Šventojo Jono slėpiniai (Šventojo Jono, vadinamo skaisčiuoju, slėpiniai, The Mysteries of Saint John the Apostle and Holy Virgin) yra vienas iš įdomiausių ir rečiausių Rytų krikščionių apokrifinių tekstų, priklausantis apreiškimo–vizijų literatūrai. Šis kūrinys, išlikęs Britų muziejaus rankraštyje Oriental 7026, pateikia pasakojimą apie tai, kaip apaštalas Jonas, Kristaus prisikėlimo liudytojas ir „mylimasis mokinys“, buvo pakylėtas į … [Skaityti toliau…]
Šventojo evangelisto ir apaštalo Jono užmigimas (Dormitio Ioannis) – pasakojimas priklauso plačiai Rytų krikščionių tradicijai, kuri nuo ankstyvųjų amžių siekė išsaugoti ne tik apaštalų mokymą, bet ir jų paskutiniųjų dienų liudijimus. Šis tekstas, išlikęs Britų muziejaus rankraštyje Oriental 6782, pateikia vieną iš seniausių ir brandžiausių Jono „užmigimo“ (t. y. taikios mirties Viešpatyje) versijų. Jis nėra … [Skaityti toliau…]
Saliamono testamentas (gr. Διαθήκη Σολομῶντος, lot. Testamentum Salomonis, angl. The Testament of Solomon) yra vienas iš įdomiausių ankstyvosios krikščionybės pseudepigrafinių kūrinių, išlikęs graikų kalba ir datuojamas maždaug II–III amžiumi. Tai nėra Biblijos dalis, tačiau jo pasakojimas remiasi Senojo Testamento karaliaus Saliamono figūra ir legendomis apie jo išmintį bei gebėjimą valdyti dvasines būtybes. Kūrinys pateikia pasakojimą … [Skaityti toliau…]
Viešpatie Dieve, viliuosi per tavo malonę gauti visų nuodėmių atleidimą ir amžinąją laimę po šio gyvenimo, nes Tu, būdamas be galo galingas, ištikimas, maloningas ir gailestingas, tai pažadėjai. To vildamasis esu pasiryžęs gyventi ir mirti. Amen. „Vilties aktas“ (lot. Actus spei) malda sakoma asmeninės maldos metu, ypač išreiškiant pasitikėjimą Dievo gailestingumu ir Jo pažadais. Ją … [Skaityti toliau…]
Brevijorius – tai istorinė Katalikų Bažnyčios maldyno forma, kurioje buvo surinktos visos Valandų liturgijos dalys į vieną knygą. Lotyniškai vadinamas Breviarium Romanum (Romos brevijorius), jis šimtmečius buvo pagrindinis kunigų ir vienuolių maldos vadovas. Pats žodis breviarium reiškia „sutrumpinimas“ arba „santrauka“, nes ši knyga sujungė anksčiau išskaidytus liturginius tekstus į vieną patogų rinkinį. Brevijorius nėra atskira … [Skaityti toliau…]
„Dešimt persekiojimų“ – tai vėlyvas, populiarus religinis pasakojimas, apibendrinantis Romos imperijos vykdytus krikščionių persekiojimus nuo Nerono iki Diokletiano. Tekstas nėra ankstyvosios Bažnyčios dokumentas ir nepriklauso patristikos korpusui. Tai katechetinė tradicija, susiformavusi viduramžiais ir ypač išpopuliarėjusi XIX–XX a. religinėse mokyklose, pamokslų rinkiniuose ir liaudies martyrologijose. Jo tikslas – pateikti aiškią, simbolinę istorijos schemą, o ne tikslų … [Skaityti toliau…]
Hipolitas Romietis yra vienas reikšmingiausių III amžiaus krikščionių teologų, rašiusių Romoje ir palikusių didelį, nors fragmentiškai išlikusį, literatūrinį palikimą. Jis buvo presbiteris, polemistas ir egzegetas, aktyviai kovojęs su įvairiomis savo laikų erezijomis ir siekęs aiškiai apibrėžti Bažnyčios mokymą apie Dievo prigimtį, Kristaus dievystę ir Šventojo Rašto autoritetą. Dalis jo veikalų išliko tik ištraukų pavidalu, cituojamų … [Skaityti toliau…]
„Traktatas apie Kristų ir Antikristą“ (Treatise on Christ and Antichrist) yra Hipolito Romiečio veikalas, parašytas III amžiaus pradžioje ir skirtas broliui Teofilui. Šiame tekste Hipolitas siekia sistemingai išdėstyti biblinę eschatologiją, remdamasis vien tik Šventuoju Raštu ir vengdamas spekuliatyvių interpretacijų. Traktatas parašytas kaip mokomasis laiškas, kuriame autorius ragina saugoti perduotą mokymą ir neatskleisti jo tiems, kurie … [Skaityti toliau…]
„Gajaus fragmentai“ (Fragments of Caius) – tai vieninteliai išlikę Romos presbiterio Gajaus (Caius), gyvenusio apie II–III a. sandūrą, tekstai. Jie neišliko savarankiškuose rankraščiuose, bet yra išsaugoti Euzebijaus „Bažnyčios istorijoje“, kuri cituoja Gajų kaip vieną iš ankstyvųjų krikščionių polemistų. Gajus buvo žinomas dėl savo kovos su montanistais, cerintiečiais ir artemonitais, taip pat dėl to, kad pirmasis … [Skaityti toliau…]
„Ignoto laiškas efeziečiams“ (The Epistle of Ignatius to the Ephesians) yra vienas svarbiausių ankstyvosios krikščionybės tekstų, priskiriamų Antiochijos vyskupui Ignotui, kankiniui ir apaštalinių tėvų tradicijos atstovui. Laiškas parašytas kelionės į Romą metu, kai Ignotas buvo gabenamas mirčiai. Tai suteikia tekstui ypatingą toną: jis rašo kaip žmogus, kuris jaučiasi stovintis ant mirties slenksčio ir todėl kalba … [Skaityti toliau…]
„Ignoto laiškas Herui, Antiochijos diakonui“ (The Epistle of Ignatius to Hero, a Deacon of Antioch) yra ankstyvosios krikščionybės tekstas, priskiriamas Antiochijos vyskupui Ignotui, vienam iš vadinamųjų apaštalinių tėvų. Laiškas datuojamas II amžiaus pradžia ir rodo laikotarpį, kai Bažnyčia dar tik formavo savo struktūrą, discipliną ir teologinius akcentus. Nors kūrinio autentiškumas nėra visiškai užtikrintas, jis išlieka … [Skaityti toliau…]
Prosperas Akvitietis (lat. Prosper Aquitanus) yra vienas ryškiausių V amžiaus lotynų teologų, glaudžiai susijęs su šventojo Augustino intelektine tradicija. Jo vardas dažniausiai minimas kalbant apie kovą su semipelagianizmu, apie malonės teologijos formavimąsi ir apie Romos Bažnyčios reakciją į pietų Galijos vienuolynuose kilusias doktrinines įtampas. Prosperas buvo ne tik Augustino idėjų gynėjas, bet ir jų sistemintojas, … [Skaityti toliau…]