR KOKIU BŪDU procesas tikėjimo byloje turi būti užbaigtas, ir septyni būdai tinkamai užbaigti procesą tikėjimo byloje.
APIE PIRMĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą, kai kaltinamasis turi būti išteisintas.
Forma išteisinti įtariamąjį eretišku sugedimu, kai prieš jį teisėtai nieko neįrodoma.
Kita forma tam pačiam.
APIE ANTRĄJĮ BŪDĄ užbaigti procesą tikėjimo byloje per kanoninį apsivalymą (purgatio canonica).
Kanoninio apsivalymo forma, skirta apšmeižtajam.
Kanoninio apsivalymo forma, kurią turi atlikti apšmeižtasis dėl erezijos.
APIE TREČIĄJĮ BŪDĄ užbaigti procesą tikėjimo byloje per kankinimus.
Tarpinio nuosprendžio (sententia interlocutoria) forma, norint pavesti ką nors klausinėjimams ir kankinimams.
Labai tiksli instrukcija dėl kaltinamųjų klausinėjimų.
APIE KETVIRTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą per atsižadėjimą (abiuratio) dėl lengvo įtarimo.
Forma pasirengti viešam atsižadėjimui.
Forma atsižadėti erezijos, kai kaltinamasis yra lengvai įtariamas.
Forma paskelbti nuosprendį arba paskirti atgailą tam, kuris atsižadėjo kaip lengvai įtariamas.
APIE PENKTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą per atsižadėjimą dėl didelio (vehementi) įtarimo.
Forma pasirengti erezijos atsižadėjimui tam, kuris yra labai įtariamas erezija.
Forma atsižadėti erezijos, kai kaltinamasis yra labai įtariamas.
Forma nuteisti tą, kuris atsižadėjo kaip labai įtariamas.
APIE ŠEŠTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą smarkiai (violenter) įtariamo atveju.
Forma pasirengti erezijos atsižadėjimui tam, kuris yra smarkiai įtariamas erezija.
Forma atsižadėti erezijos, kai kaltinamasis yra smarkiai įtariamas.
Forma nuteisti tą, kuris atsižadėjo kaip smarkiai įtariamas.
Forma visiškai atsižadėti visų erezijų tam, kuris buvo laikomas smarkiai (violenter) įtariamas erezija.
Forma atleisti nuo ekskomunikos.
Forma paskelbti nuosprendį arba paskirti atgailą tam, kuris buvo laikomas smarkiai įtariamas erezija.
APIE SEPTINTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą per kanoninį apsivalymą ir atsižadėjimą.
Forma pasirengti kanoniniam apsivalymui ir atsižadėjimui tam, kuris yra apšmeižtas arba kitaip įtariamas eretišku sugedimu.
Kanoninio apsivalymo forma, kurią turi atlikti apšmeižtasis dėl erezijos.
Forma atsižadėti erezijos tam, kuris yra apšmeižtas ir įtariamas erezija, ir t.t.
Forma paskelbti nuosprendį arba paskirti atgailą apšmeižtajam dėl erezijos ir įtariamajam, ir t.t.
APIE AŠTUNTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą per atsižadėjimą, kurį turi atlikti atgailaujantis eretikas.
Forma pasirengti atsižadėjimui tam, kuris pagal savo paties prisipažinimą yra sugautas erezijoje ir atgailauja, bet dar nėra recidyvistas (grįžęs į ereziją).
Raštelio forma, skaitoma viešai, kurioje surašytas nusikaltimas to, kuris turi atsižadėti erezijos.
Forma atsižadėti visų erezijų tam, kuris pagal savo paties prisipažinimą yra sugautas erezijoje ir atgailauja, ir dar nėra recidyvistas.
Nuosprendžio forma prieš tą, kuris atsižadėjo kaip atgailaujantis eretikas.
APIE DEVINTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą atgailaujančio recidyvisto atveju.
Forma paskelbti nuosprendį prieš tą, kuris grįžo į ereziją, bet atgailauja, ir kuris kaip recidyvistas perduodamas pasaulietiniam teismui.
APIE DEŠIMTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą pasmerkiant neatgailaujantį ir ne recidyvistą eretiką.
Forma perduoti užsispyrusį eretiką, bet ne recidyvistą, pasaulietiniam teismui.
APIE VIENUOLIKTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą pasmerkiant neatgailaujantį eretiką recidyvistą.
Forma palikti arba perduoti neatgailaujantį eretiką recidyvistą pasaulietinei valdžiai.
Galutinio nuosprendžio turinis, paskelbtas prieš Jeronimą Prahiškį.
APIE DVYLIKTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą pasmerkiant asmenį, įrodytą esant eretiku, bet atkakliai tai neigiantį.
Forma nubausti ir pasmerkti netikrus liudytojus arba klastotojus, piktybiškai primetančius nekaltajam eretiško sugedimo nusikaltimą.
Forma perduoti arba palikti pasaulietinei valdžiai tą, kuris teisėtais liudytojais įrodytas esąs eretikas, bet atkakliai laikosi neigimo, nors ir išpažįsta katalikų tikėjimą.
APIE TRYLIKTĄJĮ BŪDĄ užbaigti tikėjimo procesą pasmerkiant asmenį, įrodytą esant eretiku, bet dėl nepaklusnumo (contumaciter) nesantį arba pabėgusį.
Forma pakviesti įrodytą eretiką, kuris yra pasitraukęs arba pabėgęs ir nepaklūsta, išklausyti nuosprendžio.
Forma žodžiu degraduoti (atimti dvasininko luomą) nesantįjį, kuris turi būti pasmerktas kaip neatgailaujantis.
Forma paskelbti nuosprendį prieš nesantįjį arba pabėgusį, paskelbiant jį neatgailaujančiu eretiku.
ŠIMTAS TRISDEŠIMT KLAUSIMŲ
apie Inkvizicijos pareigų praktiką, tinkančių toms pačioms pareigoms.
1 klausimas. Apie Inkvizitoriaus sąlygas (reikalavimus).
2 klausimas. Apie Inkvizitoriaus amžių.
APIE INKVIZITORIAUS PASKYRIMĄ.
3 klausimas. Apie Inkvizitorių valdžios autorių.
4 klausimas. Ar Inkvizitorius yra ordinarinis, ar deleguotas teisėjas.
5 klausimas. Apie Vyskupo ir Inkvizitoriaus palyginimą.
6 klausimas. Kieno delegatas yra Inkvizitorius, paskirtas savo ordino prelatų.
APIE INKVIZITORIAUS NUŠALINIMĄ.
7 klausimas. Ar mirus Romos Pontifikui baigiasi Inkvizitoriaus valdžia.
8 klausimas. Ar mirus prelatui, paskyrusiam Inkvizitorių, baigiasi Inkvizitoriaus valdžia.
9 klausimas. Kas gali nušalinti Inkvizitorių iš pareigų.
10 klausimas. Ar Inkvizitoriai gali būti nušalinti vien tik savo prelatų valia.
11 klausimas. Ar prelatai gali įsakyti Inkvizitoriams, kad šie susilaikytų nuo pareigų vykdymo.
12 klausimas. Ar Inkvizitoriai privalo atsiskaityti ordino prelatams už tai, kas susiję su jų pareigomis.
APIE INKVIZITORIAUS KOMISARO PASKYRIMĄ.
13 klausimas. Ar Inkvizitorius gali pasiskirti sau vikarą.
14 klausimas. Ar Inkvizitoriaus vikarai turi būti skiriami tik jo paties, o ne jo prelatų.
15 klausimas. Ar Inkvizitorius gali pilnai perduoti savo įgaliojimus kitam.
16 klausimas. Apie Inkvizitoriaus vikaro amžių ir sąlygas.
APIE INKVIZITORIAUS KOMISARO NUŠALINIMĄ.
17 klausimas. (Apie tą patį).
APIE INKVIZICIJOS NOTARO PASKYRIMĄ.
18 klausimas.
19 klausimas. Ar Inkvizitorius gali priversti dvasininkus ir kitus tinkamus asmenis vykdyti notaro pareigas.
APIE INKVIZITORIAUS PADĖJĖJUS (SOCIUS).
20 klausimas.
APIE INKVIZITORIAUS, JO PADĖJĖJŲ IR NOTARIJŲ EKSKOMUNIKĄ.
21 klausimas. Ar Inkvizitorius ir jo notarijai gali būti ekskomunikuoti Apaštalų Sosto delegatų.
22 klausimas. Ar Inkvizitorius, neužsitraukdamas ekskomunikos, gali kreiptis į ekskomunikuotus pasaulietinius valdovus.
23 klausimas. Ar Inkvizitorius ir jo padėjėjas gali vienas kitą atleisti nuo ekskomunikos.
24 klausimas. Kokiais atvejais Inkvizitoriai užsitraukia Popiežiui rezervuotą ekskomuniką.
PRIEŠ KĄ GALI VEIKTI INKVIZITORIUS.
25 klausimas. Ar Inkvizitorius ar kas nors kitas gali veikti prieš Popiežių, sugautą erezijoje.
26 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš Popiežiaus pareigūnus.
27 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš Vyskupus.
28 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš egzemptinius (nuo vietos vyskupo valdžios atleistus) vienuolius.
29 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš kunigus.
30 klausimas. Ar Vyskupas arba Inkvizitorius gali veikti prieš kitą Inkvizitorių.
31 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš Karalius ir visus pasauliečius be išimties.
32 klausimas. Ar Inkvizitorius gali priversti miestų valdytojus prisiekti ginti Bažnyčią nuo eretikų.
33 klausimas. Apie priesaiką, kurią turi duoti pasaulietiniai valdovai Inkvizicijos pareigų pradžioje dėl eretikų išnaikinimo.
34 klausimas. Ar Inkvizitorius gali priversti atšaukti įstatymą, trukdantį Inkvizicijos pareigoms.
35 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš pasaulietinius valdovus, atsisakančius suteikti reikiamą pagalbą.
36 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš trukdančius jo pareigoms.
37 klausimas. Ar Inkvizitorius kokiu nors atveju gali sutramdyti atlaidų rinkėjus (quaestuarios).
38 klausimas. Ar Inkvizitorius gali uždrausti pasauliečiams diskutuoti apie tikėjimą.
39 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš advokatus ir notarus, ginančius eretikus.
40 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš tuos, kurie sąmoningai laidoja eretikus šventoje vietoje.
41 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš atsisakančius prisiekti tikėjimo byloje ir t.t.
42 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš įskųstuosius, kurie kalba apie ką kita ir t.t.
43 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš mirusiuosius.
44 klausimas. Ar Inkvizitorius gali veikti prieš piktžodžiautojus, burtininkus, nekromantus ir t.t.
45 klausimas. Prieš ką apskritai Inkvizitorius gali veikti pagal savo pareigas.
APIE PROCESO VYKDYMO BŪDĄ.
46 klausimas. Ar keli Inkvizitoriai, deleguoti toje pačioje provincijoje, gali veikti vienas be kito.
47 klausimas. Ar Inkvizitorius be Vyskupo, ir Vyskupas be Inkvizitoriaus gali veikti.
48 klausimas. Ar galutinis nuosprendis įskųstajam gali būti paskelbtas Vyskupo be Inkvizitoriaus, ir atvirkščiai.
49 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali veikti vienam iš jų nesant, kai jie negali arba nenori susirinkti į tą pačią vietą.
50 klausimas. Ką daryti, kai Vyskupas ir Inkvizitorius nesutaria.
51 klausimas. Apie procesų apsikeitimą tarp Vyskupo ir Inkvizitoriaus.
52 klausimas. Kada Vyskupas ir Inkvizitorius laikomi veikiantys atskirai.
53 klausimas. Kada turi būti atliekamas procesų apsikeitimas: viduryje ar pabaigoje.
54 klausimas. Ar tikėjimo bylose galima veikti supaprastintai, be formalumų (de plano) ir t.t.
55 klausimas. Apie žodžių „veikti sumariškai, paprastai ir be formalumų“ (ordinarinio teismo procedūrų) supratimą.
56 klausimas. Ar Inkvizitorius gali turėti ginkluotą palydą.
57 klausimas. Ar Inkvizitorius gali šauktis pasaulietinės valdžios pagalbos.
APIE INKVIZITORIAUS KALĖJIMĄ.
58 klausimas. Ar Inkvizitorius gali turėti nuosavą kalėjimą.
59 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali turėti bendrą kalėjimą, ir apie kalėjimo sargus.
60 klausimas. Apie Notarų ir kalėjimo sargų priesaiką.
APIE KLAUSINĖJIMUS IR KANKINIMUS.
61 klausimas. (Apie tą patį).
APIE LIUDYTOJUS Inkvizicijos byloje.
62 klausimas. Ar Inkvizitorius gali priversti liudytojus liudyti.
63 klausimas. Ar Inkvizitorius turi vienas su notaru egzaminuoti liudytojus arba kaltinamąjį.
64 klausimas. Ar ekskomunikuotieji ir nusikaltimo bendrininkai gali būti priimti liudytojais tikėjimo byloje.
65 klausimas. Ar priesaikos laužytojai gali būti priimti liudytojais tikėjimo byloje.
66 klausimas. Ar turintys blogą vardą (infames) ir nusikaltėliai gali būti priimti liudytojais tikėjimo byloje.
67 klausimas. Ar mirtini priešai gali būti priimti liudyti ir t.t.
68 klausimas. Ar eretikas turi būti priimtas liudytoju prieš tikintįjį.
69 klausimas. Ar eretikų liudijimas priimamas prieš eretiką.
70 klausimas. Ar žmona, sūnūs ir šeimos nariai turi būti priimti liudytojais už arba prieš įskųstuosius erezija.
71 klausimas. Ar norint ką nors pasmerkti dėl erezijos reikia daugiau nei dviejų liudytojų.
72 klausimas. Ar remiantis daugelio pavienių liudytojų parodymais galima ką nors pasmerkti.
73 klausimas. Ar Inkvizitorius gali kankinti liudytojus, jei jie būtų pagauti meluojant, ir nubausti.
74 klausimas. Ar Inkvizitorius gali pakviesti ir atvesdinti iš vyskupijos į vyskupiją liudytojus bei įskųstuosius.
75 klausimas. Ar liudytojų ir pranešėjų vardai turi būti viešai paskelbti įskųstiesiems.
76 klausimas. Kokia bausmė užsitraukiama, jei neteisėtai paskelbiami arba nuslepiami liudytojų vardai ir t.t.
APIE EKSPERTUS IR ADVOKATUS, būtinus Inkvizicijos pareigoms.
77 klausimas. Ar Inkvizitorius gali sušaukti ekspertus patarimui.
78 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius nuosprendį turi skelbti pasitarę su ekspertais.
79 klausimas. Ar visas procesas turi būti išaiškintas teisės ekspertams.
80 klausimas. Ar liudytojų vardai turi būti atskleisti patarėjams.
81 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali įpareigoti patarėjus laikytis paslapties.
82 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali vienas kitą ekskomunikuoti dėl atskleistos paslapties.
83 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius privalo laikytis paslapties, kurią nurodo kitiems.
APIE STATUTUS ir konstitucijas Inkvizicijos pareigoms.
84 klausimas. Ar ankstesni indultai ir privilegijos, suteiktos Inkvizitoriams, yra atšauktos vėlesnėmis konstitucijomis.
85 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius kartu gali aiškinti statutus prieš eretikus.
86 klausimas. Ar Inkvizitorius pats vienas gali dviprasmiškuose žodžiuose aiškinti minėtus statutus.
APIE ĮTARIAMUOSIUS EREZIJA ir apšmeižtuosius.
87 klausimas. Ar įtariamasis erezija turi būti verčiamas atsižadėti.
88 klausimas. Ar apšmeižtajam dėl erezijos turi būti paskirtas kanoninis apsivalymas.
89 klausimas. Keliais ir kokiais būdais teisėje kas nors turi būti laikomas sugautu eretiškame sugedime.
APIE SUGAUTĄ EREZIJOJE, bet atgailaujantį.
90 klausimas. Ar sugautas erezijoje ir dėl to suimtas, turi būti paleistas už užstatą.
91 klausimas. Ar sugautas erezijoje, ne recidyvistas, norintis sugrįžti, turi būti priimtas atsižadėjimui ir gailestingumui.
92 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali atleisti nuo ekskomunikos atgailaujantį eretiką.
93 klausimas. Ar atgailaujantis eretikas turi būti nuteistas kalėti iki gyvos galvos.
94 klausimas. Ar nuteistas kalėti iki gyvos galvos eretikas turi būti degraduotas, jei jis dvasininkas.
95 klausimas. Ar atgailaujančiam eretikui be kalėjimo bausmės turi būti paskirta kokia nors kita išganinga atgaila.
96 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali dispeansuoti (sušvelninti bausmę) nuteistajam kalėti ir kitoms bausmėms.
97 klausimas. Ar Vyskupas ir Inkvizitorius gali veikti prieš neatliekančius paskirtų atgailų ir t.t.
APIE NEATGAILAUJANČIUS ir Recidyvistus.
98 klausimas. Ar neatgailaujantis eretikas turi būti nedelsiant perduotas pasaulietiniam teismui.
99 klausimas. Ar atgailaujantis eretikas, bet recidyvistas (grįžęs į ereziją), turi būti perduotas pasaulietiniam teismui ir t.t.
100 klausimas. Ar bažnytiniai sakramentai turi būti atsakyti atgailaujančiam recidyvistui ir t.t.
101 klausimas. Apie būdą perduoti neatgailaujantį eretiką arba recidyvistą pasaulietiniam teismui.
102 klausimas. Apie užtarimą (intercessio) už tą, kuris perduodamas pasaulietiniam teismui.
APIE PINIGINES BAUSMES.
103 klausimas. Ar Inkvizitorius gali skirti pinigines baudas.
104 klausimas. Ar Inkvizitorius gali reikalauti išlaidų padengimo iš tiriamųjų.
105 klausimas. Ar Inkvizitorius privalo atsiskaityti Vyskupui už gautas lėšas išlaidoms ir t.t.
106 klausimas. Ar Vyskupas gali reikalauti išlaidų padengimo iš tiriamųjų ir t.t.
107 klausimas. Ar Vyskupas gali reikalauti dalies pajamų iš turto, konfiskuoto Inkvizicijos teisme.
108 klausimas. Iš kur turi būti pasirūpinta Inkvizitoriumi jo išlaidoms ir tarnautojų atlyginimams.
APIE ERETIKŲ TURTO KONFISKAVIMĄ.
109 klausimas. Ar atgailaujančių eretikų (ne recidyvistų) turtas yra konfiskuotas ar konfiskuotinas.
110 klausimas. Ar neatgailaujančių eretikų arba recidyvistų turtas turi būti konfiskuojamas Vyskupo ir Inkvizitoriaus ir t.t.
111 klausimas. Ar dėl vyrų erezijos žmonų kraičiai turi būti konfiskuojami.
112 klausimas. Apie mirusių eretikų turto konfiskavimą.
APIE ERETIKŲ, jų tikinčiųjų, priėmėjų, rėmėjų ir gynėjų BAUSMES.
113 klausimas. Apie orumo (titulų), bažnytinių beneficijų ir viešųjų pareigų atėmimą, skiriamą dėl erezijos.
114 klausimas. Apie minėto atėmimo išplėtimą eretikų palikuonims.
115 klausimas. Ar per motinos liniją, kaip ir per tėvo, šios rūšies bausmės pereina palikuonims.
116 klausimas. Ar sūnų emancipacija (atskyrimas) nuo tėvų eretikų turi būti pripažįstama galiojančia.
117 klausimas. Ar eretikų tikintiesiems ir t.t. yra uždrausta apeliacijos teisė.
118 klausimas. Ar sąmoningai laidojantys eretikų kūnus šventoje vietoje gali būti nubausti Inkvizitoriaus.
119 klausimas. Ar pavaldiniai yra atleisti nuo ištikimybės skolos savo valdovams, kurie puolė į ereziją.
120 klausimas. Ar eretikų priėmėjų, gynėjų ir t.t. paveldėtojai gali būti priversti įvykdyti atgailą, paskirtą priėmėjams.
121 klausimas. Ar sūnūs arba paveldėtojai tų, kurie mirties patale paprašė būti paguosti eretikų, turi būti priimti į jų išteisinimą.
APIE EKSKOMUNIKUOTUOSIUS tikėjimo byloje ir jų atleidimą.
122 klausimas. Ar eretikai ir jų rėmėjai yra ekskomunikuoti ir gali būti atleisti Inkvizitorių.
123 klausimas. Kokią bausmę užsitraukia eretikų rėmėjai, jei užsispyrusia dvasia išbūna ekskomunikoje vienerius metus.
124 klausimas. Kokią bausmę užsitraukia ekskomunikuotieji tikėjimo byloje, išbūnantys taip metus.
125 klausimas. Ar tokie ekskomunikuotieji tikėjimo byloje gali būti atleisti Inkvizitoriaus.
126 klausimas. Ar Inkvizitorius gali dispeansuoti (leisti nukrypti nuo taisyklių) dėl nereguliarumo su minėtais ekskomunikuotaisiais.
APIE ATLAIDŲ GAVIMĄ dirbantiems tikėjimo labui.
127 klausimas. Ar Inkvizitorius gali suteikti atlaidus ateinantiems į jo pamokslą už tikėjimą.
128 klausimas. Ar Inkvizitorius gali suteikti atlaidus savo padėjėjams ir notarijams.
129 klausimas. Ar Inkvizitorius gali suteikti atlaidus kitiems, padedantiems jam pareigose ir teikiantiems pagalbą.
130 klausimas. Ar Inkvizitorius gauna visuotinius atlaidus mirties valandą.
131 klausimas. Ar „Ekstravagancijos” tikėjimo naudai ir Šventosios Tarnybos labui turi būti laikomasi.
PRIDĖTA DAUG APAŠTALIŠKŲJŲ LAIŠKŲ, tarnaujančių Šventosios Inkvizicijos pareigoms.
Taip pat Disputas apie tų pačių Apaštališkųjų laiškų galią, stiprybę, įrodymą ir naudą.
Taip pat įvairiapusis ir gausiausias dalykų bei žodžių Indeksas.
PABAIGA.
<…>
Sudarytas brolio MIKALOJAUS EIMERIKO, Pamokslininkų Brolių ordino nario, Šventosios Teologijos Magistro, Mūsų Pono Popiežiaus Kapeliono, ir Pono Karaliaus bei Aragono Inkvizitoriaus eretiškam sugedimui tirti.
Brolis Mikalojus Eimerikas, Pamokslininkų Brolių Ordino Šventosios Teologijos Magistras, nevertas Švenčiausiojo mūsų pono Popiežiaus Kapelionas ir eretiško sugedimo Inkvizitorius visose Šviesiausiojo Kunigaikščio Pono Aragono Karaliaus valdžiai pavaldžiose karalystėse ir žemėse, Šventojo Apaštalų Sosto specialiai deleguotas,
Gerbiamiems tėvams, to paties ordino broliams, Kristaus gelmėse mylimiems, visiems ir kiekvienam komisarams bei mūsų vikarams minėtose žemėse ir karalystėse, paskirtiems vykdyti šventojo Tikėjimo reikalus,
Sveikinimo ir karšta dvasia išrauti viso eretiško sugedimo dėmę.
Kadangi šventosios Inkvizicijos reikalus, tikinčiųjų bendruomenei itin būtinus prakeiktam ir bjauriam eretiškam sugedimui išrauti bei patvirtintai ir neginčijamai katalikiškajai tiesai įsodinti, kurie mums, Inkvizitoriui, ir jūsų gerbiamoms tėvystėms pavesti vykdyti minėtąja Apaštališkąja valdžia, dėl Aukščiausiųjų Pontifikų [dekretų], kanonų, katalikiškų Imperatorių [įstatymų], abiejų teisių, ekstravagancijų (papildomų popiežiaus dekretų), konstitucijų, taip pat jų aparatų bei glosų, Apaštališkųjų laiškų, kitų dvasinių ir pasaulietinių valdovų privilegijų bei indultų, ir Apaštalų Sosto legatų bei tos pačios Bažnyčios provincijų prelatų Inkvizitoriams skirtų patarimų, ir visų kitų reikalingų knygų, šen bei ten išblaškytų, stygiaus ir trūkumo vykdant minėtą tikėjimo reikalą, pasitaiko, kad [darbai] vienaip ar kitaip trukdomi arba greičiau vilkinami; arba (duok Dieve, kad taip nebūtų) jūsų tėvystėms vykdant inkvizicijas (tyrimus), rengiant procesus, skiriant atgailas, skelbiant nuosprendžius ir atliekant kitus su tuo susijusius, iš to kylančius ar atsirandančius veiksmus, vykdant tokį didį ir minėtą sunkų tikėjimo reikalą, tenka klaidžioti.
Ir kad vaisingos bei žydinčios Bažnyčios, sakau, Viešpaties Galybių vynuogyno, kurį pasodino Aukščiausiojo Tėvo dešinė, kurį to paties Tėvo Sūnus gausiai palaistė savo ir gyvybę teikiančio kryžiaus srove; kurį pati Šventoji Dvasia Globėja nuostabiomis ir neišreiškiamomis dovanomis giliai atnaujino; kurį visa nesuvokiama ir nepasiekiama Šventoji Trejybė gausiai apdovanojo įvairiomis privilegijomis, neištryptų miško šernas, kuris yra ir vadinamas bet kuriuo eretiku, niokodamas gausius tikėjimo vaisius ir įterpdamas eretiškus erškėčius į šakas; ir kad susisukusi gyvatė, nedoras mūsų žmonių giminės priešas, liejantis nuodus, kuris yra Šėtonas ir Velnias, neužkrėstų to paties Viešpaties vynuogyno šakų, įterpdamas į vaisius eretiško sugedimo nuodą.
Taip pat kad pačiame Viešpaties lauke, kuris yra katalikų liaudis, kurį išdirbti ir apsėti nužengė iš aukščiausių dangaus skliautų Dievo Tėvo Viengimis ir Pirmagimis: sėjo šventaisiais pamokslais, vaikščiojo per kaimus ir pilis, mokydamas ne be didelio nuovargio; išsirinko Apaštalus, vyrus tarsi darbininkus, ir pasamdė juos, duodamas amžinąjį atlygį, laukdamas jis pats, Dievo Sūnus, iš to lauko tą didžiąją paskutiniojo teismo dieną surinkti gausius pėdus ir per šventųjų angelų rankas sukrauti į dangaus kluoną; kad Samsono laputės, su kuriomis susipynusios yra asmenys su eretiška dėme ir sugedimu, turinčios skirtingus veidus, bet ugnines uodegas, surištas viena su kita (nes puikybės liepsnų tuštybėje jos sutaria dėl to paties), jau baltą pjūčiai Viešpaties javų lauką, spindintį tikėjimo šviesa, karčiausiu kandimu nesunaikintų ir klastingiausiu bėgiojimu neištryptų, ir galingiausiu puolimu neprieitų bei nepadegtų, neišsklaidytų ir nenuvargintų, klastingai ir pražūtingai griaudamos sveiko katalikų tikėjimo tyrumą.
Todėl, kad Inkvizicijos reikalas prieš eretišką sugedimą Dievo garbei ir ortodoksinio tikėjimo augimui mūsų laikais ir jūsų rankose sėkmingai klostytųsi iš gero į geresnį: šį mūsų darbą, naujai suderintą, naudingai sudėliotą iš minėtų kanonų, įstatymų, konstitucijų, ekstravagancijų, aparatų, determinacijų, pasmerkimų, draudimų, patvirtinimų, konfirmacijų, konsultacijų, responsijų (atsakymų), Apaštališkųjų laiškų, privilegijų, indultų, patarimų, eretikų sektų ir įvairių formų laiškams, komisijoms, šaukimams, ekskomunikoms, išteisinimams (absoliucijoms), užstatams (atsargumo priemonėms), apsivalymams (purgacijoms), pasmerkimams, nuosprendžiams, atleidimams ir kitiems Inkvizicijos pareigoms būtiniems dalykams, iš visur surinktiems, tarsi kita Rūta, rinkdama varpas, išbarstytas čia ir ten paskui pjovėjų nugaras, surišdami pėdą sudarėme, išleidome ir sujungėme: ir jį jums, gerbiamieji, dėl anksčiau minėtų priežasčių, šių mūsų laiškų turiniu skiriame.
Ši sudaryta kompiliacija (kad žinotumėte) yra padalinta į tris dalis. Pirmoje kalbama apie katalikų tikėjimą, kad jis būtų įsodintas. Antroje – apie eretišką sugedimą, kad jis būtų vengiamas. Trečioje – apie pareigų praktiką, kad jos būtų laikomasi.
Todėl jūs, mano brangiausi tėvai, visais atžvilgiais nusipelnę pagarbos, paskirti Apaštališkąja valdžia vykdyti pamaldžius tikėjimo reikalus, meldžiu per mūsų Dievo gailestingumo gelmes, kad šią kompiliaciją pamaldžiai priimtumėte, į ją nukreiptumėte proto akis, joje uoliai studijuotumėte, ją įspaustumėte į savo širdis, ja ir jos tiesa tvirčiau pasitikėtumėte; nuo jos ir jos tyrumo jokiu būdu nenukryptumėte; pagal ją save teisiniuose veiksmuose nukreiptumėte; ją teologijos ir teisės žinovams, jūsų pakviestiems į pasitarimus, išdėstytumėte; ir pagal ją bei joje esantį turinį skirdami atgailas, priimdami ir skelbdami nuosprendžius elgtumėtės taip, kad tai išeitų į Dievo garbę ir Velnio gėdą, į Katalikų tikėjimo išaukštinimą ir eretiško sugedimo nuslopinimą, į katalikų garbę ir eretikų gėdą, į mūsų ir jūsų nuopelnų padidėjimą, ir į švenčiausiojo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo gyrių ir išaukštinimą: kuriam yra ir tebūnie garbė, šlovė ir didybė per amžių amžius. Amen.
PIRMOJI VADOVO DALIS
ERETIŠKO SUGEDIMO INKVIZICIJOS PAREIGŲ,
IR JI YRA APIE KATALIKŲ TIKĖJIMĄ.
SU FRANCISKO PENJOS KOMENTARAIS
Šventosios teologijos ir abiejų teisių daktaro.
Apie Švenčiausiąją Trejybę ir katalikų tikėjimą, iš didžiojo Dekretalijų tomo.
Inocentas III visuotiniame Laterano Susirinkime.
Traktuoja apie Trejybę ir jos veikimus; apie tikėjimą ir tikėjimo straipsnius.
1 SKYRIUS.
Mes tvirtai tikime ir paprastai išpažįstame, kad yra vienas vienintelis tikras Dievas, amžinas, didžiulis ir nekintantis, nesuvokiamas, visagalis ir neišreiškiamas, Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia: trys asmenys, bet viena esmė, substancija arba prigimtis, visiškai paprasta. Tėvas iš nieko, Sūnus tik iš Tėvo, o Šventoji Dvasia lygiai iš abiejų, be pradžios, visada ir be pabaigos. Tėvas gimdantis, Sūnus gimstantis ir Šventoji Dvasia išeinanti: vienasubstanciai ir lygūs, ir visagaliai, ir bendraamžiai; vienas visų pradžios principas; visų regimųjų ir neregimųjų, dvasinių ir kūniškų dalykų kūrėjas; kuris savo visagale jėga vienu metu laiko pradžioje iš nieko sukūrė abiejų rūšių kūriniją – dvasinę ir kūnišką, tai yra angeliškąją ir pasaulietinę (medžiaginę), o po to žmogiškąją, tarsi bendrą, sudarytą iš dvasios ir kūno. Mat Velnias ir kiti demonai iš prigimties Dievo sukurti geri, bet jie patys per save tapo blogi. O žmogus, Velnio gundomas, nusidėjo.
Ši Šventoji Trejybė, pagal bendrą esmę nedaloma, o pagal asmenines savybes skirtinga, pirmiausia per Mozę ir šventuosius pranašus bei kitus savo tarnus, pagal patį tvarkingiausią laikų išdėstymą, suteikė žmonių giminei išganingą mokymą.
Ir galiausiai viengimis Dievo Sūnus Jėzus Kristus, visos Trejybės bendrai įkūnytas, pradėtas iš Marijos, visada mergelės, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai, tapęs tikru žmogumi, sudarytu iš protingos sielos ir žmogiško kūno, vienas asmuo dviejose prigimtyse, aiškiau parodė gyvenimo kelią. Nors pagal dievystę jis yra nemirtingas ir nekenčiantis, tas pats asmuo pagal žmogiškumą tapo mirtingas ir kenčiantis. Jis taip pat dėl žmonių giminės išganymo kentėjo ant kryžiaus medžio ir mirė, nužengė į pragarus, prisikėlė iš numirusių ir įžengė į dangų; bet nužengė sieloje, o prisikėlė kūne, ir įžengė lygiai abiejuose; ateis amžių pabaigoje teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir atlyginti kiekvienam pagal jo darbus, tiek atmestiesiems, tiek išrinktiesiems. Visi jie prisikels su savaisiais kūnais, kuriuos dabar nešioja, kad gautų pagal savo darbus, ar jie buvo geri, ar blogi: anie su velniu amžiną bausmę, o šie su Kristumi amžinąją šlovę.
Čia traktuojama apie bažnytinius sakramentus.
Yra viena visuotinė tikinčiųjų Bažnyčia, už kurios ribų niekas neišganomas. Joje tas pats kunigas yra auka – Jėzus Kristus, kurio kūnas ir kraujas altoriaus sakramente po duonos ir vyno pavidalais tikrai yra; duonai esant perkeistai (transubstantiatis) į kūną ir vynui į kraują dieviškąja galybe, kad vienybės paslapčiai atlikti mes priimtumėme iš jo tai, ką jis priėmė iš mūsų. Ir šį sakramentą tikrai niekas negali konsekruoti, išskyrus kunigą, kuris buvo teisėtai įšventintas pagal Bažnyčios raktus, kuriuos pats Jėzus Kristus suteikė Apaštalams ir jų įpėdiniams.
Krikšto sakramentas, kuris šaukdamasis Dievo ir nedalomos Trejybės, būtent Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, konsekruojamas vandenyje, tiek kūdikiams, tiek suaugusiems Bažnyčios forma kieno nors teisėtai suteiktas, padeda išganymui.
Ir jei po krikšto priėmimo kas nors nupuola į nuodėmę, per tikrą atgailą visada gali būti atstatytas. Ne tik mergelės ir susilaikantieji, bet ir susituokę, per teisingą tikėjimą ir gerus darbus patinkantys Dievui, nusipelno pasiekti amžinąją palaimą.
TAS PATS TAM PAČIAM.
(Inocentas III)
Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, tikras Dievas, viena esmė, arba prigimtis, Tėvas gimdantis, Sūnus gimstantis, Šventoji Dvasia išeinanti, vienasubstanciai. Taip pat ta esmė nėra gimdanti, nei gimstanti, nei išeinanti: nes veiksmas priskiriamas asmenims, o ne substancijai. Trejybėje nėra ketverjybės. Priešingai manantys turi būti laikomi eretikais, nebent atsisakytų klaidos ir pasiduotų Apaštalų Sosto pataisymui.
2 SKYRIUS.
Mes tad pasmerkiame ir atmetame knygelę arba traktatą, kurį abatas Joachimas išleido prieš magistrą Petrą Lombardą dėl Trejybės vienybės arba esmės, vadindamas jį eretiku ir bepročiu dėl to, kad jis savo Sentencijose pasakė: jog yra tam tikras aukščiausias dalykas (summa res), kuris yra Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, ir tas dalykas nėra gimdantis, nei gimstantis, nei išeinantis. Dėl to jis [Joachimas] teigia, kad anas [Petras Lombardas] Dieve įvedė ne tiek Trejybę, kiek ketverjybę, būtent tris asmenis ir tą bendrą esmę kaip ketvirtą; aiškiai pareikšdamas, kad nėra jokio dalyko, kuris būtų Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia; nėra nei esmės, nei substancijos, nei prigimties; nors jis pripažįsta, kad Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra viena esmė, viena substancija ir viena prigimtis. Tačiau tokią vienybę jis išpažįsta ne kaip tikrą ir savą (propriam), bet kaip kolektyvinę ir panašumo pagrindu, kaip sakoma: daugelis žmonių yra viena tauta, ir daugelis tikinčiųjų viena bažnyčia; pagal tai: Tikinčiųjų daugybės buvo viena širdis ir viena siela; ir Kas jungiasi su Dievu, tampa viena dvasia su juo. Taip pat: Tas, kuris sodina, ir tas, kuris laisto, yra viena; ir Visi esame vienas kūnas Kristuje. Vėlgi Karalių knygoje: Mano tauta ir tavo tauta yra viena.
Šiai savo nuomonei pagrįsti jis pateikia ypač tą žodį, kurį Kristus Evangelijoje sako apie tikinčiuosius: Noriu, Tėve, kad jie būtų viena mumyse, kaip ir mes esame viena, kad būtų ištobulinti į viena. Mat (kaip jis sako) Kristaus tikintieji nėra viena, t.y. kažkoks vienas dalykas, kuris būtų bendras visiems, bet jie yra viena šiuo būdu, t.y. viena bažnyčia dėl katalikų tikėjimo vienybės, ir galiausiai viena karalystė dėl neišardomos meilės sąjungos. Kaip skaitoma kanoniniame apaštalo Jono laiške: Nes trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia; ir šie trys yra viena. Ir tuojau pat pridedama: Ir trys yra, kurie liudija žemėje: dvasia, vanduo ir kraujas; ir šie trys yra viena, kaip randame kai kuriuose kodeksuose.
Mes gi, šventajam susirinkimui pritariant, tikime ir išpažįstame su Petru [Lombardu], kad yra vienas tam tikras aukščiausias dalykas, tiesa, nesuvokiamas ir neišreiškiamas, kuris tikrai yra Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia; trys asmenys kartu ir kiekvienas jų atskirai. Ir todėl Dieve yra tik Trejybė, ne ketverjybė, nes bet kuris iš trijų asmenų yra tas dalykas, t.y. dieviška substancija, esmė arba prigimtis, kuri viena yra visų pradžios principas, be kurio negalima rasti kito. Ir tas dalykas nėra gimdantis, nei gimstantis, nei išeinantis, bet yra Tėvas, kuris gimdo, ir Sūnus, kuris gimsta, ir Šventoji Dvasia, kuri išeina: kad skirtumai būtų asmenyse, o vienybė prigimtyje. Nors tad kitas yra Tėvas, kitas Sūnus, kitas Šventoji Dvasia, vis dėlto ne kitas dalykas (non aliud), bet tai, kas yra Tėvas, yra Sūnus ir Šventoji Dvasia, visiškai tas pats; kad pagal ortodoksinį ir katalikišką tikėjimą būtų tikimi esą vienasubstanciai.
Mat Tėvas, nuo amžių gimdydamas Sūnų, davė jam savo substanciją, kaip jis pats liudija: Tai, ką Tėvas man davė, yra didžiau už viską. Ir negalima sakyti, kad jis davė jam dalį savo substancijos, o dalį sau pasiliko, nes Tėvo substancija yra nedaloma, būdama visiškai paprasta. Taip pat negalima sakyti, kad Tėvas gimdydamas perdavė Sūnui savo substanciją taip, lyg būtų davęs ją Sūnui ir nepasilikęs jos sau; kitaip jis būtų nustojęs būti substancija. Taigi aišku, kad Sūnus gimdamas priėmė Tėvo substanciją be jokio sumažėjimo, ir taip Tėvas ir Sūnus turi tą pačią substanciją; ir taip tas pats dalykas yra Tėvas ir Sūnus, taip pat ir Šventoji Dvasia, išeinanti iš abiejų.
Kai todėl Tiesa [Kristus] meldžiasi Tėvui už savo tikinčiuosius sakydama: Noriu, kad jie būtų viena mumyse, kaip ir mes esame viena: šis žodis viena tikintiesiems priimamas taip, kad būtų suprantama meilės sąjunga malonėje; o dieviškiems asmenims – kad būtų suvokiama tapatybės vienybė prigimtyje. Kaip kitur Tiesa sako: Būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas; tarsi sakytų aiškiau: Būkite tobuli malonės tobulumu, kaip jūsų Tėvas yra tobulas prigimties tobulumu, kiekvienas, žinoma, savo būdu; nes tarp Kūrėjo ir kūrinio negalima pastebėti tokio didelio panašumo, kad tarp jų nebūtų pastebimas dar didesnis nepanašumas.
Jei kas tad drįstų ginti ar pritarti minėtojo Joachimo nuomonei ar mokymui šioje dalyje, tas turi būti visų vengiamas kaip eretikas. Tačiau dėl to niekuo nenorime pakenkti Florenso vienuolynui (kurio įkūrėjas buvo pats Joachimas), nes ten yra ir reguliari tvarka, ir laikomasi išganymo; ypač kai pats Joachimas įsakė visus savo raštus perduoti mums, kad jie būtų Apaštalų Sosto teismo patvirtinti arba pataisyti, diktuodamas laišką, kurį pasirašė savo ranka, kuriame tvirtai išpažįsta laikąsis to tikėjimo, kurio laikosi Romos Bažnyčia, kuri (Dievui leidus) yra visų tikinčiųjų motina ir mokytoja.
Taip pat pasmerkiame ir atmetame labai iškrypusį bedievio Almariko mokymą, kurio protą melo tėvas taip apakino, kad jo mokymą reikia laikyti ne tiek eretišku, kiek beprotišku.
1 KOMENTARAS
Mes tad pasmerkiame ir atmetame knygelę arba traktatą, kurį abatas Joachimas išleido prieš magistrą Petrą Lombardą.
Kad suprastum šią konstituciją ir argumentą, joje esantį, reikia žinoti istoriją (kuri joje minima) ir ne daugiau. Petras Lombardas, kuris vadinamas Sentencijų magistru, gyveno apie 1150 Viešpaties metus. Pirmojoje sentencijų knygoje, 5 distinkcijoje, pagal katalikišką tiesą teigė, kad dieviškume yra trys asmenys, tarpusavyje skirtingi: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ir dieviška prigimtis jiems bendra, kuri nei gimdo, nei yra gimdoma, nei iškvepia (spiret), nei yra iškvepiama (spiretur).
Prieš šią nuomonę abatas Joachimas iš Florenso vienuolyno, kuris yra Kalabrijoje (iš kur jis buvo kilęs), išleido knygelę apie 1195 metus, mokydamas, kad dieviška esmė gimdo ir yra gimdoma, iškvepia ir yra iškvepiama, ir dėl šios nuomonės Petrą Lombardą vadino eretiku. Šią Joachimo klaidą popiežius Inocentas III visuotiniame Laterano Susirinkime Romoje, vykusiame 1215 Viešpaties metais, pasmerkė kaip eretišką, o Petro Lombardo nuomonę patvirtino kaip atitinkančią katalikų tikėjimą. Ir toks yra šios dekretalijos argumentas.
Mes gi, šventajam susirinkimui pritariant.
Iki čia [popiežius] atpasakojo Joachimo klaidą ir argumentus, kuriais šis rėmėsi; dabar aiškina katalikišką tiesą ir moko, kaip reikia suprasti autoritetus, kuriuos Joachimas pasitelkė savo klaidai pagrįsti. Daug apie šią vietą rašo teologai (1 Sent. dist. 5), kuriuos mes čia praleidžiame, nes, kaip jau minėjome, autoriaus sumanymas to nesiekė. Žiūrėk Melchiorą Kaną, 12 knyga, apie teologines vietas, 2 skirsnis.
Tačiau dėl to niekuo nenorime pakenkti Florenso vienuolynui.
Teisingai mane įspėjo Šviesiausiasis ir Garbingiausiasis kardinolas Julijus Antonijus Santorijus, Šventojo Severino, vienas iš generalinių Inkvizitorių visoje krikščionių respublikoje: įprastuose kodeksuose ši vieta skaitoma klaidingai: Florentino (Florencijos), kai turėtų būti skaitoma Florensis. Mat Florenso vienuolyno ir ordino, kuriam priklausė Joachimas, raštininkai ir spausdintojai, radę parašyta „Floren”, klaidingai išplėtė žodį ir skaitė „Florentino”.
Ypač kai pats Joachimas įsakė visus savo raštus perduoti mums ir t.t., diktuodamas laišką, kuriame tvirtai išpažįsta laikąsis to tikėjimo, kurio laikosi Romos Bažnyčia.
Tai, kas čia sakoma, yra šiek tiek neaiškiau, nei būtų galima lengvai suprasti. Todėl, kad šiam raštui būtų suteikta daugiau aiškumo, reikia trumpai paminėti tai, kas susiję su Joachimo protestacija (pareiškimu) ir paklusnumu Romos Bažnyčiai. Taigi, pradedant šiek tiek iš toliau, reikia žinoti, kad šis abatas Joachimas garsėjo teologijos žiniomis popiežiaus Lucijaus III laikais, apie 1181 Viešpaties metus. Jis parengė daug komentarų Šventajam Raštui, o ypač Apokalipsei. Išliko popiežiaus Klemenso V paraginamasis laiškas abatui Joachimui, kad užbaigtų Apokalipsės knygos aiškinimą ir Veikalą apie Senojo ir Naujojo Testamento santarvę, pradėtą popiežiaus Lucijaus III ir jo įpėdinio Urbono įsakymu (šis laiškas dabar skaitomas to paties abato knygos „Apie Senojo ir Naujojo Testamento santarvę”, išspausdintos Venecijoje 1519 m., pradžioje).
Ir kadangi žmogaus trapumas dažnai leidžia žmonėms svyruoti ir nukrypti toliau nuo tiesos kelio, tas pats Joachimas užsipuolė Petrą Lombardą, kuris teisingai rašė apie dieviškųjų asmenų kilmę ir skirtingumą, teigdamas klaidingą nuomonę, kurią Inocentas III visuotiniame susirinkime pasmerkė. Tačiau jis nustatė, kad dėl šio dalinio knygos pasmerkimo nebūtų pakenkta jo vienuolynui, nes Joachimas buvo pareiškęs (protestavęs), kad jis laikosi Bažnyčios tikėjimo. Tas pareiškimas skamba taip:
ABATO JOACHIMO PROTESTACIJA (PAREIŠKIMAS)
Visiems, kurie matys šį laišką, brolis Joachimas, vadinamas Florenso abatu, linki amžinojo išganymo Viešpatyje.
Kaip galima suprasti iš pono popiežiaus Klemenso (šviesaus atminimo) laiško, kuris yra pas mus, pono popiežiaus Lucijaus ir pono popiežiaus Urbono įsakymu stengiausi kai ką parašyti, ir iki šiol, kiek pavyksta, Dievo garbei rašyti nenustoju. Galiausiai „Santarvės” knygą, apimančią penkis tomus; Apokalipsės aiškinimą aštuoniose dalyse, pažymėtą titulais; Dešimtstygį psalterį, suskirstytą į tris tomus, kiek Dievas geriau įkvėpė ir proto galios leido, užbaigiau; be kitų dalykų, kuriuos sudėjau į mažas knygeles arba prieš žydus, arba prieš Katalikų tikėjimo priešus. Ir kol esu šiame kūne, neatsisakau dėti pastangų Kristaus tikinčiųjų, o ypač vienuolių, ugdymui.
Tačiau kadangi dėl laiko stokos negalėjau iki šiol tų veikalų, išskyrus „Santarvės” knygą, pristatyti Apaštališkajai viršūnei, kad jis [Popiežius] juos pataisytų, jei kas ten (ko neatmetu, nors ir nesu sąmoningai to padaręs) pasitaikytų taisytino, o žmogaus dienų skaičius nežinomas, jei man nutiktų pirmiau išeiti iš šios šviesos, nei galėčiau pagal gautą įsakymą (mat su ta sąlyga ėmiausi diktuoti, kad visus knygas tam, kuriam duota visokeriopa valdžia, pristatyčiau):
Prašau Visagalio Dievo vardu savo koabatus (kitus abatus), ir priorus, ir kitus Dievo bijančius brolius, ir ta valdžia, kuri, atrodo, man priklauso, įsakau, kad šį raštą ar jo nuorašą turintys su savimi tarsi testamentą, veikalus, kuriuos iki šiol atrodo esu sukūręs, ir jei ką nors naujo man nutiks parašyti iki pat mano mirties dienos, kuo greičiau viską surinkę (palikę vienuolyne saugius nuorašus), pristatytų Apaštališkajam egzaminui, priimdami iš to paties Sosto vietoj manęs pataisymą.
Ir paaiškintų jam mano atsidavimą jam ir tikėjimą, ir kad aš esu visada pasiruošęs laikytis to, ką jis pats nutars ar nuspręs, ir jokios savo nuomonės neginsiu prieš jo šventąjį tikėjimą, tikėdamas visiškai tai, ką jis tiki; ir tiek papročiuose, tiek mokyme priimsiu pataisymą, atmesdamas tai, ką jis atmeta, ir priimdamas tai, ką jis priima; tvirtai tikėdamas, kad pragaro vartai negali jo nugalėti, ir net jei valandai jis būtų sutrikdytas (kaip audroje atsitinka laivui), jo tikėjimas nenustos gyvavęs iki pat amžių pabaigos.
Šį raštą aš, abatas Joachimas, sudariau ir savo ranka patvirtinau 1200 Viešpaties Įsikūnijimo metais. Ir išpažįstu, kad laikausi taip, kaip jame yra parašyta.
Prie to negaliu nepaminėti, kad popiežius Honorijus III, 1220 Viešpaties metais, paskelbė, jog minėtu pasmerkimu pats Joachimas nebuvo paskelbtas eretiku, bet dėl minėto išpažinimo ir pareiškimo laikomas kataliku. Taip pat, kad jokia žala nebuvo padaryta vienuolynams ir Florenso ordino asmenims, kurio įkūrėjas jis pats buvo. Honorijaus deklaracija iš jo Regestro Vatikano bibliotekoje (taip pat Šviesiausiojo Kardinolo Julijaus Antonijaus Santorijaus, Šv. Severino, kuris dabar yra to paties abato Joachimo įpėdinis abatijoje, bibliotekoje) skamba taip:
HONORIJUS ir t.t. Kozencos Arkivyskupui ir Bizignano Vyskupui.
Mylimų sūnų, Florenso ordino abatų ir konventų, tiek galvos, tiek narių, vardu mums buvo pateikta, kad tas, kuris pavydi žmonių išganymui ir trokšta sugriauti ramybę, pasinaudojęs proga, jog knygelė, kurią abatas Joachimas išleido prieš gero atminimo magistrą Petrą Lombardą, buvo pasmerkta visuotiniame susirinkime, prieš juos kai kuriuos tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, prelatus ir pavaldinius [nuteikė]; kad atitrauktų juos nuo kontempliacijos ramybės ir ištiesdami tinklą jų kojoms, padėtų jiems papiktinimą kelyje, jiems prikaišiodami ir užgauliodami, jog tas abatas, kuris buvo jų ordino tėvas ir įkūrėjas, Bažnyčios yra laikomas eretiku. Dėl to ne tik paprasti žmonės, maitinami pienu, atbaidomi nuo bendrystės su tuo pačiu ordinu, bet ir stipresnieji, kurie, išlavinę savo pojūčius atskirti gėrį nuo blogio, jau vartoja kietą maistą, pradeda svyruoti dėl to paties ordino nuostatų.
Nors tad minėta knygelė ar traktatas buvo pasmerktas minėtame susirinkime, tačiau kadangi tas pats Joachimas visus savo raštus įsakė perduoti Romos Pontifikui, kad būtų Apaštalų Sosto teismo patvirtinti arba pataisyti, diktuodamas laišką, kurį pasirašė savo ranka, kuriame tvirtai išpažino, jog laikosi to tikėjimo, kurio laikosi Romos Bažnyčia, kuri (Dievui leidus) yra visų tikinčiųjų motina ir mokytoja; todėl per Apaštališkuosius raštus įsakome, kad visoje Kalabrijoje lieptumėte viešai paskelbti, jog mes jį laikome kataliku, o reguliarią tvarką, kurią jis įsteigė, – išganinga; tuos, kurie drįstų dėl to minėtą ordiną šmeižti ar puldinėti, sutramdydami mūsų, t.y. Apaštališkąja, cenzūra. Duota Laterane, gruodžio 18 d., 5-aisiais [mūsų pontifikato] metais.
Taip pat pasmerkiame ir atmetame labai iškrypusį bedievio Almariko mokymą.
(Bolonijos [kodekse] – Almalrici). Kurio sekėjus Palaimintasis Tomas (1 d., 36 kl., 2 art.) vadina almarikiečiais (Almanianos). Almarikas buvo prancūzas, kilęs iš Šartro, tapęs Paryžiaus teologijos daktaru; Romoje 1204 m. Apie tai daug rašo Cezarijus (Dialogų kn. 2, sk. 9). Jo klaidos taip pat buvo pasmerktos visuotiniame Laterano Susirinkime, daugiausia dėl šios priežasties sušauktame septintą kartą, 1215 m. Iš Aukščiausiųjų Pontifikų kronikos surenkama dvidešimt šio Almariko klaidų. Prateolas (1 kn. apie Eretikų sektas) mini devynias jo erezijas. O Vincentas „Speculum Historiale” (29 kn., 7 sk.) suskaičiuoja šešias erezijas, kurias pateikia Eimerikas (1 d., 7 kl., 11 nr.). Šis Almarikas, kaip teigiama, buvo sudegintas Paryžiuje 1208 Viešpaties metais.
Nors jis turėjo daug klaidų, kodėl Aukščiausiasis Pontifikas čia vienaskaita sako, jog pasmerkia jo „mokymą” (dogma)? Juk jis išpažino ne vieną mokymą. Tačiau tai nesvarbu, nes žodis „dogma” yra bendrinis ir apima visą mokymą: taigi tai tas pats, kas jei Popiežius sakytų, jog pasmerkia visą jo mokymą, ką pakankamai rodo tie žodžiai, kurie seka, būtent: „kad jo mokymą reikia laikyti ne tiek eretišku, kiek beprotišku”. O kodėl vadina beprotišku, lengvai supras tas, kuris skaitys jo klaidas, kurių nemažai taip pat mini Šv. Antoninas (4 dalis, 11 tit., 7 sk., ties „reprobatur etiam”) ir Torkvemada (Turrecremata) „Summa de Ecclesia” (4 kn., 1 d., 15 sk.).
APIE ŠVENČIAUSIĄJĄ TREJYBĘ IR
katalikų tikėjimą iš „Liber Sextus Decretalium”.
GRIGALIUS X VISUOTINIAME
Liono Susirinkime.
Šventoji Dvasia amžinai iš Tėvo ir Sūnaus kaip iš vieno principo ir vienu iškvėpimu (spiratione) išeina.
(Jonas Andrius)
VIENINTELIS SKYRIUS.
Ištikimu ir pamaldžiu išpažinimu skelbiame, kad Šventoji Dvasia amžinai iš Tėvo ir Sūnaus, ne kaip iš dviejų principų, bet kaip iš vieno principo, ne dviem iškvėpimais, bet vienu vieninteliu iškvėpimu išeina. Tai iki šiol išpažino, skelbė ir mokė, tai tvirtai laiko ir skelbia, išpažįsta ir moko šventoji Romos Bažnyčia, visų tikinčiųjų motina ir mokytoja. Tai yra ortodoksų tėvų bei daktarų, tiek lotynų, tiek graikų, nekintama ir tikra nuomonė. Bet kadangi kai kurie dėl minėtos nepaneigiamos tiesos nežinojimo nupuolė į įvairias klaidas, mes, norėdami tokioms klaidoms užkirsti kelią, šiam šventam susirinkimui pritariant, pasmerkiame ir atmetame visus, kurie drįstų neigti, kad Šventoji Dvasia amžinai išeina iš Tėvo ir Sūnaus, arba akiplėšiškai teigti, kad Šventoji Dvasia iš Tėvo ir Sūnaus išeina kaip iš dviejų principų, o ne kaip iš vieno.
2 KOMENTARAS
Ištikimu ir pamaldžiu.
Ši dekretalija išleista prieš graikų schizmatikų klaidą, neigiančių, kad Šventoji Dvasia išeina ir iš Sūnaus. Šiame tikėjimo dogmoje, arba katalikiškoje tiesoje, yra trys teiginiai:
Vienas yra: Šventąją Dvasią lygiai išeiti iš Tėvo ir Sūnaus.
Kitas yra: iš Tėvo ir Sūnaus išeiti kaip iš vieno principo.
Trečias yra: šį išėjimą vykti vienu iškvėpimu, o ne dviem.
Šis dekretas išleistas visuotiniame Liono Susirinkime, vykusiame vadovaujant Grigaliui X, 1274 Viešpaties metais.
Kiek tai susiję su pirmuoju teiginiu, kadaise Nestorijaus buvo įvesta [mintis], kad Šventoji Dvasia neišeina iš Sūnaus; šią klaidą gynė Teodorikas Nestorietis ir daugelis jo sekėjų (tarp kurių, sakoma, buvo ir Damaskietis, kaip rašo Šv. Tomas 1 d., 36 kl., 2 art., atsakyme į 3 argumentą). Šią klaidą vėliau perėmę beveik visi graikai iki šiol atkakliai gina. Tačiau ji buvo pasmerkta jau seniai Efezo Susirinkime, vadovaujant popiežiui Celestinui I, apie 428 metus, kuriame parašyta taip: „Mat nors ji yra Dvasia Sūnaus ir suprantama kaip asmeninė savybė jame: nes tai, kas yra Dvasia, yra. Nėra Sūnus, bet vis dėlto nėra jam svetima, nes Dvasia vadinama Tiesa, o Kristus yra Tiesa: todėl ir iš jo lygiai taip pat, kaip iš Dievo Tėvo, išeina. Tai ten.” Šį straipsnį po daugelio amžių prieš graikus patvirtino aštuntasis sinodas, kaip kitur pasakyta; ir to bendrai laikosi visi Tėvai, tiek graikai, tiek lotynai, kaip tuoj pasakysime.
Kiek tai susiję su antra katalikiška išvada, būtent, kad Tėvas ir Sūnus yra vienas principas, iš kurio išeina Šventoji Dvasia, tai tie patys vienu balsu išpažįsta, kurie su katalikais išpažįsta, kad ji išeina ir iš Sūnaus. Tai pirmiausia parodo Šv. Augustinas (5 kn. apie Trejybę, 14 sk.) ir veiksmingai Šventasis Tomas (1 d., 36 kl., 4 art.). Ir tokiu pačiu būdu įrodoma trečia išvada. Apie tai taip pat rašo Alfonsas de Castro (5 kn. Prieš erezijas, žodis „Deus”, 12 erezija).
APIE ŠVENČIAUSIĄJĄ TREJYBĘ IR
katalikų tikėjimą iš „Clementinae”.
KLEMENSAS V
Vienos Susirinkime.
Susirinkimas išpažįsta, kad viengimis Dievo Sūnus, amžinai egzistuojantis Dievo esmėje, prisiėmė tikrą žmogaus kūną iš Mergelės, ir jame kentėjo, ir jau miręs buvo pervertas ietimi; pritardamas šioje vietoje tvarkai, kurią perdavė Evangelistas Jonas. Tai sako.
1 SKYRIUS.
Tvirtai laikydamiesi katalikų tikėjimo pamato, be kurio (anot Apaštalo) niekas negali padėti kito, atvirai su šventa motina Bažnyčia išpažįstame, kad viengimis Dievo Sūnus, visame kame amžinai egzistuojantis kartu su Dievu Tėvu, prisiėmė mūsų prigimties dalis kartu sujungtas (iš kurių jis, savyje būdamas tikras Dievas, taptų tikru žmogumi): būtent žmogaus kūną, kenčiantį, ir protingą arba racionalią sielą, patį kūną tikrai, per save ir esmiškai informuojančią; laike, mergelės įsčiose, į savo hipostazės ir asmens vienybę. Ir kad šioje prisiimtoje prigimtyje pats Dievo Žodis, norėdamas atlikti visų išganymą, ne tik norėjo būti prikaltas prie kryžiaus ir jame mirti, bet ir, jau išleidus dvasia, leido, kad jo šoną pervertų ietis, idant iš ten ištekėjus vandens ir kraujo srovėms, būtų suformuota vienintelė ir nekalta bei šventa mergelė motina Bažnyčia, Kristaus sužadėtinė. Kaip iš pirmojo užmigusio žmogaus šono buvo suformuota Ieva jam į santuoką, taip tikrai tiesa atitiktų figūrą. Tai, sakau, yra tiesa, paremta to garsaus Erelio liudijimu, kurį pranašas Ezechielis matė perskrendantį kitus evangelistus gyvūnus, būtent palaimintojo Jono Apaštalo ir Evangelisto, kuris, pasakodamas šio sakramento įvykį ir tvarką savo Evangelijoje, sako: Priėję prie Jėzaus ir pamatę jį jau mirusį, nelaužė jam blauzdų, bet vienas kareivis ietimi pervėrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujas ir vanduo. Ir tas, kuris matė, paliudijo, ir jo liudijimas yra tikras, ir jis žino, kad sako tiesą, kad ir jūs tikėtumėte.
Mes tad, nukreipdami savo Apaštališkąjį dėmesį į tokį aiškų liudijimą ir bendrą šventųjų Tėvų bei daktarų nuomonę (į kurią tiktai atsižvelgti šioje vietoje nusprendėme skelbti ir aiškinti), šventajam susirinkimui pritariant, skelbiame, kad minėtas Apaštalas ir Evangelistas Jonas minėtame įvykyje laikėsi teisingos tvarkos, pasakodamas, kad Kristui jau mirus, vienas kareivis ietimi atvėrė jam šoną.
Toliau kiekvieną mokymą ar poziciją, akiplėšiškai teigiančią arba verčiančią abejoti, kad racionalios arba intelektualios sielos substancija nėra tikrai ir per save žmogaus kūno forma, kaip klaidingą ir katalikiškai tiesai priešišką tikėjimą, minėtam šventam susirinkimui pritariant, atmetame. Nustatydami, kad visiems būtų žinoma gryno tikėjimo tiesa ir užkirstas kelias visoms klaidoms, kad jos neįsiskverbtų: jog kas tik ateityje drįstų teigti, ginti ar atkakliai laikytis, kad racionali arba intelektuali siela nėra žmogaus kūno forma per save ir esmiškai, turi būti laikomas eretiku.
Teigdamas, kad reikia išpažinti vieną krikštą, kaip vieną Dievą ir vieną tikėjimą, [popiežius] patvirtina nuomonę, kuri sako, kad per jį [krikštą] suteikiama ir kūdikiams formuojanti malonė ir dorybės, kalbant apie habitus (įpročius/savybes). (Jonas Andrius)
Be to, vienas krikštas, visus pakrikštytuosius atgimdantis Kristuje, yra (kaip vienas Dievas ir vienas tikėjimas) visų ištikimai išpažįstamas. Kuris, atliekamas vandenyje, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, tikime, kad yra bendras tobulas vaistas išganymui tiek suaugusiems, tiek kūdikiams.
Tačiau, kadangi dėl krikšto poveikio kūdikiams kai kurie teologų daktarai turėjo priešingas nuomones (vieniems iš jų sakant, kad krikšto galia kūdikiams atleidžiama kaltė, bet nesuteikiama malonė; o kitiems priešingai teigiant, kad jiems krikštu ir kaltė atleidžiama, ir dorybės bei formuojanti malonė įliejama kalbant apie habitus, nors tuo metu ir ne veiksmui), mes, atsižvelgdami į bendrą Kristaus mirties veiksmingumą, kuris per krikštą pritaikomas lygiai visiems pakrikštytiesiems, su šventojo susirinkimo pritarimu nutarėme, kad reikia rinktis antrąją nuomonę, kuri sako, kad krikšte tiek kūdikiams, tiek suaugusiems suteikiama formuojanti malonė ir dorybės, kaip labiau tikėtiną ir labiau derančią bei sutariančią su Šventųjų ir šiuolaikinių teologijos daktarų žodžiais.
3 KOMENTARAS
Tvirtai laikydamiesi katalikų tikėjimo.
Šioje Clementinoje apibrėžiama daug katalikiškų tiesų, susijusių pirmiausia su mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žmogyste, kuriomis pasmerkiamos ir paneigiamos kai kurios absurdiškos ir bjaurios senųjų bei naujųjų eretikų klaidos, prieštaraujančios katalikų dogmoms.
Čia apibrėžiama, kad Kristus, Dievo Sūnus, yra bendraamžis amžinajam Tėvui (prieš Arijų). Ir kad jis tikrai prisiėmė žmogiškąją prigimtį iš Mergelės įsčių (prieš Cerdoną, Apelį, Manichėjus ir kitas eretikų pabaisas, kurios skelbė tą pačią piktžodžiavimo ereziją). Taip pat, kad Kristus Viešpats tikrai turėjo kenčiantį žmogaus kūną ir intelektualią sielą, tą kūną tikrai, per save ir esmiškai informuojančią (prieš Apolinarą ir jo sekėjus). Taip pat, kad Kristuje yra dvi prigimtys, būtent dieviška ir žmogiška, viena tačiau asmenybė, būtent dieviška (prieš Nestorijų). Taip pat, kad pats Kristus, Dievo Sūnus, mūsų Viešpats, buvo prikaltas prie kryžiaus ir jame mirė, ne vien tik tariamai (phantastice) (prieš Bazilidą ir kitus).
Šios, sakau, ir kitos katalikiškos dogmos nustatomos šioje Clementinoje, kurios labai tinka autoriaus tikslui šioje pirmoje dalyje. Visas jas paaiškinti būtų ilgas darbas ir svetimas mūsų trumpumui; pakaks trumpai paminėti šiuos dalykus. Tuo tarpu apie visus, kurie priešinasi šioms katalikiškoms dogmoms, žiūrėk Eimeriką žemiau, 1 d., 7 kl. ir Torkvemadą „Summa de Ecclesia” (4 kn., 1 d., 16 sk.) ir Alfonsą de Castro (4 kn. Prieš erezijas, žodis „Christus”).
Toliau kiekvieną mokymą.
Šį katalikišką teiginį, būtent, kad racionali siela yra tikrai, per save ir esmiškai žmogaus kūno forma, apibrėžė Leonas X Laterano Susirinkime, 8 sesijoje, dekretu, prasidedančiu „Apostolici regiminis”, kur taip pat paskelbta, kad racionali arba intelektuali siela yra nemirtinga. To susirinkimo žodžiai minėtoje vietoje skamba taip: „Šiam šventam susirinkimui pritariant pasmerkiame ir atmetame visus teigiančius, kad intelektuali siela yra mirtinga arba viena visiems žmonėms, ir šiais dalykais abejojančius: nes ji ne tik tikrai, per save ir esmiškai yra žmogaus kūno forma, kaip yra skelbiama laimingo atminimo mūsų pirmtako popiežiaus Klemenso V kanone, išleistame visuotiniame Vienos susirinkime, bet ir yra nemirtinga, ir dėl kūnų, į kuriuos įliejama, daugybės yra atskirai padauginama, padauginta ir bus dauginama.” (Iki čia ten).
Bet ir, jau išleidus dvasią, leido, kad jo šoną pervertų ietis.
Gvido Karmelitas „Summa de haeresibus” (titulas apie Petro Jono ir jo sekėjų klaidas, 8 sk.) sako, kad šis Petras Jonas manė, jog Kristus buvo perdurtas ietimi gyvas, o ne miręs. Tą patį rašo Eimerikas žemiau (2 d., 9 kl., 1 nr., ties „prima haeresis est…”), kur vardija daug kitų šio žmogaus klaidų; ir Alfonsas de Castro (4 kn. Prieš erezijas, žodis „Christus”, 10 erezija). Ši klaida akivaizdžiausiai paneigiama Jono Evangelija (19 sk.) ir šia Clementina, kuri dieviškai paaiškina, kaip reikia suprasti Evangelisto vietą.
Teigdamas, kad reikia išpažinti vieną krikštą.
Tai reikia suprasti apie vandens krikštą, kuris vienintelis yra tikrasis krikštas, nes vienintelis yra sakramentas, kaip daro išvadą Šv. Tomas (3 d., 66 kl., 11 art., atsakyme į 1 argumentą) ir Dominikas Sotas (4 Sent. kn., 3 dist., 1 kl., 2 art.). O kad Susirinkimas kalba apie vandens krikštą, pakankamai rodo tie žodžiai, kurie seka, būtent: „kuris, atliekamas vandenyje” ir t.t. Ir tai pažymima todėl, kad kraujo krikštas (kuris yra kankinystė) ir dvasios krikštas (t.y. Šventosios Dvasios) nėra tikri krikštai, kaip moko minėti autoriai.
Tačiau, kadangi dėl krikšto poveikio kūdikiams.
Tą patį sunkumą Inocentas III (c. Maiores, extra de baptismo et eius effectu) paliko kaip abejotiną tarp teologų. Vienos Susirinkimas šioje vietoje pasirenka teigiamą dalį kaip labiau tikėtiną, būtent, kad ir kūdikiams, ir suaugusiems krikšte suteikiama formuojanti malonė ir dorybės, ką Šv. Tomas mokė (3 d., 69 kl., 6 art.), o jį seka ir aiškina Dominikas Sotas (4 Sent. kn., 3 dist., 6 ir 7 kl.).
Be to, Tridento Susirinkime (6 sesija, titulas „Apie nuteisinimą”, 11 kanonas) apie tai parašyta taip: „Jei kas sakytų, kad žmonės nuteisinami arba vien tik Kristaus teisingumo įskaitymu, arba vien tik nuodėmių atleidimu, atmetus malonę ir meilę, kuri jų širdyse išliejama per Šventąją Dvasią ir juose pasilieka; arba kad malonė, kuria esame nuteisinami, yra tik Dievo palankumas, tebūnie ekskomunikuotas.” Iki čia Susirinkimas. Bet apie tai žiūrėk išsamiai Šv. Tomą ir Sotą minėtose vietose, ir to paties Soto 2 kn. „Apie prigimtį ir malonę” (2 sk.); ir Baltramiejų Mediną (komentaruose) prie Šv. Tomo (1-2 d., 113 kl., 2 art.).
ŠV. TOMO AIŠKINIMAS
Apie dvi pirmąsias Dekretalijas.
1 SKYRIUS.
Mūsų Gelbėtojas, siųsdamas mokinius pamokslauti, nurodė jiems tris dalykus. Pirma, kad mokytų tikėjimo. Antra, kad tikinčiuosius įvesdintų į sakramentus. Trečia, kad tikinčiuosius, priėmusius sakramentus, paskatintų laikytis dieviškų įsakymų. Mat sakoma Mato [Evangelijos] pabaigoje: Eikite ir mokykite visas tautas (tai dėl pirmo); krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios (tai dėl antro); mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs (tai dėl trečio).
Todėl Kristaus Vikaras, ketindamas išdėstyti įsakymus, kuriais per Apaštališkąjį skelbimą įkurta Bažnyčia yra valdoma, tinkamai pradeda nuo titulo: Apie aukščiausiąją Trejybę ir katalikų tikėjimą.
Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad nors yra daug tikėjimo straipsnių, kurių vieni atrodo susiję su dievyste, kiti – su žmogyste, kurią Dievo Sūnus prisiėmė į asmens vienybę, dar kiti – su dievystės poveikiu, vis dėlto viso tikėjimo pamatas yra pati pirmoji dievystės tiesa: nes visi kiti dalykai tikėjime yra tik dėl to, kad jie kažkaip susiję su Dievu. Todėl Viešpats mokiniams sako (Jono 14): Tikite Dievą, tikėkite ir mane. Iš to leidžiama suprasti, kad tikėjimas Kristumi yra priimtinas dėl to, kad per jį pasiekiame Dievą. Todėl ir Apaštalas sako: Per jį tikite į Dievą. Dėl to visa tai, kas priklauso tikėjimui, po šiuo titulu yra aprėpiama. Taigi šiame pirmame skyriuje, „Firmiter”, Inocentas III (kuris sudarė šį skyrių Didžiajame Susirinkime) išdėsto tikėjimą, liečiantį visus straipsnius. Pirma – apie dievystę; antra – apie žmogystę (ties „viengimis”); trečia – apie sakramentus (ties „viena”); ketvirta – apie būsimąjį atlygį, kuris laukiamas iš Dievo (ties „visi šie”).
Apie dievystę reikia tikėti tris dalykus: vienybę esmėje, Trejybę asmenyse ir poveikį kūrinijai. Todėl pirmiausia siūlo dieviškos esmės vienybę, sakydamas: Mes tvirtai tikime ir paprastai išpažįstame (širdimi ir lūpomis), kad yra vienas vienintelis (ne skaičiumi, bet esme) tikras Dievas. Tuo atmetama pagonių klaida, kurie garbino daugybę dievų (kaip sakoma Išėjimo 20: Neturėk kitų dievų, tik mane); ir manichėjų klaida, kurie teigė du principus, vieną gėrio, kitą blogio, kuriuos vadino dviem dievais (žr. Izaijo 45: Aš Viešpats ir nėra kito: aš darau šviesą ir kuriu tamsą, darau taiką ir kuriu blogį (t.y. bausmę)).
Toliau aprašo dieviškąją prigimtį. Pirma, per trukmę, sakydamas: amžinas (t.y. be pradžios ir pabaigos), tuo atmesdamas ir pagonių klaidą, kurie sakė, kad dievai yra gimę, ir kai kurių eretikų, sakiusių, kad Dievas pradėjo būti (žr. Psalmę: Viešpats karaliaus per amžius ir per amžių amžius). Antra, per didybę, sakydamas: didžiulis (ne kiekiu, bet galia), tuo atmesdamas antropomorfitų klaidą, kurie įsivaizdavo Dievą kūniškais pavidalais; ir manichėjų, kurie sakė, kad Dievas yra tam tikra kūniška šviesa, išplitusi per begalinę erdvę (žr. Jeremijo 23: Argi aš nepripildau dangaus ir žemės?). Trečia, per nekintamumą, sakydamas: nekintantis. Tuo atmetama kai kurių klaida, sakiusių, kad Dievas yra pasaulio siela ir keičiasi keičiantis pasauliui. Taip pat Dovydo iš Dinanto klaida, sakiusi, kad Dievas yra pirminė materija (žr. Malachijo 3: Aš Viešpats ir nesikeičiu). Ketvirta, per paslėptumą (nes jis viršija bet kokį sukurtą intelektą), sakydamas: nesuvokiamas (žr. Jobo 36: Štai Dievas yra didis, pranokstantis mūsų žinias). Tuo atmetama arijonų klaida, o tiksliau aecijonų (anomėjų), kurie sakė, kad Dievas mums yra taip suprantamas, kaip pats sau. Penkta, per galią, sakydamas: visagalis (žr. Psalmę: Visa, ko norėjo Viešpats, padarė). Tuo atmetama pagonių ir manichėjų klaida, sakiusių, kad Dievas negalėjo padaryti kai kurių dalykų (pvz., sukurti materijos). Šešta, per išreiškiamumą, sakydamas: neišreiškiamas, nes joks mūsų žodis negali tobulai išreikšti Dievo (žr. Laišką romiečiams 11: Kokie neištiriami jo sprendimai).
Toliau išdėsto tikėjimą apie asmenis, sakydamas: Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Pirma nustato asmenų Trejybę, sakydamas: trys asmenys. Tuo atmetama Sabelijaus klaida, sakiusio, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra vienas asmuo, turintis tris vardus. Antra, esmės vienybę, sakydamas: bet viena esmė, substancija arba prigimtis. Tuo atmetama Arijaus klaida, sakiusio, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra trys skirtingos substancijos. Trečia, tobulą paprastumą, sakydamas: visiškai paprasta. Tuo atmetama Makedonijaus klaida, sakiusio, kad Šventoji Dvasia yra Dievo tarnas, sudėliota (kompozicinė), kaip ir kiti kūriniai. Ketvirta, asmenų skirtingumą pagal kilmę, sakydamas: Tėvas iš nieko, Sūnus tik iš Tėvo, o Šventoji Dvasia lygiai iš abiejų (žr. Atanazo simbolį: Tėvas nedingęs ir t.t.). Tuo atmetama graikų klaida, sakiusių, kad Šventoji Dvasia išeina tik iš Tėvo. Penkta, amžinybę be laiko skirtumo, sakydamas: be pradžios, visada ir be pabaigos. Tuo atmetama Arijaus klaida, sakiusio, kad Tėvas buvo prieš Sūnų. Šešta, veiksmų, kuriais asmenys skiriasi, pavadinimus, sakydamas: Tėvas gimdantis, Sūnus gimstantis ir Šventoji Dvasia išeinanti. Septinta, asmenų lygybę, sakydamas: vienasubstanciai ir lygūs, ir visagaliai, ir bendraamžiai. Tuo atmetama Arijaus klaida (dėl substancijos), Eunomijo (dėl lygybės) ir Priscilla (dėl visagalybės) bei kitų, neigiančių asmenų lygybę.
Toliau išdėsto tikėjimą apie kūriniją. Pirma, kad kūrinija sukurta Dievo, sakydamas: vienas visų pradžios principas; visų regimųjų ir neregimųjų… kūrėjas. Tuo atmetama manichėjų klaida, teigusių du principus, ir kitų (pvz., gnostikų), sakiusių, kad pasaulis sukurtas angelų. Antra, kad kūrimas yra laisvas Dievo veiksmas, sakydamas: kuris savo visagale jėga. Tuo atmetama filosofų klaida, sakiusių, kad pasaulis atsirado iš būtinybės. Trečia, kad kūrinija turi pradžią laike, sakydamas: laiko pradžioje. Tuo atmetama filosofų klaida apie pasaulio amžinumą, ir Origeno klaida apie sielų sukūrimą prieš kūnus. Ketvirta, kad kūrimas yra iš nieko, sakydamas: iš nieko sukūrė. Tuo atmetama filosofų klaida, sakiusių, kad iš nieko niekas neatsiranda. Penkta, kūrinių įvairovę, sakydamas: abiejų rūšių kūriniją – dvasinę ir kūnišką… ir žmogiškąją. Tuo atmetama Origeno klaida, sakiusio, kad visos dvasios sukurtos lygios, o skirtumai atsirado dėl nuodėmių. Šešta, kad blogis nėra iš Dievo, bet iš laisvos valios, sakydamas: Mat Velnias ir kiti demonai iš prigimties Dievo sukurti geri, bet jie patys per save tapo blogi. Tuo atmetama manichėjų klaida, sakiusių, kad velnias iš prigimties yra blogas.
Toliau išdėsto tikėjimą apie Kristaus įsikūnijimą. Pirma, kad Senasis ir Naujasis Testamentas yra to paties Dievo, sakydamas: Ši Šventoji Trejybė… pirmiausia per Mozę… suteikė… mokymą. Tuo atmetama manichėjų klaida, atmetusių Senąjį Testamentą. Antra, apie Kristaus asmenį, sakydamas: viengimis Dievo Sūnus Jėzus Kristus… vienas asmuo. Tuo atmetama Nestorijaus klaida, teigusio du asmenis Kristuje. Trečia, apie dvi prigimtis, sakydamas: tikras Dievas ir tikras žmogus. Tuo atmetama Eutycho klaida, teigusio vieną prigimtį. Ketvirta, apie įsikūnijimo būdą, sakydamas: pradėtas iš Marijos, visada mergelės, bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai. Tuo atmetama ebionitų klaida, sakiusių, kad Kristus gimė iš Juozapo. Penkta, apie sielos buvimą, sakydamas: sudarytas iš protingos sielos. Tuo atmetama Apolinaro klaida, sakiusio, kad Kristus neturėjo protingos sielos, bet Dievo Žodis užėmė jos vietą. Šešta, apie kančią ir mirtį, sakydamas: kentėjo… ir mirė. Tuo atmetama manichėjų klaida, sakiusių, kad Kristus turėjo tik tariamą kūną ir kentėjo tik tariamai. Septinta, apie prisikėlimą ir nužengimą į pragarus, sakydamas: nužengė į pragarus, prisikėlė iš numirusių.
Galiausiai apie sakramentus. Pirma, apie Bažnyčios vienybę, sakydamas: Yra viena visuotinė tikinčiųjų Bažnyčia. Tuo atmetama donatistų ir kitų eretikų klaida, maniusių, kad Bažnyčia yra tik pas juos. Antra, apie Eucharistiją, sakydamas: Joje tas pats kunigas yra auka…. Čia patvirtinama realaus Kristaus buvimo ir transsubstanciacijos dogma. Trečia, apie kunigystę, sakydamas: Ir šį sakramentą tikrai niekas negali konsekruoti, išskyrus kunigą…. Tuo atmetama valdensų klaida, sakiusių, kad bet kuris geras žmogus gali konsekruoti. Ketvirta, apie krikštą, sakydamas: Krikšto sakramentas… padeda išganymui. Penkta, apie atgailą, sakydamas: Ir jei po krikšto priėmimo…. Šešta, apie santuoką ir gyvenimo būdų įvairovę, sakydamas: Ne tik mergelės… bet ir susituokę…. Tuo atmetama manichėjų ir tatianistų klaida, smerkiusių santuoką.
Tarp jų tinkamai pirmiausia išdėstomas tikėjimo mokymas. Mat tikėjimas yra visų dvasinių gėrybių pamatas: pagal tai, ką sako Apaštalas (Laiške hebrajams 11): Tikėjimas yra substancija, t.y. pamatas, tikinčių dalykų. Mat tikėjimas yra tai, per ką siela susivienija per malonę: pagal tai, ką sako Apaštalas (Laiške galatams 2): Ką dabar gyvenu kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų. Ir Habakukas 2: Teisusis gyvens savo tikėjimu. Tai yra tai, per ką siela apvaloma nuo nuodėmių (Apd 15): Tikėjimu apvalydamas jų širdis. Tai yra tai, per ką siela pasipuošia teisingumu (Rom 3): Dievo teisingumas per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Tai yra tai, per ką siela susižada su Dievu (Ozėjas 2): Susižadėsiu su tavimi tikėjime. Tai yra tai, per ką žmonės įvaikinami Dievo vaikais (Jono 1): Davė jiems galią tapti Dievo vaikais, tiems, kurie tiki jo vardu. Tai yra tai, per ką artėjama prie Dievo (Hbr 11): Kas artinasi prie Dievo, tam reikia tikėti. Galiausiai tai yra tai, per ką žmonės gauna amžinojo gyvenimo atlygį: pagal tai, kas sakoma Jono 6: Tokia yra mano Tėvo valia, kuris mane siuntė, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki jį, turėtų amžinąjį gyvenimą.
Tačiau reikia žinoti, kad ne viskas, ką tikime apie Dievą, priklauso tikėjimui. Juk ir demonai tiki, kad Dievas yra vienas: ir vis dėlto, pagal Augustino teiginį, jie neturi tikėjimo; nes jie netiki į Dievą: nes tikėti į Dievą (kaip tas pats Augustinas sako) yra mylint į jį eiti. Ir todėl apaštalas, apibrėždamas tikėjimą (Hbr 11), sako, kad jis yra tikinčių dalykų substancija: kad suprastume, jog tikėjimas yra tikinčiųjų dorybė, per kurią jau dabar tam tikra prasme pradedamas mumyse amžinasis gyvenimas (kuris yra tas tikimasis dalykas). Todėl Viešpats Jono 17 sako: Tai yra amžinasis gyvenimas: kad pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų Kristų. Ir todėl Inocentas šią dekretaliją pradeda nuo žodžių: Tvirtai tikime. Sakydamas „tikime”, jis nurodo tikėjimo judesį, kuriuo einama į Dievą: kad tikintieji ne tik tikėtų, jog Dievas yra, bet ir tikėtų į Dievą, kiek jis yra Dievas: tarsi tikėjimas pirmiausia būtų apie egzistuojantį Dievą.
Tarp tų dalykų, kuriuos tikėjimu laikome apie Dievą, šis yra išskirtinis krikščionių tikėjimo bruožas: kad išpažįstame asmenų Trejybę dieviškosios esmės vienybėje. Mat su šiuo išpažinimu esame pašvęsti Kristui per krikštą, kaip matyti iš to, kas aukščiau buvo pacituota: Krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Kiti dalykai, kuriuos teigiame apie Dievą, atrodo bendri mums ir kitiems. Pavyzdžiui, kad Dievas yra vienas visagalis: ir jei kas nors kitas tikėjimu laikoma apie Dievą, ko neneigia ir žydai, ir saracėnai. Todėl norėdamas nurodyti savą ir išskirtinę krikščionių tikėjimo dogmą, jis nepavadino tikėjimo traktato „Apie Dievą”, bet „Apie Trejybę”.
Prideda „Aukščiausiąją” (Summa), nes dieviška Trejybė užima tam tikrą viršūnę tarp daugelio trejybių, iš jos kylančių.
Yra išvesta iš tos Trejybės tų pačių dalykų vaizdinė Trejybė mūsų sieloje; pagal kurią esame sukurti pagal Dievo paveikslą atmintimi, intelektu ir valia.
Yra išvestos iš jos ir kitos trejybės atskiruose kūriniuose; kiek jos turi matą, formą (grožį) ir tvarką, pagal ką kiekviename kūrinyje randamas tarsi tam tikras dieviškosios Trejybės pėdsakas. Kaip Augustinas sako knygoje „Apie Trejybę”. Todėl, norint atskirti visas šias trejybes, kurios iš dieviškosios nusileidžia, sakoma: „Apie aukščiausiąją Trejybę”. Bet apie šią dievišką Trejybę įvairūs eretikai klysdami kalbėjo įvairiai.
Iš jų Sabelijus panaikino asmenų skirtumą, sakydamas, kad Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios yra viena esmė ir vienas asmuo: bet jie skiriasi tik vardais.
Arijus gi priešingai teigė, kad trys asmenys yra skirtingos substancijos, besiskiriančios orumu ir trukme.
Visus šiuos ir panašius dalykus katalikų tikėjimas pasmerkia.
Kadangi tad apie aukščiausiąją Trejybę ir kitus su tikėjimu susijusius dalykus ketina dėstyti tai, ko laikosi katalikų tikėjimas, todėl prideda: „Ir katalikų tikėjimas”.
Tikėjimas vadinamas katalikišku, t.y. visuotiniu, kaip sako Boecijus knygoje „Apie Trejybę”, tiek dėl visuotinių įsakymų taisyklių, tiek dėl to, kad jo kultas pasklido beveik per visus pasaulio kraštus; o eretikų klaidos yra uždarytos tam tikruose žemės kampeliuose.
PIRMOSIOS DEKRETALIJOS
aiškinimas,
kuriame atmetama daugybė tiek eretikų, tiek filosofų klaidų.
Kas nori svarstyti šventosios Trejybės tikėjimą, pirmiausia turi žinoti, kad tikėjimo veiksmas yra dvejopas: t.y. širdimi tikėti ir lūpomis išpažinti, pagal tai, kas sakoma Rom 10: Širdimi tikima teisiui įgyti, o lūpomis išpažįstama išganymui gauti. Kiekvienam veiksmui kažko reikia jo tobulumui.
Vidinis tikėjimo veiksmas reikalauja tvirtumo be jokios abejonės; koks tvirtumas kyla iš dieviškosios tiesos, kuria remiasi tikėjimas, neklystamumo. Todėl sakoma Jokūbo 1: Teprašo tikėdamas, nė kiek neabejodamas.
Tačiau tikėjimo išpažinimas turi būti paprastas, t.y. be apsimetinėjimo; pagal tai, kas sakoma 1 Tim 1: Įsakymo tikslas yra meilė iš tyros širdies ir geros sąžinės, ir tikėjimo be veidmainystės. Jis taip pat turi būti paprastas, t.y. be klaidos priemaišų; pagal tai, kas sakoma 1 Tes 2: Mūsų paraginimas nėra iš klaidos. Jis taip pat turi būti be svyravimo; 2 Kor 1: Mūsų žodis, kuris buvo pas jus, nėra jame Taip ir Ne.
Taigi, kiek tai susiję su pirmuoju tikėjimo veiksmu, sako: Tvirtai tikime. O kiek su antruoju, sako: Ir paprastai išpažįstame.
Galiausiai reikia atsižvelgti į tai, kad tikėjimo simbolis padalytas į tam tikrus dvylika straipsnių (pagal tuos, kurie taip skaičiuoja) arba keturiolika. Septyni straipsniai priklauso dievystei, o septyni – žmogystei.
Tie, kurie priklauso dievystei, taip skirstomi: vienas yra straipsnis apie dieviškos esmės vienybę, kuris paliečiamas simbolyje sakant: Tikiu į vieną Dievą. Antras yra apie Tėvo asmenį, kuris paliečiamas sakant: Tėvą visagalį. Trečias yra apie Sūnaus asmenį, kuris paliečiamas sakant: Ir į Jėzų Kristų, jo Sūnų. Ketvirtas yra apie Šventosios Dvasios asmenį, kuris paliečiamas sakant: Ir į Šventąją Dvasią. Penktas yra apie poveikį, kuriuo esame Dievo sukurti prigimties būtyje, kuris paliečiamas sakant: Dangaus ir žemės Kūrėją. Šeštas yra apie Dievo poveikį, kiek esame atkuriami malonės būtyje, kuris paliečiamas sakant: Šventąją katalikų bažnyčią, šventųjų bendravimą ir nuodėmių atleidimą. Mat per Dievo malonę esame surenkami į Bažnyčios vienybę, dalyvaujame sakramentuose ir gauname nuodėmių atleidimą.
Septintas straipsnis yra apie Dievo poveikį, kuriuo esame ištobulinami šlovės būtyje, tiek kūno, tiek sielos atžvilgiu; ir šis paliečiamas sakant: Kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.
Septyni straipsniai, priklausantys įsikūnijimui, taip skirstomi: pirmas yra apie Kristaus prasidėjimą, kuris paliečiamas sakant: Kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios. Antras yra apie jo gimimą, kuris paliečiamas sakant: Gimė iš Mergelės Marijos. Trečias yra apie jo kančią, kuris paliečiamas sakant: Kentėjo, mirė ir buvo palaidotas. Ketvirtas yra apie nužengimą į pragarus: Nužengė į pragarus. Penktas yra apie prisikėlimą: Trečią dieną prisikėlė iš numirusių. Šeštas yra apie įžengimą: Įžengė į dangų. Septintas apie atėjimą teisti: Iš ten ateis teisti gyvųjų ir mirusiųjų.
Kiti gi, nustatantys dvylika straipsnių, nustato vieną straipsnį apie tris asmenis; ir straipsnį apie šlovės poveikį padalija į du: t.y. kad vienas straipsnis būtų apie kūno prisikėlimą, o kitas – apie amžinąjį gyvenimą. Ir taip straipsnių, priklausančių dievystei, yra šeši. Taip pat Kristaus prasidėjimą ir gimimą apjungia po vienu straipsniu: ir taip straipsnių apie žmogystę yra šeši. Vadinasi, visų yra dvylika.
Pirmiausia tad aptaria pirmąjį straipsnį apie esmės vienybę. Todėl pirmiausia nustato dieviškosios esmės vienybę: Vienas vienintelis yra tikras Dievas, pagal tai, kas sakoma Jono 17: Kad pažintų tave, vienintelį tikrąjį Dievą. Pakartoto Įstatymo 6: Klausyk, Izraeli, Viešpats, tavo Dievas, yra vienas Dievas. Tuo atmetama pagonių klaida, teigiančių daugybę dievų. Tačiau tikras Dievas, kuris yra esmiškai ir prigimtimi, yra vienas Dievas. Mat kai kurie vadinami dievais ne tikri, bet per įvaikinimą arba dalinį dievystės dalyvavimą; arba pavadinimu, pagal tai, kas sakoma Psalmėje 81: Aš tariau: jūs esate dievai. Taip pat kai kurie vadinami dievais pagal klystančiųjų nuomonę, pagal tai, kas sakoma Psalmėje 95: Visi pagonių dievai yra demonai.
Toliau parodo dieviškosios prigimties, arba esmės, didybę. Ir pirma, kiek tai susiję su tuo, kad ji neapribota laiku. Tai nurodoma sakant: Amžinas. Mat vadinamas amžinu, nes neturi pradžios ir pabaigos, ir nes jo būtis nekinta per praeitį ir ateitį. Juk niekas iš jo neatimta; nei kas nors jam gali atsirasti iš naujo. Todėl sako Mozei Išėjimo 3: Aš esu, kuris esu. Nes jo būtis nežino praeities ir ateities; bet visada turi būtį dabartyje. Ir Apaštalas sako laiške Romiečiams 16: Kuris dabar yra apreikštas per pranašų raštus pagal amžinojo Dievo įsakymą.
Antra, parodoma, kad jo didybė nepalyginamai viršija visų kūrinių didybę, kai sakoma: Didžiulis (Immensus). Mat tai, kas gali būti išmatuota kuo nors kitu, jei ir viršija didumu, vis dėlto perviršis yra pagal kokią nors proporciją. Kaip dvejetas matuoja šešetą, nes trejetas sudaro šešis. O šešetas viršija dvejetą pagal kokią nors proporciją, pagal kurią dvejetas matuoja šešetą, nes yra jo trigubas dydis. Bet Dievas viršija savo orumo didybe kiekvieną kūrinį begalybe: todėl vadinamas didžiuliu (neišmatuojamu), nes nėra jokio bendramatiškumo ar proporcijos tarp kokio nors kūrinio ir jo; todėl sakoma Psalmėje 47: Didis yra Viešpats ir labai girtinas; ir jo didybei nėra galo. Ir Barucho 3 sakoma: Didis jis ir neturintis galo; aukštas ir didžiulis.
Trečia, parodoma, kad jis viršija bet kokį kintamumą, kai sakoma: Nekintantis. Nes jame nėra jokio kitimo, pagal tai, kas sakoma Jokūbo 1: Pas kurį nėra atmainos nei jokių šešėlių keitimosi.
Ketvirta, parodoma, kad jis viršija bet kokią galią (nes jis viską gali, kai sakoma): Visagalis. Kas panašiai sakoma Pradžios 17: Aš esu Dievas Visagalis. Ir jei kas prieštarautų tam, ką sako Apaštalas 2 Tim 2: Jis pasilieka ištikimas, savęs išsižadėti negali, vadinasi, Dievas nėra visažinis (visagalis?).
Reikia pasakyti, kad negalėti savęs išsižadėti yra trūkumo nebuvimas: negalėti būti (t.y. prarasti būtį) yra ne dėl galios trūkumo, bet dėl būties tobulumo; kaip ir tarp žmonių, dėl didelės jėgos yra tai, kad kas nors negali būti nugalėtas. Todėl Dievas iš tikrųjų vadinamas visagaliu, nes jis viską gali padaryti ir niekame negali stokoti.
Penkta, parodoma, kad jis viršija bet kokį intelekto suvokimą, kai sakoma: Nesuvokiamas. Mat tas visapusiškai suvokiamas, kas tobulai pažįstamas tiek, kiek yra pažinus. Tačiau joks sukurtas intelektas negali tiek pažinti Dievą, kiek jis yra pažinus: ir dėl to joks kūrinys negali jo suvokti. Todėl sakoma Jobo 11: Galbūt tu gali suprasti Dievo pėdsakus ir Visagalį surasti iki tobulumo (t.y. suvokti)? (Klausimas reiškia: Ne). Ir Jeremijo 32 sakoma: Didis patarimu ir nesuvokiamas mąstymu.
Šešta, parodoma, kad jis viršija bet kokią kalbą, kai sakoma: Neišreiškiamas. Nes niekas negali tinkamai išreikšti jo gyriaus. Todėl sakoma Siracido 43: Aukštinkite jį kiek tik galite. Jis vis tiek didesnis už bet kokį gyrių.
Toliau pereina prie Trejybės straipsnio: pirmiausia nustatydamas trijų asmenų vardus, kai sako: Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Kurie išreiškiami Mato pabaigoje: Mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Bet dėl šių trijų vardų kai kurie įvairiai klydo.
Sabelijus sakė, kad Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia skiriasi tik vardais: sakydamas, kad tai tas pats asmuo, kuris kartais vadinamas Tėvu, kartais Sūnumi, kartais Šventąja Dvasia dėl skirtingų priežasčių. Ir tam atmesti prideda: Trys asmenys. Mat kitas asmuo yra Tėvo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios.
Arijus gi teigė, kad Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, kaip yra skirtingi vardai, taip yra skirtingos substancijos. Ir tam atmesti prideda: Bet viena substancija. Taip pat todėl, kad substancija pagal žodžio vartoseną kitaip suprantama pas mus, o kitaip pas graikus, kad dėl to nekiltų kokia nors apgaulė, prideda: Arba prigimtis. Pas graikus hipostazė, t.y. substancija, priimama taip, kaip pas mus asmuo, reiškiantis kokį nors savarankiškai egzistuojantį dalyką, kurį vadiname supostatu (suppositum), arba prigimties dalyku (rem naturae). Kaip šis žmogus yra supostas arba žmogiškos prigimties dalykas. Pas mus gi, pagal bendrą kalbėjimo vartoseną, substancija vadinama esmė arba dalyko prigimtis, kaip žmogiškumas vadinamas žmogaus prigimtimi. Taip tad duodama suprasti, kad dievystėje yra trys savarankiškai egzistuojantys (subsistentes), t.y. Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia: bet yra viena skaičiumi paprasta prigimtis, kurioje jie egzistuoja: kas žmogiškuose dalykuose negali atsitikti. Mat Petras, ir Paulius, ir Jonas yra trys egzistuojantys žmogiškoje prigimtyje: bet žmogiškoji prigimtis, nors ir yra viena rūšimi šiuose trijuose, vis dėlto nėra ta pati skaičiumi: ir todėl yra trys žmonės, ne vienas žmogus. Kadangi Tėve, ir Sūnuje, ir Šventojoje Dvasioje yra viena skaičiumi dieviška prigimtis, sakome, kad Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra vienas Dievas, o ne trys dievai.
Tačiau kas nors galėtų neteisingai suprasti vieną trijų asmenų esmę taip, kad viena tos prigimties dalis būtų Tėve, kita Sūnuje, kita Šventojoje Dvasioje: tarsi sakytumėme, kad vienas vanduo yra trijuose upeliuose, ištekančiuose iš vieno šaltinio, taip, kad viena dalis vandens yra viename upelyje, kita kitame, trečia trečiame. Jei taip būtų viena trijų asmenų prigimtis, sektų, kad dieviška prigimtis būtų sudėta iš daugelio dalių. Ir todėl tam atmesti prideda: Visiškai paprasta – t.y. neturinti jokios sudėties. Mat viskas, kas sudėta, yra vėlesnis už tuos, iš kurių susideda. Taigi jei [Dievas būtų sudėtas], kažkas būtų anksčiau už Dievą: kas yra neįmanoma. Bet kas nors galėtų paklausti: jei trijų asmenų yra viena paprasta prigimtis, iš kur tada trys asmenys skiriasi? Ir todėl atsakydamas į tai prideda: Tėvas iš nieko, Sūnus tik iš Tėvo, o Šventoji Dvasia lygiai iš abiejų.
Čia reikia atsižvelgti į tai, kad viskas, kas dieviškuose dalykuose sakoma absoliučiai, yra bendra ir vienoda trijuose asmenyse; kaip kad sakoma Dievas geras, išmintingas ir visi panašūs dalykai. Ten randamas skirtumas tik ten, kur randama kas nors, susiję su kilmės santykiu: būtent, kad Tėvas yra iš nieko: pagal tai vadinamas negimusiu (innascibilis). Sūnus gi vadinamas Sūnumi, nes yra iš Tėvo per gimimą (pagal tai, kas sakoma Psalmėje 2: Aš šiandien pagimdžiau tave): ir pagal tai Tėvui priskiriama tėvystė, o Sūnui sūnystė. O Šventoji Dvasia išeina iš abiejų; ir pagal tai Šventajai Dvasiai priskiriamas išėjimas (processio); Tėvui gi ir Sūnui bendras iškvėpimas (spiratio), nes būtent bendrai iškvepia Šventąją Dvasią. Taip tad yra penkios savybės (notiones), pagal kurias žymimi asmenų skirtumai dievystėje, t.y. Tėvystė, kuri yra Tėvo steigiamoji savybė, per kurią parodoma, kad jis pagimdė Sūnų; Sūnystė, per kurią parodoma, kad Sūnus yra iš Tėvo; ir Išėjimas, per kurį parodoma, kad Šventoji Dvasia yra iš Tėvo ir Sūnaus; Negimumas (Innašcibilitas), per kurį atpažįstama, kad Tėvas yra iš nieko; Bendras iškvėpimas, per kurį parodoma, kad Tėvas ir Sūnus bendrai iškvepia Šventąją Dvasią.
Bet vėlgi kam nors galėtų kilti klaidingas palyginimas, kadangi žmogiškuose dalykuose sūnus nuo tam tikro laiko momento pradeda būti gimdomas iš tėvo, ir jo gimimas netrunka amžinai, bet baigiasi tam tikru laiko momentu, taip būtų ir su dieviškųjų asmenų kilme: t.y. kad Sūnus nuo kažkokio laiko pradėjo būti gimdomas iš Tėvo, ir kažkokiu laiku gimimas buvo baigtas; ir panašiai apie Šventąją Dvasią. Todėl tam atmesti prideda: Be pradžios, visada ir be pabaigos: Tėvas gimdantis, Sūnus gimstantis ir Šventoji Dvasia išeinanti.
To pavyzdį tam tikru būdu galima rasti kūriniuose, nors ir netobulą. Mat sakome, kad iš saulės išeina spindulys: ir iškart, kai buvo saulė, spindulys iš jos sklido, ir visada sulaikys spindulį, t.y. iš jos išeis, kol bus saulė. Taip Sūnus išeina iš Tėvo, kaip spindulys iš saulės. Todėl sako Apaštalas Hbr 1: Kuris būdamas šlovės atšvaita. Šventoji gi Dvasia išeina iš abiejų kaip šiluma iš saulės ir spindulio. Todėl sakoma Psalmėje 18: Nėra kas pasislėptų nuo jo kaitros. Tačiau šis pavyzdys netinka vienu atžvilgiu, nes saulė nebuvo visada; ir todėl ir jos spindulys ne visada iš jos sklido. Kadangi gi Dievas Tėvas buvo visada, visada iš jo sklido Sūnus, ir iš abiejų Šventoji Dvasia.
Galima ir kitą pavyzdį pateikti žmogaus sieloje, kurioje viduje pradėtas žodis išeina iš atminties, ir iš abiejų išeina meilė. Ir taip pat iš Tėvo išeina Sūnus, kaip jo Žodis; ir Šventoji Dvasia, kaip bendra abiejų Meilė. Bet šis pavyzdys netinka dviem aspektais. Pirma, nes žmogaus intelektas nebuvo visada. Antra, nes ne visada žodį savo širdyje aktualiai pradeda. Tačiau dieviškasis intelektas buvo visada, ir visada be pertraukos mąsto. Todėl visada jame kyla Žodis, kuris yra Sūnus, ir išeina Meilė, kuri yra Šventoji Dvasia.
Kadangi arijonai Sūnų statė žemiau už Tėvą, o Šventąją Dvasią žemiau už abu, todėl tai nuosekliai atmeta. Reikia atsižvelgti į tai, kad arijonai statė Sūnų žemiau už Tėvą [keliais aspektais]. Pirma, kiek tai susiję su esme, sakydami, kad Tėvo esmė yra kilnesnė nei Sūnaus esmė. Ir tam atmesti prideda: Vienasubstanciai. Nes Tėvo ir Sūnaus esmė yra viena, ir niekuo nesiskirianti. Antra, kiek tai susiję su didybe (ne kad Dieve būtų masės dydis, bet galios didybė, kuri yra jo gerumo tobulumas). Mat sakė, kad Tėvas yra didesnis už Sūnų, net ir pagal dievystę. Ir tam atmesti prideda: Lygūs. Pagal žmogystę gi Viešpats sako Jono 14: Tėvas už mane didesnis. Trečia, kiek tai susiję su galia, sakydami, kad Sūnus nėra visagalis. Ir tam atmesti pridedama: Ir visagaliai. Ketvirta, kiek tai susiję su trukme, nes sakė, kad Sūnus nebuvo visada. Ir tam atmesti prideda: Bendraamžiai. Penkta, kiek tai susiję su veikimu. Mat sakė, kad Tėvas veikia per Sūnų kaip per savo įrankį arba kaip per tarną. Bet tam atmesti prideda: Vienas visų pradžios principas. Nėra taip, kad Sūnus būtų kitas daiktų principas, tarsi žemesnis už Tėvą; bet abu yra vienas principas. Kas pasakyta apie Sūnų, pasakyta taip pat apie Šventąją Dvasią.
Toliau pereina prie kito straipsnio, kuris yra apie daiktų sukūrimą; kur atmeta įvairias nuomones.
Mat buvo kai kurie eretikai, kaip manichėjai, kurie teigė du kūrėjus: vieną gerą, kuris sukūrė neregimus ir dvasinius kūrinius; kitą blogą, kurį sakė sukūrus visus šiuos regimus ir kūniškus [dalykus]. O katalikų tikėjimas išpažįsta, kad viskas, išskyrus Dievą, tiek regima, tiek neregima, yra sukurta Dievo. Todėl Paulius sako Apaštalų darbų 17: Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame yra; jis, būdamas dangaus ir žemės Viešpats ir t.t. Ir Hbr 11: Tikėjimu suvokiame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, kad iš neregimųjų atsirastų regimieji. Todėl šiai klaidai atmesti sako: Visų regimųjų ir neregimųjų, dvasinių ir kūniškų dalykų kūrėjas.
Antra klaida buvo tų, kurie teigė, jog Dievas yra pirmasis daiktų atsiradimo principas, bet ne viską sukūrė tiesiogiai (immediate), o pasaulis buvo sukurtas tarpininkaujant angelams. Ir tai buvo Menandrininkų klaida. Šiai klaidai atmesti prideda: Kuris savo visagale jėga (nes vien tik Dievo galia visi kūriniai yra sukurti). Pagal tai, kas sakoma Psalmėje 8: Regėsiu tavo dangus, tavo pirštų darbus.
Trečia buvo Origeno klaida, teigusio, kad Dievas pradžioje sukūrė tik dvasinius kūrinius, o vėliau, kai kuriems iš jų nusidėjus, sukūrė kūnus, tarsi kokius pančius, kuriais dvasinės substancijos būtų pririštos; tarsi kūniški kūriniai nebūtų sukurti pagal pagrindinį Dievo sumanymą (nes būtų buvę gera, kad jie būtų), bet tik nubausti dvasinių kūrinių nuodėmei. Nors sakoma Pradžios 1: Dievas matė viską, ką buvo padaręs, ir tai buvo labai gera. Todėl tam atmesti sako: Vienu metu laiko pradžioje iš nieko sukūrė abiejų rūšių kūriniją – dvasinę ir kūnišką, tai yra angeliškąją ir pasaulietinę.
Ketvirta buvo Aristotelio klaida, teigusio, kad pasaulis sukurtas Dievo, bet nuo amžių, ir kad nebuvo jokios laiko pradžios. Nors parašyta Pradžios 1: Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Ir tam atmesti prideda: Laiko pradžioje.
Penkta buvo Anaksagoro klaida, teigusio, kad pasaulis sukurtas Dievo nuo kažkokios laiko pradžios, bet vis dėlto pasaulio materija egzistavo nuo amžių, ir ji nebuvo sukurta Dievo; nors Apaštalas sako Rom 4: Kuris atgaivina mirusius ir šaukia tai, ko nėra, tarsi tai būtų. Ir tam atmesti prideda: Iš nieko.
Buvo ir kita Tertuliano klaida, teigusio, kad žmogaus siela yra kūniška; nors Apaštalas sako 1 Tes 5: Pats ramybės Dievas tep pašventina jus visiškai; ir visa jūsų dvasia, ir siela, ir kūnas be priekaišto tebūnie išsaugoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui. Kur aiškiai atskiria sielą ir dvasią nuo kūno. Ir tam atmesti prideda: O po to (t.y. sukūrė) žmogiškąją, tarsi bendrą, t.y. sudarytą iš dvasios ir kūno. Mat žmogus sudarytas iš dvasinės ir kūniškos prigimties.
Pagal minėtą manichėjų klaidą, teigiančių du principus, vieną gerą, vieną blogą, skirtumas buvo ne tik kuriant regimus ir neregimus kūrinius (kad neregimi būtų iš gero Dievo, o regimi iš blogo), bet ir pačiuose neregimuose. Mat teigė, kad pirmasis principas yra neregimas, ir iš jo sukurti tam tikri neregimi kūriniai, kurie, sakė, yra iš prigimties blogi: ir taip pačiuose angeluose buvo kai kurie iš prigimties geri, priklausantys gerojo Dievo kūrinijai, kurie negalėjo nusidėti; o kai kurie iš prigimties blogi, kuriuos vadiname demonais, kurie negalėjo nenusidėti. Prieš tai, kas sakoma Jobo 4: Štai tie, kurie tarnauja jam, nėra pastovūs, ir savo angeluose jis randa ydingumo. Panašiai ir apie žmonių sielas teigė, kad kai kurios iš prigimties geros (iš geros kūrinijos), kurios negali nusidėti; o kai kurios iš kitos kūrinijos (iš prigimties blogos), kurios negali daryti gera. Prieš tai, kas sakoma Ekl 7: Dievas sukūrė žmogų teisų, bet jis pats įsipainiojo į begalę klausimų. Ir todėl tam atmesti sako: Mat Velnias (t.y. vyriausiasis) ir kiti demonai iš prigimties Dievo sukurti geri, bet jie patys per save tapo blogi. T.y. per savo laisvos valios pasirinkimą. O žmogus, Velnio gundomas, nusidėjo, t.y. ne iš prigimties, bet savo valia.
Toliau pereina prie straipsnio apie įsikūnijimą. Ir kadangi Kristaus Evangelija, kaip sako Apaštalas Rom 1, buvo iš anksto pažadėta per pranašus šventuosiuose Raštuose, todėl pirmiau kalba apie pranašų skelbimą.
Dėl to klydo daugelis. Manichėjai ir kiti eretikai sakė, kad Senasis Testamentas duotas ne gerojo Dievo, kuris yra Kristaus tėvas, bet blogojo Dievo, ir todėl Senojo Testamento mokymas visada buvo mirtinas. Tai akivaizdžiai parodoma klaidingu per tai, ką Viešpats sako Jono 2, kalbėdamas apie žydų šventyklą: Nedarykite mano Tėvo namų prekybos namais. Kur aiškiai savo tėvu vadina Senojo Testamento Dievą, kuris buvo garbinamas žydų šventykloje.
Arijonai gi sakė, kad Senajame Testamente įvairiais regėjimais pasirodydavo Sūnus, bet ne Tėvas. Tai aiškiai parodoma klaidingu per tai, kad Abraomui kaip Trejybės atvaizdas pasirodė trys vyrai, kaip skaitoma Pradžios 18.
Katafrygai taip pat teigė, kad Senojo Testamento pranašai kalbėjo tarsi apimti ekstazės, nesuprasdami, ką kalba; priešingai tam, kas sakoma Danieliaus 10: Reikia supratimo regėjime. Šioms klaidoms atmesti sako:
Ši Šventoji Trejybė, apie kurią kalbėta, pagal bendrą esmę nedaloma, o pagal asmenines savybes skirtinga, pirmiausia per Mozę ir šventuosius pranašus bei kitus savo tarnus. Čia taip pat nori atskirti Senąjį Testamentą, būtent įstatymą, duotą per Mozę, ir pranašus, kaip buvo Izaijas, Jeremijas ir t.t., ir į tuos, kurie parašė hagiografinius raštus, kaip buvo Saliamonas, Jobas ir kiti panašūs, kuriuos čia vadina Dievo tarnais. Pagal šį skirstymą Viešpats sako Lk pabaigoje: Turi išsipildyti visa, kas parašyta Įstatyme, ir Pranašuose, ir Psalmėse apie mane.
Pagal patį tvarkingiausią laikų išdėstymą. Tai įdedama tam, kad būtų atmesta manichėjų klaida, kurie tyčiojosi iš krikščionių tikėjimo dėl to, kad po daugelio laikų tarsi staiga Dievui atėjo į galvą duoti žmonėms Evangelijos įstatymą. Ne staiga, bet pagal tinkamą tvarkingą išdėstymą: kad pirmiau žmonių giminė per įstatymą ir pranašus gautų pranešimą apie Kristų, kaip tuo metu esantiems dar vaikams ir mažiau išsilavinusiems (pagal tai, kas sakoma Gal 3: Įstatymas buvo mūsų auklėtojas Kristuje); ir tai yra ką sako: pagal patį tvarkingiausią laikų išdėstymą, suteikė žmonių giminės išganymą (?), t.y. išganingą mokymą, ne mirtiną, kaip sakė manichėjai.
Tai išdėsčius, pereina prie pačios Įsikūnijimo paslapties aiškinimo, kur taip pat atmeta įvairias klaidas.
Pirmiausia reikia žinoti, kad sabelijonai, maišydami dieviškus asmenis, pripažino, kad Tėvas įsikūnijo: nes sakė, kad tas pats asmuo yra ir Tėvas, ir Sūnus. Priešingai, arijonai, dalydami dievystės substanciją, iš to, kad Sūnus įsikūnijo, o ne Tėvas, norėjo daryti išvadą, kad Tėvo esmė yra viena, o Sūnaus kita, ir abiejų veikimas kitoks. Katalikų tikėjimas, eidamas vidurio keliu tarp abiejų, dėl asmenų skirtingumo sako, kad tik Sūnus įsikūnijo (nes įsikūnijimas įvyko per vienybę asmenyje, ne prigimtyje, kaip žemiau bus pasakyta); o dėl prigimties ir veikimo vienybės trijuose asmenyse sako, kad visa Trejybė atliko įsikūnijimą. Ir tai yra ką sako: Ir galiausiai viengimis Dievo Sūnus Jėzus Kristus, visos Trejybės bendrai įkūnytas.
Buvo taip pat Helvidijaus klaida, kuris teigė, kad Marija pradėjo būdama mergelė ir pagimdė; bet po gimdymo neliko mergele, bet iš Juozapo vėliau pagimdė kitus sūnus. Ir tam atmesti sako: Ir Marijos, visada mergelės.
Kiti gi, būtent ebionitai, klydo sakydami, kad Kristus pradėtas iš Juozapo sėklos. Ir tam atmesti pridedama: Bendradarbiaujant Šventajai Dvasiai pradėtas.
Buvo kiti, būtent manichėjai, kurie sakė, kad Kristus nepriėmė tikro kūno, bet fantominį (tariamą), priešingai tam, ką Viešpats mokiniams po prisikėlimo, manantiems, kad jis yra dvasia, pasakė Lk pabaigoje: Dvasia kūno ir kaulų neturi, kaip matote mane turint. Tam atmesti pasakė: Tapęs tikru žmogumi.
Arijonai gi sakė, kad Dievo Sūnus prisiėmė tik kūną be sielos, ir kad Žodis buvo kūnui vietoje sielos.
Bet vėliau apolinaristai sakė, kad jis turėjo tik juslinę sielą, priešingai tam, kas sakoma Mt 26: Mano siela nuliūdusi iki mirties, ir Jn 10: Turiu galią atiduoti savo sielą. Ir todėl tam atmesti sako: Iš protingos sielos.
Kiti gi, būtent Valentino sekėjai, teigė, kad Kristaus kūnas nebuvo paimtas iš mergelės, bet atneštas iš dangaus, priešingai tam, kas sakoma Gal 4: Gimęs iš moters. Rom 1: Kuris jam gimė iš Dovydo sėklos pagal kūną. Ir tam atmesti sako: Ir žmogiško kūno sudarytas.
Apie pačią vienybę priešingai klydo Nestorijus ir Eutychas. Nestorijus teigė, kad vienybė įvyko tik pagal malonės apgyvendinimą, kaip ir kituose šventuosiuose sakoma, kad Dievas yra per malonės apgyvendinimą, taip, kad Dievo ir žmogaus [Kristuje] yra skirtingi asmenys, priešingai tam, kas sakoma Jn 1: Žodis tapo kūnu, t.y. Dievo Sūnus tapo žmogumi; ne taip sakoma apie kitus, kuriuose jis gyvena. Eutychas gi teigė, kad Dievo ir žmogaus vienybė įvyko į vieną prigimtį, taip, kad Kristus būtų iš dviejų prigimčių, ne dviejose prigimtyse; nes jis norėjo pasakyti, kad prieš įsikūnijimą buvo dvi prigimtys, Dievo ir žmogaus, bet po įsikūnijimo tapo viena prigimtis. Todėl abiem atmesti sako: Vienas asmuo dviejose prigimtyse aiškiau parodė gyvenimo kelią.
Buvo juk Eutycho sekėjai, t.y. Teodoras ir Gajanas, kurie teigdami vieną prigimtį Kristuje, tarsi sumaišytą iš dievystės ir žmogystės, skirtingai klydo. Teodoras teigė, kad ta prigimtis yra gendant ir kenčianti; o Gajanas – kad negendanti ir nekenčianti. Ir šioms klaidoms atmesti sako: Nors pagal dievystę jis yra nemirtingas ir nekenčiantis, tas pats asmuo pagal žmogiškumą tapo mirtingas ir kenčiantis.
Toliau pereina prie kančios straipsnio sakydamas: Jis taip pat dėl žmonių giminės išganymo kentėjo ant kryžiaus medžio ir mirė.
Po to pateikia straipsnį apie nužengimą į pragarus sakydamas: Nužengė į pragarus.
Po to pateikia straipsnį apie Kristaus prisikėlimą sakydamas: Prisikėlė iš numirusių.
Ir tada pateikia straipsnį apie įžengimą sakydamas: Ir įžengė į dangų.
Tačiau reikia pastebėti, kad minėtos Arijaus ir Apolinaro klaidos negali išsaugoti šių straipsnių tiesos. Mat jei Kristus neturėjo sielos, bet Žodis buvo kūnui vietoje sielos, ir mirties metu buvo atskirtas nuo kūno, seka, kad tai, kas tinka kūnui, negali būti pasakyta apie Dievo Sūnų, todėl negalima sakyti, kad Dievo Sūnus gulėjo kape, arba kad prisikėlė iš numirusių. Panašiai negalima sakyti, kad nužengė į pragarus; nes dievystei pačiai savaime, kadangi ji visiškai nekintanti, kilti ar leistis netinka. Ir todėl minėtai klaidai atmesti, paaiškina minėtų straipsnių tiesą pridurdamas: Bet nužengė sieloje, o prisikėlė kūne, ir įžengė lygiai abiejuose. Mat Kristaus mirtyje siela buvo atskirta nuo kūno, bet dievystė neatskiriamai liko sujungta su abiem, t.y. siela ir kūnu. Todėl kai Kristaus siela nužengė į pragarus, sakoma, kad Dievo Sūnus nužengė pagal jam suvienytą sielą. Panašiai kai Kristaus kūnas, kuris kape tam tikru būdu gulėjo, prisikėlė į gyvenimą, sakoma, kad Dievo Sūnus, kuris pagal dieviškąją prigimtį mirti negalėjo, pagal kūną prisikėlė, per tai, kad kūnas vėl atgavo sielą; ir taip pagal abu, t.y. pagal sielą ir kūną, įžengė į dangų.
Toliau pateikia straipsnį apie atėjimą teisti sakydamas: Ateis amžių pabaigoje teisti gyvųjų ir mirusiųjų.
Gyvaisiais vadina tuos, kurie bus rasti gyvi atėjus teismui, mirusiaisiais – tuos, kurie mirė anksčiau. Tai nereiškia, kad kai kurie bus teisiami, kurie nemirs; bet kad tame atėjime į teismą staiga mirs ir tuojau prisikels. Arba gyvaisiais ir mirusiaisiais galime suprasti dvasiškai, t.y. teisiuosius ir nusidėjėlius. Ir kadangi buvo tokių, kurie teigė, kad galutiniame teisme kai kurie bus išganyti ne savo nuopelnais, bet dovanoti dėl kokių nors šventųjų maldų, todėl tam atmesti prideda: Ir atlyginti kiekvienam pagal jo darbus, tiek atmestiesiems, tiek išrinktiesiems.
Toliau pateikia bendrojo prisikėlimo straipsnį, kuris priklauso šlovės poveikiui, sakydamas: Visi jie, tiek atmestieji, tiek išrinktieji, prisikels su savaisiais kūnais, kuriuos dabar nešioja. Tai įdedama tam, kad būtų atmesta kai kurių eretikų klaida, kurie sako, kad prisikels ne tie patys kūnai, kuriuos čia per mirtį padedame, bet kažkokie kiti dangiški kūnai. Kas prieštarauja tam, ką sako Apaštalas 1 Kor 15: Reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe.
Galiausiai nurodo kūnų atgavimo priežastį, kai sako: Kad gautų pagal savo darbus, ar jie buvo geri, ar blogi. Nes žmogus veikė gerai ar blogai siela kartu su kūnu, teisinga, kad abiejuose būtų nubaustas arba apdovanotas.
Ir kadangi Origenas teigė, kad pasmerktųjų bausmė nebus amžina, taip pat ir palaimintųjų šlovė; todėl tam atmesti sako: Anie su velniu amžiną bausmę, o šie su Kristumi amžinąją šlovę. Kaip per velnio pavydą mirtis įėjo į pasaulį, kaip sakoma Išminties 2, taip per Kristaus kančią esame atkuriami gyvenimui pagal tai, kas sakoma Jono 10: Aš atėjau, kad jie turėtų gyvenimą, ir kad apsčiai turėtų.
Toliau pereina prie straipsnio, kuris yra apie malonės poveikį. Ir pirmiausia paliečia malonės poveikį Bažnyčios vienybės atžvilgiu, kai sako: Yra viena visuotinė tikinčiųjų Bažnyčia, už kurios ribų niekas neišganomas. Bažnyčios vienybė yra visų pirma dėl tikėjimo vienybės. Mat Bažnyčia niekas kitas, kaip tikinčiųjų susibūrimas; ir kadangi be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui, todėl už Bažnyčios ribų niekam nėra atviras išganymo kelias. Tikinčiųjų išganymas tobulinamas per Bažnyčios sakramentus, kuriuose veikia Kristaus kančios galia. Ir todėl toliau aiškina, ką katalikų tikėjimas mano apie Bažnyčios sakramentus.
Ir pirmiausia apie Eucharistiją, kai sako: Joje, t.y. Bažnyčioje, tas pats kunigas yra auka – Jėzus Kristus; nes jis pats paaukojo save ant kryžiaus altoriaus kaip atnašą ir auką Dievui maloniam kvapui, kaip sakoma Ef 5. Kurio aukos atminimui kasdien Bažnyčioje aukojama auka po duonos ir vyno pavidalais.
Apie šį sakramentą nustato tris dalykus; pirmiausia dalyko, esančio po sakramentu, tiesą, kai sako: Kurio kūnas ir kraujas altoriaus sakramente po duonos ir vyno pavidalais tikrai yra. Sako tikrai, kad atmestų klaidą tų, kurie sakė, kad šiame sakramente Kristaus kūnas nėra tikrovėje, bet tik figūroje arba kaip ženkle. Sako po duonos ir vyno pavidalais, nes lieka duonos ir vyno pavidalai, t.y. akcidencijos (savybės), be savo subjekto, bet Kristaus kūnas yra po jais paslėptas.
Antra, nustato sakramento galią, kai sako: Duonai esant perkeistai (transsubstantiatis), t.y. duonos substancijai perkeistai į kūną ir vynui į kraują dieviškąja galybe. Kur nurodoma, kad šiame sakramente nieko nelieka iš duonos ir vyno substancijos, bet ji stebuklingai paverčiama Kristaus kūno ir kraujo substancija. Ir to priežastį prideda sakydamas: Kad vienybės paslapčiai atlikti, t.y. kad mes susivienytume su Kristumi per šį sakramentą (kuris yra bažnytinės vienybės ženklas), mes priimtumėme iš jo tai, ką jis priėmė iš mūsų. Šiame sakramente priimame Kristaus kūną ir kraują, ką jis priėmė iš mūsų prigimties.
Trečia, nustato šio sakramento tarnautoją, kur taip pat paliečia Šventimų sakramentą. Ir tai yra ką sako: Ir šį sakramentą tikrai niekas negali konsekruoti, išskyrus kunigą, kuris buvo teisėtai įšventintas. Kas sakoma prieš eretikų klaidą, kurie sako, kad bet kuris žmogus gali konsekruoti tą sakramentą. Prideda: Pagal Bažnyčios raktus, kuriuos pats Jėzus Kristus suteikė Apaštalams ir jų įpėdiniams. Tai galima suprasti dvejopai: arba todėl, kad kunigystės šventimai suteikiami per Bažnyčios tarnautojus; arba todėl, kad pagal raktų galią suteikiamas kunigystės šventimas. Bažnyčios raktai yra autoritetas spręsti ir galia teisti.
Toliau pereina prie krikšto sakramento: apie kurį pirmiausia paliečia formą, kai sako: Krikšto sakramentas, kuris šaukdamasis nedalomos Trejybės, būtent Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Tai yra krikšto forma: Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, kaip perduota Mt pabaigoje. Antra, nustatoma materija, kai sakoma: Konsekruojamas vandenyje. Nes jokiame kitame skystyje šis sakramentas negali būti atliktas, tik tikrame vandenyje.
Trečia, parodoma, kam šis sakramentas teiktinas, kai sako: Tiek kūdikiams, tiek suaugusiems. Tai įdedama tam, kad būtų atmesta pelagijonų klaida, kurie sakė, kad vaikai neturi gimtosios nuodėmės, dėl ko jiems reikėtų krikšto. Ketvirta, paliečia šio sakramento tarnautoją, kai sako: Bažnyčios forma kieno nors teisėtai suteiktas, padeda išganymui. Tuo atmetama donatistų ir rebaptizanų (perkrikštytojų) klaida, kurie sakė, kad krikštas, suteiktas eretikų, nėra krikštas, bet reikia perkrikštyti. Katalikų tikėjimas pripažįsta tikru krikštą, kieno tik jis būtų suteiktas minėta Bažnyčios forma.
Toliau pereina prie atgailos sakramento, sakydamas: Ir jei po krikšto priėmimo kas nors nupuola į nuodėmę, per tikrą atgailą visada gali būti atstatytas. Tai įdedama tam, kad būtų atmesta novatianų klaida, kurie sakė, kad nusidėjusieji po krikšto negali būti atstatyti per atgailą.
Toliau pereina prie santuokos sakramento, sakydamas: Ne tik mergelės ir susilaikantieji, bet ir susituokę, per teisingą tikėjimą ir gerus darbus patinkantys Dievui, nusipelno pasiekti amžinąją palaimą. Tai įdedama tam, kad būtų atmesta tatianistų ir manichėjų klaida, kurie smerkė santuoką.
Apie kitus sakramentus neužsimena; nes dėl jų nebuvo specialiai klystama. Tai tiek.
TO PATIES ŠVENTOJO TOMO
Aiškinimas antrajai Dekretalijai.
Mes tad pasmerkiame ir atmetame.
Išdėsčius katalikų tikėjimo formą ankstesnėje [dalyje], šioje dekretalijoje pasmerkiama Joachimo klaida, norėjusio pataisyti magistro Petro Lombardo mokymą apie dieviškosios esmės vienybę ir asmenų Trejybę. Ir kad abiejų intencija būtų geriau matoma, reikia prisiminti tai, kas pasakyta ankstesnėje [dekretalijoje]; kad Šventoji Trejybė pagal bendrą esmę yra nedaloma, o pagal asmenines savybes skirtinga; ir kaip aukščiau paaiškinta, Tėvo asmuo nesiskiria nuo Sūnaus asmens niekuo kitu, kaip tik tėvyste, o Sūnus skiriasi nuo Tėvo sūnyste; kiek Tėvas pagimdė Sūnų, o gimstantis Sūnus yra iš Tėvo; ir panašiai Šventoji Dvasia skiriasi nuo Tėvo ir Sūnaus kiek išeina iš abiejų.
Taigi asmenys dievystėje skiriasi tiek, kiek asmuo gimdo, arba gimsta, arba išeina. Jei tad dieviška esmė gimdytų arba išeitų, sektų, kad ji skirtųsi trijuose asmenyse; ir kad kaip yra kitas asmuo Tėvo, kitas Sūnaus, kitas Šventosios Dvasios, taip būtų ir jų kita substancija ir esmė. Ką arijonai tvirtino Nikėjos sinode, teigdami, kad Sūnus yra homousios, t.y. vienasubstancis arba bendrasubstancis Tėvui. Tai sekdamas magistras Petras [Lombardas] mokė, kad viena yra esmė, arba substancija, bendra Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai, kuri nei gimdo, nei yra gimdoma, nei išeina, kad būtų visiškai neatskiriama, kaip matyti jo Pirmųjų Sentencijų penktojoje distinkcijoje.
Tačiau abatas Joachimas iš Florenso vienuolyno, gerai nesuprasdamas minėto magistro žodžių, kaip neišsilavinęs subtiliose tikėjimo dogmose, minėtą magistro Petro mokymą palaikė eretišku: primetė jam, kad jis įveda ketverjybę dievystėje, teigdamas tris asmenis ir bendrą esmę, kurią manė taip esant teigiamą magistro Petro, tarsi kažką atskirą nuo trijų asmenų; ir taip galima būtų sakyti tarsi ketvirtą dalyką. Jis manė, kad vien dėl to, jog sakoma, kad dieviška esmė nei gimdo, nei gimsta, nei išeina, ji atskiriama nuo Tėvo, kuris gimdo, ir Sūnaus, kuris gimsta, ir Šventosios Dvasios, kuri išeina. Ir todėl pats Joachimas protestavo, kad dievystėje nėra jokio vieno dalyko, kuris būtų Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, ar tas dalykas vadintųsi substancija ar esme, ar prigimtimi: mes juk šiais trimis žodžiais suprantame tą patį.
Tačiau kad neatrodytų visiškai atsitraukęs nuo Nikėjos sinodo tikėjimo, pripažino, kad Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia yra viena esmė, viena substancija, viena prigimtis, tarsi viena esmė galėtų būti priskiriama trims asmenims; kad sakytume: trys asmenys yra viena esmė, bet ne atvirkščiai, kad sakytume: viena esmė yra trys asmenys.
Bet pripažindamas, kad trys asmenys yra viena esmė, arba substancija, arba prigimtis, jis neturėjo sveiko supratimo. Mat teigė, kad trijų asmenų esmės vienybė nėra tikra, reali ir paprasta; bet tarsi panašumo ir kolektyvinė; t.y. lyg surinkta iš daugelio; kaip daugelis žmonių vadinami viena tauta, ir daugelis tikinčiųjų viena bažnyčia, pagal tai, kas sakoma Apd 4: Tikinčiųjų daugybės buvo viena širdis ir viena siela; ir pagal tai, ką sako Apaštalas 1 Kor 6: Kas jungiasi su Dievu, tampa viena Dvasia, t.y. su juo pačiu. Ir 1 Kor 3: Tas, kuris sodina, ir tas, kuris laisto, yra viena. Be to, 1 Kor 12 ir Rom 12: Daugelis esame vienas kūnas Kristuje. Ir 3 Karalių [eilutėje klaida, turėtų būti 1 Kar 22:4 arba 2 Met 18:3]: Ir tarė Juozapatas, Judo karalius, Izraelio karaliui: Mano tauta ir tavo tauta yra viena. Visuose šiuose pavyzdžiuose nurodoma kolektyvinė vienybė, o ne tikra ir paprasta.
Kad tokiu būdu būtų vadinama trijų asmenų viena substancija, arba esmė, arba prigimtis, jis bandė įrodyti tam tikrais autoritetais. Mat sakoma Jono 17, kad Viešpats už savo tikinčiuosius, Tėvui duotus, tarp kitko pasakė: Noriu, Tėve, kad jie būtų viena mumyse, t.y. manyje ir tavyje per tikėjimą ir meilę, kaip ir mes esame viena; ir galiausiai būtų ištobulinti į viena (tėvynėje). Iš to jis taip argumentavo: Kristaus tikintieji netampa viena, kad būtų koks nors vienas dalykas, bendras visiems; bet yra tam tikru būdu viena kolektyviai, t.y. viena bažnyčia dėl katalikų tikėjimo vienybės; ir galiausiai bus tėvynėje viena karalystė dėl neišardomos meilės sąjungos; nes meilė kelyje [žemėje] gali būti išardyta per nuodėmę; o tėvynės meilė yra neišardoma.
[Joachimas] citavo savo nuomonei pagrįsti tai, kas sakoma 1 Jono 5: Trys yra, kurie liudija danguje: Tėvas, Žodis ir Šventoji Dvasia. Tėvas, kai pasakė: Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi: jo klausykite, ir tai [buvo] krikšto metu (kaip sakoma Mt 3), ir Atsimainymo metu (kaip rašoma Mt 17). Sūnus gi davė krikščionių tikėjimo liudijimą per mokymą ir stebuklus. Todėl sako Jono 8: Aš esu tas, kuris liudiju apie save, ir liudija apie mane Tėvas, kuris mane siuntė. Šventoji Dvasia davė liudijimą balandžio pavidalu virš Kristaus, pasirodžiusi krikšto metu; ir per savo atėjimą pas Kristaus mokinius. Norėdamas nurodyti trijų asmenų vienybę, prideda: Ir šie trys yra viena, kas sakoma dėl esmės vienybės. Bet Joachimas, norėdamas tai iškreiptai pritempti prie meilės ir sutarimo vienybės, citavo sekantį autoritetą: Ir trys yra, kurie liudija žemėje: dvasia, vanduo ir kraujas. Kai kuriuose egzemplioriuose pridedama: Ir šie trys yra viena. Bet tai tikruose egzemplioriuose nėra. Tačiau sakoma, kad kai kuriuose egzemplioriuose tai pridėta arijonų eretikų, norint iškreipti ankstesnių autoritetų apie esminę trijų asmenų vienybę supratimą.
Panašiai ir arijonai naudojosi tuo autoritetu: Kad jie būtų viena mumyse, kaip ir mes esame viena, norėdami parodyti, kad Tėvas ir Sūnus nėra viena, nebent pagal meilės sutarimą, kaip ir mes, kaip matyti iš Augustino ir Hilaro, kurie sako, kad tai yra dažnas iškreiptas arijonų supratimas. Iš to aišku, kad Joachimas įkrito į arijonų klaidą; bet ne atkakliai (pertinaciter), nes jis savo raštus pavedė Apaštalų Sosto teismui, kaip bus pasakyta toliau. Todėl toliau pateikiamas Susirinkimo sprendimas dėl tiesos. Kuriame sprendime yra penki punktai.
Pirmiausia juk patvirtina tiesą, kurios mokė magistras Petras [Lombardas], būtent, kad dieviška esmė yra tam tikras aukščiausias dalykas, nesuvokiamas mąstymu ir neišreiškiamas žodžiu; apie kurį tikrai skelbiama, kad jis yra trys asmenys, ir kartu yra kiekvienas atskirai. Mat teisingai sakome, kad dieviška esmė yra Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Ir vėl teisingai sakome: dieviška esmė yra Tėvas, dieviška esmė yra Sūnus, dieviška esmė yra Šventoji Dvasia. Kas žmogiškuose dalykuose nepriimama. Nors Petro esmė yra Petras; bet Petro esmė nėra pats Tėvas, nes Petras yra sudarytas iš daugelio dalių; nei Sūnaus asmuo, nei Šventosios Dvasios asmuo.
Antra, kur sako: Ir todėl Dieve ir t.t., išsprendžia argumentą, kurį sau pritaikė Joachimas. Reikia atsižvelgti į tai, kad niekas nėra priskaičiuojamas prie kitų taip, kad sudarytų skaičių su jais, nebent nuo jų skiriasi. Todėl, kadangi gyvūnas nesiskiria nuo žmogaus, arklio ir jaučio, kurių kiekvienas yra gyvūnas, todėl negalime sakyti, kad žmogus, arklys, jautis ir gyvūnas yra keturi; bet yra trys, nes kiekvienas iš jų yra gyvūnas. Taip, kadangi kiekvienas iš trijų asmenų yra tas dalykas, t.y. dieviška esmė arba prigimtis, negalima sakyti, kad trys asmenys ir tas dalykas yra keturi; nes tas dalykas nėra kažkas kita nei trys asmenys. Ką įrodo per tai, kad vien tik dieviška esmė yra visų kūrinių pradžios principas. Taigi nieko negalima rasti be dieviškos esmės, kas nebūtų tapatu su dieviška esme, arba nebūtų jos sukurta: trys asmenys gi nėra sukurti dieviškos esmės; nes nesukurtas Tėvas, nesukurtas Sūnus, nesukurta Šventoji Dvasia; bet galime sakyti, kad Tėvas yra visų [dalykų] principas, ir panašiai Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Iš to aišku, kad dieviška esmė nėra kažkas kito nei trys asmenys. Todėl dievystėje nėra ketverjybė, bet Trejybė.
Bet kadangi Joachimas manė, jog iš Magistro žodžių seka, kad esmė yra atskira nuo trijų asmenų, todėl trečia, kai sako Ir tas dalykas nėra gimdantis ir t.t., parodo, kad tai neseka. Mat tiesa, kad galėtume sakyti, jog dieviška esmė nėra atskirta trijuose asmenyse. Bet šiuo atveju kažkas yra atskirta dievystėje, kas yra gimdantis, arba gimęs, arba išeinantis, kaip matėme. Vis dėlto galime sakyti, kad dieviška esmė yra tas, kuris skiriasi, t.y. Tėvas, kuris skiriasi nuo Sūnaus; ir panašiai galime sakyti, kad dieviška esmė yra Tėvas, kuris gimdo; ir yra Sūnus, kuris gimsta; ir yra Šventoji Dvasia, kuri išeina. Taip, kad skirtumai, įvedami per šiuos tris būdvardžius (arba dalyvius): gimdantis, gimęs ir išeinantis, apibrėžia pačius asmenis, apie kuriuos priskiriami minėti būdvardžiai; bet esmės arba prigimties neskiria. Todėl neseka tai, ką Joachimas manė: Esmė nėra gimdanti; Tėvas yra gimdantis; vadinasi, esmė nėra Tėvas. Nes nors esmė negimdo, vis dėlto ji yra tas, kuris gimdo, t.y. Tėvas; ir panašiai esmė negimsta, bet yra tas, kuris gimsta, t.y. Sūnus; nei esmė išeina, bet yra tas, kuris išeina, t.y. Šventoji Dvasia.
Ketvirta, kai sako Nors tad kitas ir t.t., moko, kaip pagal katalikų tikėjimą reikia žymėti asmenų skirtumą. Apie tai reikia atsižvelgti, kad dieviškuose dalykuose vyriškoji giminė nurodo asmenį, o bevardė giminė nurodo esmę arba prigimties dalyką. Kaip ir žmogiškuose dalykuose per vyriškąją giminę klausiame apie asmenį, pvz., Kas bėga? – Petras. Per bevardę giminę klausiame apie prigimtį, pvz., Kas yra žmogus? – Protingas gyvūnas. Kadangi tad dievystėje esmė yra neatskiriama, o asmenys atskiri, todėl asmenų skirtumų vardus naudojame dievystėje vyriškojoje giminėje, bet ne bevardėje. Mat sakome, kad nors kitas (alius) yra Tėvas, ir kitas (alius) Sūnus, ir kitas (alius) Šventoji Dvasia, vis dėlto jie nėra kita (aliud) ir kita (aliud): nes nėra kita (aliud) esmėje, nors ir yra kitas (alius) asmenyje; bet tai, kas yra Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, yra tas pats trijų esmėje. Ir dėl to jie yra visiškai tas pats (idem), jei idem yra bevardės giminės; nes tai priklauso esmės tapatybei. Bet jie nėra tas pats (idem) vyriškosios giminės; nes tai panaikintų asmenų skirtumą. Todėl reikia, kad jie būtų tas pats prigimtimi, kad tikėtume esant vienasubstancius pagal ortodoksinį, t.y. teisingai šlovinantį (nuo orthos, kas yra teisingas, ir doxa, kas yra šlovė), ir katalikišką, t.y. visuotinį tikėjimą, kaip aukščiau paaiškinta. Tai juk apibrėžta Nikėjos sinode, kad Sūnus yra homousios, t.y. vienasubstancis Tėvui.
Penkta, kai sako: Mat Tėvas, nuo amžių ir t.t., įrodo, kad viena ir ta pati yra trijų asmenų esmė. Tėvas juk gimdydamas Sūnų davė jam savo substanciją, kadangi gimdyti yra ne kas kita, kaip iš savo substancijos kitą sukurti (išvesti). Ir kaip nuo amžių Tėvas pagimdė Sūnų, ne kaip anksčiau neegzistavusį; taip ir nuo amžių Tėvas davė substanciją Sūnui, ne kaip anksčiau neturėjusiam; bet todėl, kad nuo amžių ją turi iš kito, t.y. iš Tėvo. Ir apie šį davimą pats Dievo Sūnus liudija Jono 10: Tai, ką Tėvas man davė, yra didžiau už viską. Tai, kas yra didžiausia, yra dieviška esmė. Tačiau reikia žinoti, kad vienaip yra žmogiškajame gimime, o kitaip dieviškajame. Kadangi žmogaus prigimtis yra daloma, gimdantis žmogus gali dalį savo substancijos perduoti sūnui. Dieviška prigimtis gi yra paprasta ir nedaloma: ir todėl prideda: Ir negalima sakyti, kad Tėvas davė Sūnui dalį savo substancijos. Kitu būdu taip pat negalima sakyti, kad Tėvas, duodamas savo substanciją Sūnui, jos sau nepasiliko: nes taip Tėvas būtų nustojęs būti dieviška substancija. Kūniškuose dalykuose tai, kas duodama, neišlaikoma: kaip tas, kuris duoda žirgą, jo neišlaiko; bet dvasiniuose dalykuose kartu kažkas duodama ir išlaikoma, kaip tas, kuris perduoda kitam žinias, jas pats išlaiko. Taigi aišku, kad Sūnus gimdamas priėmė Tėvo substanciją be jokio sumažėjimo; ir Tėvas ją taip pat išlaiko. Iš to seka, kad Tėvas ir Sūnus turi vieną substanciją. Ir ta pati priežastis yra dėl Šventosios Dvasios, kuri išeina iš abiejų. Mat Tėvas yra savo substancija, nes jame nėra jokios sudėties, ir panašiai Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Kadangi tad yra viena trijų esmė, seka, kad vienas dalykas, kuris yra dieviška esmė, yra Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Ir todėl nenuginčijamai įrodyta magistro Petro Lombardo nuomonė; ir atitinkamai Joachimo teiginys paneigtas.
Šešta, kai sako: Kai todėl Tiesa [Kristus] meldžiasi Tėvui už savo tikinčiuosius ir t.t., pateikia autoritetus, kuriuos neteisingai suprato sau pritaikydamas Joachimas, ir paaiškina, kaip suprantamas tas žodis „vienas” (unum); ir tuo taip pat atsakoma į kitus autoritetus.
Meldžiasi Jono Evangelijoje.
Viena mumyse, t.y. suvienyti mumyse dvasios vienybe.
Viena gamtoje, čia kita reikšme priimamas šis žodis vienas, t.y. substancijos arba prigimties vienybe, kaip toliau seka.
Malonėje, t.y. per malonę.
Florenso vienuolynui. Pažymėtina, kad jei autorius pasmerkiamas, ir jo raštai turi būti pasmerkti. Žemiau de haer. fraternitatis. Net ir jei būtų geri, būtų pasmerkti dėl autoriaus priežasties: nes jam tai daryti neleidžiama (96 dist. ubi bene quidem). Čia gi, nors autorius nepasmerkiamas, nes išpažįsta laikąsis katalikų tikėjimo, vis dėlto jo raštai (nes turėjo blogą nuomonę) pasmerkiami.
Pataisyti. Ir todėl, kad buvo pasirengęs pasitaisyti ir pasitaisė, kaip seka, neturi būti vadinamas eretiku, nors kartais ir klydo tikėjime (24, q. 1, Haec est fides, ir q. 3, dixit Apostolus).
LECTURA INOCENTO IV
Toms pačioms Dekretalijoms
1 SKYRIUS.
Inocentas. Tai, kas sakoma šiame skyriuje, yra tai, kas išpažįstama simbolyje, kuris giedamas Mišiose, ir simbolyje „Quicumque vult”, kuris giedamas Primoj (kiti sako, kad „Quicumque vult” nėra simbolis, bet giesmė, sukurta apie tikėjimą).
Šis skyrius padalytas į dvi dalis. Pirmoje išpažįsta Trejybę ir vienybę. Antroje, ten: Viena gi yra, kalba apie sakramentus.
Pirmoje dalyje paliečiama Trejybė asmenyse, vienybė esmėje, lygybė didybėje, bendraamžiškumas amžinybėje, visagalybė galioje. Asmenų savybės čia apibūdinamos taip: Tėvas yra negimęs, Sūnus gimęs, Šventoji Dvasia išeinanti. Tai yra tų trijų asmenų asmeninės savybės: Tėvas niekada nebuvo be Sūnaus, nei Sūnus be Tėvo, nei abu be Šventosios Dvasios. Ir tai žymi šie žodžiai: be pradžios, visada ir be pabaigos, t.y. be pradžios ir pabaigos laike. Vis dėlto Tėvas yra Sūnaus principas ar pradžia, ne laike, bet kilmėje (origine). Dėl to Tėvas vadinamas principu be principo; Sūnus principu iš principo. (Žr. 1 kn. Sentencijų).
Visiškai paprasta. Nes jame nėra materijos ir formos sudėties, nei dalių ir visumos, nei subjekto ir akcidencijos. Dėl to Dieve būti ir tai, kas yra, yra tas pats.
Iš nieko. T.y. po nieko. Kaip diena yra iš nakties, t.y. po nakties. T.y. sukurti ne iš kokios nors materijos.
Tarsi bendrą. Nes žmogus turi bendrumo su kiekvienu kūriniu: su angelu dvasioje, su gyvūnu jutime, su augalu augime, su akmeniu būtyje. Todėl vadinamas mikrokosmu, t.y. mažuoju pasauliu.
Bet jie patys per save tapo blogi. Tai sakoma prieš manichėjus, kurie sako, kad velnias natūraliai yra blogas, ir sukurtas blogo principo; bet tai netiesa, nes vienas yra visų principas, kaip čia sakoma; ir viską, ką sukūrė, sukūrė gerą; ir todėl velnias buvo sukurtas geras, bet nusidėjo puikybe, norėdamas būti lygus Dievui; ir taip tapo blogas.
Pagal asmenines savybes. T.y. asmenis.
Išganingą mokymą. Prieš manichėjus, kurie smerkia Senąjį Testamentą.
Bendrai įkūnytas. Prieš tuos, kurie sakė, kad tik Tėvas įsikūnijo; arba tik Šventoji Dvasia. Bet čia sakoma, kad visa Trejybė atliko įsikūnijimą. Tiesa, kad tik Sūnus prisiėmė kūną; pavyzdžiui: trys merginos apvelka vieną iš jų drabužiu; visos trys veikia, bet viena aprengiama.
Vienas asmuo. Prieš Nestorijų, kuris sakė, kad Kristuje yra du asmenys.
Dviejose prigimtyse. Prieš Eutychą, kuris sakė, kad Kristuje yra tik viena prigimtis, t.y. dieviška.
Nemirtingas ir nekenčiantis. Pagal dievystę.
Mirtingas. Pagal žmogystę. Nes negalėjo mirti, jei nebūtų priėmęs mirtingo kūno; kaip ir negalėjo būti matomas, jei nebūtų priėmęs regimo kūno.
Nužengė į pragarus. T.y. į limbą, kad iš ten išvestų tėvus.
Bet nužengė sieloje. Nes kūnas ilsėjosi kape.
Ir įžengė. Į dangų.
Lygiai abiejuose. T.y. sieloje ir kūne.
Už kurios ribų niekas neišganomas. Tai suprask, jei kas nors miršta už jos ribų; arba suprask apie tuos, kurie neturi valios (intencijos) būti Bažnyčioje; nes turi būti Bažnyčioje faktiškai arba valia (re vel voto).
Perkeistai. Būtent substancija į substanciją; bet akcidencijos (savybės) išlieka, būtent spalva, skonis, kiekis ir svoris.
Ir šį sakramentą. Eucharistijos.
Niekas negali konsekruoti. Net jei būtų šventas; ir net angelas.
Išskyrus kunigą. Net jei būtų nusidėjėlis. Nes sakramentas pašventinamas ne dėl aukojančiojo nuopelnų, bet dėl Kūrėjo žodžio.
Teisėtai įšventintas. Pagal Bažnyčios formą.
Pagal Bažnyčios raktus. T.y. turint įšventinimo galią; nes čia raktus vadina šventimais.
Vandenyje. Ir ne kitame skystyje.
Tiek kūdikiams. Prieš tuos, kurie sako, kad vaikai neturi būti krikštijami, kol sulauks pilnametystės.
Bažnyčios forma. Kuri yra tokia: Aš tave krikštiju vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.
Kieno nors. T.y. bet kurio, net ir pasauliečio, ar eretiko, ar žydo, ar pagonio; jei tik krikštija minėta forma ir turi intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia.
Per tikrą atgailą. Tai yra, gailestį, išpažintį ir pasitenkinimą.
Ne tik mergelės. Prieš tuos, kurie smerkia santuoką.
2 SKYRIUS.
Mes pasmerkiame. Šiame skyriuje pasmerkiami du eretikai, būtent Joachimas ir Almarikas.
Ketverjybę. T.y. keturis dalykus: tris asmenis ir esmę.
Tiesiogiai. (Inocentas IV šio žodžio nekomentuoja, tikriausiai praleido).
Kolektyvinę. Kaip iš daugelio akmenų krūvos susidaro viena krūva.
Panašumo. Kaip visi žmonės yra viena žmonijoje.
Aukščiausias dalykas. T.y. Dievas.
Atskirai. (Nekomentuojama).
Gimdantis. Nes tai yra asmenų savybės, o ne esmės.
Kad skirtumai būtų asmenyse. Nes asmenys skiriasi savybėmis; bet sutaria prigimtyje.
Dalį. Nes dieviška prigimtis yra nedaloma.
Kaip ir mes esame viena. Būtent, meile ir valia; nes negalime būti viena prigimtimi su Dievu.
Florenso. Tai vienuolynas Kalabrijoje.
Pritarti. Tai yra, pritarti jo klaidai.
Reguliari tvarka. Cistersų.
Melo tėvas. T.y. velnias.
Beprotišku. Nes sakė, kad idėjos, kurios yra Dieve, kuriasi ir yra sukuriamos; ir kad Dievas taip pat yra pabaiga blogio, kaip ir gėrio; ir kad Dievas vadinamas savo kūriniais, pvz., Dievas yra dangus, Dievas yra žemė; ir daug kitų beprotybių.
IŠ KNYGOS „LIBER SEXTUS DECRETALIUM”.
Glosa virš sk. „Fideli” („Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą”).
Fideli. Dėl kai kurių neišmanymo, klystančių dėl Šventosios Dvasios išėjimo, Susirinkimas šiame skyriuje nustato, kad Šventoji Dvasia išeina amžinai iš Tėvo ir Sūnaus ne kaip iš dviejų principų, bet kaip iš vieno; ir ne dviem iškvėpimais, bet vienu. Ir smerkia manančius priešingai. (Jonas Andrius).
Amžinai. Tai yra, nuo amžinybės; nes kaip Tėvas yra amžinas ir Sūnus amžinas, taip ir Šventoji Dvasia amžina; todėl amžinai išeina; nes jei išeitų laike, nebūtų Dievas.
Iš Tėvo ir Sūnaus. Tai neigia graikai, sakydami, kad Šventoji Dvasia išeina tik iš Tėvo; bet mes sakome, kad iš abiejų. Ir kadangi tame jie su mumis nesutaria, todėl mes su jais nesutariame ir kituose dalykuose: pavyzdžiui, jie konsekruoja raugintą duoną, o mes neraugintą. Taip pat jie skutasi barzdas, o mes ne (?). Ir kunigai pas juos veda žmonas, pas mus ne.
Ne kaip iš dviejų. Nes Tėvas ir Sūnus yra viena visų dalykų pradžia, ir ypač Šventosios Dvasios iškvėpimo.
Vienu iškvėpimu. T.y. vienu veiksmu. Nes Tėvo ir Sūnaus veikimas yra vienas ir nedalomas.
Tiesa. Kuri yra Kristus.
Visus. T.y. graikus ir kitus eretikus.
Akiplėšiškai. Nes drįsta priešintis Bažnyčios apibrėžimui.
IŠ „CLEMENTINAE”.
Glosa virš sk. „Fidei Catholicae” („Apie Švč. Trejybę ir katalikų tikėjimą”).
Fidei. Popiežius Klemensas V šiame skyriuje pasmerkia kai kurias klaidas ir nustato tiesą.
Dalis. T.y. kūną ir sielą.
Kartu sujungtas. T.y. vienu metu.
Hipostazės. T.y. asmens.
Pervertą. Ietimi.
Vandens ir kraujo. Vanduo krikštui, kraujas atpirkimui.
Suformuota. T.y. Bažnyčia.
Erelio. T.y. Jono Evangelisto.
Matė. Ezechielis.
Ietimi. T.y. ginklu.
Teisingos tvarkos. Pasakodamas, kad Kristus mirė prieš tai, kai jam buvo atvertas šonas.
Forma. Žmogaus kūno.
Vienas krikštas. Vandens.
Formuojanti. T.y. suteikianti formą sielai per malonę.
Dorybės. Tikėjimas, viltis ir meilė.
Nuomonę. Kad krikšte suteikiama malonė ir dorybės.
Labiau tikėtiną. Nes ji labiau dera su Šventųjų Raštais.
IŠ JUSTINIANO KODEKSO
TITULAS „APIE ŠVENČIAUSIĄJĄ TREJYBĘ IR KATALIKŲ TIKĖJIMĄ,
ir kad niekas nedrįstų viešai apie ją ginčytis.”
1 Įstatymas. Cunctos.
(Imperatoriai Gratianas, Valentinianas ir Teodosijus).
Norime, kad visos tautos, kurias valdo mūsų gailestingumo valdžia, laikytųsi to tikėjimo, kurį šventasis Apaštalas Petras perdavė romiečiams, kaip liudija iki šiol išlikusi jo paties įvesta religija, ir kurio aišku, kad laikosi pontifikas Damasas ir Aleksandrijos vyskupas Petras, apaštališkojo šventumo vyras: tai yra, kad pagal apaštališkąjį mokymą ir evangelinį mokslo teiginį tikėtume vieną Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios dievystę, lygioje didybėje ir šventoje Trejybėje. Įsakome, kad tie, kurie seka šiuo įstatymu, vadintųsi Krikščionimis Katalikais; o kitus, kuriuos laikome bepročiais ir pamišėliais, [įsakome] nešti eretiško mokymo gėdą, ir jų susirinkimams neduoti bažnyčių vardo; jie bus nubausti pirmiausia dieviškuoju kerštu, o paskui ir mūsų sprendimu, kurį priėmėme iš dangaus valios.
2 Įstatymas. Nullus haereticus.
(Imperatoriai Leonas ir Antemijus).
Tegul joks eretikas, ar bet kuris kitas, neteisingai laikantis šventąjį krikščionių tikėjimą, nebando viešai kviesti į ginčus, priešingus šventam ir katalikų tikėjimui; ar sugalvoti kokią nors proga klaidai. Mat visiems atimama teisė ir galimybė apgaule ar tiesa viešai diskutuoti ar traktuoti apie religiją ir tikėjimą tiems, kurie drįsta daryti ką nors priešinga. Ir t.t.
3 Įstatymas. Nemo Clericus.
(Tų pačių).
Niekas, nei dvasininkas, nei kariškis, nei bet kokio kito luomo asmuo, tegul nebando viešai, žmonėms susirinkus ir klausantis, traktuoti apie krikščionių tikėjimą, ieškodamas progos ginčui ir sąmyšiui. Mat kas tai darys, bus nubaustas pagal įstatymus.
<… dalis teksto praleidžiama …>
INKVIZITORIŲ VADOVO TREČIOJI DALIS
Su Pranciškaus Penjos, šventosios teologijos ir abiejų teisių daktaro, komentarais.
Trečioji šio Inkvizicijos pareigų vadovo dalis yra apie šių pareigų praktiką: kaip teisėtai vykdyti pačias pareigas. Čia reikia aptarti tris dalykus. Pirma – kaip turi būti pradedamas inkvizicijos procesas dėl eretiško iškrypimo. Antra – kaip jis turi būti vykdomas. Trečia – kaip jis turi būti tinkamai užbaigtas.
KAIP IR KOKIU BŪDU TURI BŪTI PRADEDAMAS PROCESAS TIKĖJIMO BYLOJE.
Ką daryti naujai paskirtam inkvizitoriui
PIRMA reikia pažiūrėti, kaip ir kokiu būdu pradedamas procesas tikėjimo byloje. Čia reikia atsižvelgti į tai, kai Inkvizitorius yra mūsų viešpaties Popiežiaus arba kito jo vietininko naujai paskirtas kokiose nors karalystėse ar žemėse.
Visų pirma, jis privalo prisistatyti Karaliui arba tų kraštų ar žemių, kuriose yra Apaštalų Sosto paskirtas Inkvizitorius, pasaulietiniam valdovui ir pateikti jam visišką įrodymą apie savo apaštališkąjį paskyrimą. Po to [privalo] to paties prašyti ir raginti, kad priimtų jį, kiek tai liečia jo pareigas, rekomenduotinai, suteikiant jam (kai bus reikalinga) patarimą, pagalbą ir palankumą. Išaiškinant jam, kad jis privalo tai daryti pagal kanonų sankcijas, jei nori būti laikomas tikinčiuoju (kaip ir privalo) ir nori išvengti daugybinių teisės bausmių, kurios išdėstytos skyriuje Ad abolendam, apie eretikus, penktoje knygoje, ir skyriuje Ut inquisitionis, apie eretikus, šeštoje knygoje.
Tai atlikus, jis privalo prašyti apsaugos (saluaguardiae) ir globos raštų iš minėto pasaulietinio valdovo sau, kaip Inkvizitoriui, ir savo bendražygiui, notarui bei savo šeimynai, ir savo daiktams. Šie [raštai] turi būti adresuojami to valdovo pareigūnams. Ir ne mažiau [svarbu], kad minėti pareigūnai paklustų Inkvizitoriui suimant eretikus, tikinčiuosius [erezija], slapstytojus, gynėjus, rėmėjus bei dėl erezijos apšauktuosius, ir vykdant egzekuciją prieš minėtus asmenis darytų viską ir kiekvieną dalyką atskirai, kas priklauso jų pareigoms, siekiant išrauti eretišką iškrypimą ir išaukštinti katalikų tikėjimą, kada ir kiek kartų Inkvizitoriaus ar jo vardu bus pareikalauti. Ir pats Inkvizitorius tegu pasistengia gauti iš paties karaliaus ar vyriausiojo pasaulietinio valdovo, jei ir kaip geriau galės, tokio pobūdžio raštus bent jau pagal toliau sekančio turinio esmę ir prasmę.
Pasaulietinio valdovo raštų forma, kuriuos privalo gauti Inkvizitorius, kai yra naujai paskirtas
Dievo malone Karalius [toks ir toks] tokios karalystės, visiems mylimiems ir ištikimiems mūsų pareigūnams ir jų vietininkams, esantiems ir būsimiems bet kurioje mūsų valdos vietoje, kuriuos pasieks šis raštas: Sveikinimas ir palinkėjimas.
Kadangi vienuolis, mūsų mylimas brolis N., Brolių Pamokslininkų ordino eretiško iškrypimo Inkvizitorius mūsų valdomose karalystėse ir žemėse, specialiai deleguotas šventojo Apaštalų Sosto Dievo tarnybai, šventojo ortodoksinio tikėjimo garbei ir išaukštinimui, kad patį bjaurų erezijos nusikaltimą iš minėtų dalių, kurias valdome (jei kur nors klesti ar įsišaknyja), galėtų išrauti, ir į vietas ar dalis, pavaldžias mūsų jurisdikcijai bei jums pavestas, kartais turės užsukti ar net keliauti. Mes gi, kaip katalikas kunigaikštis, kuris pripažįstame gavę iš Aukščiausiojo rankos daug gėrybių ir įvairių garbingų dalykų, minėtuose ir kituose [dalykuose], kurie liečia dievišką tarnystę, pačiam Dievui, visų kūrėjui, patikti (kaip pridera) labai trokšdami, ketiname, o tikriau – norime visiškai palankiai suteikti vietą, ir patį Inkvizitorių, kaip ypatingą Dievo tarną, apgaubti mūsų malonėmis ir tinkamu palankumu. Todėl jums ir kiekvienam iš jūsų sakome ir griežtai įsakydami liepiame, po mūsų nemalonės ir bausmės grėsme: kad kai tik minėtam broliui N., Inkvizitoriui, vykdant [savo] pareigas, atsitiks atvykti į jums pavestas dalis ir dėl aukščiau minėtų dalykų ar virš jų šaukiantis pasaulietinės rankos, prašyti jūsų pagalbos: tą patį brolį N. Inkvizitorių palankiai priimtumėte, suimdami ar liepdami suimti bet kuriuos, kuriuos minėtas Inkvizitorius žinos esant įtariamus minėtu nusikaltimu ar apšauktus, arba bet kuriuos eretikus, kuriuos jums nuspręs įvardinti. Ir juos suimtus taip pat sulaikant, ir jūsų jurisdikcijoje į tą vietą, apie kurią minėtas Inkvizitorius jums pasakys, nuvedant, bei ten pat deramai saugant juos, kaip jis pats nuspręs. Ir tai turi būti daroma įprastai, jei atrodys [reikalinga], kada ir kiek kartų, ir kaip Inkvizitorius nuspręs jūsų pareikalauti.
O kad minėtas Inkvizitorius savo inkvizicijos pareigas saugiau ir laisviau vykdyti galėtų, paremti mūsų apsauga ir palankumu, patį Inkvizitorių, jo bendražygį, jo notarą ir šeimyną, daiktus ir jų gėrybes po mūsų specialia apsauga, globa ir pavedimu iš mūsų karališkojo gailestingumo maloniai priimame šiuo raštu. Liepdami jums (kaip aukščiau), kad nepažeidžiamai laikydamiesi apsaugos ar mūsų globos šiam minėtam Inkvizitoriui, jo bendražygiui, notarui ir šeimynai bei jų daiktams, neleistumėte, kad kas nors darytų jiems kokią nors skriaudą, nuostolį, sunkumą ar kokią nors žalą asmenims ar gėrybėms. Priešingai – pasirūpintumėte jiems saugiu palydėjimu ir perėjimu, jei ir kaip per jau minėtą Inkvizitorių būsite dėl to paprašyti.
Duota toje vietoje, su mūsų kabančiu antspaudu, tą dieną, tą mėnesį, tais metais.
Gavus ir priėmus šiuos raštus, pats Inkvizitorius turi vykti pas Arkivyskupą ar Metropolitą, Arkivyskupus ar Metropolitus tos provincijos ar tų provincijų, į kurias buvo paskirtas, ir padaryti jiems visišką įrodymą apie jam suteiktą apaštališką paskyrimą tikėjimo byloje. Ir panašiai tegu elgiasi su visais ir kiekvienu Vyskupu ar jų vikarais tų vyskupijų, į kurias buvo paskirtas, prieš pradėdamas vykdyti savo pareigas jų vyskupijose; kad užtikrintai įrodytų jiems savo paskyrimą. Nes kitaip, jei vykdytų savo pareigas prieš padarant tokį įrodymą, pelnytai galėtų būti tiek prelatų, tiek pasaulietinių valdovų trukdomas savo pareigose, o taip pat sulaikomas bei reikalaujamas toliau nebetęsti, kol nepadarys jiems visiško įrodymo apie savo apaštališkąjį paskyrimą.
Taigi, padarius įrodymą tos vyskupijos prelatui, kurioje norės vykdyti savo pareigas, tegu pateikia minėtus karaliaus ar pasaulietinio valdovo raštus jo pareigūnams, esantiems toje vyskupijoje, kurioje ruošiasi vykdyti pareigas, reikalaudamas jų, kad vykdydami jiems duotą nurodymą, suimtų ar lieptų suimti įskųstuosius dėl eretiško iškrypimo, ir darytų viską, kas priklauso jų pareigoms, ar ko paties Inkvizitoriaus, ar jo vardu bei nurodymu bus pareikalauti.
Taigi, padarius įrodymą apie savo paskyrimą tiek prelatui, tiek pasaulietiniam valdovui, ir pateikus minėto pasaulietinio valdovo nurodymą jo vikarams, antstoliams ar kitiems pareigūnams, turintiems valdymą ir galią suimti bei sulaikyti, kokiais vardais jie besivadintų, jei yra paprotys, kad minėtas Inkvizitorius reikalauja prisiekimo ginti Bažnyčią prieš eretišką iškrypimą iš visų minėto pasaulietinio valdovo pareigūnų, ir kad jie paklustų pačiam Inkvizitoriui pagal savo pareigas, ir kad juos šauktų, jog jie atvyktų pasirodyti prieš jį, [tai daroma] per toliau sekančio turinio raštus.
KOMENTARAS I.
a. Visų pirma privalo prisistatyti Karaliui arba pasaulietiniam valdovui ir t.t.] Inkvizitorius siunčiamas vyti ereziją, o kadangi bylos nagrinėjimas priklauso paprastajam teisėjui, mokant jį, ką jis turi daryti, kai pirmą kartą yra paskiriamas, jis vyksta ir dėl valdymo jam patikėtos provincijos. Šią vietą taip pat nagrinėja Zanchino savo rinkinyje, žodis Inquisitor, 10 vietoje, ir Simancas De catholicis institutionibus, 22 skirsnyje De ordine procedendi, nr. 1.
Ši tvarka skiriasi nuo bendrosios teisės; nes įstatyme Obseruare (ff. de offic. proconsulis) nurodoma taip: „Prieš prokonsului įžengiant į jam paskirtos provincijos ribas, jis turi pasiųsti ediktą apie savo atvykimą” ir t.t., bet Eymericas šiuose dalykuose galbūt seka kito nurodymo doktriną. Nes Bjeziers (Bitterrensi) susirinkime, sk. 1, apie šios tvarkos laikymąsi taip įsakoma: „Patariame, kad į riboto dydžio inkvizicijos [teritorijos] ribas, paskirtas jums į tą vietą, apie kurią, atrodo, tikslinga pranešti, pagal apaštališkąjį nurodymą nuvyktumėte, kad vykdytumėte inkviziciją apie tai, arba apie kitas vietas, kadangi nėra saugu jums vykti į atskiras vietas; ir ten sušaukus dvasininkiją bei liaudį ir paskelbus Dievo žodį, jums duotą nurodymą ir jūsų atvykimo priežastį, perskaičius raštus, kurių galia turite veikti, išdėstytumėte, kaip žinosite esant reikalinga.” Štai čia.
Nuo to nelabai skiriasi ir šių dienų praktika; nes Inkvizitoriai, kai tik įžengia į provincijas, kuriose yra paskirti Inkvizitoriais, privalo parodyti delegavimo raštus, kuriais jie sukurti, didžiosios bažnyčios kapitulai ir miesto konsistorijai, kad būtų žinoma, jog jie yra teisėjai erezijos nusikaltime. Konradas Brunas 1 knygoje De legat., sk. 8. Taip pat nurodoma Ispanijoje, pirmoje instrukcijoje, Sevilijos (Hispalen.) sk. 1.
b. Tai atlikus, jis privalo prašyti apsaugos (saluaguardiae) raštų ir t.t.] Dažnai priminiau, kad Eymericas šiame darbe įpratęs vartoti paprastus mūsų tautos žodžius. Nes ką lotynai vadina „asyla” (prieglobsčiu), ispanai vadina „saluaguardia”, italai „franquizia”, aš [vadinu] apsaugos raštais, kuriais įsakoma Inkvizitoriams parodyti visą imunitetų ir palankumo lobyną.
c. Tą patį brolį N. Inkvizitorių palankiai priimtumėte, suimdami ar liepdami suimti bet kuriuos ir t.t.] Tą patį visiems pasaulietiniams magistratams įsakė imperatorius Frydrichas įstatyme Commissi nobis, § 1, kurį tarp apaštališkųjų raštų šio darbo pradžioje pasirūpinome išspausdinti, šiais žodžiais: „Be to, nes eretikai randami miestuose, miesteliuose ar kitose imperijos vietose, per Inkvizitorius, duotus Apaštališkojo Sosto, ir kitus uolius katalikus vyrus oficialiai paskelbtus; tie, kurie ten turės jurisdikciją, Inkvizitorių ir kitų katalikų vyrų nurodymu privalo juos suimti ir suimtus griežtai saugoti, kol pasmerktus bažnytinės cenzūros nubaustų pasmerktina mirtimi, kurie smerkia tikėjimo sakramentus ir gyvenimą.” Štai čia.
d. Ir jūsų jurisdikcijoje į tą vietą, apie kurią minėtas Inkvizitorius jums pasakys, nuvedant.] Tą patį įsako ir Inocento IV reskriptas Ad extirpanda, § Teneatur, ir pirmiausia, kur pasaulietiniams pareigūnams tai nurodoma šiais žodžiais: „Privalo gi Potestas arba bet kuris Valdytojas bendromis lėšomis, kurioms vadovauja, tuos pačius taip suimtus eretikus nuvežti ten, kur diecezinis [vyskupas] arba jo vikaras toje jurisdikcijoje, ar minėtas diecezinis Vyskupas ar Inkvizitoriai lieps juos nuvežti.” Nors šie žodžiai, atrodo, suteikia šią galią tik vyskupams ir jų vikarams, tačiau ji priklauso ir Inkvizitoriams, kaip aišku iš to paties reskripto serijos; ir tai deklaravo taip pat Klemensas IV kitame reskripte, pradedant Ad extirpanda, kuris taip pat pateiktas tarp apaštališkųjų raštų šio darbo pabaigoje.
e. O kad minėtas Inkvizitorius savo inkvizicijos pareigas saugiau ir laisviau vykdyti galėtų, paremti mūsų apsauga ir palankumu, patį Inkvizitorių ir t.t. maloniai priimame šiuo raštu.] Tą patį įsakė imperatorius Frydrichas visiems valdytojams, tiek bažnytiniams, tiek pasaulietiniams, tame pačiame nurodyme, § In, žodžiais Ad hoc: „Norime, kad taptų žinoma: brolius Pamokslininkus iš Pamokslininkų ordino, paskirtus tikėjimo reikalui mūsų imperijos dalyse prieš eretikus, ir kitus, kurie atvyks teisti eretikų, ir net jei kai kurie iš jų būtų ištremti iš imperijos, vykstančius, apsistojančius ir grįžtančius, priimame po mūsų ir imperatoriška specialia gynyba. Ir norime, kad tai būtų parodyta pas visus, [esant] po imperijos tikinčiųjų pagalba ir rekomendacija. Jūsų visumai įsakome, kad bet kuriuos ir pas bet kurį jūsų atvykusius, maloniai priimtumėte juos; ir saugodami asmenis nuo eretikų jiems spendžiamų spąstų nepažeistus, suteiktumėte visą patarimą, vedimą ir pagalbą vykdant tokius Dievui priimtinus reikalus.” Štai čia. Iš ko atrodo, kad Eymericas šią rašymo praktiką subtiliai perėmė.
f. Liepdami jums (kaip aukščiau), kad apsaugą ar mūsų globą ir t.t.] Directorium turėtojas naudos šiek tiek palankesnę formą, šiuo būdu: „Liepdami jums, kad minėtą Inkvizitorių, jo bendražygius, notarus ir šeimyną, ir jų daiktus bei gėrybes padarytumėte laisvus ir atleistus nuo tokio pobūdžio vedliavų (guidagiis), rinkliavų, uostų ir kitų naštų bei mokesčių. Neleisdami jiems už tai ką nors mokėti, ar kad jiems kas nors padarytų kokią žalą, tiek asmenims, tiek daiktams. Priešingai, pasirūpintumėte jiems saugiu perėjimu ir uostų apsauga ar palydėjimu, kaip per tą patį Inkvizitorių būsite paprašyti.” Štai čia. Ši atleidimų ir imunitetų privilegija, atrodo, surinkta iš minėto Frydricho įstatymo.
Ir tai teisingiausia ir teisingiausia, kad Inkvizitoriai ir jų gėrybės naudotųsi imunitetais; juk jei daktarams ir studentams dėl viešos naudos (kaip yra C. li. 10) suteikta, kad būtų laisvi ir atleisti nuo visų pareigų ir asmeninių naštų, jei nesiteisina skurdu ar profesija (kaip l. Legem, C. de incolis, l. C. de professoribus, kur [rašo] Teofilis iš Neapolio, Lukas iš Penos ir kiti bendrai, ir Vilhelmas de Cuneo traktate De muner. nr. 4, ir Bartolas l. sed & reprobari. §. amplius, in fi. ff. de excusatio. tut., kur gausiai [rašo] Horacijus Liucijus traktate De privilegiis scholarium 5 privilegijoje), tai neabejotinai daug labiau tai turi būti suteikta Inkvizitoriams, nes jie gina tikėjimo bylą, kuri yra svarbesnė už kitas. Tai dėsto Jonas Bėjus (Ioannes Beius) traktate De haeret. 1 dalyje, nr. 21. Puikiai tinka tekstas c. non minus, de immunit. ecclesia., kur Egipto kunigams, kurie tarnavo religijai ir savo stabų kultui, buvo teikiamas išlaikymas iš viešų lėšų ir jie buvo laisvi nuo visų naštų, rašo Romos Pontifikas; kas daug labiau krikščioniškoje respublikoje turi priklausyti šventojo tikėjimo gynėjams, yra visiškai aišku. Tą patį daro tai, ką dėsto Gvido Papa (Guido Papa) sprendime 540, pradedant Dic dominu quaero, ir kiti, kuriuos trumpumo dėlei praleidžiu.
g. Gavus ir priėmus šiuos raštus, pats Inkvizitorius vyksta pas Arkivyskupą ir t.t.] Šiandien kokia tvarka tai turi būti daroma, pasakiau šiek tiek anksčiau, šio komentaro pradžioje, ir visiškai sutampa Bjeziers susirinkimo doktrina, sk. 1, kurią aukščiau citavau.
h. Galėtų būti prelatų ir t.t. trukdomas savo pareigose, o taip pat sulaikomas bei reikalaujamas toliau nebetęsti] Ir priežastis yra po ranka: nes niekuo netikima esant deleguotu [asmeniu], nebent jis įrodytų savo delegavimą, c. cum in iure, de offic. delegati. Taigi, jei nori veikti pagal jam suteiktą mandatą, mandatą privalo parodyti ir įrodyti. Apie tai žiūrėk, ką elegantiškai ir gausiai dėsto Konradas Brunas 1 knygoje De legation., sk. 14.
Pasaulietinių pareigūnų šaukimo atvykti pas inkvizitorių raštų forma
Brolis N. ir t.t., Brolių Pamokslininkų ordino eretiško iškrypimo Inkvizitorius [tokio] valdovo žemėse, specialiai deleguotas šventojo Apaštalų Sosto, garbingiems ir mylimiems tokio miesto vikarui, antstoliui ir tarėjams: Sveikinimas ir mūsų nurodymams, o tikriau – apaštališkiems, su pasiruošusia siela paklusti.
KADANGI dėl mums pavestos eretikų inkvizicijos ir taip pat dėl jūsų turime su jumis aptarti kai ką apie tikėjimo reikalus; todėl mūsų viešpaties Popiežiaus valdžia, kuria atliekame pareigas šioje dalyje, ir dėl mums pavestų pareigų, Jus ir kiekvieną iš jūsų prašome ir reikalaujame šiuo raštu (nors galėtume įsakyti ir liepti), neabejodami dėl jūsų uolumo tikėjimui parengties; kad atidėję visus kitus reikalus, tą dieną, tą mėnesį ir tą valandą į brolių Pamokslininkų namus, esančius ten ir ten, dėl tam tikros priežasties pas mus asmeniškai atvyktumėte.
Šiais raštais gavus citaciją ir atvykus, prašys ir ragins juos švelniais žodžiais, kad duotų kūnišką priesaiką ginti Bažnyčią prieš eretikus pagal savo pareigas ir galimybę; liepiant notarui perskaityti jiems minėtus skyrius ar dekretus liaudies kalba. Kuriais perskaitytais, kad būtų aišku apie jų liūdesį [dėl erezijos] ir paklusnumą, privers juos, šaukiantis garbingų asmenų, ypač dvasininkų, akivaizdos, kad padarytų priesaiką pagal toliau sekančio turinio raštus.
KOMENTARAS II.
Nors daugelyje Pontifikų reskriptų (apie kuriuos 2 dalyje gausiai rašė Eymericas) įsakoma bet kurių miestų magistratams prisiekti, kad jie nepažeidžiamai laikysis nurodymų ir bet kokių įstatymų, išleistų prieš eretikus, ir apvalys savo miestus nuo eretiško iškrypimo, ir suims eretikus, ir suteiks patiems Inkvizitoriams pagalbą, paramą ir palankumą; o tuos, kurie atsisakys prisiekti, Inkvizitoriai gali priversti bažnytinėmis cenzūromis; dėl to Eymericas, kokiu būdu tie teisės nurodymai perkeliami į praktiką, moko atskiru uolumu pateiktais pavyzdžiais, papildomai pridėdamas atleidimo nuo tų pačių cenzūrų formą, kad viskas būtų suprantama iki smulkmenų, ir tai tęsiasi iki titulo apie vikaro arba komisaro instituciją.
a. Brolių Pamokslininkų ordino.] Broliai iš Pamokslininkų ordino čia visada minimi, nes deleguotos inkvizicijos prieš eretišką iškrypimą pradžioje jie kartu su tėvais Minoritais iš šv. Pranciškaus ordino buvo paskirti šioms pareigoms, kurias iki šios dienos vis dar vykdo beveik visoje Italijoje.
b. Mūsų nurodymams, o tikriau – apaštališkiems.] Reikia pastebėti šį būdą, kurį rašydami dažnai vartoja Inkvizitoriai; kurį todėl vartoja, kadangi atstovauja patį Aukščiausiąjį Pontifiką, kaip moko Abbas c. sane, de offic. delegati, ir Campegijus pas Zanchiną sk. 8, kas padeda išaukštinti jų orumą. Tačiau rašymo būdas, atrodo, paimtas iš tam tikro Inocento IV reskripto, pradedant Orthodoxae fidei, kurio pabaigoje yra šie žodžiai: „Šiame, ne tiek mūsų, kiek apaštališkiems įspėjimams nenorėjo paklusti” ir t.t.
Raštų forma, reikalaujanti pasaulietinių pareigūnų prisiekti
Brolis N. ir t.t., Brolių Pamokslininkų ordino eretiško iškrypimo Inkvizitorius [tokio] valdovo žemėse, specialiai deleguotas Apaštalų Sosto; Garbingiems [tokio] miesto ar vietos vikarui, antstoliui ir tarėjams: Sveikinimas ir mūsų nurodymams, o tikriau – apaštališkiems, su pasiruošusia siela paklusti.
KADANGI šventosios Romos Bažnyčios autoritetas, ir ypač tikėjimo reikaluose, kuriuose tos pačios motinos Bažnyčios pamatai, padėti mūsų Viešpaties Kristaus, pripažįstami dieviškais ir tvirtai nustatytais, joks tikras katalikas neturi nukrypti, bet veikiau pagal savo pareigas visomis jėgomis skatinti ir užbaigti; todėl mes, brolis N., [tokios] provincijos Brolių Pamokslininkų ordino, specialiai deleguotas Apaštalų Sosto, apaštališka valdžia, kuria atliekame pareigas šioje dalyje, ir dėl mums pavestų pareigų, Jus, garbingi [tokio] miesto tarėjai, antstoli, vice-antstoli, vikare ir pavaduotojau, bendrai ir kiekvieną iš jūsų atskirai įspėjame šiuo raštu ir reikalaujame dabar, kad rankomis palietę šventąsias Dievo Evangelijas (kaip priklauso pagal teisę), viešai duotumėte priesaiką dėl imperatoriaus Frydricho įstatymų ir konstitucijų, išleistų tikėjimo reikalui, laikymosi, ir eretiško iškrypimo [naikinimo], pagal formą ir būdą, nustatytą pagal Bažnyčios statutus. Jei gi (ko neduok Dieve) paniekinsite ir atsisakysite paklusti apaštališkiems ir mūsų nurodymams šiame reikale; skelbiame, kad mes jus peršvėrėme anatemos kalaviju, ir kad ateityje būsite nušalinti nuo jūsų viešų pareigų ir atimtos teisės, pagal apaštališkus ir kanonų statutus. Duota ir t.t.
Kuriais raštais jiems perskaitytais, jei patys pareigūnai pasakys norintys paklusti pareikalavimui, tegu duoda minėtą priesaiką, kaip įprasta, ten pat arba bažnyčioje viešai, arba toje vietoje, apie kurią bus matyti; minėtą gi priesaiką tegu duoda klūpodami keliais, atvertus Evangelijų knygą, tiems patiems pareigūnams padėjus rankas ant minėtos knygos, pagal toliau sekančio turinio žodžius ir formą.
KOMENTARAS III.
a. Dėl imperatoriaus Frydricho įstatymų, išleistų tikėjimo reikalui, laikymosi.] Tokių yra keturi Frydricho įstatymai; pirmasis paskelbtas Padujoje 1224 m. vasario 22 d., pirmojoje indikcijoje, pradedant Commissi nobis; antrasis Inconsutilem; trečiasis Patarenorum; ketvirtasis Catharos. Šiuos įstatymus daugelis popiežių įsakė nepažeidžiamai laikytis; Inocentas IV reskripte pradedant Cum aduersus; Urbonas IV, kitame pradedant Licet ex omnibus; Aleksandras IV ir kiti, kaip aišku iš apaštališkųjų raštų, kuriuos nusprendėme išspausdinti šio darbo pradžioje, kur turi įterptus ir šiuos įstatymus, ir kai kuriuos iš jų pirmą kartą išleistus į šviesą. Tą patį Bonifacas VIII įsakė laikytis tų pačių įstatymų, kaip matyti c. vt inquisitionis. §. 1. de haeret. lib. 6. Nepamiršdamas šio dalyko šioje vietoje, Eymericas labai apdairiai įdėjo šią sąlygą.
b. Ne tik imperatoriaus Frydricho įstatymų, bet ir bet kokių kitų statutų, tiek bažnytinių, tiek pasaulietinių, laikymosi gali būti priversti pasaulietiniai magistratai per eretiško iškrypimo Inkvizitorių, kaip aišku visų pirma iš dviejų Inocento IV reskriptų, pradedant Orthodoxae fidei, pirmą kartą išspausdintų apaštališkųjų laiškų bulėje; numato tai ir vardu paminėtas Bjeziers susirinkimas sk. 3 šiais žodžiais: „O kad padedant Viešpačiui erezija būtų geriau ir greičiau išrauta, o tikėjimas pasodintas, pasirūpinkite, kad tam tikri statutai ir teisės per Apaštalų Sostą ir jo legatus, bei kunigaikščius apie tai išleisti, būtų pilnai laikomasi.” Štai čia. O prie to per bažnytinę cenzūrą gali būti priversti, kaip minima minėtuose Inocento IV reskriptuose.
Kanoninės priesaikos ginti Bažnyčią prieš eretišką iškrypimą davimo forma
Mes, [tokio] miesto ar vietos vikaras, ir [toks] pavaduotojas, ir [toks] antstolis, ir [toks] vice-antstolis, ir [tokie] tarėjai ar [tokio] miesto ar vietos prisiekusieji, pareikalavus ir įspėjus garbingam prelatui ponui Inkvizitoriui broliui N., kaip tikri ištikimieji ir paklusnūs šventajai Dievo Bažnyčiai: pažadame ir prisiekiame per šias keturias šventąsias Evangelijas, prieš mus padėtas ir mūsų kūniškai paliestas, kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir šventosios Romos Bažnyčios tikėjimą laikysime ir darysime, kad būtų laikomas, saugosime ir darysime, kad būtų saugomas, ir ją pačią prieš visus pagal išgales ginsime; taip, kad eretikus, tikinčiuosius [erezija], rėmėjus ir slapstytojus, bei jų gynėjus, o taip pat apšauktuosius ar įtariamuosius erezija persekiosime ir suimsime, arba darysime, kad būtų suimti, kaip tik galėsime; ir apkaltinsime bei pranešime Bažnyčiai ar Inkvizitoriams, jei kur nors sužinosime juos esant, ar ką nors iš minėtųjų, ypač kai būsime pareikalauti. Taip pat, kad nepatikėsime valdytojų (balliuas), saionų (sayonias) ar kokių nors viešų pareigų, kokiais vardais besivadintų, jokiam iš tokio pobūdžio maru užkrėstų asmenų, arba įtariamų ar apšauktų erezija; nei jokiam, kuriam tai bus uždėta dėl erezijos nusikaltimo, arba kitaip uždrausta Inkvizitorių ar teisės, kad viešose pareigose nedirbtų; nei jiems, kaip minėta, eiti viešas pareigas neleisime. Taip pat, kad jokio iš minėtųjų nepriimsime, nei turėsime savo šeimynoje, ar bendrijoje, ar tarnyboje, nei savo taryboje žinodami; o jei netyčia priešingai bus atsitikę nežinant, tuos, po to, kai mūsų žiniai per Bažnyčią ar eretiško iškrypimo Inkvizitorius, ar jų komisarus tai pasieks, nedelsiant išvarysime; ir kad šiuose ir kituose dalykuose, kurie priklauso eretiško iškrypimo inkvizicijos pareigoms, būsime paklusnūs Dievui ir Romos Bažnyčiai, ir to paties eretiško iškrypimo Inkvizitoriams, pagal pareigas ir mūsų galėjimą. Tepadeda mums Dievas ir šios šventosios Dievo Evangelijos, dėl kurių prisiekiame, mūsų pačių rankomis paliestos.
II. Jei gi netyčia sėdintys valdžioje, gavę tokius raštus ir žodžiu bei raštu atsakę, kad nori būti laisvi, ir taip atsisakę duoti priesaiką, t.y. atsisakė; tada Inkvizitorius pareikalaus jų, arba lieps pareikalauti po ekskomunikos bausme, per toliau sekančio turinio raštus.
KOMENTARAS IV.
Šią taip pat kanoninę priesaiką seniau nustatė Bjeziers susirinkimas sk. 34, kur aiškiai išdėstyta, kas šioje priesaikoje turi būti; kadangi tai aiškiau už dieną, šioje vietoje kitus dalykus nusprendėme praleisti. Tačiau [tas] susirinkimas turi pridėtą Grafų, Baronų, Rektorių ir Konsulų, bei miestų ir kitų vietų Valdytojų priesaiką, kad ištikimai ir veiksmingai, kai bus jų pareikalauta, padės Bažnyčiai prieš eretikus ir jų bendrininkus pagal pareigas ir savo galėjimą, ir iš savo jurisdikcijai pavaldžių žemių sąžiningai pagal išgales stengsis išnaikinti visus Bažnyčios nurodytus eretikus. Štai čia.
Romos statutuose lib. 1, c. 59, apie Senatoriaus priesaiką apie šį dalyką taip pat nurodoma: „Senatorius, iškart kai užlips į Kapitolijų vykdyti pareigų, prisieks Konservatorių rankose ant šventųjų Dievo Evangelijų ir t.t. …eretiško iškrypimo Inkvizitoriams prieš eretikus, kada tik bus pareikalautas, suteikti palankumą ir pagalbą” ir t.t.
Tą priminsiu, kad Inkvizitoriai gali ir privalo, priklausomai nuo laikų įvairovės ir erezijų dygimo pobūdžio, pridėti šioje priesaikoje tas sąlygas, kurias nuspręs esant tinkamas, pavyzdžiui, mūsų laikais: kad padės Bažnyčiai prieš liuteronus, kalvinistus ir kitus eretikus, kokiais vardais besivadintų; tokio pobūdžio priesaikos formulę gali lengvai sudaryti išsilavinę vyrai patys arba vyresnieji, ilgesniais ar trumpesniais žodžiais, svarbu, kad esmėje apimtų tai, kas Bjeziers susirinkime nurodoma. Tą pačią priesaiką mini Zachinas (Zachinus) traktate De haeret. q. 35. Cum videro.
a. Taip pat, kad nepatikėsime valdytojų (balliuias), saionų (sayonias) ar kokių nors viešų pareigų ir t.t. jokiam iš tokio pobūdžio maru užkrėstų asmenų ir t.t.] Ši sąlyga taip pat labai būtina, ir todėl jokiu būdu neturi būti praleista. Eymericas ją paėmė, kaip galima tikėti, iš Tulūzos susirinkimo sk. 18, kuriame taip nustatyta: „Draudžiame taip pat, kad prelatai, baronai, riteriai ar bet kurie žemių valdovai eretikams ar jais tikintiems patikėtų valdytojų pareigas (balliuias) ar savo žemių administracijas.” Štai čia. Kiek nepatogumų iš to kyla, plačiai didžiajame pavyzdžių rinkinyje, kurį dėl trumpumo liepiau praleisti, [galima rasti], tik vieną paminėsiu, ką Laurentijus Surijus savo laikų istorijos komentaruose atminčiai paliko: sako, kad Martyną Liuterį, šį marą nešantį žmogų, kurį su senaisiais ereziarchais lengva sulyginti ir gimusį visoms blogybėms, imperatoriaus Karolio V iškviestą Vormse, suteikus viešąjį saugumą (fides publica), su sąlyga, kad kelyje susilaikytų nuo pamokslavimo, todėl [jis] veikė prieš Imperatoriaus ediktą ir išsisuko nenubaustas, nes Imperatoriaus šauklys (caduceator), kuris buvo pasiųstas palydėti Liuterį, buvo užkrėstas eretiška dėme ir Liuteriui slapta pritarė; jei Imperatorius tai būtų sužinojęs, būtų galėjęs tada Liuterį pražudyti. Todėl reikia saugotis labai rūpestingai, kad jokių visiškai administracijų eretikams ar įtariamiems erezija nepavestų. Tą patį taip pat gieda Bjeziers susirinkimas sk. 23, kurį netrukus pacituosiu. Čia tinka tai, ką sakiau aukščiau 2 dalyje ties q. 43 ir 45, kas į šią vietą žiūri.
Valdytojai (Balliuias) ir saionai (sayonias) yra liaudies žodžiai. Pirmasis yra prancūziškas, reiškiantis valdžią tų, kurie vykdo teisingumą tam tikrose vietose ir ministerijose, arba kurių pareigos pasireiškia teisėjų valdžia; Antrasis yra senas ispaniškas, kuris reiškia budelį, arba patarnautoją, ar teisėkūros tarną, arba teisėjų tarnus, kuriuos mes, italai, vadiname sbirros (policininkais/sargais); taigi yra taip, lyg sakytų: nepatikėsime ministrais tų, kurie blogai apie tikėjimą jaučia arba eretikams pritaria, arba nepaskirsime tokių į naudingas ar garbingas administracijas; juk per tą žodį balliuia tai taip pat galima suprasti, kaip atrodo nurodyti Bjeziers susirinkimas, sk. 23 ten: „Ir kad eretikai nelaikytų valdytojų postų (Bailliuas) ar administracijų.”
b. Taip pat, kad jokio iš minėtųjų nepriimsime, nei turėsime savo šeimynoje, ar bendrijoje, ar tarnyboje, nei savo taryboje žinodami.] Šis nurodymas paimtas išmintingai iš Tulūzos susirinkimo ir Bjeziers susirinkimo, kurių pirmame (sk. 16) taip sakoma: „Dėl to apaštališka valdžia, kuria atliekame pareigas šioje dalyje: Jus ir kiekvieną iš jūsų reikalaujame ir įspėjame, ir įspėdami šventojo klusnumo dorybe ir po teisėje esančiomis bausmėmis įsakome ir liepiame, kad po trijų natūralių dienų artimiausių ir tiesiogiai sekančių, kurių pirmą kaip pirmą, antrą kaip antrą, ir trečią kaip trečią terminą ir peremptorinį (galutinį), bei trigubą kanoninį įspėjimą paskiriame; būtent [tokią] dieną, artimiausią ir tiesiogiai sekančią, atvyktumėte į [tokią] žemę ir [tokią] valandą, ir [tokioje] vietoje prieš mus asmeniškai pasirodytumėte ir kūnišką priesaiką ant šventųjų keturių Evangelijų ten mums ir prieš mus duotumėte, prisiektumėte ir pažadėtumėte, kad visą jūsų valdymo laiką minėtose pareigose ištikimai ir veiksmingai, kai mūsų būsite pareikalauti, Bažnyčiai prieš eretikus ir jų bendrininkus padėsite, sąžiningai pagal pareigas ir jūsų galėjimą. Ir nieko mažiau, kad nepažeidžiamai laikysitės ir darysite, kad būtų laikomasi jūsų jurisdikcijai ir valdymui pavaldžiose žemėse, Konstitucijų prieš eretikus, tikinčiuosius [erezija], slapstytojus, rėmėjus ir gynėjus, bei jų vaikus ir anūkus, Apaštalų Sosto paskelbtų bei patvirtintų. Jei gi (ko neduok Dieve) mūsų įspėjimų, nurodymų ir liepimų, o tikriau – apaštališkųjų, nepaisysite ir būsite sukilę bei maištingi prieš minėtus mūsų įspėjimus ir nurodymus, per nustatytą jums terminą nepaklusite; skelbiame jus ir kiekvieną iš jūsų taip maištaujantį, užsispyrusį ir nepaklusnį, arba taip maištaujančius, užsispyrusius ir nepaklusnius mums, o tikriau Bažnyčiai, surištus ir įsipainiojusius į ekskomunikos nuosprendį: kurį ekskomunikos nuosprendį jums ir kiekvienam iš jūsų, taip nepaklusniam, užsispyrusiam ir maištaujančiam prieš mus, o tikriau prieš mūsų Viešpatį Popiežių, dabar kaip tada, ir tada kaip dabar, reikalaujant jūsų užsispyrimui ir reikalaujant teisingumui, šiuo raštu nuosprendžiu skelbiame. Pranešdami, kad jei leisite sau likti minėtame mūsų nuosprendyje, pradėsime prieš jus procesą dėl kitų atitinkamų sunkesnių bausmių ir jų taikymo, kaip įstatymas ir teisingumas patars. Duota po mūsų antspaudu, tą dieną, tą mėnesį, tais metais ir toje vietoje.
Raštų forma, reikalaujanti ir įspėjanti pasaulietinius pareigūnus, kad duotų priesaiką po ekskomunikos bausme
Brolis N., Brolių Pamokslininkų ordino tokiose žemėse ar tokio valdovo valdose eretiško iškrypimo Inkvizitorius, specialiai deleguotas šventojo Apaštalų Sosto, garbingiems ir mums Kristuje mylimiems [tokiam] vikarui, [tokiam] antstoliui, [tokiam] vice-antstoliui ir [tokiems] [tokio] miesto ar vietos tarėjams: Sveikinimas ir mūsų nurodymams, o tikriau – apaštališkiems, tvirtas paklusnumas.
Kadangi visi atgimę krikšto šaltinyje, o ypač pasaulietiniai valdovai, tarėjai, pareigūnai ir kitų provincijų, miestų, pilių ir vietų valdytojai bei vadovaujantys režimui, privalo ginti šventąjį ortodoksinį tikėjimą ir padėti Bažnyčiai išrauti eretišką iškrypimą pagal savo išgales ir pareigas, jei nori būti laikomi ištikimaisiais ir tokiais kitų pripažįstami; ir [privalo] tai prisiekti, kai Vyskupų ar Inkvizitorių yra pareikalaujami, jei nori išvengti sunkių ir daugybinių teisės bausmių, kaip moko kanonų nurodymai: Štai mes, kurie atvykome į šį miestą tikėjimo reikalu ir esame čia dabar, ir turime jame atlikti nelengvus tikėjimo reikalus dėl šventojo tikėjimo gynybos ir eretiško iškrypimo išrovimo; ko tinkamai padaryti negalėtume, jei nebūsime paremti jūsų pasaulietinės rankos pagalba: Todėl apaštališka valdžia, kuria atliekame pareigas šioje dalyje: Jus ir kiekvieną iš jūsų reikalaujame ir įspėjame, ir įspėdami šventojo klusnumo dorybe ir po teisėje esančiomis bausmėmis įsakome ir liepiame, kad po trijų natūralių dienų artimiausių ir tiesiogiai sekančių, kurių pirmą kaip pirmą, antrą kaip antrą, ir trečią kaip trečią terminą ir peremptorinį (galutinį), bei trigubą kanoninį įspėjimą paskiriame; būtent [tokią] dieną, artimiausią ir tiesiogiai sekančią, atvyktumėte į [tokią] žemę ir [tokią] valandą, ir [tokioje] vietoje prieš mus asmeniškai pasirodytumėte ir kūnišką priesaiką ant šventųjų keturių Evangelijų ten mums ir prieš mus duotumėte, prisiektumėte ir pažadėtumėte, kad visą jūsų valdymo laiką minėtose pareigose ištikimai ir veiksmingai, kai mūsų būsite pareikalauti, Bažnyčiai prieš eretikus ir jų bendrininkus padėsite, sąžiningai pagal pareigas ir jūsų galėjimą. Ir nieko mažiau, kad nepažeidžiamai laikysitės ir darysite, kad būtų laikomasi jūsų jurisdikcijai ir valdymui pavaldžiose žemėse, Konstitucijų prieš eretikus, tikinčiuosius [erezija], slapstytojus, rėmėjus ir gynėjus, bei jų vaikus ir anūkus, Apaštalų Sosto paskelbtų bei patvirtintų. Jei gi (ko neduok Dieve) mūsų įspėjimų, nurodymų ir liepimų, o tikriau – apaštališkųjų, nepaisysite ir būsite sukilę bei maištingi prieš minėtus mūsų įspėjimus ir nurodymus, per nustatytą jums terminą nepaklusite; skelbiame jus ir kiekvieną iš jūsų taip maištaujantį, užsispyrusį ir nepaklusnį, arba taip maištaujančius, užsispyrusius ir nepaklusnius mums, o tikriau Bažnyčiai, surištus ir įsipainiojusius į ekskomunikos nuosprendį: kurį ekskomunikos nuosprendį jums ir kiekvienam iš jūsų, taip nepaklusniam, užsispyrusiam ir maištaujančiam prieš mus, o tikriau prieš mūsų Viešpatį Popiežių, dabar kaip tada, ir tada kaip dabar, reikalaujant jūsų užsispyrimui ir reikalaujant teisingumui, šiuo raštu nuosprendžiu skelbiame. Pranešdami, kad jei leisite sau likti minėtame mūsų nuosprendyje, pradėsime prieš jus procesą dėl kitų atitinkamų sunkesnių bausmių ir jų taikymo, kaip įstatymas ir teisingumas patars. Duota po mūsų antspaudu, tą dieną, tą mėnesį, tais metais ir toje vietoje.
Šiais raštais įteiktais, jei per nustatytą terminą nepasirodys, ar atvykę atsisakys prisiekti pagal aukščiau išdėstytą formą. Ir jei taip laukiami nepasirodys, ar praėjus minėtam terminui, bus viešai paskelbti ekskomunikuotais, ir bus liepta tai viešai paskelbti katedros Bažnyčioje, bent jau per toliau sekančio turinio raštus.
KOMENTARAS V.
a. Apaštališkųjų [sostų/raštų] suteikiama Inkvizitoriams, kad galėtų pasaulietinius magistratus priversti per bažnytinę cenzūrą duoti priesaiką ir laikytis įstatymų, išleistų prieš eretikus, ir juos išrauti iš savo žemių; nes, kad praleisčiau kitus, Inocentas IV reskripte, pradedant Orthodoxae fidei, pačią galią atviriausiai suteikia, kur [sakoma]: „Jei gi mūsų, o tikriau apaštališkiems įspėjimams nenorėjo paklusti, priverskite juos prie to bažnytine cenzūra, atmetus apeliaciją.” Štai čia. Kaip šie nurodymai turi būti perkelti į praktiką, tinkamai šioje vietoje moko Eymericas.
b. Ir nieko mažiau, kad nepažeidžiamai laikysitės ir t.t. Konstitucijų prieš eretikus ir t.t.] Yra daug popiežių Extravagantes (dekretalijų), išspausdintų šio darbo pabaigoje, kuriose įsakoma pasaulietiniams magistratams, kad laikytųsi konstitucijų ir įstatymų, priimtų prieš eretikus. Inocentas IV tai dažnai nurodo bulėje Orthodoxae fidei, taip pat bulėje pradedant Ad extirpanda, § 3, kur taip parašyta: „Nustatome, kad Potestas ar Rektorius, kuris vadovauja miestui, ar kiti esantys dabar, ar kurie vadovaus ateityje (būtent Lombardijoje, Romanijoje ar Trevizo markoje), prisiektų aiškiai ir be jokių išlygų nepažeidžiamai laikytis, saugoti ir daryti, kad visi laikytųsi visą jo valdymo laiką, tiek mieste ar jo valdymo vietoje, tiek žemėse, pavaldžiose jo valdžiai, visų ir kiekvienos atskirai, tiek žemiau parašytų, tiek kitų konstitucijų ir įstatymų, tiek kanoninių, tiek civilinių, išleistų prieš eretišką iškrypimą. Ir dėl tikslaus šių dalykų laikymosi priims iš bet kurių, perimančių valdžią ar valdymą po jų, priesaikas; kurių kas nenorės duoti, jokiu būdu neturi būti laikomi Potestomis ar Rektoriais.” Štai čia. Čia taip pat žiūri tai, ką Šv. Bonifacas VIII c. vt inquisitionis. de haeret. libr. 6 nurodo, kad eretikai, arba tie, kurie manoma esant įtariami tuo, savo šeimoje ar savo taryboje nedrįstų turėti ar laikyti. Štai čia. Bjeziers [susirinkime] gi, sk. 23, tas pats nurodoma šiais žodžiais: „Ir kad nelaikytų Valdytojų postų (Bailliuas) ar administracijų, nei būtų galingųjų tarybose ar šeimose” ir t.t. Kadangi šie dalykai yra labai svarbūs ir šioje erezijos byloje turi būti itin kruopščiai apsvarstyti; ir nėra šioje praktikoje vietos, kuri neturėtų gilaus išsilavinimo (Eymericui trūksta elegantiško stiliaus, bet ne išminties ir gilaus dalykų pažinimo), nors jis dažnai moko to, ko nepagrindžia cituojamais autoritetais, nors pats jų ir necituoja; dėl to labiau stebiuosi kai kurių neteisingu sprendimu, teigiančių, kad visi šie dalykai arba jau išėję iš vartosenos, arba lengvai gali būti paniekinti, nes galima sugalvoti geresnių; ką manau esant įžūlu girdėti.
Minėtų ekskomunikuotų pareigūnų paskelbimo forma
Brolis N. Pamokslininkų ordino ir t.t. Inkvizitorius ir t.t. Mums Kristuje mylimiems [tokios] katedros Bažnyčios klebonams, dvasininkams, kuriuos šis raštas pasieks: Sveikinimas ir mūsų nurodymams, o tikriau – ir t.t.
Jums ir kiekvienam iš jūsų pranešame šių mūsų raštų turiniu, kad [tą] dieną, [tą] mėnesį ir [tais] metais, dalyvaujant pas mus [tiems ir tiems], ir [toje] vietoje, pasišaukėme pas save garbingą [tokį] Vikarą, ir [tokį] Pavaduotoją, [tokį] Antstolį ir [tokį] Vice-antstolį, ir [tokius] [tokio] miesto ar vietos Tarėjus, ir pareikalavome iš pradžių žodžiu, o po to raštu; kad duotų mums priesaiką (kaip privalo) pagal kanonų sankcijas, kad kada tik bus mūsų pareikalauti, jog padėtų Bažnyčiai prieš eretikus ir jų bendrininkus sąžiningai, ir pagal pareigas bei savo galėjimą ir t.t., darytų tai, kas minėtuose raštuose išdėstyta. Ir kadangi nenorėjo paklusti, kaip privalo, pareikalavome jų ir įspėjome, ir liepėme būti pareikalautiems ir įspėtiems po ekskomunikos bausme, kad duotų minėtą priesaiką per tam tikrą jiems paskirtą terminą, kaip matyti iš mūsų toliau sekančio turinio raštų. Įterpiamas visas ankstesnis raštas; ar apibendrinama taip: Tačiau kadangi [toks] Vikaras, ar Tarėjai, ar Antstolis ir t.t. minėti: mūsų minėtiems įspėjimams ir nurodymams, o tikriau – apaštališkiems, nepakluso, niekindami [juos] veiksmingai duoti prašytą minėtą kanoninę priesaiką, dėl ko užsitraukė anksčiau paskelbtą ekskomunikos nuosprendį, kaip užsispyrę prieš mus ir maištaujantys, o tikriau – prieš Mūsų Švenčiausiąjį Viešpatį Popiežių ir šventąją Dievo Bažnyčią; todėl apaštališka valdžia, kuria atliekame pareigas šioje dalyje, Jums ir kiekvienam iš jūsų sakome, ir šventojo klusnumo dorybe bei po ekskomunikos bausme įsakome ir liepiame, kad artimiausią [tą] dieną ir visais bei atskirais kitais Sekmadieniais ir šventadieniais, ir tol, kol iš mūsų gausite kitokį nurodymą, žmonėms paskelbtumėte [toje] Bažnyčioje arba [tą] dieną per pagrindines Mišias, kai ten bus didesnė žmonių ir dvasininkų minia, kad minėti [toks] ir [toks] yra mūsų ekskomunikuoti, ir vengtumėte jų kaip tikrų ekskomunikuotųjų, ir darytumėte, kad kiti vengtų, tiek ir tol, kol jums bus teisėtai paliudyta apie jų išrišimą. Ir šiuos mūsų [raštus] grąžinkite šio rašto nešėjui su jūsų parašais, nurodančiais jūsų gavimo dieną ir valandą, kaip įvykdyto nurodymo ženklą, įdėtą į tą patį. Duota po mūsų antspaudu, tą dieną, tą mėnesį, tais metais ir toje vietoje.
Šiuos išsiuntus, jei norės duoti minėtą kanoninę priesaiką, prisieks pagal anksčiau išdėstytą formą ir bus išrišti nuo ekskomunikos nuosprendžio, paskyrus jiems kokią nors griežtą, bet išganingą atgailą savo nuožiūra; pavyzdžiui, kad tam tikrais sekmadieniais ar šventadieniais turėtų stovėti, kol vyksta pagrindinės Mišios ir yra didesnė žmonių minia, Bažnyčios tarpduryje arba laiptuose prieš altorių, nuoga galva ir nusiėmus batus, rankoje laikant tokio svorio žvakę, aukojant [ją] kunigui pasibaigus Mišioms ar atšventus dieviškąsias apeigas. Arba kad tai būtų kiekvieną ar tam tikrą laiką, kai atsitiks Inkvizitoriui sakyti bendrą pamokslą už tikėjimą. Arba paskiriama kita bausmė, apie kurią atrodys tikslingiau, pagal toliau sekančio turinio būdą.
KOMENTARAS VI.
a. Paskyrus jiems kokią nors griežtą, bet išganingą atgailą savo nuožiūra.] Puikiai sako „savo nuožiūra”: nes nors dėl to, kad atsisakė, išvengs bausmių, apie kurias c. ad abolendam, §. penul. ir cap. excommunicamus, §. moneantur, de haereticis, ir auth. si vero dominus, C. de haeret., kur taip išreikšta; vis dėlto už padarytą nusižengimą baudžiamas teisėtai, ir kadangi tada bausmė nėra teisės nustatyta (t.y. fiksuota), todėl paliekama teisėjo nuožiūrai paskirti c. de causis. extra de offic. deleg. §. 1., [kaip] dėsto Panormitanus capi. admonet. de renuncia.
Tačiau šios bausmės, apie kurias čia [kalba] Eymericas, neturi atrodyti žiaurios, net kai nusikaltimas buvo labai sunkus; nes nepaklusti Inkvizitoriui tuose dalykuose, kurie liečia tikėjimą, yra didžiulis nusikaltimas, [todėl] galima sugalvoti ir kitas švelnesnes, pavyzdžiui, gausią išmaldą, šventos vietos statybą ir panašias, svarbu, kad nusikaltimas neliktų nenubaustas ir kiti išmoktų bijoti.
Tačiau čia reikia labai kruopščiai laikytis: baudžiant magistratus reikia daug išminties ir atsargumo, kad nebūtų suerzinti galingieji, ir Bažnyčios tarnai nepultų į sunkesnes klaidas; dėl to Inkvizitoriai turi atsiminti, kad yra beginkliai ir jiems reikia pasaulietinių magistratų pagalbos, todėl turi pelnyti jų draugystę ir palankumą. Tačiau kai galiausiai prieinama iki tokių nelaimių, kad jie atsisako paklusti ir dėl to turi būti nubausti, žemesniems Inkvizitoriams saugiau yra pasitarti su vyresniaisiais; kad generaliniai inkvizitoriai ir Aukščiausiasis Pontifikas nustatytų, ką tokioje sunkioje byloje daryti.
Ir tai ypač reikia laikytis laisvuose miestuose, kuriuose ir kunigaikščiai, ir magistratai sako nepripažįstantys vyresniojo; šiuose juk retai Inkvizitoriai galės vykdyti visą savo jurisdikciją; kitaip yra ten, kur mažesnieji magistratai pripažįsta vyresniuosius, ir tie [vyresnieji] karštai remia tikėjimą; šiuose juk tos atgailos, apie kurias čia Eymericas, galės būti paskirtos, kurias ir mes kartais matėme paskirtas.
O kokiu būdu turi būti vykdomas procesas prieš pasaulietinius valdovus, kurie nenori paklusti Inkvizitoriams, gausiai dėstoma Inocento IV reskripte, pradedant Ad extirpanda. Ir trumpai moko Simancas de cath. insti. tit. 23. nu. 5 & 9 ir Repertorium Inquisitorum žodyje dominus, ir kiti.
Labai išmintingai Eymericas šioje vietoje, nenukrypdamas nuo teisės ribų, moko, kas turi būti daroma to, kuris išriša, ir kas turi būti atlikta to, kuris yra išrišamas, kad išrišimo malonė būtų suteikta.
Pirmiausia, tas, kuris turi būti išrišamas, prieš gaudamas išrišimo malonę, prisiekdamas turi pažadėti, kad atliks ir padarys tą atgailą, kurią Bažnyčia ar teisėjas Bažnyčios vardu jam paskirs. Ši priesaika gi Inkvizitoriaus gali būti nurodyta dviem būdais. Pirma, kad sakytų taip: „Aš prisiekiu paklusti Bažnyčios nurodymams”; arba taip: „Aš prisiekiu, kad paklusiu ir klausysiu mano nurodymų”. Tai aiškiai kyla iš c. ex tenore. de sen. excom., kur: „Liepiame taigi, kad priėmus iš jo priesaiką, jog tavo nurodymui turi paklusti, jį mūsų vardu išrištum nuo nuosprendžio, kurio yra laikomas.” Štai čia. Ir tai dažniausiai daroma, ten pat sakė Archidiakonas. Šis sprendimas šiame labai sunkiame nusikaltime yra tikras. Ir tegul nebijo tas, kuris yra išrišamas, prisiekti paklusti teisėjo nurodymams; kadangi teisėjas neturi jam po to paskirti neteisingų nurodymų, nei išrištasis yra įpareigotas, nebent tik teisingiems, protingiems, įmanomiems ir teisėtiems nurodymams vykdyti. Argumen. l. si societatem. §. arbitrorum, ff. pro socio, ir dėsto Hostiensis minėtame c. ex tenore. de senten. excommuni., ir netrukus pasakysime šiame pačiame komentare.
Tačiau prieš pereidamas prie kitų dalykų, tai, kas yra vertingiausia šioje byloje, visų pirma turi būti ištirta: Kada būtent turi būti reikalaujama priesaikos laikytis Bažnyčios nurodymų. Ir pirma, atrodo, kad tai bendrai galioja: iš kiekvieno grįžtančio į Bažnyčios prieglobstį turi būti reikalaujama šios priesaikos, o ypač iš tų, kurie užsitraukė bet kokį įtarimą erezija ir atsižada [erezijos]; nes nevyksta joks atsižadėjimas (abiuratio), kuriame atsižadantys neduotų šios priesaikos paklusti Bažnyčios ar Inkvizitorių nurodymams; mat atsižadėdami, be kitų dalykų, išpažįsta ir atsako, kad paklus visai atgailai, kurią už nusižengimą Inkvizitoriai nuspręs paskirti.
Tačiau šiuo atveju reikia pastebėti, kad tie, kurie nusikalsta tikėjimo srityje, gali istoriškai įžeisti Bažnyčią dviem būdais: Pirma, tik savyje tikėdami, ar net erezijas skleisdami; Antra, kai be piktos tikėjimo nuostatos, taip pat prijungia nusikaltimus, pavyzdžiui, jei degina bažnyčias, naikina paveikslus, žudo katalikus ir panašiai daro. Jei pirmuoju būdu nusikalto ir grįžta, ir tarsi yra atleidžiami nuo ekskomunikos, Inkvizitorius, jei nori, gali reikalauti iš to paties grįžtančiojo ne tik priesaikos paklusti Bažnyčios nurodymams, bet ir garantijos bei laiduotojų po pinigine bauda dėl paklusimo nurodymams, ir baudą išieškoti, jei nepaklustų. Zanchinas trad. de haeret. cap. 16. nu. 5. ver. poterit insuper. ir Repertorium Inquisitorum žodyje cautio-i-cautione, tradicijomis įrodoma per Inocento IV reskriptą, pradedant Cum per nostras, esantį tarp apaštališkųjų raštų šio darbo pabaigoje. Bet terminuose tai gieda Aleksandro IV reskriptas, pradedant Super extirpatione, kurį Zanchinas ir Repertorium minėtose vietose priskiria Inocentui IV, nors galėjo būti ir jo.
Ir nors Inkvizitoriai čia gali tai daryti, tačiau garbingiau ir saugiau yra susilaikyti nuo tokio pobūdžio piniginių garantijų ėmimo, kad neatrodytų darantys tai labiau dėl godumo progos, nei dėl meilės religijai, kaip labai sveikai įspėjo Narbonos susirinkimas c. 16 šiais žodžiais: „Nuo tokio pobūdžio piniginių atgailų ir reikalavimų jums reikia susilaikyti lygiai ir taupiai dėl jūsų ordino orumo.” Štai čia.
Tačiau neabejoju, kad kartais tai galima daryti saugiausiai, ypač kai tie, kurie grįžta, yra godūs ir šykštūs, kurie lengviau susilaikys nuo nuodėmės, kad nemokėtų piniginės baudos, kuriai įsipareigojo; ką, atrodo, taip pat patarė Taragonos susirinkimas c. 13 ten: „Iš pačių tokių ir tiek išreikalautų saugumo priemonių be prisiekimo garantijos, kad dėl laikinės baudos baimės nuo panašaus eksceso turėtų susilaikyti.” Štai čia. Ką eruditiškai aiškina Zanchinas tract. de haereticis c. 19, mokydamas, kada Inkvizitoriai gali skirti pinigines baudas.
Jei gi antruoju būdu nusikalto, griežto teisingumo reikalavimu, neatrodo, kad turėtų būti priimti ar išrišti anksčiau, nei pakankamai atlygins padarytą žalą ir restituciją pagal savo galimybes. c. porro ir c. parochianos. de sent. excom. li. 6. Pirmiausia turi įspėti ir paskatinti, kad tiems, kuriuos pažeidė, tinkamai atsilygintų c. iij. ipsosque sciatis sicut excommunicatos artius evitari, donec laesis congrue satisfaciant. Ten dėsto Panormitanus ir kiti bendrai, ir Silvestras gausiai žodyje absolutio. 9. nu. 1.
Jei gi iškart negalėtų suteikti padarytos žalos atlyginimo arba dėl skurdo, arba dėl kitų priežasčių, davus tinkamą garantiją, būtent įkeitimą ar laidavimą dėl atlyginimo kai galės, arba kai pasieks didesnį turtą, turės būti išrištas. c. Odoardus. de solut. c. ex parte. el primero de verbo. signif. Jei gi negalės pateikti tinkamos garantijos, galbūt dėl skurdo, tada pateiks prisiekimo [garantiją] ir bus išrištas. argumento c. si presbyter. 16. q. 1.
Ir šie dalykai išties, atrodo, turi būti atlikti grįžtančiųjų į Bažnyčios prieglobstį; nors kartais arba dėl gailesčio stiprumo, nuolankumo, ašarų, arba dėl kitų priežasčių atgailaujantiems ir grįžtantiems daug gali būti atleista, kas paliekama protingo Inkvizitoriaus nuožiūrai.
c. Ir po to iškart Inkvizitorius ir kiti ten esantys sakys Psalmę ir t.t.] Tai yra antras dalykas, kurio reikalaujama išrišant grįžtantį ekskomunikuotąjį: būtent, kad būtų išrištas to, kuris turi galią, sukalbėjus Viešpaties maldą ir kitas įprastas maldas; pridėjus įprastą ir vartojamą išrišimo formulę, apie kurią čia Eymericas. Pridėk Gratianą c. cum aliquis. 11. quaest. 3. elegantiškai Burchardas lib. 19. decretorum, c. 8. iš ko visa ši vieta gaus šviesos. Ir c. a nobis. el secundo, circa finem, de sent. excom. ten: „Išrišame taip pat, kad būtų laikomasi formos, jog vyktų su atgailos psalme, taip pat Viešpaties malda, nei kita įprasta.” Štai čia.
Ką Inkvizitoriai šiandien visur pagirtinai laikosi, kai išriša grįžtančiuosius, kuriuos rykštėmis švelniai suduoda, nors jokia teise tai neatrodo numatyta, kiek aš žinau; vis dėlto to laikosi Hostiensis ir kiti minėtame c. a nobis, ir Silvestras sum. verbo. absolutio. 3. nu. 4. ir kiti, kas ir turi būti laikomasi.
d. Ir jiems bus sakoma taip: Jūs prisiekėte laikytis Bažnyčios nurodymų, ir mes nurodome jums ir t.t.] Tai yra paskutinis dalykas, kuris paskiriamas ekskomunikuotajam, jau išrištam; būtent tai, kam jis įsipareigojo priesaika – paklusti Bažnyčios arba Inkvizitoriaus nurodymams.
Šiuose gi nurodymuose, kurie skiriami, daug kas turi būti rūpestingai laikomasi; bet tai yra svarbiausia: kad nenurodytų neteisingų ir neprotingų, arba, tikimybiškai kalbant, neįmanomų [dalykų]; nes dėl jų išrištasis teisėtai galėtų apeliuoti. c. vlt. de iudic. vt debitus. de appellatio. Dėsto Silvestras, žodis absolutio. 9. nu. 4. versi. quartum est, kaip išrišantis. Nes tas, kuris taip prisiekia, neįsipareigoja niekam kitam, tik teisingam nurodymui, argumento c. causam. 3. de electio. ir c. venient. de iureiuran.
Šiame Inkvizitorius turi būti labai protingas, kad nurodymai atgailaujančiojo nesutrikdytų ir nenuvestų į neviltį labiau nei į nuolankumą ir atgailą, ką lengvai suteiks, jei pagal nusikaltimo ir nusikaltėlio kokybę skirs atgailą; kad senio neįpareigotų pasninkams ar piligrimystei, nei vargšo gausiai išmaldai, ar neatliktų panašių dalykų, kurie būtų pripažinti visiškai netinkamais.
Tie gi nurodymai yra laikytini teisingiausiais, kurie priešingi tam nusikaltimui, kurį neteisingai padarė. Pavyzdžiui, jei nusikalto niekindamas Bažnyčią, viešai ją pagirtų, kaip sakiau aukščiau 1 dalyje prie c. inter sollicitudines. §. praecipiat insuper. Tam, kuris nenorėjo pasninkauti, melstis ar klausyti dieviškųjų apeigų, kad pasninkautų, melstųsi, klausytų; nes vaistas turi būti priešingas ligai. Apie tai yra ypatinga Zanchino doktrina trad. de haereti. 10. nu. 1. ir Repertorij. Inquisit. žodis penite.tia., ką taip pat aiškiausiai mokė Romos Pontifikas minėtame c. ex tenore. de senten. excom., kur tam, kuris smurtines rankas prieš dvasininką pakėlė, įsakoma, kad daugiau nebekeltų, šiais žodžiais: „Ir jam priesaikos galia įsakytum, kad ateityje prieš dvasininką, vienuolį ar bet kurį religinį konversą smurtinių rankų nekeltų.” Štai čia.
Bet ir taip pat galės būti paskirti [nurodymai], kurie bus įvertinti kaip labiau naudingi ir tinkami tikėjimo garbei; kas paliekama Inkvizitorių nuožiūrai.
Forma paskelbti minėtus pareigūnus atleistais nuo ekskomunikos
Brolis N. Ordino ir t.t. Garbingiems ir mums Kristuje mylimiems [tokių] bažnyčių rektoriams ar sielų globėjams: Sveikinimas ir mūsų nurodymams ir t.t.
Jums ir kiekvienam iš jūsų pranešame šiuo raštu, kad [tokius], kuriuos mūsų, o tikriau apaštališku nurodymu viešai paskelbėte esant surištus ekskomunikos ryšiu per mus, ir vengėte bei liepėte vengti, kaip pelnytai priderėjo, dėl to, kad nenorėjo prisiekti prieš mus, jog gins Dievo Bažnyčią prieš eretišką iškrypimą – išrišome nuo minėtų ekskomunikos nuosprendžių, paskelbtų jiems per mus, dėl to, kad (kaip ir privalėjo) minėtiems mūsų nurodymams nuolankiai pakluso ir, kaip buvo pareikalauti ginti Bažnyčią sąžiningai ir pagal savo galėjimą, ant šventųjų Dievo Evangelijų prisiekė. Todėl jums sakome ir liepiame, kad ateityje jų nevengtumėte ir nedarytumėte, kad kiti vengtų. Duota ir t.t.
Jei gi per tris ar šešis mėnesius tokį ekskomunikos nuosprendį tikėjimo byloje išlaikė užkietėjusia širdimi, procesas pasunkinamas ir liepiama juos paskelbti ekskomunikuotais viešai minėtose bažnyčiose, ir tai [daroma] su degančiomis žvakėmis, metant jas ant žemės ar užgesinant vandenyje, ir skambinant varpais vieną ar kelis kartus per savaitę ar dieną, ir tai per toliau sekančio turinio raštus.
Raštų forma sugriežtinti minėtus [asmenis], su užgesintomis žvakėmis ir skambant varpams
Brolis N. ir t.t. minėto ordino ir t.t. Garbingiems ir mums Kristuje mylimiems, [tokios] Bažnyčios klebonams ar sielų globėjams joje: Sveikinimas ir mūsų nurodymams ir t.t. kaip anksčiau.
KADANGI augant užsispyrimui, turi augti ir bausmė pagal kanonų nurodymus: O mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, [tokį] ir [tokį], ar [tokius], reikalaujant jų užsispyrimui, ekskomunikavome ir ekskomunikuotus jums liepėme paskelbti ortodoksinio tikėjimo byloje, dėl to, kad atsisakė duoti kanoninę priesaiką ginti Bažnyčią prieš eretišką iškrypimą. Ir tokie per jus mūsų nurodymu ekskomunikuoti buvo skelbiami [tiek] mėnesių, ir paklusti nenorėjo, ir nenori mūsų minėtiems įspėjimams bei nurodymams, o tikriau apaštališkiems; ir užsispyrusiai iškentė per minėtus mėnesius, ir šiuo metu kenčia atkaklia siela: Todėl jums ir kiekvienam iš jūsų šventojo klusnumo dorybe įsakome ir liepiame, kad tęsdami minėtą jums pavestą skelbimą apie minėtus ekskomunikuotuosius, skelbiant juos pačius ekskomunikuotais, laikytojus degančias žvakes ir jas mesdami ant žemės, ar vandenyje, ar kitaip prieš žmones užgesindami, ir varpais skambindami ar liepdami skambinti, ir kitais bet kuriais būdais kartą per dieną, ir taip ilgai liepiame apaštališka valdžia jums daryti [tai] be perstojo, kol iš mūsų gausite priešingą nurodymą ir t.t. Duota ir t.t.
Jei gi dėl minėtų paskelbimų pasitrauks nuo minėto užsispyrimo ir duos minėtą kanoninę priesaiką minėta forma, bus išrišti nuo minėtos ekskomunikos, paskyrus jiems griežtesnę nei anksčiau išganingą atgailą savo nuožiūra; kurioje atgailoje visada turi būti prijungta kas nors, kas tiesiogiai vestų į tikėjimo garbės padidinimą.
Kur gi net ir taip nenorės pasitraukti nuo minėto užsispyrimo, bet iškęs minėtas ekskomunikas ir viešus paskelbimus su užgesintomis žvakėmis ir skambančiais varpais per kelis mėnesius, procesas galės būti pasunkintas ir ekskomunikuoti kartu su jais bendraujantys kai kurie, apie kuriuos labiau atrodys [tinkama]; pagal toliau sekančio turinio formą.
Forma ekskomunikuoti bendraujančius su minėtais miestų ar vietų valdytojais
Brolis N. Pamokslininkų ordino Inkvizitorius ir t.t. Garbingiems ir mums mylimiems [tokios] Bažnyčios klebonams ir t.t. Sveikinimas ir mūsų nurodymams ir t.t.
Kadangi bendrauti su ekskomunikuotaisiais yra labai žalinga, ir ekskomunikuotieji, ypač tikėjimo byloje, mirtinai yra raupsuoti taip, kad pas juos ateinančius pasmerkiamai užkrečia ir sugadina, dėl ko kaip tikri raupsuotieji turi būti atskirti ir pelnytai nuo žmonių bendravimo nutolinti: todėl jums ir jūsų kiekvienam šventojo klusnumo dorybe apaštališka valdžia, kuria atliekame pareigas šioje dalyje, įsakome, kad jūsų bažnyčiose, kol švenčiamos iškilmingos Mišios ir jose bus žmonių minia, [tokiam] ir [tokiam], ar [tokiems], visuotinai visiems lieptumėte, nurodytumėte ir įspėtumėte kanoniškai, vienu už tris ediktu, kad nebendrautų valgydami, gerdami, darydami sandorius, kalbėdami ar kitaip su minėtais [tokiu] Vikaru, Vice-antstoliu, Antstoliu ir t.t., kitaip težino esą surištus ekskomunikos ryšiu: kurį ekskomunikos nuosprendį jiems, kaip užsispyrėliams, jei priešingai darys, Mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, reikalaujant jų užsispyrimui, skelbiame šiuo raštu; išrišimą nuo minėtų nuosprendžių, jei netyčia užsitrauks, mums arba ponui Popiežiui tiktai rezervuodami. Duota ir t.t.
Ir padarius šiuos paskelbimus, jei nenorės duoti kanoninės priesaikos, teduoda aukščiau paaiškinta forma ir tebūna išrišti nuo savo ekskomunikų, paskyrus griežtesnę išganingą atgailą savo nuožiūra.
Jei gi neduos, Inkvizitorius galės procesą pasunkinti, kad būtent žemė, kuri pavaldi minėtų ekskomunikuotųjų valdymui ar režimui, būtų pakišta po bažnytiniu interdictu pagal toliau sekančio turinio formą.
Forma uždėti miestui ar vietai bažnytinį interdictą, nes jo valdytojai nenorėjo prisiekti ir t.t.
Mes, brolis N. ir t.t., Pamokslininkų ordino, [tokio] valdovo valdose eretiško iškrypimo Inkvizitorius, specialiai deleguotas šventojo Apaštalų Sosto.
Atsižvelgdami, kad [toks] Vikaras, [toks] Pavaduotojas, [toks] Antstolis ir t.t. [tokio] miesto ar vietos ne tik atsisakė duoti mums tinkamą priesaiką ar pasižadėjimą ginti Bažnyčią prieš eretišką iškrypimą, nors tai daryti privalėjo pagal kanonų sankcijas ir mūsų buvo daugybę kartų pareikalauti; bet ir leido sau dėl šios priežasties užsispyrusiai būti surištiems ekskomunikos ryšiu ir viešai skelbiamiems ekskomunikuotais; ir augant jų užsispyrimui buvo skelbiami viešai ekskomunikuotais ir su užgesintomis žvakėmis bei skambančiais varpais, ir galiausiai su bendraujančiais, reikalaujant teisingumui; ir tokio pobūdžio ekskomunikos nuosprendžius bei pačius viešus paskelbimus ir pasunkinimus iškentė per daugelį mėnesių ar metų, visada atkaklūs, savo sielų ir išganymo nenaudai, ir niekindami ne mažą Dievo šventosios Bažnyčios cenzūrą, ir toleruoja užkietėjusia siela ir dabar: Todėl mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, manydami esant verta, kad bausmė augtų augant užsispyrimui; ir kad minėti ekskomunikuoti Vikaras, Pavaduotojas ir kiti minėti naudingiau būtų paskatinti pasitraukti nuo minėto užsispyrimo ir atskristi į šventosios motinos Bažnyčios prieglobstį; patį [tokį] miestą ar vietą, kuri pavaldi tų pačių valdymui, pakišame po bažnytiniu interdictu; nenorėdami, kad minėtas interdictas būtų panaikintas kito, nei per mus arba Romos Pontifiką. Duota ir t.t.
Taip uždėjus, interdictas turi būti tinkamai vykdomas per toliau sekančios formos raštus.
Forma paskelbti, kad tokiam miestui ar vietai uždėtas bažnytinis interdictas
Brolis N. Pamokslininkų ordino ir t.t. Garbingiems ir mums Kristuje mylimiems [tokios] bažnyčios klebonams: Sveikinimas ir mūsų nurodymams ir t.t.
Jums visiems ir atskirai šių mūsų laiškų turiniu pranešame, kad mes, reikalaujant teisingumui, [tokį] miestą ar vietą pakišome po bažnytiniu interdictu per mūsų raštus, nuosprendžius toliau sekančio turinio: Mes, brolis N., brolių Pamokslininkų ordino ir t.t.
Įterpiami visi tiesiogiai einantys prieš tai raštai: Dėl to jums ir jūsų kiekvienam šventojo klusnumo dorybe ir po ekskomunikos bausme įsakome ir liepiame: kurią ekskomuniką Jums, jei per 6 ar tiek dienų, kurias jums vienu už trigubą kanoninį įspėjimą skiriame, nepadarysite to, ką liepiame, skelbiame šiuo raštu: kad per iškilmingas Mišias jūsų bažnyčiose, kai ten bus žmonių minia, paskelbtumėte viešai ir garsiu balsu, jog [toks] miestas ar vieta yra ir buvo per mus dėl minėtų priežasčių pakištas po bažnytiniu interdictu, ir negali būti panaikintas kito, kaip tik per mus, arba mūsų viešpatį Popiežių; jūs tą patį interdictą saugokite ir darykite, kad jūsų bažnyčiose būtų laikomasi, kol apie panaikinimą jums bus teisėtai paliudyta, kaip pridera. Duota ir t.t.
Jei gi minėtus ekskomunikuotuosius privers ar paskatins duoti prašytą pirmiau priesaiką, patys ekskomunikuotieji bus išrišti Bažnyčios forma, įdėta anksčiau, ir bus pranešta klebonams, kaip jie yra išrišti aukščiau išdėstyta forma. Ir miesto interdictas bus panaikintas per toliau sekančio turinio raštus.
Forma atleisti minėtus pareigūnus ir panaikinti interdictą
Mes, brolis N. Pamokslininkų ordino ir t.t.
Atsižvelgdami, kad [tokie], [tokio] miesto valdymo vadovai, reikalaujant užsispyrimui buvo per mus surišti ekskomunikos ryšiu, ir galiausiai pats miestas minėtas pakištas po bažnytiniu interdictu, kad bent taip būtų paskatinti pasitraukti nuo tokio didelio užsispyrimo ir prisiekti ginti šventąją Dievo Bažnyčią prieš eretišką iškrypimą; patys [tokie], sveikesnio patarimo besilaikydami, paties miesto ir jo sveikų konsultacijų į tai paskatinti, ir pasitraukę nuo minėto užsispyrimo, davė minėtą prašytą iš mūsų kanoninę priesaiką: ir kadangi yra verta, kad jiems nebūtų atimta [išrišimo] nauda, prie kurios neseniai sugrįžo, ir pasibaigus kaltei baigtųsi ir bausmė: Todėl Mes, minėtas Inkvizitorius, juos nuo minėtų ekskomunikos nuosprendžių išrišame įprasta bažnytine forma, ir laikome išrištais, ir norime, kad visų būtų laikomi dėl minėtų dalykų; ir patį miestą nuo minėto interdicto išlaisviname, patį interdictą visiškai panaikindami. Duota ir t.t.
Tai atlikus, liepiama bažnyčių klebonams, kad interdicto toliau nesilaikytų, nei minėtų ekskomunikuotųjų vengtų, nei darytų, kad būtų vengiama, per toliau sekančio turinio raštus.
Forma paskelbti miestą ar vietą valdančius esant atleistus nuo ekskomunikos, o interdictą – panaikintą
Brolis N. Pamokslininkų ordino Inkvizitorius ir t.t. Garbingiems ir mums Kristuje mylimiems bažnyčių rektoriams ar kitiems vadovaujantiems sielų globai: Sveikinimas ir mūsų nurodymams ir t.t.
Šių raštų turiniu jums ir kiekvienam iš jūsų pranešame, kad mes, reikalaujant teisingumui, išrišome nuo ekskomunikos nuosprendžių [tokius], kuriais buvo laikomi per mus pelnytai surišti, ir miestą nuo interdicto, per mus uždėto, atlaisvinome, jiems paklusus mūsų įspėjimams ir nurodymams, [kaip matyti] iš mūsų laiško, kurį matote, turinčio pilną turinį šį: Mes ir t.t. Įterpiamas visas tiesiogiai einantis prieš tai raštas. Todėl jums ir kiekvienam iš jūsų apaštališka valdžia įsakome ir liepiame, kad minėtuosius laikydami išrištais, ateityje jų nevengtumėte, nei darytumėte, kad kiti vengtų; priešingai, kaip anksčiau, į dieviškąsias apeigas laisvai priimtumėte, ir paties interdicto toliau nesilaikytumėte, nes per mus visiškai buvo panaikintas. Duota ir t.t.
Forma antra tam pačiam
Mes, brolis N., Pamokslininkų ordino, tokio valdovo valdose šventojo Apaštalų Sosto specialiai deleguotas eretiško iškrypimo Inkvizitorius, visa siela trokšdami ir visa širdimi siekdami, kad krikščionių tauta vienybėje ir katalikų tikėjimo nuoširdume būtų išlaikyta, ir nuo bet kokio eretiško iškrypimo maro visiškai nutolusi: Todėl mes, minėtas brolis N. Inkvizitorius, kadangi mums dėl paskirtų pareigų tai rūpi, garbingo Jėzaus Kristaus vardo garbei ir šlovei, ir šventojo ortodoksinio tikėjimo išaukštinimui bei eretiško iškrypimo nuslopinimui; visiems ir kiekvienam, bet kokio rango, padėties, luomo, ordino, religijos ar orumo, kurie yra šio [tokio] ir [tokio] miesto ribose arba aplink jį per dvi mylias, kuriuos pasieks šis mūsų nurodymas, apaštališka valdžia ir mums pavestų šventų pareigų, kurias atliekame šioje dalyje, šventojo klusnumo dorybe ir po ekskomunikos bausme įsakome ir liepiame, ir liepdami reikalaujame ir įspėjame, kad per dvylika artimiausių dienų, iš kurių pirmas keturias kaip pirmą, kitas keturias tiesiogiai sekančias kaip antrą, ir paskutines keturias kaip trečią terminą ir peremptorinį (galutinį), bei trigubą kanoninį įspėjimą paskiriame, mums atskleistų, jei žino, matė ar girdėjo kokį nors asmenį esant eretiku, apšauktu dėl erezijos ar įtariamu, arba klaidingai manantį apie tikėjimo straipsnius ar bažnytinius sakramentus, arba kitaip nuo bendro tikinčiųjų gyvenimo būdo ir papročių nukrypstantį, ir ypač tokią dabar plintančią ereziją ginantį, pritariantį ar kitaip skleidžiantį, [reikalinga konkrečiai nurodyti ereziją]. Kitaip, jei mūsų, o tikriau apaštališkiems minėtiems įspėjimams ir nurodymams nepaklus su įvykdymo pasekme, per nustatytą terminą leisdami sau likti [neveikliems], ekskomunikos nuosprendį visiems ir kiekvienam taip, kaip minėta, užsispyrusiems, po minėto mūsų kanoninio įspėjimo ir reikalaujant jų nepaklusnumui, dabar kaip tada, ir tada kaip dabar, skelbiame šiuo raštu; išrišimą nuo šių nuosprendžių mums arba mūsų Viešpačiui Popiežiui tiktai rezervuodami. Duota ir t.t.
Ką Inkvizitorius turi daryti po edikto paskelbimo
Paskelbus šį ar panašų nuosprendį liaudies kalba, Inkvizitorius turi atlikti tris dalykus.
Pirmiausia, minėtą nuosprendį trumpai ir aiškiai paaiškinti, grįžtant prie tam tikrų jo punktų, kad geriau įstrigtų žmonių atmintyje, sakant tai ar panašiai esme: Šis nuosprendis susideda iš trijų punktų. Pirmasis yra bendras: kad jei žinote kokį nors eretiką ar įtariamą erezija, ar apšauktą, praneštumėte jį mums. Antrasis yra specialus: kad atskleistumėte, jei žinote ką nors mokant klaidą, privačią ar bendrą, ar tokią [konkrečią]. Trečiasis yra atskiras: kad jei žinote ką nors turintį erezijos ar demonų iškvietimo knygų.
Antra, ką turi daryti Inkvizitorius, tai paskelbti atlaidus, sakant: Mūsų Viešpaties Popiežiaus valdžia aš suteikiu kiekvienam iš jūsų, atėjusiam į šį pamokslą, keturiasdešimties dienų atlaidus. Ir tas pats mūsų Viešpats Popiežius suteikia trejų metų atlaidus visiems, kurie padės mano pareigose, ir eretikų sugrąžinimui suteiks patarimą, pagalbą ar paramą. Prisiekite minėtą nuosprendį, ir turėsite trejus metus.
Ir kas atskleis man kokį nors eretiką, ar apšauktą dėl erezijos, ar įtariamą, arba tikėjimo byloje duos man tikrą liudijimą, gaus kitus trejus metus atlaidų, todėl būkite uolūs, kad gautumėte. Apie šiuos atlaidus rašoma Urbono IV privilegijoje, pradedant „Licet ex omnibus”, kuri privilegija įterpta aukščiau.
Trečia, ką turi daryti Inkvizitorius, tai paskirti malonės laiką, sakant taip: Ir aš apaštališka valdžia iš specialios malonės skiriu visiems eretikams, tikintiems [erezija], rėmėjams, slapstytojams ir eretikų gynėjams, bei apšauktiems ar įtariamiems erezija, jei tokių yra visoje šioje vyskupijoje, visą artimiausią mėnesį, t.y. tokį laiką, per kurį laisvai [gali] ateiti pas mane, ir nelaukti, kol bus įskųsti, apkaltinti ar suimti; per kurį malonės laiką, jei laisvai ir savo noru pas mane ateis, ir savo [nuodėmę] atskleis, ir prašys atleidimo, didelį atleidimą ir gailestingumą gaus. Jei gi lauks, kol bus apkaltinti, įskųsti, pašaukti ar suimti, arba leis malonės laikui praeiti, ir ateis vėliau, nebus verti tokios malonės; todėl teateina per paskirtą malonės laiką.
Tai atlikus, Inkvizitorius gali minėtus savo įspėjamuosius nuosprendžius liepti prikalti prie minėtos katedros Bažnyčios durų, kad visi galėtų perskaityti.
Paskyrus šiuos du terminus: vieną eretikams, tikintiems, gynėjams ir t.t. specialiai; kitą visiems pranešti, jei žino kokį nors eretiką ar bendrai apšauktą ir t.t., pats Inkvizitorius turi ilsėtis ir žiūrėti, kad nelakstytų, bet namuose (kaip dažniausiai) asmeniškai būtų, kad ten būtų rastas, jei ateis šie ar anie.
Forma, kaip sugriežtinti minėtų pareigūnų ekskomuniką ir atimti iš jų viešąsias pareigas.
Mes, brolis N., ir t.t.
Atsižvelgdami į tai, kad miestų, kaimų ar kitų vietovių valdymui vadovaujantys asmenys privalo duoti fizinę priesaiką ginti šventąją Dievo Bažnyčią nuo eretiško iškrypimo, taip pat [laikytis] Šventojo Apaštalų Sosto išleistų konstitucijų prieš eretikus, tikinčiuosius [eretikus], slėpėjus, rėmėjus bei jų gynėjus, taip pat jų sūnus ir vaikaičius, ir šių konstitucijų neliečiamai laikytis bei daryti taip, kad jų būtų laikomasi visą jų valdymo laiką, kai tik jie bus teisėtai pareikalauti Vyskupo ar Inkvizitoriaus; ir kadangi tie, kurie atkakliai atsisako duoti minėtą priesaiką, yra lyg nešlovę užsitraukę ir eretikų rėmėjai bei įtariami dėl tikėjimo, turi būti nušalinti nuo savo valdymo garbės ir pareigų, ir ateityje negali būti skiriami į jokį kilmingą postą ar viešąsias pareigas; be to, turi būti paskelbta, kad viskas, ką jie toliau darys eidami savo pareigas, neturės jokios galios.
Kadangi toks vikaras, toks subvikaras, ir toks antstolis (balyvas), toks sub-antstolis, ir tokie konsulai bei tokio miesto ar vietovės rektoriai buvo mūsų, minėto inkvizitoriaus, daug kartų teisėtai raginami, sąžiningai pagal savo pareigas ir galias ginti šios vietos Bažnyčią nuo eretiško iškrypimo, ir nepaisant to, kad Šventojo Apaštalų Sosto išleistas konstitucijas prieš eretikus, tikinčiuosius [eretikus], slėpėjus, rėmėjus ir jų gynėjus, bei jų sūnus ir vaikaičius visą savo valdymo laiką neliečiamai saugotų ir darytų, kad jų būtų laikomasi jų valdymo ribose; ir jie, daug kartų paraginti, atkakliai atsisakė duoti minėtą kanoninę priesaiką;
Iš tiesų, kadangi dėl jų atkaklumo reikalaujama, kad jie būtų surišti ekskomunikos saitu ir netgi viešai paskelbti, ir kadangi jų atkaklumas auga, net ir užgesinus žvakes bei skambinant varpais, ir galiausiai su kunigaikščiais, ir pats miestas, toks ir toks, bjaurintis nusikaltimu ir siekiant nubausti už tuos nusikaltimus, yra patrauktas bažnytiniam interdi ktui, tačiau jie šiuo metu išlieka tokioje sunkioje atkaklumo būsenoje su užkietėjusia širdimi;
Todėl mes, minėtas inkvizitorius, laikydami vertu dalyku, kad tie, kurie piktnaudžiauja pareigomis, būtų jų netekę, ir norėdami šioje dalyje ištikimai vykdyti kanoninius ir apaštališkuosius nurodymus, kaip privalome, juos: tokį iš vikariato, tokį iš subvikariato, tokį iš antstolio pareigų, tokį iš sub-antstolio, tokį iš konsulato pareigų tokiame mieste ar vietoje, dėl jų nepaklusnumo ir atkaklumo tikėjimo byloje, kaip nešlovingus ir kaip eretikų rėmėjus bei įtariamus dėl tikėjimo, šiuo raštu pelnytai nušaliname; ir kad ateityje toks kaip vikaras, toks kaip subvikaras, toks kaip antstolis, toks kaip sub-antstolis ir tokie kaip konsulai niekieno jokiu būdu nebūtų laikomi, ir kad ateityje nebūtų skiriami į jokį kilmingą postą ar viešąsias pareigas.
Tuo pačiu raštu skelbiame negaliojančiais ir tuščiais visus veiksmus, kuriuos iki šiol toks kaip vikaras, toks kaip subvikaras, toks kaip antstolis, toks kaip sub-antstolis ir tokie kaip konsulai atliko ar nurodė, įsakė ar leido atlikti; ir kad jie ateityje neturės jokios galios. Duota, ir t.t.
Kai nuosprendis šitaip priimtas, tepa nurodoma sielų ganytojams katedroje ir kitose bažnyčiose jį viešai paskelbti šio turinio laiškais.
VIII KOMENTARAS
Kadangi, kaip mokėme aukščiau, kyla didžiausių nepatogumų, kai magistratai arba remia eretikus, arba aplaidžiai vykdo tai, kas susiję su tikėjimo apsauga ir platinimu, todėl teisingiausia yra tai, kad pareigos ir postai, kuriais piktnaudžiaujama, būtų atimti, idant [kaltieji] susiprotėtų ir būtų sulaikyti nuo pareigų; kokiu pagrindu tai atliekama, čia stropiai moko Eymerichas.
Todėl mes, minėtas Inkvizitorius, ir t.t.] Kadaise Inkvizitorius galėjo atimti iš pasaulietinių pareigūnų pareigas ir postus už nusižengimus erezijos byloje; kitaip yra kalbant apie bažnyčias, kurių atėmime kartu su Inkvizitoriumi turi dalyvauti vyskupas. Tai yra bendrai priimta glosa skyriuje ut commissi, § privandi, prie žodžio honoribus, de haeret., knyga 6.
Nors šiandien pagal Clem. 1 de haeret. § propter quod, Inkvizitorius negalėtų atimti pasaulietinių pareigų be vyskupo, dėl tų žodžių: „jei į nuosprendį eitų Vyskupas be Inkvizitoriaus, arba Inkvizitorius be Vyskupo, tai negaliotų.“ Bet apie tai plačiau žemiau, 3 dalyje, klausime super.
Ir kad ateityje nebūtų skiriami į jokį kilmingą postą ar viešąsias pareigas.] Šioje vietoje pasitaiko labai neaiški abejonė: kas laikoma viešosiomis pareigomis ar kilmingu postu. Įstatymai niekur to neįvardija (kiek aš pakankamai išsiaiškinau), nors kartais tai galima suprasti iš tam tikrų vietų, kaip skyriuje Salicis, de poenit., lib. 5, ir pažymima skyriuje Ubi periculum, § quod si praemissa, de electio., 6. Tai dėsto Archidiakonas skyriuje 1, de consuetu., § ex officio, ff.
Karalius Katalikas tam tikrame įstatyme, prasidedančiame Al nuestro justicia mayor, & a los del nuestro consejo, vardiniui nurodė pareigas ir postus, iš kurių turi būti pašalinti tie, kurie grįžo iš erezijos ar apostazės, bei pasmerktųjų sūnūs iki antros kartos pagal vyriškąją liniją, ir iki pirmos pagal moteriškąją, šiais žodžiais:
„Todėl įsakome ir draudžiame, kad nuo šiol joks sutaikytasis dėl minėto erezijos ir apostazės nusikaltimo, nei pasmerktojo dėl minėto nusikaltimo sūnus ar vaikaitis, iki antros kartos pagal vyriškąją liniją, ir iki pirmos pagal moteriškąją, negalėtų būti ir nebūtų mūsų tarybos nariai, nei mūsų teismų ir kanceliarijų teisėjai, nei kai kurių iš jų sekretoriai, nei alkaldai, algvasilai, nei majordomai, nei vyriausieji ar jaunesnieji buhalteriai, nei iždininkai, nei mokėtojai, nei sąskaitų tvarkytojai, nei rūmų ar mokesčių raštininkai, nei kancleris, nei regidorai, nei pranešėjai, nei advokatas, nei prokuroras; nei turėti kitas viešąsias ar karališkąsias pareigas minėtuose mūsų namuose ir kanceliarijose; ir taip pat, kad negalėtų būti ir nebūtų korechidoras, teisėjas, alkaldas nei algvasilas, nei merinas, nei prebostas, nei ‘veinte y cuatro’ narys, nei korechidoras, nei prisiekusysis, nei patikėtinis, nei vykdytojas, nei viešasis raštininkas, nei tarybos narys, nei majordomas, nei viešasis notaras, nei gydytojas, nei chirurgas, nei vaistininkas, nei turėti kitas viešąsias ar karališkąsias pareigas kuriame nors iš minėtų miestų, kaimų ir vietovių minėtose mūsų karalystėse ir valdose, su bausmėmis, kad jie naudojasi pareigomis, kurioms neturi tinkamumo nei gebėjimų, ir su visu jų turto konfiskavimu mūsų iždui ir fiskui, kurį jie užsitraukia pačiu faktu be kito proceso, nuosprendžio ar deklaracijos, ir asmenys lieka mūsų malonei.“
Tai buvo patvirtinta Granadoje, rugsėjo 11 dieną, 1501 Viešpaties metais.
Tas pats taip pat buvo nustatyta Ispanijos inkvizicijoje pagal seną Valjadolido konstituciją, 1488 metais, § 11, pradedant: Item que los derechos.
Kadangi šie dalykai, kaip privatūs vienos karalystės dekretai, gali būti lengvai kitų paniekinti, bandydami rašyti tai, kas bendra ir reguliaru, manome, kad reikia laikytis šios nuomonės: kaskart, kai abejojama, kas šioje byloje laikoma viešosiomis pareigomis ar kilmingu postu, iš kurių yra šalinami eretikai ir jų palikuonys, tai priklauso paaiškinti Inkvizitoriui vienam arba kartu su Vyskupu; kai Inkvizitorius vienas tai padaro šiuo nuosprendžiu, nemanau, kad reikėtų nuo to nukrypti.
Verta pastebėti, ką teisingai moko Hostienis, Joannes And., Joannes Lignanus ir bendrai daktarai skyriuje Excommunicamus, § credentes, extra de haeret., būtent: nereikia daug vargti vardijant viešąsias pareigas, kadangi ne visas lengva specifiškai įvardyti (argumentas l. 3. ff. de praescript. verbis), ir pagal skirtingus papročius jų pavadinimai skiriasi; bet bendrai reikia sakyti – eretikai, tikintieji [eretikus] ir kiti, kurie šia bausme yra suvaržomi, turi būti laikomi [nušalintais] nuo viešųjų pareigų, kad ir kokios jos būtų, ir kokiu pavadinimu bebūtų vadinamos pagal įvairius skirtingų provincijų ritualus ir papročius.
Tulūzos susirinkime, sk. 19, kadaise buvo tik tiek, kad tas, kuris buvo apšmeižtas ar pažymėtas dėl erezijos, negalėtų naudotis gydytojo pareigomis; tačiau nusprendėme taip pat, kad visi, kurie buvo apšmeižti dėl erezijos ar pažymėti įtarimu, ateityje negalėtų naudotis gydytojo pareigomis. Tiek ten.
Galiausiai pridurčiau, kad atgailaujantiems ir sutaikytiems su Bažnyčia, grįžtantiems iš erezijos, bei pasmerktųjų sūnums ir vaikaičiams ne tik draudžiama eiti viešąsias pareigas ar turėti beneficijas ir titulus, bet dar daugiau – nenaudoti sidabro, aukso ar brangių drabužių ir papuošalų; kas kadaise Biterio susirinkime, sk. 18, buvo elegantiškai nustatyta šiais žodžiais:
„Ir kad nelaikytų balyvų postų ar administracijų: nei būtų galingųjų tarybose ar šeimose; nei naudotųsi gydytojo ar notaro pareigomis; nei prieitų prie kitų viešųjų pareigų ar teisėtų veiksmų; nei nešiotų auksinių siuvinių; nei šilko ar panašių papuošalų; nei geltonų juostų; nei diržų, puoštų auksu ar sidabru; nei batų su įpjovimais ar klostėmis; ir ten, kur atrodys tikslinga, tebūna išvaryti iš miesto, kuriame anksčiau gyveno, kad laikinai gyventų kitame tam tikrame mieste ar provincijoje.“ Tiek ten.
Tačiau šis teisingiausias statutas šiandien menkai stebimas; nes mieste gerai žinomi, kurie yra nešlovingi [dėl erezijos], puošiasi garbingais papuošalais; ir netgi (kas draudžiama) joja ant žirgų ir rengiasi kaip kilmingieji, ir nešioja ginklus, kas turėtų būti baudžiama bauda, kaip gerai rašė Simancas de catho. insti. tit. 45, num. 13 ir sek. Tačiau šiuose dalykuose po kurio laiko paprastai suteikiama dispensacija.
Forma, kaip viešai paskelbti tokius asmenis, iš kurių atimtos viešosios pareigos.
Brolis N., Pamokslininkų ordino, ir t.t. Garbingiems ir mums mylimiems visos tokio miesto katedros bažnyčios kuratoriams ir ne kuratoriams [dvasininkams], kuriuos šis raštas pasieks; Sveikinimas ir t.t. ir mūsų, tikriau sakant, ir t.t. nurodymai.
Jūsų visų žiniai pateikiame šiuo mūsų laišku, kad mes, reikalaujant teisingumui bei žemiau aprašytam užsispyrimui, tokį vikarą, tokį subvikarą, ir tokį antstolį, ir tokį sub-antstolį, ir tokius tokio miesto ar vietovės konsulus nušalinome nuo pareigų, kurioms vadovavo minėti asmenys, ir pripažinome juos netinkamais užimti viešąsias pareigas ir bet kokius viešus titulus ateityje; taip pat nusprendėme, kad viskas, ką jie ateityje darys ar nurodys minėtų ar kitų pareigų pagrindu ar proga, bus negaliojantis ir tuščias, ir neturės jokios galios, kaip pilniau matysite išdėstyta mūsų laiške žemiau, kurio turinys yra toks:
Mes brolis N. ir t.t. Įterpk laišką žodis žodin kaip aukščiau.
Tačiau, kadangi norime (kaip ir privalome), kad tai būtų paskelbta atskirai kiekvienam minėto miesto ar vietovės gyventojui, nes tai liečia visus, o kas liečia visus, turi būti visų patvirtinta (kad jiems neatsitiktų taip, jog klystų dėl nežinojimo); Jums ir kiekvienam iš Jūsų, ir Jums tokiems ir tokiems, Apaštališkąja valdžia, kuria naudojamės šioje dalyje, dėl šventojo paklusnumo įsakome ir nurodome, ir nurodydami reikalaujame, bei įspėjame, kad per šešių dienų laikotarpį, kurį Jums ir kiekvienam iš Jūsų kaip kanoninį įspėjimą ir galutinį terminą skiriame (po kurio, jei neįvykdysite, skelbiame Jus ipso facto ekskomunikuotais), sekmadienį ar šventadienį, kai Jūsų bažnyčiose bus aukojamos iškilmingos Mišios ir bus susirinkusi daugybė žmonių, minėtą mūsų laišką garsiu balsu liaudies kalba ir suprantamai paskelbtumėte, ir lieptumėte kitiems paskelbti, pranešdami visiems, kaip nurodyta aukščiau, kad mes minėtus asmenis ir kiekvieną iš jų nušalinome nuo minėtų viešųjų pareigų, kuriomis anksčiau naudojosi, ir taip pat nušaliname bei pripažįstame juos ir kiekvieną iš jų netinkamais ateityje užimti bet kokias viešąsias pareigas, nuspręsdami, kad viskas, ką jie ateityje bandys daryti minėtų pareigų proga ar jų vardu bei pretekstu, bus negaliojantis ir tuščias, ir toliau neturės jokios galios.
Nurodome visiems ir kiekvienam minėto miesto ar vietovės bendruomenės nariui, kad minėtiems asmenims, tokiu būdu mūsų Apaštališkąja valdžia nušalintiems nuo savo pareigų, jie nepaklustų ir nesilaikytų nurodymų tuose dalykuose, kurie susiję su minėtų pareigų, kuriomis anksčiau naudojosi, vykdymu, kadangi jie Apaštališkąja valdžia yra paskelbti nušalintais nuo savo pareigų, ir t.t.
Jei tas miestas ar minėta vieta atsisakytų ir nelaikytų jų tikrai nušalintais nuo savo pareigų, tebūna išrinkti ar paskirti kiti geri pareigūnai, kurie pradžioje, prieš savo paskyrimą ir naujumą, duotų minėtą kanoninę priesaiką, kaip privalo.
Tačiau, jei minėtas miestas ar vieta nepaklustų Inkvizitoriaus priimtiems anksčiau minėtiems nuosprendžiams, bet nuspręstų atkakliai priešintis, toleruodami minėtus nušalintuosius ankstesnėse pareigose, iš kurių jie buvo kanoniškai nušalinti, tada tuo atveju, nors Inkvizitorius galėtų tęsti procesą ir miestą, jei tai miestas, atskirti nuo prekybos su kitais miestais ir netgi nuo vyskupystės garbės pagal sk. „ut abolendam“, § „statuimus“, pabaigoje, „de haeret.“, lib. 5.
Visgi geriau yra, kad Inkvizitorius nesiimtų tokios bausmės; bet apie miesto atkaklumą tebūna išdėstyta mūsų Popiežiui, ypač kai sk. „Ut officium“, „de haeret.“, lib. 6, nenumato proceso dėl bausmės miestui ar vietovei.
IX KOMENTARAS
Visgi geriau yra, kad Inkvizitoriai nesiimtų tokios bausmės. Tai ypatingas Eymericho dokumentas, kurio visada reikia laikytis didelėse bylose; nes saugiau ir patikimiau yra atidėti nubaudimą ir pasitarti su valdovu, nei skubant sukelti sąmyšį; kadangi labai dažnai nutinka, jog žmonės nepaklūsta taip deleguotiems teisėjams ar valdytojams, kaip patiems valdovams. Ir jei Inkvizitoriai norėtų visą valdžią vykdyti per mažus miestelius, lengvai sukeltų visų maištą.
Ispanijoje tie, kurie taip nusikalsta, Inkvizitorių yra paskelbiami už įstatymo ribų, ir karaliaus ranka suimami bei nubaudžiami, kaip liudija Jokūbas Simancas de cath. inst. tit. 46, num. 8.
Apie vikaro arba komisaro paskyrimą.
Tuo tarpu, kol minėti dalykai vykdomi, gavus arba negavus minėtos kanoninės priesaikos, Inkvizitorius gali ir privalo kiekvienoje vyskupijoje paskirti vieną Komisarą, keturiasdešimties metų amžiaus, pagal glosą prie sk. Nolentes, de haeret. in Clem., vienuolį arba pasaulietinį dvasininką, vyrą apdairų ir protingą, pasižymintį mokslu ir dorove, tikrą tikėjimo gynėją; ir tai daroma šio turinio laišku.
Specialaus komisaro paskyrimo forma.
Brolis N., Pamokslininkų brolių ordino, šventosios teologijos magistras, ir t.t. Garbingam ir mums Kristuje mylimam N., minėto ordino: Sveikinimas tikėjimo kūrėjuje ir saugotojuje, Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
KADANGI klastingosios Samsono lapės, surištos uodegomis, su degančiais deglais uodegose, pakeltomis galvomis, aptemdytu elgesiu ir išvaizda, prisidengusios tam tikra šventumo regimybe, nedorais balsais nevengia lakstyti šen ir ten, kad išsklaidytų Viešpaties tikėjimo derlių spindesį, sudegintų ir sunaikintų, pasiųsta ugnimi, kylančia iš pragaro, niokoja eretiško iškrypimo laukus, kaip mus neseniai akivaizdžiai pamokė visų dalykų mokytoja patirtis; ir baiminamės, ir ne be pagrindo drebame iki pat gelmių dėl žalos tikėjimo derliui ir derlingiems Viešpaties laukams, dėl minėtų lapių antpuolių ir lakstymo, nesant mūsų, Inkvizitoriaus, kurio buvimu, Dievo malonei padedant, jie yra saugomi. Ir kadangi dėl įvairių ir sunkių tikėjimo reikalų mums tenka kartais keliauti per įvairias karalystės dalis, kaip to reikalauja reikalų pobūdis ir būtinybė, bei jie to reikalauja; todėl mes, minėtas Inkvizitorius, Jus N., kurio nuovokos nuoširdumu, sąžinės tvirtumu, mokslo gilumu ir uždegtu tikėjimo uolumu bei tiesa mes Viešpatyje tvirtai ir patikrintai pasitikime, skiriame ir darome mūsų Vikaru arba Komisaru visoje tokioje vyskupijoje, tvirtai šiuo raštu patikėdami Jums pilnai ir aiškiai, kiek tai liečia pranešimus ir informacijas, ar kaltinimus mūsų valdžia iš bet ko ir prieš bet ką priimti ir vykdyti procesą (taip, kaip mes galėtume) laisvai galėtumėte; ir dėl tų pačių dalykų liudytojus bei kaltinamuosius prisiekti, suimti ir sulaikyti, prisipažinimus ar liudijimus priimti, ir juos patvirtinti, ir ištirti, ir versti liudyti; taip pat kankinimais apklausti; ir taip pat uždaryti į kalėjimą, kuris labiau skirtas bausmei nei saugojimui; sušaukti ekspertų tarybą, kai Jums atrodys reikalinga; ir bendrai daryti visa kita, ką mes galėtume daryti, jei ten asmeniškai dalyvautume.
Minėtuose visuose dalykuose ir kituose, iš jų kylančiuose, priklausomuose ir susijusiuose, suteikiame ir perduodame pilną galią; išskyrus tik galutinį nuosprendį visiems neatgailaujantiems ir recidyvistams (kaip yra paprotys), kuriam be mūsų leidimo ir sutikimo Jums visiškai draudžiame ištiesti savo rankas.
Duota su mūsų kabančiu antspaudu, tokioje vietoje, tokią dieną, tokį mėnesį, ir tokiais metais.
Kita forma tam pačiam tikslui.
Brolis N., Pamokslininkų ordino, ir t.t. Garbingam ir vienuoliui vyrui, broliui N., tokio ordino: Sveikinimas tikėjimo kūrėjuje ir saugotojuje, ir t.t.
KADANGI Inkvizitoriams nesant, eretiško iškrypimo [atvejais], dėl velniško kurstymo daugelyje vietų patiriame kylančius katalikų tikėjimui priešingus dalykus, kurie jiems esant yra greičiau išraunami; Mes, kurie esame taip užsiėmę daugybe sunkių šventojo tikėjimo reikalų šiuo metu, kad į tokią vyskupiją šiuo metu patogiai nuvykti negalime; Todėl Jums, kurio uolumu, mokslu ir nuovoka Viešpatyje pilnai pasitikime tikėjimo reikale, toje vyskupijoje pilnai patikime savo pareigas, kol nuspręsime jas atšaukti, išskyrus tik mums rezervuotą galutinį nuosprendį. Šio paskyrimo liudijimui nurodėme pridėti prie šio rašto mūsų antspaudą. Duota, ir t.t.
X KOMENTARAS
Kadangi tarp Inkvizitorių padėjėjų pagrindinę vietą užima jų komisarai arba vikarai, kuriuos, pasitaikius progai, jie yra įpratę ir privalo paskirti, kaip daug kur nurodo popiežių raštai, ir kaip gausiai moko Eymerichas 3 dalyje, 134 klausime ir tolesniuose; todėl dabar, kaip jie turi būti skiriami ir kokią valdžią turi, moko iki skyriaus „Apie generalinio pamokslo sakymą“; o visa, kas susiję su geru šių pareigų atlikimu, gausiai aptarsime su Eymerichu žemiau, ties 134 klausimu ir daugelyje tolesnių; dabar apsvarstykime tai, kas naudinga žinoti tokioje byloje.
Patikėdami Jums pilnai ir aiškiai, kiek tai liečia pranešimus ir informacijas, ir t.t.] Šioje vietoje Eymerichas mini, kad Inkvizitoriai gali viską patikėti savo komisarams; ir yra ištirta teisėje, kad Inkvizitorius gali pilnai patikėti savo pareigas, net ir priimti galutinį nuosprendį; bet saugiau yra, ir dažniausiai taip daroma, kad nuosprendžius recidyvistams ir neatgailaujantiems jis pasiliktų ir rezervuotų sau; nes labiau pasitikima Inkvizitoriumi ir labiau tikimasi iš Inkvizitoriaus nei iš komisaro; ir kadangi paprastai Inkvizitorius yra labiau patyręs; ir todėl, kad jei bus gerai atlikta ar niekais paversta, bus priskirta jam; ir todėl, kad tai yra jo paties procesas, kuriam naudojamasi komisaru, kad abiejų taryba būtų ta pati.
Tačiau Simancas de catho. Inst. tit. 55, num. 2, teigia, kad liudytojų apklausa neturi būti patikima pačiam komisarui ar notarui, nebent kai liudytojai turi kliūčių, pas kuriuos teisėjai negali lengvai nuvykti ar neturėtų; ko neneigiame: nes Inkvizitoriai neturėtų lengvai patikėti savo pareigų kitiems, nebent to reikalauja teisinga priežastis: juk preziumuojama, kad tai, ką atlieka Inkvizitoriai, yra atlikta brandžiau ir protingiau nei tai, ką atlieka jų pavaduotojai.
Ir dėl šios liudytojų apklausos nepatikėjimo kitam, kai Inkvizitorius yra vietoje ir neturi teisėtų kliūčių, Sevilijos instrukcijoje, 1484 Viešpaties metais, sk. 15, šiais žodžiais (išverstais mums į lotynų kalbą) nustatyta:
„Taip pat Inkvizitoriai patys priima ir apklausia liudytojus, ir nepatiki jų apklausos notarui ar kitam asmeniui, nebent liudytojas būtų ligotas, kad negalėtų pasirodyti prieš Inkvizitorių, ir Inkvizitoriui nebūtų garbinga eiti priimti liudytojo parodymų, arba jis turėtų kliūčių; nes tokiu atveju Inkvizitorius galėtų patikėti liudytojo apklausą paprastajam vietos bažnyčios teisėjui ir kitam apdairiam bei garbingam asmeniui, kuris mokėtų gerai apklausti kartu su notaru, ir praneštų būdą, kurio laikėsi liudytojas duodamas parodymus.“
Nors už Ispanijos ribų Apaštališkieji Inkvizitoriai neprivalo būtinai laikytis šio instrukcijos dekreto, kaip kitur gausiau rašėme, ir gali, atsižvelgę į bendrąją ar privatinę teisę, arba kokį nors paprotį, patikėti ne tik kitus dalykus, bet ir liudytojų apklausą, visgi saugiau yra, kad jie patys juos apklaustų ir ištirtų, kaip buvo sakyta.
Savo komisarams, paskirtiems kitur, jie priversti patikėti tai ir kitus dalykus todėl, kad patys Inkvizitoriai negali asmeniškai apklausti liudytojų ir atlikti kitų veiksmų kitose vietose.
Manome, kad tai, ką sakėme apie Apaštališkuosius Inkvizitorius, tinka ir vyskupams tose vietose, kur nėra Apaštališkųjų Inkvizitorių: būtent, kad patys Vyskupai apklaustų liudytojus tikėjimo byloje, dėl tų pačių priežasčių.
Minėtuose visuose dalykuose ir kituose, iš jų kylančiuose, priklausomuose ir susijusiuose, ir t.t.] Ši frazė labai naudinga norint išvengti įvairių sunkumų, kurie paprastai kyla inkvizicijos darbe, dėl kurių sukti ir klastingi kaltinamieji galėtų lengvai prieštarauti dėl praleidimų šioje dalyje, siekdami vilkinti teisingą teismą. Nes kai nagrinėjama pagrindinė byla, gali kilti koks nors klausimas arba kas nors iškilti, kas, nors tiesiogiai nesusiję su pagrindine byla, galėtų sukelti rūpesčių teisėjams; todėl geriausiu patarimu į pavedimą įtraukiama minėta frazė. Kas vadinama kylančiais, priklausomais, išplaukiančiais ir susijusiais dalykais, dėsto Specul. tit. de incidenti quaestione, ir glosa l. quod iussit, § praetor, kur gausiai [komentuoja] daktarai, ff. de iudi., taip pat daktarai l. quoties, ff. de iudi. ir l. 1, ff. de ordine iudicior., ir kanonistai c. 1 & 2 de ordi. cognitio..
Išskyrus tik galutinį nuosprendį visiems neatgailaujantiems ir recidyvistams, ir t.t. mums visiškai rezervuotą.] Kitų nusikaltėlių nuosprendžius, tokių kaip įtariamų grįžimu, rėmėjų, slėpėjų ir panašių, Inkvizitorių komisarai, remdamiesi priimta subdelegacija, galėtų priimti; net ir atgailaujančius bei neatgailaujančius galėtų paskelbti, kaskart, kai jiems bendrai būtų suteiktos Inkvizitorių pareigos, jei Inkvizitorius specialiai to sau nerezervuotų; atrodo, kad neaiškiai tą patį jaučia šioje vietoje Eymerichas, kai specialiai sau rezervuoja recidyvistų ir neatgailaujančiųjų nuosprendžius, nurodydamas, kad komisarai galėtų juos priimti tada, kai Inkvizitorius specialiai to sau nerezervuotų; šiai nuomonei akivaizdžiai pritaria tas pats Eymerichas šiek tiek vėliau, num. 41, apie pabaigą, ten: Pasirengę Jums patikėti, kad eitumėte prie galutinio nuosprendžio. Ir num. 43 ten: iki galutinio nuosprendžio imtinai galėtumėte eiti.
Ir manau, kad ši nuomonė pagal aukščiausiąją teisę yra teisinga; nes Inkvizitoriai yra popiežiaus delegatai, todėl šią galią galės subdeleguoti savo komisarams. c. si super, de offic. delegati. l. a via. C. de iudi.
Tačiau, kadangi dalykas yra didelio svorio, nes sprendžiama dėl žmogaus gyvybės, saugiau bus šios galios Komisarams nesuteikti, kaip puikiai ir šioje vietoje sprendžia Eymerichas. Apie komisarus plačiau autorius dėsto 3 dalyje, klausime 34 ir sek., kur ir mes su juo gausiai diskutuojame.
Raštų forma, skirta paskirti du komisarus vienu metu, kad jie veiktų lygiagrečiai ir kartu.
Brolis N., Pamokslininkų ordino, ir t.t. Garbingiems ir mums Kristuje mylimiems vienuoliams vyrams, broliams, tokiam ir tokiam, tokio ordino; Sveikinimas kūrėjuje ir saugotojuje, ir t.t.
KADANGI pagal kanonines sankcijas teismas yra visavertis, kai patvirtinamas daugelio sprendimais; ir tokio vyro, įskųsto, suimto ir sulaikyto dėl eretiško iškrypimo, byla yra pernelyg sunki ir rimta dėl nusikaltimo aplinkybių ir asmens; todėl, kad minėtas sunkus tikėjimo reikalas būtų atliktas brandžiau, ir jame būtų einama saugiau, ir pasitarus būtų tinkamai užbaigtas; Jums abiem lygiagrečiai ir jungtinai (kartu), ir ne vienam be kito, pilnai patikime savo pareigas ir suteikiame pilną galią vykdyti procesą minėtoje tikėjimo byloje, ir visuose iš jos kylančiuose, įsiterpiančiuose ir susijusiuose dalykuose, taip pat iki galutinių nuosprendžių (jų neįskaitant), šio mūsų laiško turiniu.
Šio dalyko liudijimui įsakėme šį mūsų laišką patvirtinti mūsų antspaudo pridėjimu.
Kita antra forma tam pačiam tikslui.
Brolis N., Pamokslininkų ordino, ir t.t. Didžios išminties vienuoliams vyrams, broliams tokiam ir tokiam, tokio ordino: Sveikinimas kūrėjuje ir saugotojuje, ir t.t.
KADANGI pagal katalikišką nepaneigiamą tiesą: kur daug patarimų, ten išsigelbėjimas, ir kur daugelio nuomonė, ten dorybė; ir per daugelį patarimų teismo tiesa geriau ištiriama, veiksmingiau atrandama ir aiškiau matoma; Todėl, trokšdami, kad ortodoksinio tikėjimo reikalai būtų patogiau ir naudingiau skatinami Dievo garbei ir šlovei; Jus, tokį ir tokį, vyrus tikrai apdairius moksle, išmintingus, atsargius, apsiginklavusius šventojo tikėjimo uolumu, kaip per ilgą patirtį sužinojome, ir kurių dorybėmis Viešpatyje pilnai pasitikime: savo Vikarais ir specialiais Komisarais skiriame visoje tokioje vyskupijoje su pilna galia; patikėdami Jums, iš tikro žinojimo ir aiškiai, kad lygiagrečiai ir kartu (jungtinai) šventojo tikėjimo reikaluose, siekiant tą patį šventąjį tikėjimą tvirčiau įdiegti ir eretišką iškrypimą stipriau išrauti, mūsų, o tikriau Apaštališkąja valdžia, iki galutinio nuosprendžio (jo neįskaitant) ir visuose iš to kylančiuose, priklausomuose ir susijusiuose dalykuose, galėtumėte vykdyti procesą, suteikdami laisvą galią šio mūsų laiško turiniu: pasirengę Jums patikėti, kad eitumėte prie galutinio nuosprendžio, kai per Jus ar Jūsų laiškus būsime pilniau informuoti apie bylos pobūdį.
Šio paskyrimo ir suteikimo liudijimui įsakėme šį mūsų laišką patvirtinti mūsų antspaudu.
Forma, kuria Inkvizitorius visoje provincijoje paskiria generalinį vikarą.
Brolis N., Pamokslininkų ordino. Garbingam ir mums Kristuje mylimam tėvui, broliui tokiam, tokio ordino šventosios teologijos iškiliam profesoriui: Sveikinimas kūrėjuje ir saugotojuje, ir t.t.
Kadangi vertiname tai esant verta ir teisinga pagal kanoninius nuostatus, atsižvelgiant į reikalų pobūdį bei jų mažesnį ar didesnį sunkumą, pasirūpinti tinkamais tarnais, ir šventojo tikėjimo reikalą, kad naujagimiai būtų patogiau globojami tikėjimo prieglobstyje, o atsivertusiųjų širdyse jis būtų tvirčiau įdiegtas, ir kad iš užkrėstų eretikų vidurių pati eretiška dėmė būtų atsargiau išpjauta, idant reikalas Dievo garbei, tikėjimo augimui ir Bažnyčios bei liaudies naudai virš visų kitų reikalų turėtų pirmenybę: todėl su dideliu atsargumu ir tyrimu reikia pasirūpinti tinkamais tarnais minėtam tikėjimo reikalui vykdyti:
Todėl mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, atsižvelgdami į tai, kad patogiai mūsų jurisdikcijai pavaldžiose žemėse negalime ilgiau pasilikti: nes mums reikia trumpai nukreipti savo žingsnius į Romos kuriją, pasitarti su Švenčiausiuoju mūsų viešpačiu Popiežiumi dėl tam tikrų sunkių šventojo tikėjimo reikalų skatinimo: ir trokšdami visomis savo jėgomis pasirūpinti tinkamu generaliniu komisaru šiuo būdu, [nurodome]:
Pavojingas ir sunkias kliūtis, kurios minėtame reikale Jums iškils, mūsų mylimam sūnui I., šventojo Mikalojaus Tuliano kalėjime diakonui Kardinolui, kurį paskyrėme tam pačiam reikalui, pasistenkite pranešti. Apie kitas bet kokias kliūtis, kurios arba dėl bendražygių trūkumo, arba kitaip dėl kokios nors priežasties Jums tame reikale galbūt iškils, ir jei reikės asmeniškai kreiptis į tą patį Kardinolą, taip per savo laiškus ar pasiuntinius saugiai tam pačiam Kardinolui pasistenkite viską pranešti: kad mes, per jį pakankamai informuoti apie minėtus dalykus, pasirūpintume tinkamais vaistais prieš tokias kliūtis. Tiek ten.
Kita antra forma, skirta paskirti generalinį vikarą visoje provincijoje.
Brolis N., ordino ir t.t. Garbingam ir mums Kristuje mylimam tėvui broliui tokiam, tokio ordino, šventosios teologijos magistrui. Arba taip: Garbingam ponui, apdairiam ir diskretiškam tokiam, dekretų daktarui, kanauninkui tokioje katedros Bažnyčioje: Sveikinimas kūrėjuje ir saugotojuje, ir t.t.
TARP KITŲ garbingų ir šventų apeigų, kurios labai patinka aukščiausiajam kūrėjui, kaip patvirtina teisingi liudijimai, yra sielų uolumas, nuodėmių gydymas, ortodoksinio tikėjimo didinimas, eretiško iškrypimo naikinimas; ir dėl katalikų ir ortodoksų tikėjimo gynybos naktį ir dieną nuolat triūsti. Iš čia yra tai, kad mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, kuriam iš mums pavestų pareigų Švenčiausiojo viešpaties Popiežiaus tenka tai vykdyti, negalėdami šiam reikalui atsidėti ar skirti dėmesio šiuo metu, nes turime vykti į Romos kuriją vykdyti ten tam tikrų šventojo tikėjimo reikalų: Jus, garbingą tėvą ir poną, minėtą aukščiau, kurio tikėjimo vientisumu, gyvenimo tyrumu, disciplinos pakankamumu, proto kuklumu bei apdairumu tvarkant reikalus, matome nuoširdų ir patikrintą, mūsų Vikaru ir komisaru visuose miestuose, teritorijose ir vietose, pavaldžiose mūsų jurisdikcijai, šiuo raštu skiriame generaliniu; patikėdami Jums, kad mūsų, o tikriau Apaštališkąja valdžia, visuose ir kiekviename tikėjimo reikale, kurie pasitaikys, ir visuose iš jų priklausomuose, kylančiuose ir susijusiuose dalykuose laisvai, net ir iki galutinio nuosprendžio recidyvistams ir neatgailaujantiems bei kitiems kokiems tik norite imtinai, galėtumėte vykdyti procesą; dėl kurių visų ir kiekvieno patikime Jums visuotinai ir pilnai savo pareigas, kol nuspręsime Jus atšaukti. Visų šių ir kiekvieno liudijimui įsakėme šį mūsų laišką patvirtinti mūsų antspaudo apsauga. Duota tokioje vietoje, tokią dieną, tokį mėnesį.
XI KOMENTARAS
Kadangi mums reikia trumpai nukreipti savo žingsnius į Romos kuriją, pasitarti su Švenčiausiuoju mūsų viešpačiu Popiežiumi, ir t.t.] Kadangi seniau, inkvizicijos įsteigimo pradžioje, nebuvo (kiek žinau) Inkvizitorių ordinarijų generalinių visoje krikščioniškoje respublikoje, kuriuos būtų galima pasitarti laiškais, ir iš jų taip pat gauti atsakymą paraštuose, prieš tai deramai pasitarus su vyriausiuoju Pontifiku, kaip dabar daroma; todėl privatūs Inkvizitoriai dažnai buvo priversti vykti į Romą, kuriems nesant tikėjimo reikalams grėsė didelis pavojus, kaip gausiai moko Eymerichas šiek tiek vėliau, num. 55.
Atsižvelgdamas į šiuos nepatogumus, pirmasis (kiek skaičiau) Urbonas IV, 1263 Viešpaties metais, Šventojo Mikalojaus Tuliano kalėjime kardinolą paskyrė generaliniu Inkvizitoriumi, kurį galėtų pasitarti privatūs Inkvizitoriai, kaip liudija jo bulė Urbani IV, pradedant: Licet ex omnibus, kurią matėme Bolonijos inkvizicijoje. Šio papročio vėliau laikėsi daugelis popiežių, ypač tuo metu, kai erezijos plito, kas man atrodo labiausiai tikėtina.
Šiandien, dėl ypatingo aukščiausiųjų popiežių apdairumo, šie minėti nepatogumai yra pašalinti: nes Ispanijoje atskirų miestų Inkvizitoriai pasitaria su tų karalysčių generaliniu Inkvizitoriumi arba Inkvizicijos pirmininku; o jie su kitais ir kitų provincijų iškiliausiais ir gerbiamiausiais Kardinolais generaliniais inkvizitoriais visoje krikščioniškoje respublikoje; kuriuos leidžiama pasitarti laiškais; kuriems visi kunigaikščiai šioje byloje pelnytai yra pavaldūs, kaip nustatyta tam tikru Pijaus V, Pont. Max. potvarkiu.
Jo reskripto, kurį minėjau anksčiau, fragmentą čia perrašyti man pasirodė tinkama, dėl tų, kurie mėgaujasi senovės žiniomis, malonės; jis skamba taip: Licet ex omnibus, &c.
„Kad tad jums pavestą pareigą naudingiau ir laisviau vykdytumėte, patikėjimo egzaminus, liudytojų apklausas ar kitus šios rūšies dalykus, ir pačias aplinkybes, jei nuspręsite esant reikalinga, ir nuosprendžių paskelbimus [kuriuos prieš bet ką dėl šios priežasties priimsite], ir t.t. pilnai patikime – suteikiame laisvą galią.“ Tiek ten.
Taip pat pats Inkvizitorius, jei norės, galės atlikti tokius paskyrimus ne savo laiškais, patvirtintais savo antspaudo apsauga, bet per viešąjį dokumentą, uždarytą notaro ženklu.
Tame dokumente, be ženklo, jei norės, notarui, galės taip pat nurodyti pridėti savo kabančio antspaudo atvaizdą; ir atitinkamai Inkvizitorius gali tokius paskyrimus atlikti trejopai. Pirma, per savo laiškus, patvirtintus jo antspaudo apsauga. Antra, per viešąjį dokumentą, pažymėtą notaro ženklu. Trečia, per viešąjį dokumentą, pažymėtą notaro ženklu ir patvirtintą Inkvizitoriaus antspaudo pridėjimu.
Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad Komisarai turi būti labai apdairūs ir atsargūs, ypač tie, kurie nėra praktikai, kad nesielgtų savo galva, ypač sunkiuose dalykuose: bet turėtų šalia savęs kokį nors gerą ir praktišką advokatą, kurio patarimo veikdami dažnai prašytų; ir visada darytų viską, ką gali, kad, jei įmanoma patogiai, ypač abejotinuose ir sunkiuose dalykuose, tai, ką daro, stengtųsi pranešti Inkvizitoriui, ir elgtųsi pagal jo valią, ir be jo patarimo jokiu būdu neduotų nuosprendžio; kitaip galėtų lengvai suklysti; ir tada Inkvizitorius tokios klaidos negalėtų lengvai ištaisyti, ir tai būtų labiau jam, nei komisarams priskiriama; ir procesas per Romos kuriją galėtų būti atšauktas, Inkvizicijos tarnybos gėdai ir nuostoliui, ir Inkvizitoriaus gėdai bei raudoniui, ko labiausiai tokiame dideliame reikale reikia vengti.
Apie Inkvizitoriaus sakytiną generalinį pamokslą.
Kol minėti dalykai taip atliekami ar tvarkomi, jau paskyrus komisarus arba dar nepaskyrus (tačiau visada paprašius vietos Ordinaro, kurio vyskupijoje Inkvizitorius nusprendžia vykdyti savo pareigas, pagal jam suteiktą galią ir delegaciją iš mūsų viešpaties Popiežiaus), paskelbia generalinį pamokslą, ne kokiai nors šventei, bet iškilmingą, kad tarnyba nebūtų trukdoma, ir žmonės iš kitų bažnyčių tuo metu nebūtų atitraukiami; bet kokiam nors paprastam sekmadieniui, kuris nebūtų Gavėnia ar Adventas, siųsdamas visiems parapinių bažnyčių toje vietoje ar mieste, kuriame nusprendė sakyti generalinį pamokslą, dvasininkams kuratoriams šio turinio laiškus.
Raštų forma, skirta sušaukti generalinį pamokslą.
Brolis N., Pamokslininkų ordino, ir t.t. Mylimiesiems tokios Bažnyčios, tokio miesto ar vietos sūnums; Sveikinimas, ir mūsų, o tikriau Apaštališkiesiems nurodymams su pasiruošusia siela pakluskite.
KADANGI vykdydami mums pavestą eretiško iškrypimo Inkvizicijos pareigą, ketiname tokį sekmadienį, tokį mėnesį, tokioje katedros bažnyčioje pamokslauti visam susirinkusiam klerui ir liaudiai, bei išdėstyti tam tikrus dalykus apie tikėjimo reikalus ir apie tikėjimą; todėl mūsų viešpaties Popiežiaus valdžia, kuria naudojamės šioje dalyje, Jūsų prašome, reikalaujame lygiai taip pat ir įspėjame, kad rytojaus dieną, kuri bus tokia to paties mėnesio sekmadienio diena, kai bus švenčiamos iškilmingos Mišios, žmones garsiu balsu ir suprantamai įspėtumėte, kad minėtą sekmadienį būtų minėtoje katedros Bažnyčioje tą valandą, kai ten paprastai aukojamos didžiosios Mišios, pamatyti ir išgirsti to, kas susiję su ortodoksiniu tikėjimu; pridurdami, kad mes tai dienai sustabdome visus kitus pamokslus, ir suteikiame Apaštališkąja valdžia keturiasdešimt dienų atlaidų visiems, susirinkusiems į mūsų minėtą pamokslą. Duota, ir t.t.
Pasirūpina Inkvizitorius tuo, kad šeštadienį prieš tai minėti laiškai būtų įteikti bažnyčių rektoriams, ir kad jie būtų perskaityti rytoj, tai yra Viešpaties dieną (sekmadienį), kaip minėtas įspėjimas, kitam sekmadieniui, tada sekančiam iš karto.
Taip pat Inkvizitorius gali pasiųsti minėtus laiškus, ir sekmadienio rytą per visą miestą pasiųsti mažus raštelius šio turinio.
Kita forma tam pačiam tikslui.
PRANEŠAME Jums, kad mes, Viešpačiui leidus, ketiname ateinantį sekmadienį katedros Bažnyčioje sakyti generalinį pamokslą apie tikėjimą: todėl šiandien Mišiose prašome ir norime, kad įspėtumėte žmones, idant ateitų į pamokslą; Mes juk tai dienai sustabdome visus pamokslus, ir suteikiame keturiasdešimt dienų atlaidų atvykstantiems į mūsų minėtą pamokslą.
Tą pačią dieną arba rytoj Inkvizitorius per pasiuntinį ar raštelį praneša vyresniesiems vienuolių namuose, kad Inkvizitorius kitą sekmadienį sakys generalinį pamokslą, todėl nereikia ruoštis jokiam kitam pamokslui.
Atėjus kitam šeštadieniui, Inkvizitorius nurodys per pasiuntinį ar raštelį minėtiems vyresniesiems vienuolių namuose, kad iš kiekvieno ordino tiek ir tiek, būtent du ar keturi, atvyktų į generalinį pamokslą.
Dieną prieš paskirtąjį sekmadienį Inkvizitorius sakys generalinį pamokslą, kalbėdamas apie tikėjimą, jį girkdamas, ir skatindamas žmones jį ginti bei rauti eretišką iškrypimą; ir po pamokslo žodžiu įspės žmones: Kad jei sužinotų ką nors sakius ar darius prieš tikėjimą, ar turint kokį nors paklydimą, privalo Inkvizitoriui atskleisti; ir kad tai gali būti naudinga, o ne žalinga, ir kažką panašaus apibendrinant, kad nors pats Inkvizitorius gerai numano, jog atskleis viską, ką žinos apie minėtus dalykus, tačiau, kad jie žinodami tokius dalykus labiau pasiteisintų prieš žmones ir nusipelnytų prieš Dievą dėl klusnumo, jis juos įspės naudodamasis kanoninėmis priemonėmis ir kaip įprasta daryti.
Tai pasakius, pats Inkvizitorius lieps viešai, garsiai ir suprantamai, ir liaudies kalba perskaityti savo notarui arba kokiam nors dvasininkui ar vienuoliui, esančiam šalia sakykloje, šio turinio įspėjamuosius laiškus.
Įspėjimo forma generalinio pamokslo metu apie eretikų atskleidimą.
KADANGI mes, brolis N., Pamokslininkų brolių ordino, karalystėje ir žemėse, pavaldžiose Šviesiausiojo valdovo tokio valdžiai, eretiško iškrypimo Inkvizitorius, specialiai deleguotas Šventojo Apaštalų Sosto, per įvairius mūsų pirmtakų procesus ir paplitusius pasakojimus, bei per savo patirtį sužinojome, ir ateityje [sužinosime], kad kai kurie asmenys, Kristaus kryžiaus ir Bažnyčios, o tikriau šventojo tikėjimo priešai, užkrėsti senosios gyvatės erezijos nuodais, lapių uodegomis surišti, šventumo regimybe ir elgesiu aptemdyti, įvairiuose šio krašto ir karalysčių miestuose bei vietose, praėjusiais laikais lakstydami po Viešpaties Sabaoto vynuogyną ir jį niokodami, nedoru balsu piktžodžiauja dievų Dievui Sione; ir tikėtinai baiminamės bei drebame iki pat gelmių, kad tie nuodai jau užkrėtė daugelio širdis;
Todėl mes, pilni troškimo pasipriešinti pavojingiems jų išpuoliams visomis savo pastangomis, mūsų viešpaties Popiežiaus valdžia, kuria naudojamės šioje dalyje, dėl šventojo paklusnumo ir su ekskomunikos bausme įsakome, nurodome ir nurodydami reikalaujame, ir įspėjame pirmą, antrą, trečią kartą bei galutinai, visus ir kiekvieną tiek dvasininkus, tiek pasauliečius, tiek reguliariuosius, tiek sekuliariuosius, bet kokio luomo, laipsnio, būklės, ordino, religijos ir titulo bebūtų, kurie yra šio tokio miesto ir vietos ribose bei aplinkui per vieną mylią, kuriuos šis mūsų dabartinis įspėjimas pasieks ar pasiekti galės; kad per dvylika dienų, skaičiuojamų nuo dabar, iš kurių pirmas keturias dienas skiriame kaip pirmą, kitas dvi [keturias], iškart po pirmųjų dviejų [keturių], kaip antrą, ir paskutines dvi [keturias] kaip trečią terminą ir galutinį, bei trigubą kanoninį įspėjimą; mums atskleistų, jei sužinotų, pamatytų ar išgirstų kokį asmenį esant eretiku, apšmeižtu dėl erezijos ar įtariamu, arba kalbantį prieš tikėjimo straipsnius ar bažnyčios sakramentus, arba kitaip gyvenimu ir papročiais besiskiriantį nuo bendro tikinčiųjų elgesio, arba aukojantį šaukiantis demonų.
O jei (ko neduok Dieve) kas nors, pamiršęs savo išganymą, nepaklus minėtiems mūsų nurodymams ir įspėjimams, ir neįvykdys to, ką įsakėme, težino, kad yra surištas ekskomunikos saitu; kurį ekskomunikos nuosprendį Mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, prieš tokius mums maištaujančius ir nepaklusnius, o tikriau mūsų viešpačiui Popiežiui ir šventai Dievo Bažnyčiai, dėl jų atkaklumo ir nepaklusnumo reikalaujant, bei teisingumui prašant, dabar kaip ir tada, ir tada kaip ir dabar skelbiame šiame rašte; išrišimą nuo minėtų nuosprendžių, jei kas juos užsitrauktų, mums arba mūsų viešpačiui Popiežiui vien tik rezervuodami. Duota, ir t.t.
Antra forma tam pačiam tikslui.
MES, brolis N., Pamokslininkų ordino, tokio valdovo valdose, eretiško iškrypimo Inkvizitorius, specialiai deleguotas Šventojo Apaštalų Sosto, visais savo troškimais siekiantys, visa savo širdimi geidžiantys, kad krikščionių liaudis būtų globojama katalikų tikėjimo vienybėje ir nuoširdume, ir kad nuo bet kokio eretiško iškrypimo maro būtų visiškai nutolusi: Todėl mes, brolis N., minėtas Inkvizitorius, kuriam dėl mums pavestų pareigų tenka tai vykdyti, garbingo Jėzaus Kristaus vardo garbei ir šlovei, ir šventojo ortodoksinio tikėjimo išaukštinimui, ir eretiško iškrypimo pažeminimui; visiems ir kiekvienam bet kokio laipsnio, būklės, statuso, ordino, religijos ir titulo bebūtų, tiems, kurie yra šio tokio ir tokio miesto ribose, arba aplinkui per dvi mylias, kurių žinią pasieks šie mūsų nurodymai, Apaštališkąja valdžia ir mums pavestų šventų pareigų, kurias atliekame šioje dalyje, dėl šventojo paklusnumo ir su ekskomunikos bausme įsakome ir nurodome, ir nurodydami reikalaujame ir įspėjame, kad per dvylika dienų, skaičiuojamų nuo dabar, iš kurių pirmas keturias kaip pirmą, ir likusias keturias iškart po to kaip antrą, ir paskutines keturias kaip trečią terminą, galutinį ir trigubą kanoninį įspėjimą skiriame, kad mums atskleistų, jei žino, matė ar girdėjo kokį nors asmenį esant eretiku, apšmeižtu dėl erezijos ar įtariamu, arba iškreiptai manantį apie tikėjimo straipsnius ar bažnytinius sakramentus, arba kitaip nuo bendro tikinčiųjų elgesio gyvenimu ir papročiais besiskiriantį, ir ypač tokią ereziją (dabar plintančią) ginantį, pritariantį ar kitaip dogmatizuojantį, skelbiantį ar sakantį (pridėk ką nori).
Kitaip, jei mūsų, o tikriau Apaštališkiesiems minėtiems įspėjimams ir nurodymams nepaklus su minėtu pasekmiu, per nustatytą terminą tylėdami, težino, kad užsitraukia ekskomunikos nuosprendį visi ir kiekvienas tokiu būdu, kaip minėta, atkaklūs, po minėto mūsų kanoninio įspėjimo ir reikalaujant jų nepaklusnumui, dabar kaip ir tada, ir tada kaip ir dabar, skelbiame šiame rašte; išrišimą nuo šių nuosprendžių mums ir mūsų viešpačiui Popiežiui vien tik rezervuodami. Duota, ir t.t.
Ką Inkvizitorius turi daryti po edikto paskelbimo.
Kai toks ar panašus nuosprendis (ediktas) liaudies kalba paskelbtas, Inkvizitorius turi atlikti tris dalykus.
Pirma, paaiškinti minėtą nuosprendį trumpai, grįžtant prie tam tikrų punktų, kad geriau įstrigtų liaudies atmintyje, sakant šiuos ar panašius žodžius iš esmės: Šis nuosprendis susideda iš trijų punktų. Pirmasis yra bendras: kad jei žinote kokį nors eretiką ar įtariamą dėl erezijos, ar apšmeižtą, kad atskleistumėte jį mums. Antrasis yra specialus: kad atskleistumėte, jei žinote ką nors dogmatizuojantį klaidą savo ar bendrai, arba tokią. Trečiasis yra individualus: kad jei žinote ką nors laikantį erezijos knygas ar demonų iškvietimo [knygas].
Antra, ką turi daryti Inkvizitorius – tai paskelbti atlaidus sakydamas: Ir mūsų viešpaties Popiežiaus valdžia aš suteikiu kiekvienam iš jūsų, kurie atėjote į šį pamokslą, keturiasdešimt dienų atlaidų. Ir tas pats mūsų viešpats Popiežius suteikia trejus metus atlaidų visiems, kurie padės mano pareigoms, ir eretikų sugrąžinimui patarimu, pagalba ar parama. Todėl būkite dėmesingi, kad gautumėte šiuos trejus metus.
Ir kas atskleis man kokį nors eretiką ar apšmeižtą dėl erezijos, ar įtariamą, arba duos tikrus parodymus tikėjimo byloje prieš mane, gaus kitus trejus metus atlaidų, todėl būkite stropūs, kad juos gautumėte. Apie šiuos atlaidus rašoma privilegijoje „Ut inquisitores“, kurią turi viršuje įterptą.
Trečia, ką tada turi daryti Inkvizitorius, tai paskirti malonės laiką, sakydamas taip: Ir aš, Apaštališkąja valdžia, iš ypatingos malonės skiriu visiems eretikams, tikintiesiems [eretikus], rėmėjams, slėpėjams ir eretikų gynėjams, bei apšmeižtiems ar įtariamiems dėl erezijos, jei tokių yra visoje toje vyskupijoje, visą mėnesį, einantį iš karto po šio, tai yra tiek laiko, per kurį laisvai ateitų pas mane, ir nelauktų, kol bus įskųsti, apkaltinti ar suimti; jei per šį malonės laiką laisvai ir savo noru pas mane ateis, ir savo būklę atskleis, ir prašys atleidimo, didelę malonę ir gailestingumą gaus. O jei lauks, kol bus apkaltinti, įskųsti, pašaukti ar suimti, arba leis malonės laikui praeiti ir ateis po to, nebus verti tokios malonės; todėl teateina per paskirtą malonės laiką.
Tai atlikęs, Inkvizitorius gali nurodyti prikalti minėtus savo įspėjamuosius nuosprendžius ant įvairių minėtos katedros Bažnyčios durų, kad visi galėtų perskaityti.
Paskyrus šiuos du terminus: vieną – esamiems eretikams, gynėjams ir t.t. specialiai; kitą – visiems pranešti, jei žinotų kokį nors eretiką ar apšmeižtą bendrai, ir t.t., Inkvizitorius tegu laukia ir žiūri, kad neišvyktų, bet toje vietoje (kaip dažniausiai) asmeniškai pasiliktų, kad ten būtų randamas, jei ateitų šie ar tie.
Apie tuos, kurie savo noru ateina malonės laiku, ir Inkvizitoriui atskleidžia savo nusikaltimą.
Jei per nustatytą terminą šie eretikų tikintieji, rėmėjai ir t.t. (kurį daktarai vadina malonės laiku) atvyks pas minėtą Inkvizitorių, sakydami ir teigdami, kad jie įklimpo į kokią nors ereziją, ja tikėjo ar teikė pagalbą eretikams, idant nepatektų į Inkvizitorių rankas; ir panašiai dėl tų, kurie nėra apkaltinti, įskųsti ar pašaukti, bet atvyksta savo noru ir atskleidžia savo paklydimą per jiems nustatytą terminą: Inkvizitorius turi su jais elgtis švelniau.
Tačiau Inkvizitorius tegu atkreipia dėmesį į tai, kaip atvykusieji nori atskleisti savo paklydimą. Mat jei jie nori atskleisti tik atgailos forume (išpažinties metu) sakramentinės išpažinties būdu, Inkvizitorius to tenepriima ir jų išpažinčių teneklauso. Nes Inkvizitoriai, kaip Inkvizitoriai, yra teisėjai ne atgailos ir vidiniame forume, bet teisminiame ir išoriniame; todėl jie neturi noriai priimti sakramentinių išpažinčių, kad nebūtų pakenkta inkvizicijos tarnybai ir nebūtų paniekintas atgailos sakramentas, o ir pats Inkvizitorius, klausydamas tokių sakramentinių išpažinčių, nepasipiktintų.
Mat jei Inkvizitorius išklausytų ką nors sakramentinėje išpažintyje, ir tas asmuo prisipažintų, kad tiek laiko gyveno paklydime ir tuo užkrėtė daugelį, ar ką nors panašaus; ir vėliau, laikui bėgant, Inkvizitoriui apie tai būtų pranešta arba jis būtų apkaltintas, ir Inkvizitorius pradėtų teisminį tyrimą, faktas būtų atskleistas, asmuo pašauktas ir, davęs priesaiką, apklaustas – jis apkaltintų Inkvizitorių, kad šis atskleidė išpažinties paslaptį, ir taip kiltų papiktinimas atgailos sakramentui.
Dažnai yra pastebėta (ir tas, kas matė ir patyrė, žino, kad sakau tiesą), jog tokie asmenys, abejodami ir bijodami, kad Inkvizitorius jų neprigautų, ateina patys ir prašo, kad Inkvizitorius juos išklausytų sakramentinėje išpažintyje, idant taip prisipažinę negalėtų būti atskleisti ir nubausti. Todėl Inkvizitoriai neturi priimti tokių sakramentinių išpažinčių: tegu jie atskleidžia savo nusikaltimą ir paklydimą prieš Inkvizitorių teisminiame forume.
Jei Inkvizitorius mato, kad asmuo jau yra „užbėgtas už akių“ (tai yra, jam apie jį jau pranešta arba jis jau apkaltintas), tegu jis imasi klausyti jo teisminio prisipažinimo su notaru ir liudytojais; ir tegu vykdo procesą byloje, kaip reikalauja teisės tvarka, visada su juo elgdamasis švelniau, nes jis atvyko nešauktas.
Tačiau jei Inkvizitorius mato, kad jam nebuvo „užbėgta už akių“, nes niekas apie jį nebuvo pranešęs ir nebuvo jokių įrodymų prieš jį, tegu Inkvizitorius stropiai ištiria kartu su juo, ar faktas yra visiškai slaptas: pavyzdžiui, kad jis kadaise abejojo Eucharistijos sakramentu ar panašiai, ir galiausiai įtikėjo, kad sakramente nieko nėra, ir kurį laiką tame išbuvo, tačiau niekam to neatskleidė ir nieko neužkrėtė, ir dabar tai yra visiškai slapta. Tokiu atveju tenepradeda priiminėti teisminio prisipažinimo, bet slapta tegu jį išriša, paskyręs kokią nors išganingą atgailą, nurodydamas tvirtai laikytis katalikų tikėjimo ir atstumti tokias pagundas ir t.t.
Bet jei sužino, kad faktas nėra slaptas, o tas asmuo atskleidžia ne tik tai, kad blogai tikėjo, bet ir kad savo iškreiptą tikėjimą kitiems žodžiu išreiškė ir kitus užkrėtė, tuomet Inkvizitorius turi pereiti prie jo teisminio prisipažinimo priėmimo ir pilnai surinkti informaciją apie tuos, kuriems jis atsivėrė ir kuriuos užkrėtė. Tegu vykdo bylos procesą pagal kanonines sankcijas, visada elgdamasis su juo švelniau, nes jis atvyko pats, nešauktas, ir malonės laiku.
XII KOMENTARAS
Kai eretiškojo iškrypimo Inkvizitoriai įžengia į jiems paskirtą miestą (prieš tai sukvietę katedros Bažnyčios kapitulą ir miesto senatą, ir parodę delegacijos laiškus, kuriais jiems pavedama inkvizicija), kitas dalykas, kurį jie turi padaryti, yra sušaukti dvasininkiją ir liaudį, kad jie tam tikrą dieną susirinktų didžiojoje bažnyčioje, idant ten būtų pasakytas pamokslas apie katalikų tikėjimą, ir būtų paskelbta Inkvizitorių valdžia bei jurisdikcija, ir būtų viešai suprasta, dėl kokios priežasties jie atsiųsti (c. ut commissi, § advocatis, ir c. officium, § compescendi, de haeret., lib. 6), ką taip pat nurodo Biterio susirinkimas, c. 1, šiais žodžiais: „Ir ten sušaukus dvasininkiją bei liaudį, ir paskelbus Dievo žodį, išdėstykite jums duotą mandatą ir jūsų atvykimo priežastį, perskaitę laiškus, kurių autoritetu turite veikti, kaip žinote esant reikalinga.“ Kokios tvarkos visuose šiuose dalykuose reikia laikytis, atskirai nurodo Eymerichas, taip pat Simancas de catho. instit. tit. 43, ir gausiai Pegna in Lucerna, žodyje Inquisitor, § 10, num. 11.
Be to, daugelyje vietų įprasta laikytis tvarkos, kad pasibaigus pamokslui apie katalikų tikėjimą, visi kartu priešais Kryžių ir Evangelijų knygą prisiektų duoti pagalbą, patarimą ir paramą šventajai Inkvizicijai ir jos tarnams, ir kad jokiu būdu tiesiogiai ar netiesiogiai jiems netrukdys. Šią priesaiką atskirai turi duoti miesto magistratai, ir Inkvizitorius gali juos priversti ją duoti. Tai darytina, jei atrodo tikslinga; kitaip, kad nekiltų kas nors naujo ir neįprasto, kas galėtų pakenkti šiai bylai, visuose dalykuose tegu jis seka pagirtiną to miesto paprotį, kaip taip pat patarė Pegna in Lucerna, žodyje Inquisitor, § 10, num. 11.
Tai pasakius, Inkvizitorius lieps viešai ir garsiu balsu perskaityti ir t.t. įspėjamuosius laiškus šio turinio.] Tai yra trečiasis dalykas, kurį Inkvizitorius turi atlikti pasibaigus pamokslui apie tikėjimą ir davus priesaiką; tai yra, perskaityti iš anksto paruoštą įspėjamąjį laišką prieš maištaujančius, ir įspėti visą susirinkusią liaudį, kad atskleistų visus eretikus, eretikų bendrininkus arba tuos, kuriuos žino esant įtariamus ar apšmeižtus dėl erezijos. Tai labai elegantiškai nurodė Biterio susirinkimas, c. 1, šiais žodžiais: „Ir tada (t.y. po pamokslo apie tikėjimą ir Inkvizitorių jurisdikcijos bei atvykimo priežasties paskelbimo) nurodykite, kad visi, kurie žino save ar kitus nusikaltusius eretiška dėme, pasirodytų prieš jus pasakyti tiesą.“
Kad per šešias dienas, skaičiuojamų nuo dabar, ir t.t.] Šio laiko nustatymas yra paliktas Inkvizitorių nuožiūrai, ir esantiems bei sužinojusiems pakanka šešių dienų, nes jie gali tuoj pat arba patys save, arba kitus įskųsti; nesantiems gi, kai atvyks ten, kur galės tai padaryti, tas laikas, nustatytas pradžioje, tada jiems pradeda bėgti.
Antra, ką turi daryti Inkvizitorius, tai paskelbti atlaidus, sakydamas: Dėl atlaidų.] Atlaidų, kurias tiek Inkvizitoriai, tiek jų tarnai ir kiti, teikiantys pagalbą, patarimą ar paramą tikėjimo byloje, gauna, yra daug popiežių instrukcijose, kurias taip pat pateikia Eymerichas 3 dalyje, klausime 123 ir tolesniuose; ir mes ten pat.
Trečia, ką turi daryti Inkvizitorius, tai paskirti malonės laiką.] Nustatyti daugiau ar mažiau dienų šiame edikte yra Inkvizitoriaus valioje; jis gali suteikti vieną mėnesį, keturiasdešimt ar daugiau dienų. Simancas de catho. instit. tit. 43, num. 5.
Tačiau šioje vietoje reikia atkreipti dėmesį, kad Inkvizitoriai neapsigautų, manydami, jog jie gali laisvai suteikti šį malonės laiką kaskart, kai atvyksta į jiems paskirtą vyskupiją, kurioje kitų Inkvizitorių jau įprasta vykdyti inkviziciją prieš eretikus. Mat tokį malonės laiką jie gali paskirti tada, kai yra siunčiami į miestą ar vyskupiją, kurioje Inkvizitoriai paskiriami pirmą kartą; kaip atskirai moko minėta Sevilijos instrukcija, 1484 Viešpaties metais, c. 1, 2 ir 3. Mat kai c. 3 buvo kalbama apie šio malonės laiko nustatymą, c. 1 buvo nustatyta, kada tai turi būti suteikiama, šiais žodžiais (mums abiem išverstais į lotynų kalbą):
„Pirmiausia minėti ponai Inkvizitoriai ir konsultantai pasakė, kad kaskart, kai Inkvizitoriai bus naujai paskirti kokioje nors vyskupijoje, mieste, miestelyje ar bet kurioje kitoje apygardoje, kur iki šiol nebuvo vykdoma inkvizicija dėl eretiško iškrypimo nusikaltimo ir apostazės…“ Ir toliau. Ir po to, kai buvo pasakyta keletas dalykų apie jų įžengimą minėtame c. 1 ir 2, nuosekliai c. 3 kalbama apie šio malonės laiko nustatymą ar pažadėjimą. Todėl jei, pavyzdžiui, mirus Bolonijos Inkvizitoriui arba jį nušalinus, į tą miestą būtų paskirtas kitas, jis negalėtų ir neprivalėtų skirti šio malonės laiko, kaip anksčiau sakėme. Tačiau kitaip būtų, jei delegacijos laiške jam Romos Popiežius suteiktų tokią galimybę, kurią kartais mėgstama suteikti dėl teisingų ir protingų priežasčių, kurios gali paveikti valdovo protą. Ir pagal tai, ką pasakėme, reikia suprasti Eymericho mokymą ir praktiką šioje vietoje, kaip taip pat matyti iš Simancos de catho. instit. tit. 44, de ordine procedendi, num. 1 ir sek., ir aiškiau iš Arnaldo Albertino in repetitione c. Quoniam, de haeret. li. 6, q. 12, num. 4, eilutė Et quod dixi supra, ir iš paties Eymericho šios 3 dalies pradžioje, tit. 1, kur jis sako taip: „Kur reikia atsižvelgti, kad kai Inkvizitorius yra mūsų viešpaties Popiežiaus arba kito jo vietoje naujai paskirtas kokiose nors karalystėse ar žemėse…“ Pats tas posakis ir visa tvarka bei nustatymo apibrėžimas labiausiai nurodo į tai, apie ką ką tik kalbėjome, kas taip pat neaiškiai išplaukia iš Biterio susirinkimo c. 1 ir 2.
Per kurį malonės laiką jei laisvai ir savo noru pas mane ateis ir t.t.] Kas vadinamas atėjusiu savo noru, elegantiškai išmokė Guido Fulcodius savo konsultacijose Inkvizitoriams, q. 1, kurią, kadangi ji turi ypatingo išsilavinimo ir suteikia daug šviesos šiai vietai, nusprendžiau pacituoti; ji skamba taip:
„Kadangi tas, kuris ateina savo noru, bet po laiko, nėra vertas atleidimo, ir taip skamba kanonas savo atveju (14 dist. c. ult.), kad šis laikas būtų teisingai nustatytas, niekas nekelia abejonių; ir iš tikrosios teisės būtų galima daug ką panašaus įtraukti, bet tai per daug nutolę nuo temos. Savo noru, vadinasi, ateina tas, kuris ateina neįspėtas vardiniu būdu. Ir šis skirtumas išvedamas iš C. de his qui latrones occult. l. ult., toje eilutėje: Domini, &c.“ Tiek Guido Fulcodius, kuriuo visiškai seka Archidiakonas ir Joan. And. in c. Ut commissi, de haeret. lib. 6. Tą patį visiškai perrašė Avinjono ekspertai tam tikrame atsakyme dėl įvairių abejonių apie inkviziciją, išleistame 1335 Viešpaties metais, kuris yra tame sename Vatikano bibliotekos kodekse.
Didelę malonę ir gailestingumą gaus.] Ir priežastis yra ta, kad švelniau elgiamasi su savo noru prisipažinusiu nei su nuteistuoju (C. presbyterum, 90. distin., ir bendrai priimtoje glosoje in c. de hoc verbo, iniuste, extra de simonia, kur Hostienis ir Panormitanus num. 9). Tačiau čia Eymerichas neišreiškė, kokią malonę gauna tie, kurie ateina savo noru; ir kiek aš skaičiau, tai nėra atsargiai nustatyta jokioje bendrojoje teisėje; tačiau tai vardiniu būdu nurodė Biterio susirinkimas, c. 1, šiais žodžiais: „Ir tada nurodykite, kad visi, kurie žino save ar kitus nusikaltusius eretiška dėme, pasirodytų prieš jus pasakyti tiesą. Paskyrus jiems tinkamą terminą (kurį esate įpratę vadinti malonės laiku, kuriems tačiau kitur tokia malonė nebuvo suteikiama), per kurį terminą atvykę, atgailaujantys ir sakantys visą tiesą apie save ir kitus, turės nebaudžiamumą nuo mirties, įkalinimo, tremties ir turto konfiskavimo.“ Tiek ten. Kad Ispanijoje mūsų taip pat tai nustatyta, mini Simancas de cathol. instit. tit. 44, num. 3, ir minėta pirmoji Ispanijos instrukcija, c. 3 ir 4.
Tačiau atėję savo noru neišvengs visos bausmės, bet atsižvelgiant į asmenų ir nusikaltimų pobūdį, Inkvizitorių sprendimu bus traktuojami maloniai: arba mokės kokią nors piniginę baudą, arba duos išmaldą, arba atliks kitus panašius meilės darbus.
Taip pat reikia stropiai atkreipti dėmesį, kad šis pažadėtos malonės atvykstantiems savo noru privalumas nebūtų teikiamas tiems, kuriems kitur tokia malonė jau buvo suteikta, kaip moko anksčiau cituotas susirinkimas. Vis dėlto ir tiems, kuriems kitur šis privalumas buvo suteiktas, kažkas turi būti dovanojama.
Tačiau jei recidyvistas, niekieno dar nesugautas, ateitų savo noru ir pilnai prisipažintų savo klaidą, ir su ašaromis maldautų gailestingumo; ar jam turi būti dovanota mirties bausmė taip, kad jis nebūtų atiduotas pasaulietiniam teismui? Tai labai sunkus klausimas, kuriam galbūt reikėtų ilgesnės kalbos, tačiau trumpai paaiškinsiu, ką manau, savo būdu; ir aš tikrai manau, kad mirties bausmė jam turi būti visiškai dovanota. Pirma, nes čia išnyksta tas apsimestinis atsivertimas, kuriuo recidyvistai laikomi apsimestinai atsivertusiais, kai jis pats save kaltina gailėdamasis ir prašo atleidimo. Antra, nes tas nėra laikytinas nepataisomu, kuris savo noru išpažįsta nusikaltimą ir meldžia atleidimo už klaidą. Be to, niekas negali būti tikrai vadinamas recidyvistu, nebent tas, kuris teisme įrodomas kaltu dėl erezijos; o tas, kuris pripažįsta nusikaltimą, neatrodo esąs antrą kartą nuteistas. Galiausiai, Biterio susirinkimas, šiek tiek anksčiau cituotas, atrodo taip manantis, kai sako, kad atvykstantiems savo noru turi būti suteiktas nebaudžiamumas nuo mirties. Šie žodžiai jokiu būdu negali tikti šiame nusikaltime, nebent recidyvistams. Mat bet kuris kitas nusikaltėlis, savo noru atsivertęs, nors ir sunkiausiai nusikaltęs, išvengia mirties bausmės; todėl susirinkimas atrodo kalbantis apie tuos, kurie, jei būtų nuteisti, būtų baudžiami mirties bausme; lieka išvada, kad recidyvistai, atvykstantys savo noru, išvengia mirties bausmės.
Ir ši nuomonė yra švelnesnė, kaip sako Hostienis in c. Accusatus, §. ad haec, de haeret., ir c. Ad abolendam, §. Illos, ties žodžiu Sine ulla, ir žodžiu Audientia, de haeret., kur atrodo linkstąs į šią pusę, kurią priima Joan. Lupus, Segovijos dekanas, trac. de haeret., kurį cituoja ir seka Montalvus in legibus septipartitis, l. 1, tit. 26, §. 3, quaestio. 6, eilutė Est tamen conclusio, ir Albertinus in lib. de agnos. asser. q. 24, nu. 15, ir Alfonsas de Castro lib. 2, c. 12 de iusta haeret. puni., kuriais, manau, visiškai reikia sekti; su sąlyga (ką jie taip pat pažymi), kad šio recidyvisto, atvykstančio savo noru, nuodėmė būtų slapta.
Priešingai atrodo manantis Simancas de cath. insti. tit. 57, nu. 28 ir sek., bet mūsų nuomonė yra švelnesnė; tai tikrai tiesa, kad jam turi būti skiriama griežtesnė atgaila.
Tačiau kadangi neatrodo esą nustatyta jokia aiškia teise, kad tokiems recidyvistams būtų atleidžiama, todėl, kai pasitaikytų toks atvejis, teisingiausia būtų, kad privatūs Inkvizitoriai pasitartų su aukščiausiuoju šventosios Inkvizicijos Senatu, ir dėl tokių recidyvistų vykdytų tai, ką Senatas, išnagrinėjęs bylą, nuspręs.
Kiti gi, kurie arba neateina savo noru, arba ateina po malonės laiko, jei buvo eretikai ar tikintieji, turi būti uždaryti į kalėjimą iki gyvos galvos; nebent jų būtų tokia daugybė, kad to patogiai nebūtų galima padaryti; ką elegantiškai moko Narbonos susirinkimas, c. 9, šiais žodžiais: „Dėl eretikų arba tikinčiųjų, kurie nėra verti minėto imuniteto (nes nuslėpė tiesą apie save ar kitus, arba nes atvyko ne per atlaidų laiką, arba kitaip), tačiau pasirengę atsiversti, nurodykite paklusti Bažnyčiai ir pripažinti tiesą, kurią arba nuslėpė, arba neigė; nors tokie be jokios abejonės pagal pono Popiežiaus statutus turi būti uždaryti į kalėjimą iki gyvos galvos; tačiau kadangi supratome, jog jūs tokių daugelyje dalių radote labai didelę daugybę, kad ne tik lėšų, bet ir akmenų ar cemento vargu ar pakaktų kalėjimams statyti; patariame, kad jų įkalinimą, kur atrodys tikslinga, atidėtumėte, kol pats ponas Popiežius apie jų daugybę bus pilniau informuotas; nebent tarp jų būtų tokių nusikaltėlių, kad dėl jų neatgailavimo, ar pabėgimo, ar recidyvo, ar kitų gadinimo bei drumstimo tai būtų per daug pavojinga; tokius be jokio atidėliojimo paskirkite tvirtam ir nuolatiniam kalėjimui.“ Tiek ten.
Galiausiai buvo klausiama: ar tas, kuris baimindamasis įrodymų savo noru prisipažįsta nusikaltimus, turi būti baudžiamas švelniau, ar greičiau turi būti baudžiamas įprasta bausme? Glosa in c. presbyterum, 90. distin. ir in c. de hoc, extra de simonia, mano, kad reikia skirti įprastą bausmę; bet švelnesnė yra Hostienio nuomonė minėtame c. de hoc, teigiančio, kad ir šiuo atveju reikia elgtis švelniau. Kokia gi bausmės dalis turi būti atleista, paliekama teisėjo sprendimui.
O baimindamasis įrodymų prisipažinti kažkas sakomas tada, kai jau buvo pašauktas į teismą; todėl priešingai, vadinamas savo noru prisipažinusiu tas, kuris be jokio ankstesnio šaukimo kreipiasi į teisėją ir išpažįsta nusikaltimą, kaip minėtame c. de hoc, de simo. puikiai išmokė Panormitanus. Ir visa tai turi būti labai stropiai stebima, kad bausmės nei nemokamai, nei per atlaidžiai būtų skiriamos.
Tie gi, kurie ateina po malonės laiko savo noru, taip pat turi būti baudžiami švelniau, nors ir negauna tokių didelių atlaidų, kaip labai išmintingai šioje vietoje pastebi Eymerichas ten: arba leis malonės laikui praeiti, nebus verti tokios malonės.
Keliais gi būdais ar laikais kas nors gali sugrįžti, pagal ką jie arba lengvai priimami ir patys sau neatleidžiami, arba priešingai – nepriimami, elegantiškai ir gausiai moko Arnaldus Albertinus in repetitione c. Quoniam, de haeret. lib. 6, q. 12 ir Simancas de cath. instit. tit. 47, nu. 17, ir daugelyje tolesnių.
Tačiau Inkvizitorius tenepriima ir t.t. Mat jei jie nori atskleisti tik atgailos forume ir t.t.] Labai gražus ir naudingas šis dokumentas ir visiškai šiame tribunole stebėtinas, kaip taip pat įspėja Campegius ad Zanchinum c. 9, vers. Considerent etiam Inquisitores, ir Locatus in opere iudiciali verbo, Absolvere, nu. 5. Kitus dokumentus, kurių reikia laikytis šiame tribunole dėl kaltinamųjų sakramentinės išpažinties, pateikiau aukščiau 2 dalyje, prie Taragonos susirinkimo.
Tokiu atveju tenepradeda priiminėti teisminio prisipažinimo, bet slapta tegu jį išriša ir t.t.] Teisingas yra šis Eymericho patarimas, bet neatrodo saugus; nes jei taip daroma, kyla beveik tie patys nepatogumai, kuriuos jis pats šiek tiek anksčiau minėjo, kai įspėjo, kad Inkvizitoriai neklausytų sakramentinių išpažinčių; todėl visada saugiau bus įtikinti atvykstančius savo noru, kad jie išpažintų savo nusikaltimus teisminiu būdu, tai yra, notarui priimant jų prisipažinimą prieš Inkvizitorių, tegu pasako savo nuodėmę, tada, atlikus slaptą sutaikinimą, tuoj pat tegu jį išriša; ir manau, kad net ir dėl šios fakto rūšies nereikia priimti to, ką nustatė Klemensas VIII reskripte, prasidedančiame Sicut, §. vobis etiam. Tai yra Apaštališkųjų laiškų bulėje šio veikalo pabaigoje, apie ką kitur kalbėsime gausiau.
Apie būdą priimti pranešimus.
JEI per terminą, skirtą visiems bendrai atskleisti eretikus, tikinčiuosius, rėmėjus ir t.t., kai kurie paklus ir pasirodys, norėdami Inkvizitoriui pranešti kai kuriuos dalykus, susijusius su tikėjimu prieš ką nors, Inkvizitorius tenepriima tokių pranešimų teisminiu būdu. Ir jei būtų tokia daugybė pranešėjų ar atskleistųjų, atvykstančių per nustatytą terminą, kad negalėtų visų pranešimų priimti teisminiu būdu, idant vienas kitam netrukdytų, Inkvizitorius visada teneturį vieną mažą knygą (pagal vyskupijas padalintą), kurioje tegu įrašo visus jam pateikiamus pranešimus, ir pranešėjų vardus, ir pateiktų liudytojų vardus, ir gatvę bei vietą, kur jie gyvena. Tą knygą tenelaiko slapta, kad kiti jos nepamatytų, ir pranešėjų vardai nebūtų atskleisti, ir jiems negrėstų pavojus. Ir toje knygoje Inkvizitorius savo ranka, atmintinės būdu, tegu įrašo visus pranešimus, visus pranešėjų ir įskųstųjų vardus, bei taip pat apklaustinų liudytojų vardus, kurie jam pateikiami per minėtą bendrą terminą, skirtą visiems pranešti, tokiu būdu, kuris seka.
Forma, kaip rašyti minėtus žodžius atmintinės būdu.
Apie tokį asmenį. – Toks iš tokios vietos, kuris gyvena tokioje gatvėje ir verčiasi tokiu amatu, arba yra tarpininkas, ar panašiai, liudija prieš tokį, kuris gyvena tokioje vietoje ir tokioje gatvėje, ir verčiasi tokiu amatu, kad sakė ir teigė, jog altoriaus sakramente nėra tikro Kristaus Kūno, ar panašiai.
Tenebūna apklaustas toks, kuris gyvena tokioje vietoje ir tokioje gatvėje, ir turi tokias pareigas; ir taip pat tenebūna apklaustas toks, kuris gyvena tokioje vietoje ir tokioje gatvėje, ir turi tokį amatą, ir taip apie kitus.
Iš kitos vyskupijos. – Toks iš tokios vietos, kuris gyvena tokioje vietoje ir tokioje gatvėje, ir verčiasi tokiu amatu, liudija, kad toks iš tokios vietos, kuris gyvena tokioje gatvėje ir verčiasi tokiu amatu, sakė ar darė tokius dalykus prieš tikėjimą.
Tenebūna apklausti tokie, kurie gyvena tokiose vietose ir tokiose gatvėse, ir verčiasi tokiais amatais.
Ką daryti pasibaigus malonės laikui.
NUSTATYTAM bendram terminui jau pasibaigus, Inkvizitorius, turėdamas minėtus pranešimus surašytus knygoje atmintinės būdu, stropiai ir protingai tenagrinėja pranešimus: kurie pranešimai turi didesnį tiesos regimumą, ir kurie nusikaltimai yra sunkesni bei pavojingesni tikėjimui; ir kur matys gresiantį didesnį pavojų tikėjimui, ten tenepradeda tirti, pasikvietęs tą, kuris pranešė ar atskleidė, ir davus priesaiką, teneinformuoja save apie faktą kuo stropiau, jei yra tiesos regimumas. O jei ras, kad tiesos regimumo nėra, teįtikina [tylėti], tačiau iš savo knygos pranešimo tenepanaikina, nes kas vieną dieną ar laiką nerandama, kitu laiku gali būti rasta.
Jei pasirodys ar bus rasta, kad yra tiesos regimumas, tada, kadangi yra trys būdai pradėti procesą, kaip nurodyta extra, de accus. denun. & inquisit. c. Qualiter, & quando. Pirmasis – per kaltinimą, prieš kurį turi eiti broliškas įspėjimas. Antrasis – per inkviziciją (tyrimą), prieš kurią turi eiti gandas (šauksmas). Trečiasis – per pranešimą. Inkvizitorius tegu pasiteirauja paties pranešėjo, ar jis nori kaltinti ir vykdyti procesą kaltinimo būdu byloje, ar ne.
Jei sako, kad kaltina ir nori būti kaltintoju, ir vykdyti procesą kaltinimo būdu, tegu Inkvizitorius jį informuoja, kad jam reikia įsirašyti į taliono (atpildo) bausmę, paaiškindamas pavojų, kuris jam gali grėsti dėl kaltinimo ir įsirašymo. Jei taip informuotas jis sako norįs kaltinti, ir reikalauja vykdyti procesą kaltinimo būdu, ir atkakliai to prašo, tada bus formuojamas procesas pagal žemiau aprašytą būdą.
Tačiau jei sako nenorįs kaltinti (kaip paprastai būna), bet pranešti, ir tai dėl baimės užsitraukti ekskomunikos bausmę, paskelbtą to paties Inkvizitoriaus už tokių dalykų, susijusių su tikėjimu, neatskleidimą per nustatytą terminą; ir kad kitaip nenori būti šalimi (kaip yra įprasta eiga), tada bus formuojamas procesas pagal žemiau aprašytą būdą.
Tačiau jei nenori nei kaltinti, nei pranešti tikrąja to žodžio prasme, bet sako, kad toks asmuo yra apšmeižtas, ir Inkvizitorius tegu pasidomi apie gandą, ir jei nori, tegu tiria; tada bus formuojamas procesas pagal žemiau aprašytą būdą. Apie šiuos tris būdus pradėti procesą tikėjimo byloje kalbama toliau.
XIII KOMENTARAS
Tada, kadangi yra trys būdai pradėti procesą, ir t.t.] Campegius ad Zanchinum c. 9 in principio, C. Tabiensis in Sum. verbo, Inquisitor §. 11, nu. 12, Sylvester verbo, Haeresis, 2, 1, 8, Carrerius tract. de haereticis, Condissalvus de haeret. q. 10, num. 1, prideda ketvirtą būdą vykdyti procesą nusikaltimuose – per išimties kelią, kaip nurodo glosa in c. Fidei favorem, verbo, Inquisitionis, de haere. in 6, ir Carrerius de haeret. nu. 104. Kiti prideda penktą – per notorumą (akivaizdumą), apie kurį Condissalvus ir Campegius minėtose vietose. Prideda taip pat šeštą – per ieškinio kelią, apie kurį plačiai rašo Egidijus Bossius tit. de modo procedendi in delictis per viam actionis. Šiame šventajame tribunole du būdai – per pranešimo ir inkvizicijos kelią – yra dažniausi; kiti gana reti, nors kartais ir jiems gali atsirasti vieta. Kiti dalykai, susiję su tuo, bus gausiai paaiškinti toliau.
Apie pirmąjį būdą vykdyti procesą tikėjimo byloje – per Kaltinimą.
PIRMASIS būdas vykdyti procesą ir pradėti bylą tikėjimo reikale yra per kaltinimo būdą, ir tai yra tada, kai kas nors kaltina ką nors dėl erezijos nusikaltimo arba rėmimo, ir tai daro prieš Inkvizitorių, siūlydamasis tai įrodyti, ir įsirašo į taliono bausmę, jei neįrodys; tai yra, kad jis pats patirs tą bausmę, jei jam nepavyks įrodyti, kurią patirtų kaltinamasis, jei būtų įrodyta.
Ir tegu Inkvizitorius atkreipia dėmesį, kad šio būdo vykdyti procesą noriai nepriimtų; tiek dėl to, kad tikėjimo byloje jis nėra įprastas; tiek dėl to, kad jis kaltintojui labai pavojingas; tiek dėl to, kad jis labai ginčytinas. Tačiau kur kaltintojas primygtinai reikalauja, Inkvizitorius tenusileidžia, ir tesako kaltintojui, kad pateiktų kaltinimą raštu.
Tai padarius, pats Inkvizitorius tenepradeda proceso ex officio, bet šalies prašymu. Ir turėdamas viešąjį notarą bei du vienuolius, jei patogiai gali, arba bent du garbingus asmenis, jam padedančius, pagal c. Ut officium, tenepradeda proceso. Ir notaras tenerašo tokiu būdu, kuris seka.
VIEŠPATIES vardu, Amen. Tokiais metais nuo Viešpaties gimimo, tokią dieną, tokį mėnesį, manęs notaro ir žemiau pasirašiusių liudytojų akivaizdoje. Toks, iš tokios vietos ir tokios vyskupijos, pasirodė asmeniškai tokioje vietoje prieš garbingą ir vienuolį vyrą, poną brolį N., tokio ordino, teologijos magistrą, bei tokio valdovo žemėse ir valdose eretiškojo iškrypimo Inkvizitorių, specialiai deleguotą Šventojo Apaštalų Sosto; ir pateikė tam pačiam ponui Inkvizitoriui tam tikrą kaltinamąjį raštelį šio turinio. Prieš jus, ir t.t. Tegu įterpiamas raštelis žemiau.
Šie dalykai vyko minėtais metais, dieną, mėnesį ir vietoje, dalyvaujant tokiems liudytojams, tam pašauktiems ir paprašytiems, ir man, tokiam viešajam notarui, tokios vietos, ir taip pat šventosios inkvizicijos tarnybos arba pono Inkvizitoriaus raštininkui.
XIV KOMENTARAS
Ir įsirašo į taliono bausmę, jei neįrodys.] Talionas (atpildas) dvylikos lentelių įstatyme, kaip sako Festas lib. 18, reiškia lygų kerštą (įstatymo žodžius cituoja Gellius lib. 10, cap. 1). Accursius institut. de iniuriis, §. poena autem, žodyje talio erat, vadina tai bausmės panašumu. Izidorius lib. 5 etymolog. capit. 27 sako, kad talionas yra keršto panašumas, kad kas nors patirtų taip, kaip padarė. Šią bausmę mini dieviškoji teisė Išėjimo knygoje c. 21 et Levit. 24; ir kanonų teisė in c. Licet Heli, de simo. c. Calumniator. 2. q. 3. c. Quisquis. 6. q. 1. c. De crimine. 15. quaestio. 3. cap. Haec imago. 33. quaesti. 3. ir kitur dažnai; ir civilinė teisė visur minėtame §. poena autem, instit. de iniuriis. & l. ult. l. 1. de accusatio. & l. tutor. ff. de his quibus ut indig. l. 1. C. de falsa mon. l. fi. C. de sepul. violata. ir šiose vietose gausiai interpretatoriai. Palaimintasis Tomas 2. 2. q. 68 art. 4. Sotus lib. 5. de iustitia & iure q. 1. art. 9. ir Ferdinandus Vasquius lib. 1. controversiarum illust. ca. 24. nume. 56.
Tai nustačius, čia kyla labai sunkus klausimas: Ar šiandien taliono bausmė turi vietą? Ir pirmiausia čia reikia pastebėti, kad, kadangi po to ieškinio klausime tai bus nagrinėjama, pirma kaltintojo atveju, antra liudytojų atveju, apie pastarąjį dabar nieko nesakykime (nes apie tą sunkumą pilnai rašysime toliau prie 78 klausimo).
Kitą skyrių reikia nagrinėti: Ar kaltintojo atveju talionas randa sau vietą? Ir iš pirmo žvilgsnio atrodo sakytina, kad kaltintojas, suklupęs kaltinime, tai yra, neįrodęs nusikaltimo, kurį įrodyti teisme įsipareigojo, nėra pavaldus taliono bausmei; nes taliono paprotys jau seniai panaikintas ir pašalintas, kaip bendrai liudija daktarai. Speculator tit. de accusa. §. 1. nu. 4. Joan. And. in additi. ad Speculat. ti. qui accusa. non pos. Gandinus tract. de malef. titu. qui accus. non pos. nu. 58. Salycetus in l. qui crimen. n. 4. C. qui accusa. non pos. Hieronymus Gigas tract. de crimine laesae maiest. lib. 1. tit. qualiter in crimi. laesae maiest. procedatur. quaest. 1. nu. 4. Covarruvias, lib. 1. vari. resolu. c. 9. num. 1. Bartolus in l. Si cui. ff. de accusatio., kurį seka Angelus ir Salycetus in authen. Sed novo iure, C. de adulte. §. aatu., kuriuos cituoja ir seka Petrus Duenas regula 293, Incipiente: Accusans aliquem. Galiausiai tai teigia Joannes Rojas in singularibus fidei, sing. 6. ir Simancas de cathol. instit. tit. 64. nu. 91. ir beveik begalė kitų; kuriuos mielai praleidžiu. Stipriausia jų priežastis yra ta, kad jei taliono bausmė kaltintojui būtų taikoma, lengvai neatsirastų tokių, kurie norėtų kaltinti: todėl nusikaltimai liktų nenubausti, kas taptų didžiausia žala valstybei.
Tačiau Jacobus de Arena, senas ir rimtas teisininkas, in l. ult. C. de accusatio., kurį cituoja ir seka Joan. And. in c. Excommunicamus, el 1, teigė, kad kaltintojas erezijos nusikaltime, neįrodęs kaltės, net jei norėtų atgailauti, neturi būti priimamas: nes erezijos nusikaltime yra specialu, kad kas nors gali atgailauti, bet ne kituose nusikaltimuose; todėl kaip šmeižiką jį galima nubausti; ir kad taip kadaise buvo nuspręsta, liudija minėtoje vietoje tas pats Jacobus de Arena.
Dėl šių dalykų šis sunkumas tampa labai abejotinas, kuriame, kad pateiktume tikresnius dalykus, tegul tai būna pirmas [teiginys]: erezijos nusikaltime, kai procesas vyksta kaltinimo keliu, nėra būtina, kad kaltintojas įsirašytų į taliono bausmę; nes tai ir kituose nusikaltimuose šiandien galioja, kaip pripažįsta anksčiau cituotieji, ir moko prieš kitus Joannes Rojas, minėtame sing. 6. nu. 6. Jei kas nors nori kaltinti, jam nereikia įsirašyti į taliono bausmę, ir jis neturi būti verčiamas tai daryti; bet jei įrodyme suklups, turi būti griežtai nubaustas Inkvizitoriaus sprendimu; tačiau neturi būti baudžiamas taliono bausme. l. In privatis. ff. ad Turpilia. gl. in c. Tua, verbo affectum, de procurato., ką taip pat palaiko Covarruvias, Joan. Rojas anksčiau cituotose vietose.
Bet kas, jei tikrai taip įsirašė ir įsipareigojo taliono bausmei, ir suklupo įrodyme; ar jis turi būti baudžiamas ta bausme, kurią būtų patyręs kaltinamasis, jei nusikaltimas būtų buvęs tikrai įrodytas? Vis dėlto manau, kad jis turi būti baudžiamas kitaip, ir neturi būti atiduotas pasaulietiniam teismui, net jei būtų metęs kaltinamajam formalios erezijos kaltinimą ir nebūtų įrodęs. Pirma, nes kaltintojas mažiau kenkia nei liudytojai, kadangi jis vienas nepakanka nuteisti kaltinamąjį; antra, nes tai niekur šiame tribunole nėra priimta papročiu, kad kaltintojas būtų baudžiamas taliono bausme; galiausiai, taip atrodo įrodantis tekstas in cap. Super his, de accusatio. šiais žodžiais: „Prie neordinarinės bausmės, pagal protingo teisėjo sprendimą, be įsirašymo saito, turi būti priverstas tas, kuris iškelia kaltinimą, jei suklups įrodyme.“ Tiek ten.
Dabar, jei šiame bjauriausiame nusikaltime, kuris laikomas dieviška išdavyste, prisistatęs kaltintojas nebūtų lengvai išklausomas, kadangi šis nusikaltimas yra sunkiausias; ir valstybei labai svarbu, kad jis būtų nubaustas, kurioje teisėjas ne mažiau kaltintoją, kuris pranešė ar įskundė, nei kaltinamąjį apsivalyti (kuris neigia), turi spausti, kaip puikiai nustatė imperatoriai l. ult. in fin. C. de abolitio.. Ir tai patį manau esant stebėtina tam, kuris praneša; nebent jis pasakytų melagingai pranešęs, arba klasta tai padaręs; tada jis nėra lengvai išklausomas, ir galbūt su įskųstuoju ar su liudytojais susimokė. Visa tai suprasi iš to, kaip vertintinas Eymericho mokymas šiek tiek žemiau nu. 51. titu. de modo continuandi processum per accusationem, ten: Inkvizitorius pasitiki kaltintoju, ir t.t.
Galiausiai, kaltintojas, bandantis įrodyti mestą nusikaltimą ir suklupęs įrodyme, tada ypač turi būti baudžiamas griežčiausia bausme, kai pateikė vieną liudytoją; nes tada jis kitaip išvengtų taliono bausmės. Baldus apud Specul. tit. de accusatio. pabaigoje cituoja Marsilius singular. 75. incipiente: In ore duorum. Jei parodys apie tą nusikaltimą buvus viešą gandą, arba iš draugų, ar giminaičių įskųstojo, ar kitų patikimų asmenų girdėjęs. Bar. in l. fi. ff. de haere. institu., kas turi būti labai stropiai stebima.
Tačiau kur kaltintojas primygtinai reikalauja, ir t.t. Inkvizitorius tenusileidžia, ir tesako kaltintojui, kad pateiktų kaltinimą raštu.] Mūsų amžiuje viešasis pareigūnas, kurį paprastai vadiname Fiskalu, kuris, pakeisdamas kaltintojo asmenį, kaltina; ir nepasirašo po taliono bausme, ar kitomis, kurias melagingi kaltintojai paprastai patiria, gavęs liudytojus apie nusikaltimą ir atlikęs stropų tyrimą, ir gavęs reikiamą informaciją, paprastai formuoja kaltinamąjį raštą maždaug šiais žodžiais:
„Aš, Augustinas, švenčiausiosios Inkvizicijos tarnybos Fiskalas, prieš tave, Garbingąjį Inkvizitorių, deleguotąjį teisėją tikėjimo bylose prieš eretišką iškrypimą, kriminaliai kaltinu Martyną Liuterį, kuris, būdamas krikštytas krikščionis ir kaip toks visų laikomas, atsimetė nuo katalikų tikėjimo ir priėjo prie pražūtingos manichejų bei kitų eretikų erezijos, būtent tokios ir tokios, pamokslaudamas, rašydamas, kurdamas ir tvirtai teigdamas daugelį eretiškų, klaidingų, skandalingų ir labai įtartinų dogmų, pritardamas ir girdamas minėtą eretikų ereziją, kuriais kaip mokytojais seka.“
Šia paprasta forma šiandien naudojasi Fiskalas, apie ką Sum. tu. de here. in principio. Simancas de catho. instit. tit. 6. nu. 21. Conradus Brunus, lib. 5. de haeret. c. 10. Omnibonus Criminalium insti. in praxic. libellis. Millaeus, f. 14. & 250 in t. de accusationis formula. Hieronymus Gigas trac. de crimine laesae maiestatis, li. 1. tit. qualiter in crimi. laese maiesta. procedatur, q. 2. Jul. Clarus, in prac. crimi. §. fi. q. 12. versi. Quaro qua sit forma. ir kiti.
Šiame rašte Fiskalas turi išvardyti atskirus padarytus nusikaltimus, kad kaltinamasis suprastų, į kokius nusikaltimus turi atsakyti; tačiau liudytojų vardai ir kai kurios nusikaltimo padarymo aplinkybės praleidžiamos, kad liudytojai nepatirtų žalos; jei kaltinamasis prašo jam išduoti liudytojų vardus, jokiu būdu neturi būti išklausomas, apie ką gausiai kalbėsime toliau prie 74 klausimo, kur yra tam tinkama vieta; ten suprasi, kokias aplinkybes galima atskleisti kaltinamajam, o kokias – nuslėpti.
Galiausiai, ar kaltinimą būtina pateikti raštu, moko Barto. in Extravagan. ad reprimendum. versicu. per inquisitionem. nu. 93, kurio nuomonę seka ir bendra vadina Cardinalis in capi. 1. versicu. ponitur etiam. 2. quaest. 8. per tekstą ten: Accusatoriam piet. &c., kad niekada nebūtų priimami be rašto. Tačiau nugalėjo Salycetus nuomonė in l. penul. nu. 1. C. de accusa., teigiančio, kad kaltinimas yra galiojantis tiek, jei kaltintojas pateikia raštą raštu, tiek jei visą skundą žodžiu pateikia teisėjo aktams, kurį notaras surašo raštu; ir kad šios Salycetus nuomonės praktikoje laikomasi, teigia Julius Clarus li. 5. senten. §. fi. q. 12. versicu. Quaro qua sit forma; kas būtų taip pat stebėtina ir šiame tribunole, jei būtų veikiama kaltinimo keliu, ypač kai šiame nusikaltime galima veikti paprastai (cap. fin. de haeret. lib. 6), ir todėl aukščiausios teisės formalumai nėra būtinai reikalaujami, ką prieš kitus teigia Bernardus Comensis in Lucerna verbo, litis contestatio.
Apie antrąjį būdą vykdyti procesą tikėjimo byloje – per Pranešimą.
ANTRASIS būdas vykdyti procesą ir pradėti bylą tikėjimo reikale yra per pranešimo būdą, ir tai yra tada, kai kas nors praneša apie ką nors dėl erezijos, arba rėmimo, arba kitų dalykų, susijusių su tikėjimu, pačiam Inkvizitoriui, be to, kad siūlytųsi tai įrodyti, ir nenori tapti šalimi; bet sako, kad praneša dėl ekskomunikos nuosprendžio, paskelbto Inkvizitoriaus prieš nepranešančius, arba kitaip praneša dėl tikėjimo uolumo, netampant šalimi. Ir tada Inkvizitorius tenurodo jam, kad pateiktų raštu, arba bent jau tepasako liudytojų ir notaro akivaizdoje; tokiu atveju Inkvizitorius vykdo procesą ex officio, o ne šalies prašymu.
Ir tai yra bendras būdas vykdyti procesą ir juo naudotis tikėjimo byloje; ir tada, turėdamas notarą ir du vienuolius arba kitus garbingus asmenis (kaip sakyta aukščiau), tenepradeda procesą tokiu būdu, kuris seka.
VIEŠPATIES vardu amen. Tokiais metais nuo Viešpaties gimimo, tokią dieną, tokį mėnesį, manęs notaro ir žemiau pasirašiusių liudytojų akivaizdoje: toks iš tokios vietos pasirodė asmeniškai tokioje vietoje prieš garbingą ir vienuolį vyrą, brolį N., tokio valdovo žemėse ir valdose, eretiškojo iškrypimo Inkvizitorių, specialiai deleguotą Šventojo Apaštalų Sosto, ir pateikė tam pačiam ponui Inkvizitoriui raštelį šio turinio: tebūna įterptas visas.
Tačiau jei nepranešė raštu ir nepateikė raštelio, bet tik žodžiu, bus rašoma taip: Pasirodė asmeniškai tokioje vietoje prieš garbingą ir vienuolį ir t.t. ir pranešė tam pačiam ponui Inkvizitoriui, kad toks iš tokios vietos ir tokios vyskupijos teigė ir sakė tokius dalykus, ar laikėsi tokių, arba gynė.
Ką gavęs, pats Inkvizitorius tenurodo tam pačiam pranešėjui prisiekti ties keturiomis Dievo evangelijomis, kad sakys tiesą apie praneštus dalykus; davus priesaiką, teneaštrina jį klausimais: iš kur žino, kad tai, ką pranešė, yra tiesa, ir ar matė, ar girdėjo. Jei sako matęs, paklaus, kur matė, ir kada, ir kiek kartų, ir kokiu būdu, ir kas dalyvavo. Jei sako, kad nematė, bet girdėjo, Inkvizitorius jį paklaus, iš ko girdėjo, ir kur, ir kada, ir kiek kartų, ir kokiu būdu, ir kam dalyvaujant girdėjo, suformuodamas punktus apie kiekvieną minėtą dalyką atskirai ir padalintai.
Ir notaras gali visą procesą surašyti taip po pranešimo, tęsiant:
Kurį pranešimą, kaip minėta, gavęs, Inkvizitorius tuoj pat liepė tam pačiam pranešėjui prisiekti ties keturiomis Dievo evangelijomis sakyti tiesą apie praneštus dalykus, ir paklausė jo paties: iš kur ir kaip jis žino, kad tai, ką pranešė, yra tiesa.
Kuris atsakė, kad tikrai žino tuos dalykus, kuriuos pranešė, esant tiesa, nes matė.
Paklaustas, kur matė minėtą asmenį darant ar sakant minėtus dalykus, pasakė, kad tokioje vietoje.
Paklaustas apie laiką, pasakė, kad tokią dieną, tokį mėnesį ir tokiais metais.
Paklaustas, kiek kartų matė, ir t.t. Tegu būna suformuoti punktai, kaip sakyta, ir viskas tebūna įdėta į procesą, ir specialiai tebūna paklausta jo, kas žino šioje byloje, ir kas gali žinoti.
Apie skirtumą tarp pranešimo ir kaltinimo žr. Panormitanus in Rubr. extra. de accusatione. nu. 14. Gloss. in Clem. 1. verbo, Denunciatio. de testibus. necnon Gloss. 1. & 3. & capit. super his. & capit. novit. de iudiciis.
Ir tada Inkvizitorius tenurodo jam, kad pateiktų raštu, arba bent jau tepasako liudytojų ir notaro akivaizdoje.] Ir tai tikrai būtina atsiminti ir stebėti, kaip rimtai įspėja Julius Clarus in prax. crim. §. fin. q. 5. vers. Alterius amen. in fi.; nes šį pranešimą tiek raštu, tiek tik žodžiu pateikti gali pasauliečiai, kurie praneša, kaip teigia ir Bossius tit. de denunciatio. nu. 13, ir atrodo norį Angelus, Salycetus ir kiti in l. ea quidem. C. de accusat.
O tai, ką čia sako Eymerichas: Arba bent jau tepasako liudytojų akivaizdoje; nereikia taip suprasti, kad manytume, jog būtina, kad pranešimas Inkvizitoriui būtų pateikiamas prieš liudytojus; nes tai nei tikra, nei teise nustatyta; bet per liudytojus čia turime suprasti tuos du religingus asmenis, apie kuriuos in c. Ut officium. de haeret. li. 6, ir kuriuos mini autorius procedūros būde, ir plačiau šiek tiek vėliau nu. 97, skyriuje kiek asmenų turi būti liudytojų ir nusikaltėlių apklausoje tikėjimo byloje.
Ir pateikė tam pačiam ponui Inkvizitoriui raštelį šio turinio.] Cedula (raštelis) yra ispaniškas žodis, tai yra raštas arba rankraštis.
Atlikus visa tai, galiausiai bus paklaustas, ar praneša iš piktos valios, neapykantos ar pagiežos, ar nutyli ką nors dėl palankumo ar meilės, ar kieno nors paprašytas, ar papirktas: ir galiausiai jam bus įsakyta duotos priesaikos galia laikyti paslaptyje viską, ką čia sakė, arba kas jam Inkvizitoriaus buvo pasakyta, ir viskas bus įtraukta į procesą…
15 KOMENTARAS
Apie šį antrąjį būdą, procedūrą nusikaltimuose per pranešimą (per denuntiatio), savo vietose plačiai dėsto kriminalistai; bet apie tai, kiek tai susiję su mūsų Šventąja Tarnyba, kalba Šv. Antoninas… Gundissalvus… Zanchinus… ir Simancas…
Tačiau bet kurio nusikaltimo pranešimas pas teisėją vyksta dviem būdais, tai yra, arba kaip teisingumo vykdymas, siekiant paskirti atgailą ar kitą teisėtą bausmę, arba abiem tikslais.
- Tai padarius, Inkvizitorius nedelsdamas turi prisaikdinti pranešėją sakyti tiesą. Tas pats galioja ir liudytojams, kaip netrukus moko Eymericus…
Apie trečiąjį procedūros būdą tikėjimo byloje per Inkviziciją
Trečiasis procedūros ir proceso pradėjimo tikėjimo byloje būdas yra Inkvizicijos (tyrimo) būdu; ir jis taikomas, kai nėra jokio kaltintojo nei pranešėjo, bet kokiame nors mieste ar vietovėje sklando gandas (fama), kad kas nors pasakė ar padarė ką nors prieš tikėjimą; kai šis garsas pasiekia Inkvizitorių ausis, daugeliui viešai apie tai kalbant ir triukšmingai nurodant. Ir tada Inkvizitorius atlieka tyrimą ne šalies prašymu, bet ex officio (savo pareigos pagrindu). Ir tai yra įprastas bei dažnas procedūros būdas. Ir kai toks triukšmas dažnai pasiekia Inkvizitoriaus ausis, ypač per rimtus ir garbingus asmenis bei tikėjimo sergėtojus, pasikvietęs notarą ir du religingus asmenis (arba kitus), kaip minėta aukščiau… Inkvizitorius turi rūpestingai tirti eretikus tose parapijose, apieškodamas kiekvieną namą ir požeminius kambarius, keliančius kokį nors įtarimą… Ir jei ras kokių nors eretikų, tikinčiųjų, rėmėjų, globėjų ar jų gynėjų, ėmęsis atsargumo priemonių, kad jie negalėtų pabėgti, turi su visu skubumu pranešti Arkivyskupui ar Vyskupui, vietos valdovams ar jų antstoliams, kad jie būtų nubausti derama bausme…
Specialioji inkvizicija
Tai, kas pasakyta aukščiau, yra bendroji inkvizicija. Tačiau kai procedūra pradedama siekiant pasmerkimo ir nubaudimo prieš konkretų asmenį, įtariamą tam tikrais nusikaltimais… procesas pradedamas tokiu būdu:
Vardan Viešpaties, amen. Tokiais Viešpaties gimimo metais, tokią dieną, tokį mėnesį; garbingo ir religingo vyro, brolio (vardas), tokio ordino, tokio Inkvizitoriaus, specialiai deleguoto Apaštalų Sosto eretiško ištvirkimo byloms, ausis ne kartą pasiekė viešas gandas ir triukšmingas pranešimas, kad toks asmuo iš tokios vietos sakė arba darė tokius dalykus prieš tikėjimą.
Viskas surašoma taip, kaip sklando gandas.
Šie veiksmai atlikti tokią mėnesio dieną, tokiais metais, dalyvaujant pakviestiems ir paprašytiems liudytojams bei man, notarui (vardas), minėto pono Inkvizitoriaus ir Šventosios Inkvizicijos tarnybos autoritetu.
16 KOMENTARAS
Apie šį trečiąjį procedūros būdą nusikaltimuose per Inkvizitorių beveik tą patį, ką čia dėsto Eymericus…
Ši Inkvizicija (tyrimas) ankstesnėse vietose nustatoma kaip dvejopa: viena bendroji, kita specialioji; abi jos šiame tribunole turi didelę reikšmę.
Bendroji vyksta, kai Inkvizitoriai lanko savo sritis ir skelbia bendrus ediktus, kad būtų ištirti slapti ir pasislėpę eretikai; jai vykdyti nereikalaujama išankstinio blogo gando (infamia)…
Apie būdą tęsti ir plėtoti procesą tikėjimo byloje
Pamačius pirma, kaip ir kokiu būdu turi būti pradedamas procesas dėl eretiško ištvirkimo tikėjimo byloje, antra, reikia pamatyti, kaip ir kokiu būdu šis procesas yra tarpininkaujamas ir tęsiamas. Čia reikia atsižvelgti į tai, kad tikėjimo byloje procesas vyksta summarię, simpliciter & de plano (santraukiškai, paprastai ir be formalumų), be advokatų triukšmo ir teismo figūrų… nes nebūtina pateikti formalaus ieškinio (libelio) ar ginčyti bylos esmės; vilkinančios apeliacijos nepriimamos ir t.t. Ir kadangi procesas, kaip matyta aukščiau, pradedamas trejopai: arba dėl šalies, t. y. kaltintojo, reikalavimo; arba dėl pranešėjo uolumo; arba dėl Inkvizitoriaus pareigos. Todėl dėl kiekvieno iš jų reikia pažiūrėti, kaip procesas vystomas ir tęsiamas.
Proceso tęsimo būdas per kaltinimą
Pirmasis procesas, tai yra tas, kuris vyksta šalies kaltintojo prašymu, tęsiamas taip: Po to, kai kaltinimas dėl erezijos prieš ką nors yra pateiktas Inkvizitoriui ir surašytas raštu bei įtrauktas į bylą kaip pagrindas… Inkvizitorius įsakys kaltintojui pateikti liudytojų vardus. Juos pateikus, jie bus pakviesti ir kruopščiai apklausti, davus priesaiką. Ir jei paaiškės, kad jie nieko neįrodo, Inkvizitorius patars kaltintojui, kad Inkvizitorius nutraukia bylą. Tačiau jei paaiškės, kad liudytojai ne visiškai įrodo, nors jų parodymai sudaro didelius įkalčius, Inkvizitorius patars kaltintojui atsiimti kaltinimo žodžius ir pateikti pranešimą (denuntiatio); kad taip Inkvizitorius galėtų tęsti procesą ex officio (savo iniciatyva), o ne šalies prašymu, dėl didelio pavojaus kaltintojui.
Tačiau, jei randama, kad liudytojai pilnai įrodo, ir kaltintojas visiškai nori laikytis kaltinimo… Inkvizitorius, teisiškai pasikvietęs liudytojus, dalyvaujant notarui ir dviem religingiems asmenims… kruopščiai juos apklaus, pirmiausia prisaikdinęs juos keturiomis Dievo Evangelijomis sakyti tiesą, ir tęs procesą taip…
Tų liudytojų apklausa
Toks liudytojas iš tokios vietos, pakviestas, prisaikdintas ir apklaustas, ar pažįsta tokį asmenį… atsakė, kad taip.
Taip pat paklaustas apie pažinties priežastį: atsakė, kad dėl to, jog matė ir kalbėjo su juo daug kartų…
Taip pat paklaustas apie pažinties laiką: atsakė, kad dešimt metų, ar panašiai.
Taip pat paklaustas apie to asmens reputaciją (fama), ypač dėl to, kas susiję su tikėjimu: atsakė, kad dėl moralės yra geros reputacijos (arba blogos), kaip paliudys. Tačiau dėl to, kas susiję su tikėjimu, sakė, kad toje vietoje yra gandas, jog jis sakė ar darė tokius dalykus prieš katalikų tikėjimą…
Apklausus juos, jei Inkvizitorius matys, kad faktas įrodytas pilnai, arba yra didžiausi įkalčiai ir stiprus įtarimas prieš kaltinamąjį, ir jei bijoma kaltinamojo pabėgimo… tegul liepia jį suimti. O jei nėra baimės dėl pabėgimo, tegul liepia jį pakviesti, ir kaltinamajam asmeniškai atvykus pas Inkvizitorių… suformuos apklausą.
17 KOMENTARAS
…Tarp kitų dalykų Inkvizitoriai privalo tai stebėti: ir pirmiausia tai, kad kruopščiai ir veiksmingai įspėtų norinčius liudyti, kad jie nebūtų papirkti kaina, paveikti prašymų, ar vedami neapykantos, ar kokios kitos neteisėtos priežasties sakyti melagingą liudijimą…
Tačiau visų pirma, kai Inkvizitoriai apklausia liudytojus arba kaltinamuosius, jie privalo saugotis, kad jų klausimai neatrodytų kaip atsakymų suformulavimas arba įspėjimas jiems, kaip išvengti klausimų ir lengviau paneigti nusikaltimus…
b. Kad minėtas asmuo tai pasakė ar padarė juokais. (Tai yra gynybos strategija). Nors reguliariai juokingas pasakymas ar veiksmas nenusipelno bausmės… Tačiau erezijos nusikaltime yra kitaip: nes jei kas nors juokais pasakė ką nors prieš tikėjimą, Dievą ar Šventuosius, jis vis tiek turi būti baudžiamas…
Arba pasakė pasakodamas kito žodžius (recitative)… Jei tai daroma be piktos valios ir apgaulės, nėra baudžiamas; tačiau kitaip reikia spręsti, jei pasakoja pritardamas ir girdamas…
Apie tuos, kurie būdami girti ištarė erezijas… teisingiau ir tikriau yra, kad girtumas nuo erezijos pateisina, ir neturi būti baudžiamas kaip eretikas tas, kuris, būdamas visiškai girtas, kalbėjo erezijas… nes jis prilyginamas pamišėliui.
Kaltinamojo apklausos būdas
Toks iš tokios vietos, minėtas kaltinamasis, prisaikdintas keturiomis Dievo Evangelijomis, palietus jas kūnu, sakyti tiesą tiek apie save, tiek apie kitus, ir paklaustas: Iš kur yra ir iš kur kilęs? Atsakė, kad iš tokios vietos, tokios vyskupijos.
Taip pat paklaustas, kas yra jo tėvai, ir ar jie gyvi, ar mirę? Atsakė, kad vadinasi taip ir taip, ir yra gyvi tokioje vietoje, arba mirę.
Taip pat paklaustas, kur buvo užaugintas ir kur daugiausiai bendravo? Atsakė, kad tokioje vietoje. Ir jei Inkvizitorius mato, kad jis pakeitė savo gyvenamąją vietą ir bendravo svetur, ypač tose vietose, kur įprastai klesti erezijos, apklaus jį taip.
Taip pat paklaustas, kodėl pakeitė savo gimimo vietą ir persikėlė gyventi į tokią vietą…
Taip pat paklaustas, ar minėtose vietose, ar kitur girdėjo kalbant apie tokią materiją (paliečiant tai, kuo kaltinamas); pavyzdžiui, ar girdėjo kalbant apie Kristaus ar Apaštalų neturtą… Jei sako, kad taip, tegul kruopščiai klausia, ką girdėjo kalbant…
Taip pat paklaustas, ką jis pats apie tai kada nors kalbėjo…
Taip pat paklaustas, ką jis pats tiki apie tai…
Ir taip išmintingas Inkvizitorius apklausinės ir suformuos sau punktus pagal materiją, kuria jis kaltinamas…
Ir jei Inkvizitorius matys, kad jis pilnai įrodytas esąs eretikas per liudytojus, arba pagautas per savo prisipažinimą… tegul nurodo jį suimti ir uždaryti į areštinę, kad nepabėgtų, į savo kalėjimą, jei turi; arba į bendrą vyskupo rūmų kalėjimą… Tačiau, kaip įprasta, saugiau ir geriau laikyti bažnytinio teismo kalėjime…
Kai kaltinamasis bus taip suimtas, Inkvizitorius jį dažnai klausinės ir egzaminuos apie tai, ką jis neigia, o yra įrodyta…
18 KOMENTARAS
…Čia reikia pridurti, kad Inkvizitoriai, apklausdami kaltinamuosius, turi elgtis žmoniškai, prisimindami, kad ir patys yra žmonės…
Taip pat, visų pirma, tikėjimo teisėjai turi saugotis, kad taip neklausinėtų kaltinamųjų, jog atrodytų, kad jiems sufleruoja atsakymus ir nurodo būdus, kaip išsisukti, o ne ieško tiesos…
Proceso tęsimo būdas per Pranešimą
ANTRASIS procesas, t. y. tas, kuris vyksta dėl kito asmens pranešimo (denuntiatio), netampant šalimi, o tik pranešėju, kuriame procedūra vyksta ex officio… tęsiamas taip: Po to, kai pranešimas apie ereziją pateiktas Inkvizitoriui ir surašytas raštu… Inkvizitorius lieps pakviesti liudytojus, kuriuos nurodė pranešėjas, ypač tuos, kurie atrodo geriau žinantys faktus…
Po to, Inkvizitorius, atsižvelgdamas į jam praneštus dalykus… nusileidžia prie informacijos rinkimo ir liudytojų apklausos tokiu būdu:
Toks liudytojas pakviestas, prisaikdintas, apklaustas: kaip aukščiau.
Proceso tęsimo būdas per Inkviziciją
TREČIASIS procesas, t. y. tas, kuris vyksta ne dėl kaltinimo ir ne dėl kito asmens pranešimo, bet viešam gandui pranešant arba triukšmingam įtarimui nurodant… tęsiamas taip:
Minėtą užuominą ar gando atgarsį atvedus iki Inkvizitoriaus ausų ir įtraukus į procesą kaip pagrindą… Inkvizitorius lieps pakviesti keletą liudytojų, ypač rimtus ir gerus asmenis, ir dalyvaujant notarui… teirausis tik apie reputaciją (de fama), ar tas, apie kurį kalbama, tikrai tarp gerų ir rimtų žmonių yra pagarsėjęs kaip eretikas…
Po to, Inkvizitorius atsižvelgdamas, kad Kūrėjo įžeidimus toleruoti yra pernelyg bedieviška… nusprendė pilniau surinkti informaciją…
Liudytojų apklausos forma apie kieno nors, įtariamo erezija, reputaciją
Toks liudytojas pakviestas, prisaikdintas ir paklaustas, ar pažįsta tokį iš tokios vietos…
Taip pat paklaustas apie pažinties laiką…
Taip pat paklaustas apie pažinties priežastį…
Taip pat paklaustas, ar toje vietoje yra gandas apie jį, kad jis sakė ar darė tokius dalykus prieš tikėjimą…
Paklaustas, iš kur žino, kad yra gandas…
Taip pat paklaustas, kiek laiko tas asmuo yra įtariamas ta erezija toje vietoje…
Taip pat paklaustas, ar žino, iš kur kilo tas gandas, ir ar iš piktavalių…
Ir apklausus keletą liudytojų ir įrodžius gandą, pats Inkvizitorius pereis prie tiesos tyrimo apie patį faktą… ir lieps pakviesti liudytojus, ypač artimus įtariamajam… ir klausinės juos su priesaika ne apie gandą, bet apie patį faktą…
19 KOMENTARAS
Apie gando (fama) įrodymą
Iš to pirmiausia darau išvadą, kad gandas turi būti įrodytas dviem liudytojais. Bartolus minėtame paragrafe plurimum, nr. 14, ir visuotinai priimta glosa įstatyme… sako, jog tiesa yra ta, kad gando įrodymui reikalingi du liudytojai. Jei liudytų tik vienas, tai nesudarytų ne tik pilno, bet ir pusinio įrodymo; tai net nebūtų įkaltis (indicium), nes gandas yra įkaltis, nutolęs nuo nusikaltimo; o kiekvienas nuo nusikaltimo nutolęs įkaltis turi būti įrodytas bent dviem liudytojais…
Kaip įrodomas gandas ar bloga reputacija
Kaip įrodomas gandas arba bloga reputacija apie ką nors, elegantiškai moko Inocentas… šiais žodžiais: „Čia gali suprasti, kaip įrodoma bloga reputacija; liudytojas turi pasakyti, kad tas, apie kurį kalbama, yra apšmeižtas dėl tokio nusikaltimo, ir jei jo paklausiama, tarp kokių žmonių jis yra pagarsėjęs, jis turi atsakyti: tarp tokių ir tokių; ir jei jis jų nenurodo, atrodo, kad nepateikia geros savo teiginio priežasties. Be to, negalima žinoti, ar jie yra rimti žmonės, ar piktavaliai.“
Todėl liudytojai turi nurodyti pakankamą savo teiginio priežastį, kitaip jie neįrodo… Tačiau liudytojams pakanka įvardyti keletą asmenų, iš kurių jie sako girdėję, pavyzdžiui, Liuterį esant pagarsėjusį erezija…
Liudytojų kokybė
Kad du liudytojai pilnai įrodytų gandą taip, jog šiame erezijos nusikaltime apšmeižtajam būtų galima paskirti kanoninį apsivalymą (purgatio) dėl šmeižto, jie turi būti nepriekaištingi ir viršesni už bet kokią išimtį (omni exceptione maiores)… ir ši nuomonė ypač galioja, kai bloga reputacija kilo iš piktavalių, nešlovę užsitraukusių ar žemų žmonių.
Vėlgi, jei liudytojai, liudijantys apie gandą, skiriasi: arba asmenų vardais (vienas sako girdėjęs iš Titijaus ir Sėjaus, kitas – iš Marko ir Kajaus), arba laiku (vienas sako girdėjęs balandį, kitas – kovą), arba vieta (vienas sako girdėjęs aikštėje, kitas – rūmuose), vis dėlto jie įrodo gandą… argumentuojant tuo, kad gandas neturi ribų…
Be to, net jei liudytojai nesutaria dėl žinojimo priežasties (vienas sako: žinau, nes girdėjau iš jo paties, kitas sako: žinau, nes kaimynystėje kilo skandalas), vis dėlto, kadangi visi šie dalykai veda į tą patį tikslą, jie įrodo gandą arba blogą reputaciją…
Galiausiai, čia reikėtų kalbėti apie įrodyto gando pasekmes: ar jis sudaro pilną įrodymą, ar pusinį, ar sukuria pakankamą pagrindą kankinimams, ar pakanka paskirti apsivalymą… bet apie tai plačiau kalbėsiu vėliau.
Apie asmenis, kurie turi dalyvauti liudytojų ir įtariamųjų apklausoje tikėjimo byloje
Tačiau kadangi liudytojų, įskųstųjų ir ypač eretikų apklausoje reikia elgtis su didžiausiu atsargumu, kad būtų visiškai atmestas įtarimas dėl apgaulės ir būtų gauta visapusė tiesa, tokioje apklausoje turi dalyvauti penki asmenys, būtent:
- Teisėjas, atliekantis tyrimą.
- Liudytojas arba įskųstasis, kuris atsako.
- Notaras, kuris rašo.
- Ir du religingi vyrai (arba pasauliečiai), kurie klausosi.
Pirmasis asmuo yra teisėjas, t. y. Inkvizitorius arba jo komisaras, kurio pareiga yra apklausti liudytojus ir įskųstuosius, formuojant punktus ir pateikiant juos žodžiu ar raštu… Inkvizitorius turi būti labai apdairus, rūpestingas ir labai atsargus apklausdamas liudytojus ir įskųstuosius, o ypač įtariamus šių laikų klaidomis, t. y. Valdiečius ir Begardus, kurie iš visų jėgų slepia tiesą…
Antrasis asmuo yra liudytojas arba įskųstasis, kuris yra apklausiamas. Kiekvienas iš jų pirmiausia turi prisiekti sakyti tiesą, kitaip parodymai neturės jokio tvirtumo… ir po priesaikos jos nelaužyti, bet sakyti gryną tiesą, nepridedant iš neapykantos ir nenutylint iš palankumo… Ir ar liudytojas, ar įskųstasis taip atsako, ar ne, apdairus Inkvizitorius turi labai atidžiai stebėti; ir jei mato, kad jis atsako gudriai ir suktauja, turi atskleisti klastas ir priversti atsakyti aiškiai ir į temą.
Trečiasis asmuo yra raštininkas (notaras), kuris užrašo Inkvizitoriaus klausimus ir įskųstojo ar liudytojo atsakymus… Jis turi būti viešas asmuo… Tačiau tuo atveju, kai Inkvizitorius negali patogiai turėti viešo asmens ar notaro šiam veiksmui, jis gali pasirinkti du tinkamus pasauliečius arba dvasininkus, kurie abu kartu turėtų vieno viešo asmens ar notaro galią ir autoritetą…
Ketvirtasis ir penktasis asmenys yra du Inkvizitoriaus padėjėjai ir visos apklausos liudytojai: ir tai turi būti du protingi ir religingi asmenys, arba kiti garbingi žmonės… kurių akivaizdoje per viešą asmenį ar du tinkamus vyrus liudytojų ir įskųstųjų parodymai ištikimai užrašomi…
20 KOMENTARAS (Apie priesaiką ir procedūras)
Kiekvienas iš jų pirmiausia turi prisiekti sakyti tiesą.
Todėl visų pirma reikalaujama priesaikos, nes neprisaikdintu liudytoju negalima pasitikėti… Šios priesaikos formulė paprastai būna tokia: „Prisiekiu Dievu ir Kryžiumi, ir šventosiomis keturiomis Evangelijomis, paliestomis mano rankomis, kad sakysiu tiesą; jei tai padarysiu, tepadeda man Dievas, o jei priešingai – tenubaudžia mane Dievas.“
Ir kreipti dėmesį į teisėjo mintį labiau nei į ką kitą.
Ir priežastis ta, kad priesaikoje ji turi būti suprantama pagal teisėjo, kuriam prisiekiama, intenciją, o ne pagal kokį kitą ketinimą, kitaip priesaika būtų apgaulinga ir būtų sunkiai nusidėta…
Ypač teismo procesuose dėl tikėjimo reikia saugotis apgaulingų priesaikų, nes kuo byla svarbesnė, tuo didesnė nuodėmė.
Trečiasis asmuo yra raštininkas…
(Komentare aptariama, kad seniau, kai trūko notarų, inkvizitoriai galėjo naudoti dvasininkus arba du tinkamus vyrus. Pabrėžiama, kad viskas turi būti užrašoma kruopščiai, kad būtų išvengta klastočių įtarimo).
Ką Inkvizitoriai turi stebėti eretikų apklausoje (Iš pagrindinio teksto)
Kadangi eretikų apklausoje būtina ne tik visiškai atmesti apgaulės įtarimą (dalyvaujant minėtiems asmenims), bet taip pat būtina, kad iš eretikų ir įskųstųjų būtų gauta aiški, nuoga ir visapusė tiesa… Todėl dėl būdo, kaip apklausti eretikus ir įskųstuosius, reikia atkreipti dėmesį į šiuos tris dalykus:
- Pirmasis: Kaip, kokiu būdu ir apie ką Inkvizitorius klausinės eretikus.
- Antrasis: Ką ir kokius dalykus eretikų ir įskųstųjų atsakymuose Inkvizitorius turi atidžiai stebėti ir svarstyti.
- Trečiasis: Kaip jis atrems lapiškus (gudrius) ir suktus eretikų atsakymus.
PIRMA, sakau, reikia atkreipti dėmesį, kaip ir apie ką Inkvizitorius klausinės… Čia reikia suprasti, kad kaip ne visiems ligoniams tinka tie patys vaistai… taip ir ne visiems eretikams ar įskųstiesiems tinka tas pats klausinėjimo būdas… Todėl Inkvizitorius, kaip protingas sielų gydytojas, turi kruopščiai įvertinti asmenis… ne visus apie tuos pačius dalykus klausinėdamas ir ne tuos pačius punktus keldamas; bet diskrecijos (apdairumo) vadžiomis apjuosdamas eretikų klastas ir atidengdamas tai, ką jie slepia…
Todėl protingas Inkvizitorius turi pasirūpinti rasti progą ir būdą klausinėti… atsižvelgdamas į tai, ar įtariamasis priklauso naujai, ar senai sektai: pavyzdžiui, ar jie atrodo esą Pseudoapaštalų, ar Manichėjų, ar Valdiečių, ar Begardų sektoje…
ANTRA, atvykus į apklausą, reikia atkreipti dėmesį į tai, ką ir kokius dalykus eretikų atsakymuose Inkvizitorius stebės. Čia reikia suprasti, kad eretikai yra dviejų rūšių.
Vieni yra akivaizdūs eretikai (haeretici manifesti), kurie savo klaidose pasilieka viešai… atvirai jas gindami, kaip buvo arijonai, manichėjai… Ir tokius apklausti nėra sunku; bet juos reikia atversti nuo jų klaidų, ką turi daryti išsilavinę vyrai, paneigdami jų argumentus…
Kiti eretikai yra tokie, kurie savo klaidų nenori atskleisti, bet greičiau jas slepia ir dangsto atsargiais ir suktais atsakymais, kiek gali, kaip antai Valdiečiai ir kai kurie Begardai… Ir tokius yra labai sunku apklausti ir atskleisti jų klaidas; todėl tokių apklausoje reikia elgtis labai protingai ir sumaniai, atkreipiant dėmesį į jų klastas, lapišką suktumą ir dviprasmiškas kalbas; nes visas jų tikslas yra išsisukti, kad nebūtų pagauti ir nuteisti.
21 KOMENTARAS
Visa ši diskusija, kurią čia pradeda Eymericus, yra labiau praktinė (protingumo) nei teorinė (meno)…
Taip ir ne visiems eretikams… tas pats būdas…
Inkvizitoriai turi naudoti daugybę protingų klausimų, priklausomai nuo sektų įvairovės, dogmų, taip pat asmenų savybių. Čia tinka Šv. Augustino žodžiai: „Diligens igitur Inquisitor…“ (Uolus inkvizitorius ir subtilus tyrėjas išmintingai ir tarsi klastingai tegul klausinėja nusidėjėlio to, ko jis galbūt nežino arba iš gėdos nori nuslėpti…).
Dešimt eretikų kalbėjimo būdų, kuriais jie stengiasi paslėpti savo klaidas (Pagrindinis tekstas – Svarbi dalis)
Eretikų būdų išsisukti ir sofistikuoti žodžius yra dešimt.
Pirmasis būdas yra per žodžių dviprasmybę (aequivocationem). Pavyzdžiui, jei paklausiama apie tikrąjį Kristaus kūną, jie atsako apie mistinį Kristaus kūną. Todėl jei klausiama: „Ar tiki, kad tai yra Kristaus kūnas?“, atsako: „Tikiu, kad tai yra Kristaus kūnas“, turėdamas omenyje akmenį, kurį ten mato, arba savo paties kūną (kuris yra Kristaus kūnas, suprantant, kad visi pasaulio kūnai yra Kristaus, nes yra Dievo, kuris yra Kristus). Arba jei klausiama: „Ar tiki, kad krikštas yra būtinas sakramentas išganymui?“, atsako: „Tikiu“, turėdamas omenyje, kad jis turi tikėjimą (credentiam), bet nesupranta to taip, kaip klausiama, o savaip.
Antrasis būdas išsisukti yra per sąlygos pridėjimą. Pavyzdžiui, jei klausiama: „Ar tiki, kad santuoka yra sakramentas?“, atsako: „Jei Dievui patinka, aš gerai tikiu“; suprantant, kad Dievui nepatinka, jog jis tuo tikėtų. Arba jei klausiama: „Ar tiki kūno prisikėlimą?“, atsako: „Taip, aš, jei Dievas nori“; suprantant, kad Dievas nenori, jog jis tuo tikėtų.
Trečiasis būdas yra per klausimo grąžinimą (retorsionem). Pavyzdžiui, jei klausiama: „Ar tiki į Šventąją Dvasią, kylančią iš Tėvo ir Sūnaus?“, atsako: „O kaip jūs tikite?“. Kai jam sakoma: „Mes tikime, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir Sūnaus“, jis atsako: „Ir aš taip tikiu“; suprantant: „Aš tikiu, kad jūs taip tikite“, bet aš pats taip netikiu.
Ketvirtasis būdas yra per apsimestinę nuostabą. Pavyzdžiui, jei klausiama: „Ar tiki, kad Dievas yra visų kūrėjas?“, atsako su nuostaba, tarsi sutrikęs: „Ką gi kitą aš tikėčiau, argi ne taip turiu tikėti?“; suprantant, kad jis neturi taip tikėti. Arba jei klausiama: „Ar tiki, kad Dievo Sūnus įsikūnijo mergelės įsčiose?“, atsako su nuostaba: „Dieve mano, kodėl manęs to klausiate? Ar manote, kad aš žydas? Aš krikščionis. Žinokite, kad tikiu viską, ką geras krikščionis turi tikėti“; suprantant, kad geras krikščionis (pagal jį) neturi taip tikėti.
Penktasis būdas yra per išsisukinėjimą žodžiais (tergiversationem). Pavyzdžiui, jei klausiama: „Ar tiki, kad prisiekti sakyti tiesą teisme yra nuodėmė?“, atsako išsisukinėdamas: „Tikiu, kad tas, kuris sako tiesą, nenusideda“; neatsako apie priesaiką, apie kurią klausiama, bet apie tiesos sakymą. Arba jei klausiama: „Ar tiki, kad bet kokia priesaika yra nuodėmė?“, atsako: „Didelė nuodėmė yra prisiekti veltui“.
Šeštasis būdas yra per akivaizdų temos pakeitimą (translationem). Pavyzdžiui, jei klausiama: „Ar tiki, kad Kristus po mirties nusileido į pragarus?“, atsako: „O pone Inkvizitoriau, kiekvienas turi mąstyti savo širdyje apie skaudžią Kristaus mirtį; o aš vargšas to nedarau: esu vargšas dėl Kristaus ir turiu ieškoti sau maisto“; ir taip perkelia kalbą į savo arba Kristaus neturtą.
Septintas būdas yra per savęs teisinimą. Pavyzdžiui, jei klausiama apie tikėjimą, atsako teisindamasis: „O pone, aš esu paprastas ir neraštingas žmogus, kuris savo paprastume tarnauju Dievu, ir nežinau šių klausimų nei šių subtilybių; lengvai mane pagausite ir įvesite į klaidą; dėl Dievo, neklausinėkite manęs apie tai“.
Aštuntas būdas yra per apsimestinę ligą. Pavyzdžiui, jei mato, kad negali išsisukti ir yra pagaunamas savo erezijoje, sako: „Mano galva labai silpna ir negaliu pakęsti įtampos, prašau jūsų, dėl Dievo, leiskite man mirti“; arba sako: „Didelis skausmas mane kankina“, ir eina į lovą.
Devintas būdas yra per apsimestinį kvailumą ar beprotybę. Pavyzdžiui, kai klausiama apie tikėjimą, abejoja, ar per inkvizitoriaus pastangas bus pagautas savo klaidose, apsimeta kvailiu ir pamišusiu, kalba daug nerišlių žodžių, juokiasi kaip beprotis…
Dešimtas būdas yra per apsimestinį šventumą. Šie eretikai skiriasi nuo bendro tikinčiųjų elgesio, gyvenimo būdo ir drabužių… vaikšto basi arba su klumpėmis, dėvi prastus drabužius… dedasi blyškiais… atrodo kaip „pabaltinti kapai“, kurie viduje pilni lavonų (t. y. puikybės, godumo ir t. t.).
22 KOMENTARAS
(Komentatorius Peña aptaria šiuos būdus).
Apie apsimetančius bepročiais. Ar tikra beprotybė, ar apsimestinė, galima nustatyti dviem būdais: stebint veiksmus (sveiki retai viską daro kaip bepročiai) ir per kankinimų baimę. Kankinimas dažnai priverčia atsisakyti apsimestinės beprotybės, nes skausmas grąžina protą. Jei beprotybė tikra, reikia laukti „šviesių momentų“ (lucida intervalla) arba mirties (tikintis, kad galbūt atsipeikės).
Dėl apsimestinio šventumo: tai dažniausiai išduoda jų ydos (puikybė, pavydas), kurios lydi eretikus.
Inkvizitorių atsargumo priemonės (gudrybės) prieš eretikų išsisukinėjimus
TREČIA, eretikų apklausoje reikia žiūrėti, kaip Inkvizitorius pasipriešins klastingiems atsakymams. Kai Inkvizitorius mato eretiką gudrų ir suktą… kad „vinis būtų išmuštas vinimi“, jis taip pat turi naudoti gudrybes (cautelas), kad pagautų eretiką.
Inkvizitoriaus atsargumo priemonių (metodų) yra dešimt:
PIRMOJI atsargumo priemonė: Jei mato, kad eretikas naudoja dviprasmybes ar išsisukinėjimus (kaip minėta aukščiau), neleisti jam tame pasilikti, bet per savo klausimus priversti grįžti prie temos, kurią Inkvizitorius turi omenyje. Pavyzdžiui, jei klausia „ar tiki į vieną Bažnyčią“ ir jis atsako apie savo sektą, reikia spausti: „Apie kurią Bažnyčią kalbi? Kas jai vadovauja? Kur gyvena tas Popiežius?“
ANTROJI atsargumo priemonė: Jei nujaučia, kad naujai sugautas eretikas nenori atskleisti klaidos… Inkvizitorius gali pasiųsti ką nors, kas apsimestų draugu ir patartų sakyti tiesą, nes Inkvizitorius yra gailestingas. Tada, pradėdamas apklausą, Inkvizitorius tegul kalba švelniai ir romiai, duodamas suprasti, kad jau viską žino (nors galbūt nežino), sakydamas: „Matau, kad esi apgautas savo paprastumo… aš tave užjaučiu… neprisiimk kito (mokytojo) nuodėmės sau… pasakyk tiesą, nes aš viską žinau, bet noriu, kad žmonės tave pateisintų ir neprarastum reputacijos, ir kad galėčiau tave paleisti namo… Kas tave išmokė?“ Ir panašūs geri žodžiai, visada darant prielaidą, kad faktas jau žinomas, ir klausiant tik apie aplinkybes.
TREČIOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei Inkvizitorius mato eretiką arba įskųstąjį nenorintį atskleisti savo klaidą ir stovintį neigime, o pats (Inkvizitorius) žino jį esant kaltą per liudytojus, Inkvizitorius tegu skaito arba liepia jam perskaityti liudytojų parodymus, nuslepiant vardus, tokiu būdu, kad (kaltinamasis) suprastų save esant įrodytą liudytojais, bet nesuprastų, kas liudijo, jei liudytojams galėtų grėsti pavojus; kitais atvejais jis gali atskleisti ir akis į akį suvesti (affrontare), kad taip raudonuodamas iš gėdos prisipažintų tiesą; ypač jei prieš tai privedė patį eretiką ar įskųstąjį prie prisipažinimo tuo atveju, kai prieš jį ateis liudytojai.
KETVIRTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei Inkvizitorius mato eretiką ar įskųstąjį nenorintį atskleisti tiesą, ir žino jį per liudytojus nesant visiškai įrodytą, bet pagal įkalčius jam (Inkvizitoriui) atrodo, jog tiesa yra tai, kas prieš jį (įtariamąjį) liudijama; kad kai jis neigia tą ar aną, Inkvizitorius tegu paima bylą (processum), pavarto ją ir po to jam sako: „Aišku yra, kad nesakai tiesos, ir kad taip buvo, kaip aš sakau. Todėl sakyk dalyko tiesą aiškiai”. Tegu daro taip, kad anas patikėtų save esant įrodytą ir taip atrodant byloje. Arba tegu laiko rankoje kokį lapelį ar raštą, ir kai įskųstasis ar eretikas klausiamas paneigs tą ar aną, Inkvizitorius tarsi stebėdamasis jam sakys: „Ir kaip tu gali neigti, argi man tai nėra aišku?” Ir tada tegu skaito savo lapelyje, ir apverčia jį, ir skaito; ir po to tegu sako: „Aš sakiau tiesą; sakyk, kai matai mane žinant”. Tačiau Inkvizitorius tegu saugosi, kad per daug nenusileistų į detales, sakydamas, kad žino tą ar aną, kad jam nepakenktų; bet tegu kalba bendrais bruožais, pavyzdžiui: „Gerai žinau, su kuo, ir kur, ir kuriuo laiku, ir ką kalbėjai”; ir tegu pamini ką nors tikro, ką laiko už tikra, o apie kitus dalykus tegu kalba bendrai.
PENKTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei mato eretiką taip neigime stovintį, tegu apsimeta, jog turi ilgam išvykti, ir tegu sako jam: „Žiūrėk, aš tave užjaučiau ir norėjau, kad man pasakytum tiesą, kad užbaigčiau tave ir tavo bylą, ir neliktum taip suimtas, nes esi silpnas (delicatus), ir lengvai galėtum susirgti, nes turiu nuo tavęs pasitraukti ir vykti ten, kur esu labai reikalingas, ir nežinau, kada grįšiu. Dabar gi, po to, kai nenori sakyti tiesos, su apgailestavimu turiu tave palikti kalėjime surakintą grandinėmis iki mano sugrįžimo; ir man nepatinka, nes nežinau, kada grįšiu”. Ir taip anas pradės prašyti, kad taip nebūtų paliktas kalėjime, ir pamažu galbūt atskleis tiesą.
ŠEŠTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei mato eretiką taip neigime stovintį ir nesant pilnai įrodytą, ir tikėtina mano jį neigiant savo klaidą, tegu padaugina klausimus taip, kad per punktų padauginimą būtų gauta tiesa; nes vienu metu jis pasakys viena, kitu – kita; arba bus pagautas besikeičiantis (varius). Ir jei taip bus gauta tiesa, tikslas pasiektas; jei gi iš to nebus gauta tiesa, bet nepastovumas (varietas); tada, kai skirtinguose dalykuose randamas nepastovus, tegu jam paaiškinama, kaip kartais sakė viena, kartais kita; ir kad visiškai pasakytų tiesą; paaiškinant jam, kaip galbūt reikės, kad būtų priverstas ir kankinamas. Ir jei pasakys, tikslas pasiektas; jei ne, bus vieta kankinimams, kartu su kitais įkalčiais, ir gero ekspertų patarimo dėka galės būti atiduotas kankinimams, kad tiesa šiomis priemonėmis būtų išgauta.
Tačiau klausimų dauginimas neturi būti daromas tam, kad išgautų nepastovumą, jei nėra didelio įskųstojo užsispyrimo; kitaip ne; nes per tokį klausimų dauginimą, ypač apie tuos pačius punktus ir skirtingu laiku, bet kas lengvai galėtų būti priverstas keisti parodymus.
SEPTINTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei mato eretiką jokiu būdu nenorintį išduoti tiesos, jokiu būdu neatiduotų jo kalavijams, nei išvadoms, nei kitaip paleistų (manumittat); nes ateityje iš tokių paleistųjų tiesa negaunama; priešingai, tada jie tampa blogesni ir daro bloga, ir sukelia daug dalykų, dėl kurių Inkvizitoriaus pareiga ir teismas yra stabdomi.
AŠTUNTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: ir jei mato eretiką taip neigime stovintį, tegu meiliais žodžiais jį kalbina, dėl maisto ir gėrimo elgiasi su juo žmoniškai, ir pasirūpina, kad kokie nors dori vyrai, jokiu būdu neįtariami dėl tikėjimo, pas jį užeitų, ir dažnai bei apie įvairius ir su juo nesusijusius dalykus kalbėtų, ir galiausiai įtikintų, kad pasitikėtų jais, ir patartų jam, kad prisipažintų tiesą; žadėdami, kad Inkvizitorius suteiks jam malonę, ir tegu pasisiūlo tarsi tarpininkai.
Ir Inkvizitorius tegu nueina iki galo su jais (intrabit ad finem cum eis), ir tegu pažada jam suteikti malonę, ir tegu suteikia; nes viskas yra malonė, kas daroma dėl eretikų atvertimo, ir atgailos yra malonės bei vaistai. Ir kai įskųstasis paprašys malonės ir kad atskleis savo klaidą, tegu jam bus pasakyta, kad jam bus padaryta daugiau, nei jis prašo; ir tam tikri bendri žodžiai, taip, kad tiesa būtų gauta ir eretikas atverstas; ir tai jam yra malonė, kad priimamas į gailestingumą.
DEVINTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei mato eretiką jokiu būdu nenorintį išduoti tiesos, tegu Inkvizitorius turi vieną iš jo bendrininkų arba kitą gerai į tikėjimą atverstą, ir kuriuo Inkvizitorius gali gerai pasitikėti, tam suimtajam nemalonų (?), ir tegu leidžia jam įeiti. Ir tegu padaro, kad anas, pasitaręs su Inkvizitoriumi ir juo (Inkvizitoriumi) patikėjęs, ar jei reikės, apsimesdamas, kad vis dar yra jo sektos, bet iš baimės atsižadėjęs arba Inkvizitoriui tiesą išdavęs, arba kad suimtas eretikas juo pasitikėtų, tegu įeina tam tikrą vėlyvą vakarą pas tą suimtą eretiką, tęsdamas kalbas su juo, ir galiausiai tegu apsimeta, kad per vėlu išeiti, ir pasilieka kalėjime su juo. Ir naktį tegu kalbasi tarpusavyje, kad pasakytų vienas kitam, ką padarė, tam, kuris įėjo papildomai, lenkiant į tai suimtąjį. Ir tada tegu būna sutvarkyta, kad stovėtų už kalėjimo tinkamoje vietoje juos stebintys, besiklausantys ir žodžius renkantys, ir jei reikės, notaras su jais.
DEŠIMTOJI Inkvizitoriaus atsargumo priemonė yra: kad jei Inkvizitorius mato tokį suimtąjį pradedant sakyti tiesą, kad jokiu būdu nenutrauktų priimti jo prisipažinimo, bet tęstų kiek galėdamas; nei tegu rūpinasi, jei praleidžia ar atideda pietus ar vakarienę, bet tegu spaudžia tol, kol anas pasakys tiesą, bent jau dėl pagrindinių dalykų. Nes per eretikų prisipažinimų nutraukimus ir pertraukas, kai jie pradeda atskleisti tiesą, dažnai randama, kad jie grįžta prie vėmalų (ad vomitum) ir nebeatskleidžia tiesos, kurią pradėjo atskleisti, pasitarę su blogesniu…
23 KOMENTARAS
g.Kad Inkvizitoriui leidžiama pasinaudoti gudriais, apgaulingais ir sofistiniais klausimais, kad išgautų tiesą.
Kad Inkvizitoriams leidžiama, ir netgi labai naudinga, naudoti gudrybes, klastas ir sofistinius klausimus ar argumentus tiesai išgauti, moko net ir senieji autoriai… Aristotelis dviejose „Elenchų” knygose, teisininkas įstatyme…
Tačiau yra dvi gudrybių rūšys: Kai kurios yra apgaulingos ir nukreiptos į blogą tikslą, bei tinkamos apgauti; tokių niekada negalima naudoti, ir jas įstatymai smerkia. Kitos yra pagirtinos ir teismo procese skirtos tiesai ištirti; jose nėra neteisybės, bet protas, sprendimas ir nauda, nukreipta į gerą tikslą… Jas naudoti klastoms atskleisti, ydoms užkardyti ir nusidėjėliams atversti yra labai pagirtina.
Šiuo būdu atrodo naudojosi Saliamonas, norėdamas ištirti tiesą apie vaiko motinystę, kai vaiko reikalavo skirtingos motinos… Apie šias (pagirtinas gudrybes) šioje vietoje kalbėjo Eymericus…
a. Ir jei paklausiamas, ar tiki į vieną šventą Katalikų Bažnyčią. (Čia pastaba apie teksto trūkumus skirtinguose leidimuose).
b. Paklaustų, apie kurią Bažnyčią sako, ir kas jai vadovauja. (Vėl pastaba apie teksto skirtumus).
c. Kad pasakytų Inkvizitoriui tiesą, nes jis yra gailestingas žmogus. (Apie tai, kad reikia drąsinti prisipažinti, neslepiant klaidų baimės).
d. Duodamas jam suprasti, kad jau žino jo veiksmus. Atkreipk dėmesį, kad čia Eymericus nesako, jog Inkvizitorius, naudodamas šią gudrybę, turi meluoti sakydamas, jog žino tai, kas netiesa; nes jei nežinotų ir sakytų, kad žino, nusidėtų; kas jokiu būdu neturi būti daroma, net jei iš to būtų galima tikėtis atskleisti tiesą… bet sako, kad duotų jam suprasti, jog žino jo veiksmus; nes Inkvizitorius gali taip kalbėti atsargiai, kad kaltinamasis tarsi patikėtų, jog Inkvizitorius viską žino; ir tai yra leistina, ir labai naudinga. Tačiau šiai gudrybei naudoti reikia protingumo ir tokio saiko, kad niekada nebūtų sakomas melas; nes negalima daryti bloga, kad išeitų gera, o meluoti visada yra neteisėta.
e. Kitais atvejais gali atskleisti, ir akis į akį suvesti (affrontare). Žodis retas, bet gražiai išreiškiantis: affrontare reiškia akivaizdžiai liudytojus ir kaltinamąjį suvesti ir sugretinti… Tačiau tai galima daryti kituose nusikaltimuose, o šiame nusikaltime šis punktas turi didesnį sunkumą… Teisininkai laikosi nuomonės, kuri remiasi bendrąja teise… kad esant liudytojų pavojui, jų vardai nebūtų viešinami, kad jie galėtų saugiau liudyti…
Tačiau priešinga nuomonė yra saugesnė: nes jei liudytojų vardai neturi būti viešinami kaltinamajam, kas daugelyje konstitucijų nustatyta… tai juo labiau liudytojas ir kaltinamasis neturi būti konfrontuojami (suvedami akistaton), nes iš to visada baiminamasi didžiausio pavojaus…
Klausimas: O jei Inkvizitorius norėtų liudytojus ar skundikus suvesti akistaton su kaltinamuoju, o patys liudytojai atsisakytų tai daryti, ar Inkvizitorius galėtų juos priversti? … Inkvizitorius gali priversti liudytojus liudyti… Tačiau man atrodo, kad dėl daugybės draudimų neviešinti liudytojų vardų, jam dar labiau draudžiama versti liudytojus konfrontuoti.
f. Bus vieta kankinimams, kartu su kitais įkalčiais. Čia autorius aiškiai mano, kad vien kaltinamojo nepastovumo nepakanka kankinimui, nebent kartu būtų ir kitų įkalčių…
g. Ir Inkvizitorius nueis iki galo su jais, ir pažadės jam suteikti malonę, ir tegu suteikia. Čia kyla klausimas, ar teisėjas gali naudoti pažadą dėl nebaudžiamumo kaltinamajam, jei jis prisipažins tiesą, ir ar teisėjas privalo suteikti nebaudžiamumą, ar nepaisant pažado gali kaltinamąjį pasmerkti. Tai labai ginčytinas klausimas…
Šiame tribunole aš manau, kad šią gudrybę galima puikiai naudoti, net iš karto nuo pradžių, siūlant kaltinamiesiems ne būtinai nebaudžiamumą, bet plačią gailestingumą ir malonę, jei tuojau pat prisipažins tiesą… nes Inkvizitoriai turi didesnę galią atleisti bausmes ir jas švelninti, nei bet kokie kiti teisėjai…[…] įstatymu ar įsakymu. Bet erezijos nusikaltime,
A. nors dėl jo būtų nuteisti, Inkvizitoriai gali teisės numatytas bausmes visiškai atleisti; arba gali sušvelninti visas tas, kurios paliktos jų nuožiūrai, kokios yra bausmės atgailaujantiems: pagal tai, ką puikiai čia sako Eymericus, kad pažadėtų jam malonę ir ją suteiktų: kokia prasme tai turi būti suprantama, šiek tiek vėliau plačiau paaiškinsiu.
B. XXIII Komentaras
Pradėta diskusija priklauso šiai bylai: Ar tikėjimas, duotas kaltinamajam dėl nebaudžiamumo, jei jis išpažins tiesą, turi būti laikomas? Dvi yra kraštutinės nuomonės.
Pirmąją, [tą, kuri sako, kad] teisėjas, nepaisant minėto pažado dėl nebaudžiamumo, gali kaltinamąjį pasmerkti, laikosi Geminianus ir Prepositus… kuriuos, atrodo, seka Felinus… ir Hugutius bei Archidiakonas… ir Jonas [de Imola]… ir daugelis kitų.
Pirma, nes gudrybes naudoti leidžiama tiesai ištirti…
Be to, nes ši „gera apgaulė” (dolus bonus) yra susijusi su viešuoju interesu, kad, sužinojus tiesą apie kaltinamąjį, jis būtų pasmerktas, idant nusikaltimai neliktų nenubausti.
Taip pat, nes bloguose pažaduose tikėjimo laikytis nereikia… o yra aišku, kad gero tikėjimo pažadas dėl nusikaltėlių nebaudžiamumo prieštarauja viešajam interesui.
Taip pat, nes nesvarbu, kaip tiesa gaunama, svarbu, kad ji būtų gauta…
Galiausiai, nes jei teisėjui leidžiama kaltinamuosius kankinti… kad išgautų tiesą, juo labiau jam bus leista ją išgauti švelniais ir apsimestiniais žodžiais…
Antrąją nuomonę, šiai priešingą, laiko Jodocus Damhouderis… Decius, Cagnolus… ir kiti.
Kurią nuomonę, kaip būtiną laikytis, man patarinėjo, kai studijavau Bolonijoje, Ferrantes Veterus, mano mokytojas, žymus teisininkas, viešas teisės aiškintojas Bolonijos gimnazijoje.
Pirma, nes pažadas, duotas net priešams, visada turi būti laikomas; jo vykdymas kyla iš prigimtinės teisės, kurios pažeisti nevalia…
Vėlgi, nes priesaika ir duotas žodis yra lygiaverčiai… o priesaika visada turi būti laikoma, kai tai galima padaryti be išganymo pražūties… vadinasi, ir duotas pažadas.
Galiausiai, nes kai kurie iš Daktarų, kurie laikosi pirmosios nuomonės… aiškiai pripažįsta, kad sąžinės teisme nėra leistina tokį žodį sulaužyti; ką, manau, mano ir kiti; ir šios nuomonės šiame tribunole, kiek leidžia teisė, reikia laikytis.
Tačiau kai Inkvizitoriai pažadės šią malonę kaltinamiesiems, tai suprantama tik apie tas bausmes, kurios yra jų nuožiūroje… nes didesnių ir teisės nustatytų bausmių patys pakeisti negali, kaip teisingai moko Zanchinus…
Vėlgi, net ir šiose atgailos ar savo nuožiūra skiriamose bausmėse jie turi naudoti sprendimą, nepaisant minėto malonės pažado: nes jei po ilgo laiko ir nuolatinių raginimų, o kartais po kankinimų, pažadėjus tą malonę, jie prisipažįsta nusikaltimą; teisėtai ir teisingai jie galės, atsisakę švelnesnių atgailos bausmių, skirti griežtesnes; nes nėra teisinga tam, kuris taip priverstas ir po tiek laiko prisipažįsta, atleisti bausmes arba visas, arba griežtesnes, bet pakanka vieną ar kitą atleisti, kad duotam žodžiui, kiek leidžiama, būtų patenkinta.
Inkvizitoriai, duodami šį pažadą, kalbės bendrai ir nežadės to, ko be nuodėmės negalėtų įvykdyti, kaip labai protingai čia nurodo Eymericus, sakydamas, kad pažadėtų suteikti malonę; nes kad ir kokią vėliau suteiktų, kad ir pačią mažiausią, duotą žodį ištesės; tačiau recidyvistams šis nebaudžiamumas ar malonė negali būti žadama.
Galiausiai, labai ypatingai ir šioje byloje atidžiai reikia pastebėti: daugelis mano, kad šis kaltinamojo prisipažinimas, išgautas su didžiausiais įkalčiais per įtikinėjimą ir pažadą, tikintis atleidimo ir nebaudžiamumo, nepakanka pasmerkimui: nes tai atrodo padaryta apgaulingai ir negali būti laikoma savanoriška… Ir prideda Hieronimas Cuchalonas… kad būtina, jog kaltinamasis šį savo prisipažinimą, padarytą teisėjo įtikinėjimu, patvirtintų, kad juo remiantis galėtų būti pasmerktas: nes toks prisipažinimas… prilyginamas tam, kuris padarytas kankinimuose…
Šiai nuomonei todėl labiau pritariu, nes dažnai atsitinka, kad kaltinamieji, norėdami išsilaisvinti iš kalėjimo ir kitų nemalonumų, dėl teisėjo pažadėtos malonės prisipažįsta tai, ko nepadarė. Taigi ši nuomonė yra teisingiausia…
Tačiau šiame nusikaltime, kad sprendimas būtų priimtas saugiau, patariame, kad būtų saugiau ir užtikrinčiau, jog kaltinamasis patvirtintų prisipažinimą; bet ir taip patvirtinus, net jei yra kitų spėjimų (kas dažnai atsitinka), visada jis turės būti baudžiamas švelniau ir įprasta nusikaltimo bausmė sušvelninta, kad Inkvizitorius neatrodytų sulaužęs savo duotą žodį ir pažadėtą malonę, nes saugiai gali tai padaryti minėtais būdais.
h. Ir tebūna jam malonė: kad būtų priimtas į gailestingumą.
Taip skaitoma Bolonijos ir Barselonos leidimuose… bet Sabeliano [leidime] taip: Ir tebūna jam malonė ir gailestingumas, arba bent jau sielos išganymui. O Inkvizitorių Repetitorijoje… ši vieta taip skaitoma: Ir tebūna jam malonė, kad būtų priimtas į gailestingumą, jei savo noru pasakys, ką padarė. Ši skaitymo įvairovė yra labai svarstytina; iš kurios bent jau tai išplaukia, kad malonė, bendrai Inkvizitoriaus pažadėta, veikia tai, kad kaltinamasis būtų priimtas į gailestingumą ir baudžiamas švelniau; tačiau ne visiškai išlaisvinamas. Arba ji turi šią tylią sąlygą: malonę gaus, jei savo noru ir visiškai prisipažins, ką padarė…
i. Ir darys, kad tas kalbėtųsi su juo, ir jei reikės, apsimes, kad vis dar yra iš jo sektos ir t. t.
Jei sakytų, kad yra iš jo sektos, nors nėra; ir kad iš baimės išsižadėjo (nors neišsižadėjo), ir panašiai, sakytų melą; kas bent jau būtų lengva nuodėmė; ko jokiu būdu negalima daryti dėl jokios tiesos gavimo: ir saugiau bus nusikaltimą palikti nenubaustą, nei neteisėtomis priemonėmis jį ištirti ir apgaulingai atskleisti: nes niekada negalima daryti blogio, kad iš to išeitų gėris. Todėl iš šių gudrybių tas praktikoje naudoti leidžiama, kurios be jokio melo ar neteisybės regimybės gali būti pritaikytos.
Tai visada reikia atsiminti: nusikaltimus reikia bausti, piktadarius tramdyti, dėti visas pastangas, kad tiesa iš nenorinčių ir nusikaltėlių teisėjų būtų ištraukta: bet tai reikia daryti laikantis teisės tvarkos, ir nedaryti nieko, ko neleidžia teisingumas ir teisėtumas; o jei tiesos taip gauti negalima, nei piktadarių nubausti, prisiminkime tą tikriausią teologinę dogmą: „Daug kas paliekama nubausti Dievo teismui.” Iš tiesų labai pagirtinas kai kurių teisėjų uolumas tiriant ir tramdant nusikaltimus; bet labai peiktinas ir smerktinas paprotys daryti bet ką neteisėto, kad išgautų tiesą…
Šiomis gudrybėmis, kurios Eymerico ilga kalba buvo išdėstytos tiesai išgauti iš nenorinčių ar norinčių eretikų, daug kitų protingi ir išsilavinę vyrai pridėjo. Kadangi apdairumas ir įvairių asmenų prigimties, savybių bei papročių pažinimas gali pasiūlyti įvairias gudrybes tiesai ištirti, čia nusprendžiau papasakoti tas, kurias naudojo Flavianas, Antiochijos vyskupas, garsių kalbų vyras, norėdamas pagauti ir atskleisti mesalianų eretikus, kurie uoliai stengėsi nuslėpti erezijos nuodus…
[Toliau pasakojama istorija apie Flavianą ir mesalianų eretiką Adelfijų].
Šiais žodžiais tas senis, sušvelnintas, visus paslėptus nuodus išliejo. Tai pasakoja Teodoretas. Toje vietoje jis toliau prideda, kokia kalba tas senis eretikas Adelfijus atskleidė erezijos tulžimi nuodingas dogmas, ir galiausiai priduria sakydamas: „Taigi tas dieviškasis Flavianas, atvėręs tą smirdantį šaltinį ir jo upelius, vargšą senį taip užkalbina: „O dienų prislėgtas ir pasenęs, tavo paties burna tave kaltina, ne aš; tavo lūpos prieš tave liudija.” Taigi, atskleidus klaidos ligą, jie buvo išvaryti iš Sirijos, bet nuvykę į Pamfiliją, ją užpildė ta pačia pražūtimi.” Tai Teodoretas.
Iš tiesų tai yra puiki gudrybė, per kurią meilikaujant ir tarsi rodant norą mokytis, tuščia garbe besipučiantis eretikas (kuri yda eretikams labai būdinga), norėdamas pamokyti ir apšviesti Vyskupą, aiškiai ir atvirai deklaravo erezijos ligą, kurią anksčiau slėpė.
Pagal kokius ženklus iš išorinių požymių galima atpažinti įvairių sektų eretikus
Iš tiesų, kadangi labai svarbu norint gauti iš eretikų tiesą apie jų klaidas ir bendrininkus, žinoti, kurios erezijos ar sektos sekėjai jie yra (kas iš jų gyvenimo, arba papročių, ir apeigų bei išorinių ženklų aiškiai ir atvirai matyti); todėl, kad eretikai, kurios sektos jie yra, būtų greičiau atpažinti, ir po to… [tekstas nutrūksta, greičiausiai: subtiliau ištirti]…
XXIIII [iš tikrųjų XXV] KOMENTARAS
Tuo metu, kai Eymericus tai rašė, tokios žinios buvo labai reikalingos: nes tais laikais dar buvo gausi šių eretikų minia ir klasta, kaip aišku iš antrosios dalies, kur pasakojama apie jų kilmę ir klaidas…
Šiandien vien istorijos paminėjimas labai džiugina, ir kiti, kurie rašė apie eretikus po Eymerico, šiuose dalykuose didžia dalimi juo sekė, kaip Alfonsas Kastro, Prateolas ir Liusburgas, kurių veikalų apie eretikus ir prieš eretikus yra gausu.
Tačiau šie išoriniai ženklai taip pat galėjo būti apgaulingi, nes dažnai toks drabužis (išvaizda) dėl daugelio priežasčių galėjo būti naudojamas be erezijos ar erezijos įtarimo, kaip parodėme aukščiau 2 dalyje, ties 9 klausimu.
Didesnis sunkumas kyla suprantant ir pagaunant šiuolaikinius slapukaujančius eretikus, kurie per šiuos labai stiprius ženklus savo klaidų ir sektų visiškai neišduoda: kadangi šis dalykas yra sunkus ir jį žinoti būtina, skaitytojo labui turiu tai trumpai nurodyti, nes Eymericus manęs to nemoko, ir tai nėra kiekvienam akivaizdu ir prieinama.
Iš pradžių nustatykime kaip tikriausią ir aiškiausią dalyką, kad bet kokia erezija tikėjimo teisėjų turi būti aptikta per tam tikrus išorinius ženklus: nes tai, kas yra visiškai paslėpta ir neišduodama jokiais įkalčiais, paliekama Dievo teismui. Vėlgi, visa erezija ir kiekvienas eretikas dvejopai atpažįstamas: žodžiais arba veiksmais; nes žodžiai ir veiksmai yra ženklai, rodantys vidinį proto sumanymą (Aristotelis, 1 kn. „Apie interpretaciją”, ir imperatorius įstatyme si non convitii, C. de injuriis).
Tas, kuris neatvyko, kai buvo pašauktas į teismą, ir užsispyręs vienerius metus iškentė ekskomunikaciją, dėl šio fakto laikomas eretiku ir kaip toks pasmerkiamas (c. cum contumacia, de haeret. lib. 6).
Jei kas nors suklupo kanoniniame apsivalyme (purgatio canonica), kurio jam iškeltoje tikėjimo byloje atlikti negalėjo, yra pasmerkiamas kaip eretikas (c. inter sollicitudines, de purgatio. cano.; ir apie tai plačiai kalbėjau aukščiau, 2 dalyje, ties c. inter sollicitudines).
Jei kas nors vėl puola į ereziją (relabuntur), kurios bendrai ar specifiškai atsižadėjo, dėl atkritimo pagal teisės prezumpciją laikomi užsispyrėliais eretikais (c. ad abolendam, § illos quoque, de haeret.; c. accusatus, § eum vero, de haeret. lib. 6).
Tas, kuris po erezijos, dėl kurios buvo nuteistas, atsižadėjimo, arba vėliau nuteisiamas, bendrauja su eretikais juos lankydamas, priimdamas, palydėdamas, prisijungdamas, dovanas ar atlygį jiems duodamas ar siųsdamas, laikomas eretiku (c. accusatus, § alii quoque, de haeret. lib. 6).
Tie, kurie buvo rasti įtariami erezija ir nepakluso vyskupo įsakymui tinkamai apsivalyti, kaip eretikai perduodami pasaulietiniam teismui (c. ad abolendam, § qui vero, de haeret.); tai turi būti suprantama pagal teksto paaiškinimą c. excommunicamus 1, § qui autem, de haeret., kad pirmiausia būtų ekskomunikuotas; nes jei metus ištvers ekskomunikaciją, jai pasibaigus gali būti pasmerktas kaip eretikas.
Tie, kurie būdami sveiko proto, bet kūno negalioje ir ligoje, pasikvietė eretikus guodėjus, laikomi eretikais (c. filii, de haeret. lib. 6).
Tie, kurie net ir arti mirties pasikvietė tuos pačius eretikus guodėjus, nors praradę kalbą ar netekę proto tą paguodą, ar tikriau sakant pražūtį, priėmė, jei prieš tai buvo laikomi įtariamais erezija ar apie juos sklandė gandas, laikomi eretikais (d. c. filii, de haeret. lib. 6).
Ir iš šių faktų pagal teisės prezumpciją (praesumptio iuris violenta) eretikai yra nuteisiami, kaip gražiai išmokė Albertinas traktate de agnoscendis haereticis, q. 43, tit. 7, ir q. 40, nr. 1. Tokie patys yra beveik visi tie veiksmai, kuriuos išvardija Bezjė susirinkimas (Concilium Biterrense), c. 26, kurį citavau aukščiau, 2 dalyje, ties q. 50; pridėk tai, ką sakiau 2 dalyje, ties q. 53, § Trečias įtarimas.
Prie šių būdų būtų galima pridėti tą, kurį paaiškinau žemiau šioje 1 dalyje, 1 būde užbaigti tikėjimo procesą, § nec contemnatur, apie tą, kuris atkrenta į ereziją, nuo kurios anksčiau apsivalė, pagal ten pateiktą paaiškinimą, kurį žiūrėk.
Yra ir kitų veiksmų, beveik begalė, iš kurių kyla tai dideli, tai lengvi erezijos įtarimai, kurių vardais išvardyti negalima: vis dėlto keletą paminėsiu, kad dalykas, kurį nagrinėju, būtų aiškiau suprantamas: Smilkyti stabų altoriams, garbinti demonus ar juos šauktis, ar iš jų prašyti atsakymų; garbinti žvaigždes yra akivaizdūs erezijos ženklai (bendrai priimta glosa c. accusatus, § sane, žodyje super, de haeret. lib. 6; Zanchinus, tract. de haeret., c. 22, nr. 5).
Bendrauti su eretikais: arba noriai ir dažnai su kitais netikinčiaisiais, kaip žydais, saracėnais ir panašiais; vengti tikinčiųjų bendrystės ir draugijos; retai dalyvauti dieviškosiose apeigose tuo metu, kai Bažnyčios įsakymu esame įpareigoti, ir panašius darbus daryti, yra erezijos ženklai (c. excommunicamus 1, § adiicimus, de haeret.; Zanchinus, tract. de haeret., c. 2, nr. 5).
Nepriimti bažnytinių sakramentų: nesilaikyti Bažnyčios įsakymų tuo metu, kai jie turi būti priimami ir laikomasi, pagal Bažnyčios įstatymą ir paprotį, kaip antai neiti išpažinties, nepriimti Eucharistijos; nepasninkauti su pasninkaujančiais; nesilaikyti mėsos valgymo draudimo dienomis, kai draudžiama, ir panašiai, yra išoriniai erezijos ženklai, kurie sukelia blogo tikėjimo įtarimą (Zanchinus, tract. de haeret., c. 25, nr. 2, kur Campegius, Felynus c. ad abolendam, nu. 1, de haeret.).
Judaizuoti, tai yra daryti tai, kas įprasta daryti žydams, pavyzdžiui, švęsti sabatą ir panašiai, yra paslėptos klastos požymiai (Albertinas, tract. de agnosc. assertio, q. 12; Joannes Lupi, tract. de haeret., par. 1, nu. 20, ir sek.).
Kaip eretikai atrandami žodžiais, daugiau nei aišku; vis dėlto šią dalį paaiškina Albertinas traktate de agnoscendis haereticis, q. 40, per visą, kur pateikia 15 būdų, kuriais įrodomas eretikų užsispyrimas, kuriuos su nedideliais pakeitimais pakartoja Alfonsas Guereras veikale Speculum, tit. de Apostatis, 2.
Tačiau mes, norėdami trumpiau užbaigti šį nagrinėjimą, apibendrindami bendromis taisyklėmis (nes jie, išvardydami atskirus atvejus, stengiasi parodyti tai, kas neįmanoma, nes atskirų atvejų skaičius gali būti begalinis, kaip gerai filosofuojantys moko, jog jokiomis meno taisyklėmis jų neįmanoma aprėpti), sakome: eretikas atpažįstamas iš žodžių, kai jis pasako ką nors prieš septynias katalikiškų tiesų rūšis ir rūšis, esančias tose giminėse, kurias pateikėme aukščiau 2 dalyje, ties q. 2. Ir šiuose dalykuose nebereikia jokio mūsų nurodymo: juk nėra nė vieno, bent vidutiniškai išsilavinusio ir tikėjimo dogmose prasilavinusio, kuris lengvai neatpažintų eretiškų teiginių ir iš to lengvai neatpažintų eretikų.
Tačiau atpažinti eretikus iš veiksmų yra daug sunkiau, nes eretiškų veiksmų rūšys yra įvairios, ir jie gali būti atliekami daugybe būdų ir dėl įvairių priežasčių skirtingų žmonių; todėl apskritai veiksmai kartais rodo žmogų esant eretiku arba atsimetėliu, kartais stipriai įtariamu erezija, arba lengvai (priklausomai nuo veiksmo ir veikėjo savybių).
Tie veiksmai rodo eretiką ar atsimetėlį, iš kurių kyla smurtinė prezumpcija (praesumptio violenta), kuri yra teisės patvirtinta ir nepriima tiesioginio įrodymo priešingai; o jie yra šie: pereiti prie žydų apeigų apsipjaustant, arba prie saracėnų apeigų, ar bet kokių kitų netikinčiųjų, yra labai stiprus ženklas, rodantis žmogų esant eretiku ar atsimetėliu (c. contra Christianos, de haeret. lib. 6).
Čia turi būti priskirti darbai ir pagalba eretikų globėjų, priėmėjų ir gynėjų; tie darbai, kuriais persekiojamas katalikų tikėjimas ir trukdoma šventajai inkvizicijos tarnybai tiesiogiai ar netiesiogiai ir t.t., kuriuos išvardyti būtų ilga, ir iš kurių kartais kyla smurtinis (vehemens), kartais lengvas įtarimas, apie kuriuos plačiai Eymericus 2 dalyje, q. 50 ir sekančiuose, ir mes tose pačiose vietose; pridėk Albertiną de agnosc. assertio, q. 20, nu. 60 ir sek. Ir Hieronymą Simancą de catho. instit., tit. 31, nu. 15, su keletu sekančių; ir pridėk prie veikalo De alexipharmaco contra recidivas haeresum affectiones pabaigos, tit. Quomodo debet purgari Ecclesia ab haeresibus.
Taip pat yra tam tikri veiksmai ir piktadarybės, iš kurių iš karto atrodo kylantis blogo tikėjimo įtarimas prieš nusikaltėlį, kad jis blogai galvoja apie kokią nors Bažnyčios dogmą, ar institutą, ar ordiną, ar kokį kitą dalyką, apie kurį turime galvoti taip, kaip galvoja katalikų Bažnyčia; pavyzdžiui, apie Popiežiaus ir prelatų galią, apie šventuosius vienuolių ordinus, apie sakramentų apeigas ir daugelį panašių dalykų, kurių trumpa kalba apimti neįmanoma; juk kas kokiu nors nevertu veiksmu jiems padarytų skriaudą ir įžeidimą, užsitrauktų blogo tikėjimo įtarimą ir todėl kaip įtariamas erezija bažnytinių teisėjų turėtų būti baudžiamas, kaip elegantiškai ir plačiai parodė kadaise Šviesiausiasis ponas Markas Antonijus Columna Marsilius, Salerno arkivyskupas, abiejų teisių žinovas, tam tikrame atsakyme, kuriuo aiškiai įrodė kai kurių nusikaltimą, kurie buvo išterlioję ekskomunikos raštus (kuriuos liaudis vadina cedulomis) gėdingų figūrų nupiešimu, kad tai priklauso Šventajai tarnybai: nes atrodo, kad šiuo veiksmu jie blogai galvoja apie prelatų galią, ir niekina Bažnyčios cenzūras bei išjuokia, užtraukdami gėdą Bažnyčiai, kuri tomis cenzūromis naudojasi.
Galiausiai, kad šioje byloje vienu žodžiu pateikčiau ženklus, kuriais atskleidžiami eretikai arba įtariami tikėjimu, sakau: visi darbai, kuriais atsiskiriama nuo bendro tikinčiųjų gyvenimo ir bendravimo; arba nuo Bažnyčios patvirtintų apeigų ir papročių; arba priimtų Tėvų mokymų ir įsakymų, kurie labiau liečia gerus papročius; arba sukelia erezijos įtarimą (c. excommunicamus 1, § adiicimus, de haeret.).
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami eretikai Pseudoapaštalai
Pseudoapaštalai eretikai pagal tokius ženklus atpažįstami: dėvi ilgą baltą tuniką, o ant jos baltą apsiaustą, pakeltą ant kaklo pelerinos būdu; ir ant tunikos nesusijuosia odiniu diržu, bet virve; nešioja ilgus plaukus; galvos neprisidengia, bet vaikšto nuoga galva; vaikšto basomis kojomis, o kartais avi sandalus; bėgioja po pasaulį; viešose aikštėse prie jiems paruošto stalo valgo sėdėdami; nieko neprašo, bet valgo iš visko, kas jiems paduodama; sėsdami prie stalo giedodami laimina, ir keldamiesi taip pat giedodami dėkoja; baigę valgyti viešame kelyje paruoštą stalą palieka, nieko iš ten su savimi nepasiima, bet viską ten palieka ir pasitraukia giedodami per viešus kelius, šaukdami: „Darykite atgailą, nes prisiartino dangaus karalystė”; kartais gieda „Salve Regina”; apsimeta, kad vieni patys melagingai laikosi Apaštališko gyvenimo; niekam nepaklūsta; bendrai save vadina ir sako esantys Apaštalai.
Kokia yra tų Pseudoapaštalų bedievystė ir kokia klaida, pasakyta aukščiau antroje dalyje, 11 klausime, kur kalbama apie Pseudoapaštalų erezijas ir klaidas.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami eretikai Manichėjai
Manichėjai pagal tokius ženklus atpažįstami: jokiu atveju neprisieki; per metus pasninkauja tris Gavėnias: nuo Šv. Brikcijaus šventės iki Kalėdų, ir nuo pirmos Gavėnios sekmadienio iki Velykų, ir nuo Sekminių šventės iki Apaštalų Petro ir Pauliaus šventės; ir paskutinę kiekvienos Gavėnios savaitę vadina „didžiąja savaite”; nes joje pasninkauja su duona ir vandeniu; kitomis gi savaitėmis tris dienas pasninkauja su duona ir vandeniu. Tačiau jie niekada nevalgo ir net neliečia sūrio, nei kiaušinių, nei nieko kito, kas gimsta iš kūno per gimdymo kelią arba lytinius santykius, valgyti, bet atmeta; jokio gyvūno, vaikščiojančio ar skraidančio, neužmuša; nes apgaulingai teigia ir tiki, kad neprotinguose gyvūnuose ir paukščiuose gyvena tos dvasios, kurios pasitraukia iš žmonių kūnų, kurie nebuvo iš jų sektos; moterų jokiu atveju neliečia; apsimeta, kad vieni laikosi Apaštališko gyvenimo.
Kokia yra tų eretikų Manichėjų klaida ir bedievystė, pasakyta aukščiau 2 dalyje, 13 klausime, kur kalbama apie Manichėjų erezijas ir klaidas.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami eretikai Valdiečiai
Valdiečiai eretikai, arba Liono Vargšai, arba Inzabbatati (kurie yra tie patys). Tada pagal tokius ženklus atpažįstami. Vadinasi Valdiečiais, arba Liono Vargšais, nuo Liono miesto, kuriame turėjo pradžią nuo kažkurio, vadinamo Valdu; nuo ko ir Valdiečiais dažniau vadinami; tam tikrą ženklą ant apavo arba bato viršutinės dalies, tie, kurie tarp jų yra Tobulieji, kaip ženklą nešioja, nuo ko ir Inzabbatati taip pat pavadinti. Jie priesaiką bet kokiu atveju atmeta; teigia save esant Apaštalų sekėjais. Dekretalijų ir Aukščiausiųjų Pontifikų Statutų nepriima; jokios maldos, išskyrus „Tėve mūsų”, nepripažįsta; vengia bet kokio žmogiško teismo; mėsą valgo kiekvieną dieną; visiškai atsiduoda geismui; pirmadienį ir trečiadienį net ir naudodami mėsą pasninkauja; skelbia, kad geriau patenkinti geismą bet kokiu gėdingu veiksmu, nei viduje būti gundomiems; vieną iš saviškių iškelia virš kitų, kurį vadina Vyresniuoju (Maioralis), kuriam vienam ir niekam kitam teikia paklusnumą. Kai sėda prie stalo, laimina tokiu būdu: „Tas, kuris palaimino penkis miežinius kepalus ir dvi žuvis dykumoje savo mokiniams, telaimina šį stalą mums”; ir kai keliasi, sako tą iš Apokalipsės: „Palaiminimas, ir šlovė, ir išmintis, ir padėka, ir garbė, ir galybė, ir tvirtybė mūsų Dievui per amžių amžius, Amen”, visada laikydami rankas ir akis pakeltas į dangų.
Kokia yra tų Valdiečių klaida ir bedievystė, yra aukščiau 2 dalyje, 14 klausime, kur kalbama apie Valdiečių ir Liono Vargšų erezijas.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami eretikai Beguinai, arba Begardai, arba Fraticelli
Beguinai eretikai, arba Fraticelli, arba Begardai, arba Vargšai Broliai, arba Atgailos Broliai (kurie yra tie patys), pagal tokius ženklus atpažįstami: Šie teigia laikąsi ir išpažįstą Šv. Pranciškaus regulą; nešioja drabužį iš šiurkščios vilnos (burello), kai kurie su apsiaustu, kai kurie be apsiausto; vaikšto nuleistu gobtuvu; veidą tarsi prisidengia; veido spalva atrodo gelsva, bet riebūs; bendrai iš elgetavimo geria ir valgo; bendrai gyvena, moterų draugijos neatmeta, bet apkabina, kaip anksčiau minėta; kai nori gerti, sako: „Tebūnie palaimintas Jėzus Kristus”, arba „Tebūnie palaimintas mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardas”; Bažnyčioje stovi nei suklupę, nei sudėję rankas, kaip kiti krikščionys stovi; bet sėdi ant žemės, veidu į sieną; ir akių į dangų nekelia; kai kurie viešai elgetauja, kai kurie savo namuose gyvena; susirinkimus, ypač moterų, sau rengia; knygas, kuriose apie brolio Petro Jono postilę (postilla) apie Apokalipsę, apie persekiojimus ir apie Antikristą (?), ir apie minėto brolio Petro Jono perėjimą (mirtį), ir kitus jo veikalus; ir ypač liaudies kalba naktimis ir slapta skaito. Šie yra labai užnuodyti ir daug priešinosi Dievo Bažnyčiai praeityje, ir priešinasi dabar.
Kokia yra tų eretikų Begardų klaida ir bedievystė, patirtis moko visų blogybių motiną; ir yra aukščiau antroje dalyje, 15 klausime, kur kalbama apie Begardų klaidas ir erezijas.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami eretikai, grįžtantys į judaizmą
Judaizuojantys eretikai, arba atsivertę iš judaizmo ir grįžę prote ir slapta į judaizmą, tokiais išoriniais ženklais atpažįstami: Retai eina į bažnyčią; imituoja judaizmą arba vietas, kuriose gyvena žydai; dažnai su žydais bendrauja; nuo krikščionių bendrijos atsitraukia; su žydais jų šventėse, kur gali patogiai, valgo; kiaulienos nevalgo; penktadieniais mėsą valgo; sabatą kaip ir sekmadienį slapta savo namuose užsiima vergiškais darbais.
Kokia gi yra tų iškrypėlių, grįžtančių prie vėmalų, nedorybė ir piktumas, klaida ir bedievystė, yra aukščiau antroje dalyje, 46 klausime, kur kalbama apie klaidas ir erezijas tų, kurie grįžo į judaizmą.
XXV KOMENTARAS
Ir judaizuojantys eretikai, ir t.t. ir grįžę slapta į judaizmą, tokiais išoriniais ženklais atpažįstami; Retai eina į bažnyčią ir t.t.
Ši vieta yra labai svarbi, ir jos žinojimas naudingas bei būtinas norint atpažinti tuos, kurie iš judaizmo atsivertę tapo krikščionimis, ir vėl grįžta į judaizmą, arba įtarti, kad taip daro; arba kai kas nors iš tų, kurie čia išvardijami, yra kilęs iš žydų giminės.
Šio mokymo naudojimas tose vietose ypač būtinas, kur žydams leidžiama gyventi krikščionių žemėse, ir dažnai kai kurie iš jų atsiverčia į katalikų tikėjimą; kad jei pasitaikytų vėliau, jog toks krikščioniu tapęs žydas padarytų ką nors iš šių dalykų, kaip čia nurodo Eymericus, reikia preziumuoti, kad jis tyliai grįžo į judaizmą, ir dėl to Inkvizitorius galės prieš jį veikti.
Prie šių išorinių ženklų galima pridėti tai, ką autorius nurodė aukščiau 2 d., 44 kl., nr. 6, sakydamas: sveikindami ir atsakydami į pasveikinimą sako žydams įprastu būdu; taip pat, kad grįžusiems ar grįžtantiems į jų sektą dažnai grąžinamas tas vardas, kurį turėjo prieš krikštą. Todėl, jei kas nors po priimto krikšto, kuriame įprasta atsisakyti seno žydiško vardo ir duoti krikščionims įprastą vardą, tą atmetęs naujakrikštas naudoja arba seną žydišką vardą, arba kitą žydams įprastą ir žinomą, bus prezumpcija, kad jis pritaria judaizmui, kaip mokė Cravetta cons. 54, incip. Dicendum videretur, apie ką plačiai kalbėjome aukščiau 1 d., ties minėtu 51 kl.
Taip pat ir daugeliu kitų būdų ir išoriniais ženklais atpažįstami naujakrikštai arba iš judaizmo atsivertusieji pritariantys žydų sektai; kaip matyti iš senovinio įstatymo, vadinamo Del Fuero iuzgo, per Toledo susirinkimus ir Ispanijos karalius išleisto prieš tuos, kurie po tikėjimo priėmimo atkrito. Po paskutinio prašymo dalies jie įsipareigoja vengti visų žydų apeigų, pirmiausia valgyti kiaulieną, arba bent jau tuos valgius, kurie buvo virti su kiauliena. Tą konstituciją, nes ji šiai vietai suteiks šviesos, iš lib. 12, legi del Fuero iuzgo, tit. 2, l. 16, čia nusprendžiau pacituoti. Ji skamba taip:
Žydų prašymas, padarytas Valdovo vardu.
„…arba kokių nors atitinkančių katalikų religijos pažadų, žodžiais ar veiksmais nesistengsime įvykdyti: Prisiekiame per tą patį Tėvą, ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią, kuris yra vienas Trejybėje ir tikras Dievas. Kas iš mūsų bus rastas pažeidęs visus šiuos ar vieną iš jų, tebūna nužudytas arba nauja ugnimi, arba akmenimis. Arba jei šį [nusižengusį] jūsų maldingumas norėtų išlaikyti gyvą, tuoj pat atėmę laisvę, jį su visu jo turtu padovanokite amžinai vergauti tam, kam norėsite: arba ką tik iš jo, ar iš jo daiktų norėsite padaryti, nebus jums iš mūsų pusės jokio prieštaravimo…”
Maloningiausiam ir Šviesiausiam mūsų Ponui, Recesvintui Karaliui, mes, Toledo miesto ir Ispanijos provincijos žydai, jūsų šlovei, kurie žemiau pasirašę arba ženklus padėję esame.
Gerai ir teisingai mes atsimename, kad turėjome pateikti prašymą šventos atminties Karaliaus Chintilo vardu dėl katalikų tikėjimo išsaugojimo, kaip ir padarėme. Bet kadangi mūsų užsispyrimo klasta ir tėvų klaidos senumas mus taip sulaikė, kad nei tikrai tikėjome į Viešpatį Jėzų Kristų, nei šį katalikų tikėjimą nuoširdžiai laikėme; todėl dabar laisvai ir noriai pažadėjome jūsų šlovei, tiek už mus pačius, tiek už mūsų žmonas ir vaikus, per šį mūsų prašymą, kad ateityje jokiose apeigose, jokiuose kraujomaišiškuose papročiuose su žydais nesimaišysime; prakeikta žydiška draugija mes, pakrikštytieji, jokiu būdu nebūsime susieti; nei pagal giminystės ryšį iki šeštojo laipsnio kraujomaišišku susitepimu santuokoje ar ištvirkavime nesijungsime; nei santuokų iš savo giminės, nei mes, nei mūsų sūnūs, nei mūsų palikuonys jokiu būdu nesudarysime; bet abiejose lytyse ateityje su krikščionimis santuokiniu ryšiu jungsimės; nei kūno apipjaustymo nenaudosime, nei Velykų, ir sabatų, ir kitų švenčių dienų pagal žydų apeigų paprotį nešvęsime; nei maisto atskyrimo ar papročio nelaikysime, nei iš viso to, ką žydų paprotys ir bjaurus įprotis ar elgesys daro, niekaip nedarysime; Bet nuoširdžiu tikėjimu, dėkinga širdimi, pilnu atsidavimu į Kristų, gyvojo Dievo Sūnų, pagal tai, ką Evangelinė ir Apaštališka tradicija moko, tikėsime, ir dabar išpažįstame bei garbiname. Visus taip pat šventos krikščionių religijos papročius tiek šventose dienose, ar santuokose, ir valgiuose, tiek visuose laikymuose tikrai laikysime, ir nuoširdžiai apkabinsime, jokio pas mus nepasilikdami nei prieštaravimo priekaišto, nei apgaulės argumento, per kurį arba tuos dalykus, kuriuos atsisakome daryti, vėl darytume, arba tuos, kuriuos žadame daryti, visiškai arba nenuoširdžiai įvykdytume. Dėl kiaulienos mėsos gi tai laikytis pažadame, kad jei jos dėl papročio visiškai valgyti negalėsime, vis dėlto tai, kas su ja virta, be pasibjaurėjimo ir siaubo imsime ir valgysime. O jei visuose šiuose dalykuose, kurie aukščiau išvardyti, kokiame nors net mažiausiame būsime rasti nusižengę, ir arba prieš krikščionių tikėjimą išdrįsime veikti…
…ne tik jūsų karalystės galybe, bet ir pagal šio mūsų prašymo pasižadėjimą turėkite laisvą galią. Padarytas prašymas kovo 12 kalendų dieną, laimingais jūsų šlovės karalystės šeštaisiais metais, Dievo vardu Toledo.
Šis prašymas išleistas, kaip surenkama iš Ispanijos metraščių, apie 654 Viešpaties metus, tuo laiku, kai Recesvintas Karalius (kurį vadina Puntukintuoju), kurio valdymu [jis] sūnų paskyrė, kaip aišku iš konstitucijos pradžios, laikė karalystės vairą. Tą patį prašymą liaudies ispanų kalba pateikia Repertorium Inquisitorum autorius, žodyje Comedens, ir žodyje Suspectus.
Jame daug ką verta pastebėti, bet visų pirma tai, kas pažadama dėl kiaulienos ar paršelio mėsos valgymo naujakrikštams, nėra apleistina.
B. Inkvizitorių Repertorijoje, žodyje Comedere, § 1, ir žodyje Suspectus, sako, kad žydai, tapę krikščionimis, kad neatrodytų, jog grįžta į judaizmą, turi valgyti arba bent paragauti to, ko prieš atsiversdami visiškai nevalgė, kitaip taps įtariami erezija.
Jokūbas Simanca taip pat (de cath. instit. tit. 49, de praesumptionibus, nu. 12) patvirtina, kad nėra lengva prezumpcija prieš kilusius iš Mahometonų, jei jie negeria vyno, ir nevalgo kiaulienos; taip, kad be abejonės galima preziumuoti juos vis dar pasilikusius protėvių sektose.
Šių vyrų nuomonę neaiškiai patvirtina tai, ką čia moko Eymericus, ir ką iki šiol minėjome: vis dėlto reikia sprendimo, ir jų papročius reikia kruopščiai ištirti; nes yra tokių, kuriems tam tikri valgiai nepatinka arba todėl, kad skrandis jų negali pakęsti, arba dėl įgimto skonio, arba dėl to, kad nebuvo įpratę jų valgyti; ir todėl gali atsitikti, kad be jokios proto klaidos, ar be jokio ankstesnės sektos pritarimo jie nuo jų susilaiko: todėl vien iš to neatrodo, kad reikia visiškai preziumuoti ereziją ar atsimetimą: ir tada galbūt visas įtarimas išnyktų, jei atsivertusieji kitų žydiškų ar mahometoniškų apeigų visiškai vengtų, ir mūsų, tai yra senųjų krikščionių, uoliai ir nuolankiai papročius sektų ir laikytųsi.
Iš tiesų iš kitų žydų, ar mahometonų, ar pagonių apeigų laikymosi tų, kurie iš tų sektų atsiverčia, atrodo kylantis tikresnis erezijos įtarimas, nei iš nevalgymo kiaulienos, būtent iš per didelio artimumo su savaisiais, ir lankymosi vietose, kuriose jie gyvena, ir ypač sinagogose: iš šabo laikymosi ir daugelio kitų dalykų, kuriuos aukščiau nurodėme, ir mini čia Eymericus; nes šių dalykų skrandis ir gomurys taip neatstumia, kaip sūdytos mėsos, ungurių ir kitų gyvūnų, kuriuos žydai nebuvo įpratę valgyti.
Ir ši tokia atidi priežiūra turi būti taikoma naujakrikštams atsivertusiesiems: nes jei dėl papročio nelengvai kiaulieną ar panašius valgius, uždraustus jiems prieš atsivertimą, valgo: tai ne taip turi būti sprendžiama apie jų vaikus, ir vaikaičius, ir kitus palikuonis; nes atrodo neįtikėtina, kad jie nuo to susilaikytų, nebent dėl pasmerktos sektos laikymosi ir pritarimo: kadangi šiuose [palikuonyse] išnyksta ta papročio priežastis, kuri pačius atsivertusius gali pateisinti.
Ką gi apie žydus pasakėme šioje byloje, tą patį manome turint vietą ir kituose, kurie į krikščionių religiją iš kitų sektų atsiverčia, atsižvelgiant į kiekvieno apeigas ir papročius.
Išoriniai ženklai, pagal kuriuos atpažįstami nekromantai ir eretikai
Eretikuojantys arba nekromantai, arba demonų šaukėjai ir aukotojai (kurie yra tie patys) pagal tokius išorinius ženklus atpažįstami: turi juk, kaip dažniausiai, nuo baisių regėjimų, apsireiškimų ir blogųjų dvasių kalbėjimo iškreiptą ir žvairą žvilgsnį; imasi burti apie ateitį, net ir apie tuos dalykus, kurie priklauso nuo grynos Dievo valios arba žmonių; kai kurie iš jų astrologijai ar alchemijai atsideda; todėl jei Inkvizitoriui kas nors įskundžiamas, kad yra nekromantas, ir aiškiai matyti, kad kitaip yra būrėjas, arba astrologas, arba alchemikas, tai yra didelis ženklas Inkvizitoriui apie tiesą; nes būrėjai dažniausiai išreikštai ar tylomis yra demonų šaukėjai; Astrologai taip pat, jei yra prietaringi; ir alchemikai, kaip dažniausiai, nes kai negali pasiekti tikslo savo jėgomis, ieško demono pagalbos, šaukiasi ir aukoja tyliai ar išreikštai.
Kokia gi yra jų beprotybė, klaida ir bedievystė, yra antroje dalyje, 45 klausime, kur kalbama apie nekromantų ir demonų šaukėjų klaidas ir erezijas.
XXIIII [iš tikrųjų XXVI] KOMENTARAS
Eretikuojančius, arba nekromantus ir t.t. Tai turi pas Umbertą veikale Opus iudiciale, žodyje necromantici, pateikia Repertorium Inquisitorum žodyje necromantia, ir Tabiensis Summa, žodyje Sortes, § 23, ir savo vietose kiti Summarii rinkėjai. Plačiai Paulus Grillandus tract. de sortilegiis, q. 10, ir Alfonsus Castrus lib. 1, c. 14, de iusta haereti. punitione.
Labai protingai Eymericus šioje vietoje nepasakė tiesiog „magus”, bet „eretikuojančius magus”, tarsi norėdamas nurodyti, kad ne visa magija neteisėta, bet magus kaip uždraustus ir blogus; ir kad tai būtų aiškiau suprantama, kad kas nors dėl neaiškumo ir aistros visko neapgautų, reikia pastebėti, jog pirmiausia yra dvejopa magija, kaip, atrodo, geriausiai manė Marcus Mantua (singu. 514. incip. In eadem lege): viena matematinė, kita gamtinė arba elementinė; nors abi yra natūralios, abiejose be demonų apgaulių galima veikti; tačiau pirmoji matematinėmis taisyklėmis, aritmetika ir geometrija, atrodo atliekama; kita – aplink… [tekstas nutrūksta]… kad aiškiau pasakyčiau, dalykas taps pavyzdžiais.
Natūralioji magija yra ta, kuri iš tam tikrų dalykų sudėjimo ir tarpusavio sujungimo sukuria nuostabius kitokius dalykus, pavyzdžiui, jei kas nors padarytų mišinį, kuris degtų po vandeniu, arba kuris galėtų užsidegti nuo saulės spindulių; arba jei kas nors ugnį tam tikroje medžiagoje taip uždegtų, kuri aliejumi užgestų, ir panašiai.
Matematinė magija yra ta, kuri per Geometrijos ir Aritmetikos taisykles sukuria visiškai nuostabius kūrinius: kaip balandis, kuris skraido ore, kurį sakoma padarius kadaise Architą, kaip pasakoja Gellius li. 10. c. 12. Noct. Atticar., ir Petrus Crinitus li. 17. de hone. disciplina c. 11, ir Cassiodorus in libris Variarum pasakoja Boetijų, žymų filosofą, šiuo menu, kurį vadina mechaniniu (pagnaticam?), padarius visiškai nuostabius dalykus šiais žodžiais:
„Tau sunkius dalykus pažinti ir stebuklus rodyti yra tikslas; pasinaudojant meno išradingumu metalai mūkia, Diomedas varinis garsiai trimituoja; varinė gyvatė šnypščia, paukščiai suvaidinti yra, ir tie, kurie savo balso nemoka turėti, saldumą girdimi įrodo skleidžiantys; apie mažus dalykus pasakojame; ten dangų galima pamėgdžioti.” Tai Cassiodorus. Ir mūsų tėvų atminimu Georgius Caputblancus Vicentinus (kurį klaidingai Cardanus lib. 10 & lib. 11 de subtilitate vadina Brixellensiu kalviu) šiuo menu sukūrė sidabrinį laivą mechaniniu arba automatiniu darbu, labai dažnai mieste matomą, ant stalo paties judantį, su pasipuošusia moterimi grojančia lyra, jūreiviais irkluojančiais ir t.t. ir šuniuku priekyje lojančiu. Tokių yra nemažai Tibure Šviesiausiojo Kardinolo Estensis sode, nors ten akivaizdžiau vandens jėgos menu sukurta. Aišku, kad tie dalykai yra visiškai nuostabūs, o kiti daugelis, kuriuos praleidžiu dėl trumpumo, smalsiųjų tyrinėtini. Šioje abiejų rūšių magijoje, jei teisingai praktikuojama, apgaulės priimti negalima.
Iš šių kilo trečioji, vadinama nuodingąja arba piktadarystės (malefica), kuri visa yra sudaryta iš nešvarių dvasių burtų ir užkeikimų: ją pagimdė nelemtas smalsumas. Nes daugelis, norėdami sukurti tuos nuostabius kūrinius, apie kuriuos kalbėjome, negalėjo, bet griebėsi demonų, kurie juos to išmokytų. Šią graikai vadina goeteia arba necromantia; ši apgaules ir fantomas teikia, piktadarystes moko, užkeikimus ir visus piktadarystės darbus demonstruoja. Kad senieji per šią pranašaudavo, visur moko poetų knygos. Ir apie šią paskutinę reikia suprasti šią Eymerico vietą, kuri yra visiškai puiki, kai magus arba nekromantus vadina eretikais, kiek eretikų jie yra, pilnai 1 d. 43 kl. parodė.
b. Turi juk, kaip dažniausiai, nuo baisių regėjimų, apsireiškimų ir blogųjų dvasių kalbėjimo iškreiptą ir žvairą žvilgsnį. Taip be abejonės reikia skaityti iš Bolonijos ir kardinolo de Gambara kodekso, kurie kitais atžvilgiais šioje vietoje yra tikslesni; nes žodis „nuo atvėrimo” (ex apertione), kuris buvo Barselonos leidime, šiai vietai netinka, nei tas „tantum” (tik), kuris taip pat buvo Barselonoje ir Sabeliano [leidime]: nes žodis tortuum (iškreiptą), obliquum (žvairą/kreivą), kuris vėliau seka, pakankamai rodo, kad reikia skaityti tortuum, tai yra baisų, o ne tortum (kad veltui nebūtų kartojamas tas pats dviem žodžiais, reiškiančiais tą patį).
Yra gražus Magų aprašymas, paimtas, kaip manau, iš Horacijaus li. 1. serm. satyra 8, kur įvedama į Neapolietę burtininkę Gratidiją, kurią jis vadina Kanidija; kurios apranga ir nusikaltimai aprašomi: kurį todėl noriu čia pateikti, nes ir šiai vietai suteikia šviesos, ir tai, kas šiandien Magų ir demonų šaukėjų daroma, yra visiškai panašu, ir Inkvizitoriams svarbu tokius dalykus žinoti. Jis skamba taip:
Mačiau aš Kanidiją juodu apsiaustu susisupusią einant, basomis kojomis, palaidais plaukais,
Su vyresniąja Sagana staugiat: blyškumas abi
Padarė baisias pažiūrėti: draskyti žemę
Nagais ir juodą avį plėšyti dantimis
Pradėjo: kraujas į duobę supiltas, kad iš ten
Vėles iššauktų: sielas duodančias atsakymus ir t.t.
Tą patį šiandien daro Magai, ir dar blogiau; nes šventus dalykus kartais naudoja demonams šauktis: altorius jiems stato, pašventintas žvakes uždega, šventus žodžius taria, ir nedoras maldas jiems lieja, kaip aišku iš jų pačių prisipažinimų; todėl nenuostabu, jei jie Eymerico čia vadinami eretikais. Jiems civilinėje teisėje numatyta mirties bausmė (l. nullus, & l. nemo, C. de malefi. & mathemat.), kanoninėje teisėje baudžiami kitaip, kaip sakiau aukščiau 1 d. ties 43 kl.
Vieną čia pridėsiu, ką ten praleidau, manau, kad Gerbiamasis Jokūbas Simanca šiuos demonų šaukėjus arba magus, jei dėl erezijos ar stipraus erezijos įtarimo priversti kartą iškilmingai atsižadėjo, ir vėliau įrodyta, kad vėl šaukėsi demonų, turi būti baudžiami kaip recidyvistai (atkrito). Taip Simanca de catho. institu. tit. 57. de praesumptionibus, num. 5, kurią nuomonę sako esant Lapo, Archidiakono, Geminiano ir Pilypo Franko (in c. accusatus. §. sane, de haeret. lib. 6).
Bet tik Lapus taip mano, kaip matyti iš Geminiano minėtame § sane. Nes Archidiakonas ten apie tai nė žodžio, mano knygoje. Bet Geminianus ir Frankas tokiame sunkiame dalyke, kuriame sprendžiamas žmogaus gyvybės klausimas, manė, kad tai reikia taip atskirti: Arba demonų šaukėjai po to, kai kartą minėtu būdu atsižadėjo, vėl šaukiasi ir tiki, kad demonai iš savo pačių galios gali padaryti tai, kam šaukiami; ir tada, kadangi jie priskiria kūriniui tai, kas būdinga Kūrėjui, iš tikrųjų yra eretikai, ir kaip recidyvistai turi būti baudžiami; ir tokia yra tikra Lapo nuomonė. Arba jie netiki, kad demonai tai visiškai gali padaryti, kam šaukiami, bet padėti ir paskatinti, pavyzdžiui, jei šaukiami moterų skaistybei įveikti; nes jei tokiu būdu vėl po atsižadėjimo juos šaukiasi, nei bus laikomi eretikais, nei kaip recidyvistai bus baudžiami; nes demoną šaukiasi tam, kas jam priklauso, būtent gundymui. Ir taip gali būti suprasta nuomonė tų, kurie sako, kad tie, kurie po „de vehementi” atsižadėjimo šaukiasi demonų, nėra recidyvistai.
Be to, Lapo nuomonė, kaip surenkama iš Geminiano ir Franko minėtame c. accusatus. §. sane, atrodo priimtina, kai demonų šaukėjas pirmą kartą atsižadėjo kaip formalus eretikas, nes, matyt, buvo aišku, kad jis turėjo kokią nors proto klaidą (ką reiškia tie žodžiai, kuriais minėti daktarai šią problemą kelia, būtent: demonų šaukėjas teisme prieš Inkvizitorių erezijos atsižadėjo): tokiu atveju Lapo nuomonė atrodo visiškai teisinga, kad jei vėliau šaukiasi demonų, turi būti baudžiamas kaip recidyvistas, nes bent kartą buvo nustatyta erezija, pagal tekstą tame pačiame cap. accusatus. §. ille quoque. de haeret. lib. 6.
Bet jei demonų šaukėjas pirmą kartą atsižadėjo tik kaip stipriai įtariamas, jei vėliau šaukiasi, pagal griežtą (kaip sakoma) teisės logiką, negali būti pasmerktas kaip recidyvistas, nebent būtų nustatyta klaida: nes tam, kad kas nors kaip recidyvistas galėtų būti pasmerktas, būtina, kad bent kartą būtų nustatyta erezija, kaip teisingai sako Alfonsas Castrus libro secundo, cap. 14, de iusta haeret. punit., kurį seka Simancas de catho. instit. tit. 57, de relapsis, numero quinto. Ir apie šią fakto rūšį neatrodo kalbantys daktarai minėtose vietose, nei abiejų atvejų logika yra ta pati, kaip matyti; todėl jokiu būdu neatrodo, kad juos reikia jungti, kaip padarė Simancas de catho. instit. tit. quinquagesimo septimo, nu. 4.
Tabiena „Sumoje“, žodyje „Inkvizitorius“, taip šį straipsnį aiškino. Jei pirmasis demonų iššaukimas akivaizdžiai dvelkė erezija, ir jis (kaltinamasis) to išsižadėjo kaip stipriai įtariamas, o vėliau antrasis iššaukimas vėl dvelkė akivaizdžia erezija, tuomet jis bus pasmerktas kaip atkritėlis; kitu atveju – kitaip. Ši nuomonė atviresnė ir aiškesnė, todėl jos nereikėtų niekinti. Tačiau manau, kad reikia labai atidžiai apsvarstyti tai, kas buvo pasakyta šiek tiek anksčiau.
Komentaras XXVII
Dėl astrologijos. Kaip sakoma, ne visas spėjimas per astrologiją yra uždraustas, kaip minėjau aukščiau, ir kaip moko palaimintasis Tomas Akvinietis.
Ir dėl Alchemijos. Daugeliu atvejų nereikėtų niekinti šio Eimeriko patarimo prieš alchemikus, kurio teisingumą galima patvirtinti daugybe pavyzdžių. Kad kitus praleisčiau, paminėsiu Arnaldą de Vilanovą (Arnaldus de Villanova), garsų alchemiką, kuris buvo didelis eretikas ir demonų iššaukėjas, kaip minėjau anksčiau kartu su Eimeriku antroje dalyje; nors jis buvo didis gydytojas.
Jaučiu, kad čia autorius griežtai peikiamas už tai, kad priėmė tokį sprendimą dėl alchemikų, tačiau peikiamas nepelnytai. Yra daugybė dalykų, kurie įrodo, jog alchemikai yra apgavikai, kaip netrukus parodysiu. Tuo tarpu dėl šio straipsnio verta pažiūrėti šventąjį Tomą (2.2, kl. 77, str. 2 atsakyme į pirmąjį argumentą), Oldradą (konsiliumas 79, prasidedantis „An Alchimista peccet“), Andreas de Isernia (feodalinių papročių veikale, skyriuje „Quae sint regalia“, eilutėje „moneta“), Fabianą de Monte (traktate apie pirkimą ir pardavimą), Jeronimą Zanetiną (traktate apie kaltinimus), Albertą Bruną (konsiliumas 78), Angelą, Silvesterį, Tabieną ir kitus „Sumų“ autorius prie žodžio „Alchimia“. Taip pat Jonas Andrius (prieduose prie „Speculum“, titule apie klastojimo nusikaltimą), gausiai apie tai rašo Kasana (Cassanus) „Pasaulio šlovės kataloge“ (11 dalis, 13 svarstymas) ir Surgetas „Karinės disciplinos kompendiume“ bei kiti. Iš jų kai kurie, vedami greičiau noro prieštarauti nei ieškoti tiesos, tam tikru pagrindu alchemiją pripažįsta. Tačiau teisingesnė ir saugesnė nuomonė tų, kurie pripažįsta ją esant nenaudingą ir pavojingą valstybei.
Bet kol taps aišku, ar per alchemiją gali būti pagamintas tikras sidabras, tikras auksas ar brangakmeniai (ko šioje vietoje nenagrinėju), kad Inkvizitorius nelaikytų šios Eimeriko nuomonės nepagrįsta, labai svarbu suprasti, kas užsiima alchemija. Jei ja užsiima kunigaikščiai, turtingi ir pinigingi žmonės, tuomet tas įtarimas, kurį čia priskiria Eimerikas, dingsta. Bet jei ja užsiima vargšai arba vidutiniškai pasiturintys, ji yra įtartina. Kadangi auksas ir sidabras didžiąja dalimi (kaip minėtoje vietoje sakė Kajetonas) virsta dūmais, ir jie dėl to nusigyvena iki skurdo, jie dažniausiai pasuka dviem keliais: arba į demonų iššaukimą, dėl priežasčių, kurias čia mini autorius, arba į netikrų ir suklastotų monetų kalybą.
Todėl šio meno atstovai dėl šio sprendimo gana aštriai mane puola, bet ne aš tai sakau, o patys rimčiausi ir mokyčiausi vyrai. Ir ką jie besakytų, tikrai negalės tinkamai pasiteisinti prieš Jono XXII „Ekstravagantą“, prasidedančią „Spondent“, kurioje alchemikai vargšai rodo turtus, kurių neturi (ji įtraukta tarp bendrųjų „Ekstravagantų“, titulas apie klastojimo nusikaltimą). Ten šventasis Pontifikas skiria jiems griežčiausias bausmes, jei jie alcheminį auksą ar sidabrą, arba iš jų pagamintą monetą parduoda kaip tikrą, atiduoda kaip užmokestį ar panašiai. Nes šios transformacijos yra sofistinės (apgaulingos), o ne tikros, kaip ten puikiai rašo Romos Pontifikas. Iš čia ir tas teisingas posakis:
Menas, įtartinas dorimiesiems, menas, nekenčiamas daugelio,
Net savo puoselėtojus šis menas padaro nekenčiamus.
Melagiai, pridedu, daugelis akivaizdžiai atrodo,
Kurie save ir kitus tuo pat metu apgaudinėja, tinginiai,
Bandydami pakeisti daiktų pavidalus.
Apie tai, kas gali prailginti ir vilkinti tikėjimo procesą
Apsvarstyti dar tenka tai, kad kartais yra dalykų, kurie tikėjimo procesą dėl geros nuomonės atidengia ir ištęsia, būtent: Liudytojų dauginimas; Gynybos ginčijimas; Inkvizitoriaus nušalinimas (rekusacija); Kaltinamojo apeliacija; Ir to paties kaltinamojo pabėgimas arba pasislėpimas. Bet kuris iš šių penkių dalykų prailgina ir vilkina procesą, teismą ir nuosprendį. Todėl reikia trumpai aptarti, kaip su tuo kovoti.
Apie liudytojų dauginimą
Pirmasis dalykas, kuris prailgina ir ištęsia Inkvizitoriaus procesą, teismą ir nuosprendį, yra liudytojų dauginimas; ir tai kartais yra būtina, o kartais – perteklinė.
Kai kaltinamasis erezija yra įtikintas trimis, keturiais ar penkiais teisėtais liudytojais, arba nėra įtikintas liudytojų, bet pats visiškai prisipažįsta nusikaltimą iš esmės ir faktiškai, taip, kaip buvo kaltinamas: tuomet, kadangi jis pagaunamas savo paties prisipažinimu ir gynybai vietos nėra, eiti prie tolesnio liudytojų tyrimo ir dauginimo nėra būtina, o perteklinė. Tuomet reikia pereiti prie atgailos skyrimo arba nuosprendžio, pasitarus su ekspertais.
Tačiau kai kaltinamasis nėra teisėtai įtikintas; arba yra įtikintas nedaugelio liudytojų, pavyzdžiui, dviejų, trijų, keturių ar penkių, ir laikosi savo neigimo iš dalies arba visiškai, ir numanoma daugiau apie jo užsispyrimą bei piktavališkumą nei apie paklusnumą ir atgailą (nors pagal teisę pakanka, kad jis būtų nuteistas), tuomet, kad tiesa būtų geriau atskleista ir kadangi lengviau atmesti dviejų ar trijų liudijimą nei dešimties, penkiolikos ar dvidešimties – tuomet, norint įveikti jo piktavališkumą, reikia su dideliu kruopštumu ištirti daugiau tikėjimui atsidavusių liudytojų.
Komentaras XXVIII
Šiek tiek anksčiau Eimerikas sakė, kad teisėjas šioje byloje turi būti tarsi gydytojas. Kaip gydytojas ne visiems ligoniams taiko tuos pačius vaistus, ir ne visiems tas pats tinka, taip ir teisėjas neturi laikytis to paties tardymo būdo su kiekvienu kaltinamuoju. Prie to dabar pridedu, kad kaip išmintingo gydytojo darbas yra, paskyrus vaistus (jei reikia), saugotis, kad ligos neužpultų žmogaus kūno ar netaptų lėtinėmis, taip ir išmintingo teisėjo pareiga yra pašalinti viską, kas trukdo teismui arba gali padaryti bylinėjimąsi beveik nemirtingu (nesibaigiančiu), ko reikia visais būdais vengti (įst. Properandum, C. de iudic.). Nes ką ligoms daro vaistai, tą byloms daro įstatymai (Autent. Haec constitutio innovat, ir t.t.). Todėl tolesnėje diskusijoje Eimerikas mini šias kliūtis ir nurodo reikalingas priemones.
Kai juk kaltinamasis erezija yra įtikintas trimis, keturiais ar penkiais liudytojais. Atrodo, kad Eimerikas čia mano, jog per du liudytojus erezijos nusikaltime niekas negali būti teisėtai pasmerktas. Iš tiesų, daugeliui senųjų daktarų taip seniau atrodė, sakant, kad tai atrodo žiauru. Visgi žmonės kartais yra tokie, kad galima per dviejų liudijimą pasmerkti, kaip sakiau žemiau, 6 klausime, kur šį klausimą išsamiai aptariau. Tuo tarpu žiūrėk Joną Andrių (c. Excommunicamus, § Adiicimus, de haeret.), kurį cituoja Eimerikas pirmoje dalyje.
Arba jei yra įtikintas, bet nedaugelio liudytojų, pavyzdžiui, dviejų, trijų, keturių ar penkių. Ši vieta atrodo visiškai prieštaraujanti ankstesniam sakiniui: juk prieš tai sakęs, kad trijų ar daugiau liudytojų pakanka kažkam įtikinti, dabar tuos pačius vadina „nedaugeliu“. Todėl maniau, kad kartais reikėtų skaityti taip: „nedaugelio liudytojų yra įtikintas, pavyzdžiui, dviejų, ir laikosi savo neigimo…“. Tačiau visi kodeksai sutapo, tad nedrįsau nieko keisti.
Galvojau, ar šį prieštaravimą galima suderinti taip: pirmuoju atveju (trys, keturi, penki) kaltinamasis prisipažįsta; antruoju atveju (du, trys, keturi) jis neigia. Tačiau tai neatrodo tiesa, nes pirmuoju atveju kalbama per atskirtį (arba įtikintas liudytojų, arba prisipažįsta), kas rodo, kad vien prisipažinimo pakanka. Nesvarbu, ar jis prisipažįsta, ar neigia, per tris teisėtus liudytojus (kalbant su Eimeriku) jis gali būti pasmerktas.
Nepaisant to, kas pasakyta, tolesni žodžiai aiškiai rodo autoriaus mintį, kad keturių ar penkių nepakanka, jei kaltinamasis laikosi neigimo, ir todėl jų atrodo mažai. Todėl, kad jis būtų stipriau įtikintas ir visiškai sugėdintas, kad negalėtų neigti, saugiau yra ištirti daugiau liudytojų. Ir tokia, be abejonės, buvo Eimeriko mintis ir sumanymas šioje vietoje.
Bet vis dėlto, kaip sakysiu žemiau (71 klausime), net ir šiuo atveju pakanka dviejų, kurie yra aukščiau bet kokios abejonės (omnii exceptione maiores). Tačiau autorius reikalauja to, kad būtų elgiamasi saugiau, kai kaltinamasis neigia – tuomet nereikia nei lengvabūdiškai, nei skubotai eiti prie pasmerkimo.
Apie kaltinamųjų gynybą
Antrasis dalykas, kuris prailgina ir ištęsia Inkvizitoriaus teismą, nuosprendį ir procesą, yra gynybos suteikimas; ir tai kartais yra perteklinė, kartais būtina.
Kai juk kaltinamasis (nesvarbu, ar įtikintas liudytojų, ar ne) prisipažįsta nusikaltimą, kuriuo buvo kaltinamas, ir taip, kaip liudijo liudytojai, tuomet suteikti jam gynybą, kad jis kalbėtų prieš liudytojus, yra perteklinė. Nes tuomet labiau tikima jo paties žodžiu ir jo paties prisipažinimu nei liudytojų parodymais.
Tačiau kai nusikaltimą neigia, o liudytojai yra prieš jį, jis gali prašyti, kad jam būtų suteikta gynyba, ar (jei numanoma jo nekaltybė, ar nėra piktavališkumo, o noras gintis) gynyba turi būti jam suteikta ir jokiu būdu neatimta.
Ir taip jam bus suteiktas advokatas (tačiau doras, dėl tikėjimo neįtariamas, išmanantis abi teises – civilinę ir kanonų, tikėjimo gynėjas) ir prokuratorius panašia forma.
Taip pat jam bus pateikta minėtų liudytojų ir parodymų kopija, taip pat kaltintojų vardai, išskyrus atvejus, kai Inkvizitorius savo sąžinėje mato gresiantį didelį pavojų jiems, jei jų vardai būtų atskleisti dėl kaltinamųjų galios.
Tačiau tais atvejais, kai toks pavojus neatrodo gresiantis, jei jų vardai būtų atskleisti, tuomet tokie vardai iš tiesų minėtoje kopijoje turi būti nurodyti (pagal c. Statuta, de haer., lib. 6).
Šią kaltinamųjų galią suprask ne tik kaip giminės galią, bet ir kaip pinigų galią arba piktavališkumą. Juk didesnis pavojus grėstų liudytojams, jei jų vardai būtų atskleisti kaltinamajam, kuris nėra kilmingas, bet yra piktavalis ir susidėjęs su pasileidusiais bei iškrypusiais žmonėmis, kuris neturi ko prarasti, nei galingam žmogui, turtingam, kuris turi ką prarasti ir nenori savęs pražudyti. Ir patirtis kasdien Inkvizitoriams akivaizdžiai rodo… (tekstas nutrūksta).
Komentaras XXVIII
Kai juk kaltinamasis prisipažįsta nusikaltimą ir t.t., tuomet suteikti jam gynybą ir t.t. yra perteklinė. Nes tam, kuris prisipažįsta nusikaltimą, iškart prieštarauja tekstas (cap. 29, Excommunicamus, ir c. Ulterius, de haeret.), kad vieno liudijimo nepakanka (t.y. paties kaltinamojo), kad būtų pasmerktas.
Tačiau Baldus (in authen. Sed novo iure, C. si certum peta.) sakė, kad nereikia reikalauti įrodinėjimo iškilmingumo, kai yra šalies prisipažinimas.
Klausimas, ar kituose nusikaltimuose vieno prisipažinimo pakanka pasmerkimui, priklauso nuo teisėjų arbitražo, bet erezijos nusikaltime iš vieno kaltinamojo prisipažinimo galima eiti prie pasmerkimo (kaip aiškinama Senatusconsultum Syllanianum ir t.t.).
Visgi, nors gynybos suteikimas prisipažįstančiam gali atrodyti perteklinis, vis dėlto, kadangi gynyba kyla iš prigimtinės teisės (de iure naturae), net ir esant prisipažinimui, gynyba turi būti pasiūlyta kaltinamajam, ir jei jis norėtų ką nors prieštarauti, jis turi būti išklausytas, kad niekada negalėtų skųstis buvęs neteisingai pasmerktas.
Apie advokatus ir prokuratorius
Tekstas sako: „Ir taip suteikiamas advokatas, doras… neįtariamas, abiejų teisių žinovas, tikėjimo gynėjas.“
Autorius čia trumpai apima du dalykus: pirma, kad advokatai turi būti skiriami; antra, kokie jie turi būti.
Be šių sąlygų, kurias Eimerikas čia išvardija, dar reikia, kad advokatas nebūtų nei eretikas, nei įtariamas erezija, nei ekskomunikuotas.
Madrido instrukcijoje (1561 m.) 25 skyriuje nurodoma: „Inkvizitorius ar Inkvizitoriai įspės kaltinamąjį, kad jis paskirtų savo gynybai advokatą arba advokatus, šventosios oficios tam reikalui skirtus… Advokatas, prieš imdamasis gynybos, prisieks, kad gerai ir ištikimai jį gins ir saugos paslaptį… Advokato pareiga bus įspėti kaltinamąjį, kad jis sakytų tiesą, prašytų atgailos už kaltę…“
Dėl prokuratoriaus. Ar prokuratorius turėtų būti skiriamas erezijos byloje, abejojama. Teisiškai tai neturėtų būti atimta. Tačiau dabar advokatai atlieka ir prokuratorių funkcijas.
Madrido instrukcijoje (1561 m.) 34 skyriuje rašoma: „Nors įstatymai numato, kad kaltinamiesiems būtų skiriami prokuratoriai, jie neturi būti skiriami, nes patirtis parodė, kad iš to kyla daug nepatogumų… nebent dėl didelio būtinumo.“
Visgi jaunesniems nei 25 metų kaltinamiesiems būtina skirti globėjus (kuratorius), kurių autoritetu jie būtų ginami, kad dėl nepatyrimo ar jauno amžiaus ko nors nenutylėtų ar nepasakytų to, kas jiems galėtų padėti.
Kokie liudytojai atmetami
Kai viešai skelbiami liudytojų vardai, ir kaltinamasis nurodo mirtinos neapykantos (inimicitia capitalis) priežastis prieš juos…
Inkvizitorius atmeta tik mirtiną neapykantą, o ne bet kokią, bet tokią, kuri kyla iš mirtino pavojaus, didelių sužeidimų ir pan., kas rodo piktavališkumą siekiant mirties. Todėl tokie mirtini priešai teisėtai atmetami nuo liudijimo.
Nors šioje byloje dėl nusikaltimo baisumo visi nusikaltėliai ir bešloviai, net bendrininkai, priimami liudyti, tačiau tie, kurių parodymai kyla iš keršto ir mirtinos neapykantos, atmetami.
Būdas perduoti parodymų kopiją kaltinamajam erezija, kai įtariama dėl liudytojų saugumo
Anksčiau autorius nustatė, kad parodymų kopija turi būti duodama… Yra keli būdai tai padaryti saugiai.
Pirmasis būdas yra toks: minėti liudytojų vardai rašomi ne pačioje proceso kopijoje, bet atskirame lapelyje (cedula), ir ne ta tvarka, kuria jie liudijo. Kad tas liudytojas, kuris yra pirmas kopijoje, būtų šeštas ar septintas lapelyje, ir kas antras kopijoje – būtų paskutinis ar priešpaskutinis lapelyje. Taip sukeitus tvarką, kaltinamasis negalės sužinoti, kas būtent tai liudijo.
Šis būdas neatrodo labai vertingas, nes jis nelabai padeda kaltinamajam gintis, bet gali labai pakenkti liudytojams. Kaltinamasis negali žinoti, kas liudijo konkretų dalyką, kas liudijo už jį, o kas prieš jį (nes kartais tas pats liudytojas liudija ir už, ir prieš). Todėl jis negali veikti prieš konkretų asmenį, bet veiks prieš visus bendrai, vadindamas juos visus mirtinais priešais ir kurdamas neapykantos istorijas. O jei jis iš lapelio sužinos, kad kažkas iš jų liudijo sunkius dalykus prieš jį, jis nukreips savo pyktį prieš vieną ar du… ir taip gali kilti didelis pavojus.
<…>