Gajaus fragmentai

„Gajaus fragmentai“ (Fragments of Caius) – tai vieninteliai išlikę Romos presbiterio Gajaus (Caius), gyvenusio apie II–III a. sandūrą, tekstai. Jie neišliko savarankiškuose rankraščiuose, bet yra išsaugoti Euzebijaus „Bažnyčios istorijoje“, kuri cituoja Gajų kaip vieną iš ankstyvųjų krikščionių polemistų. Gajus buvo žinomas dėl savo kovos su montanistais, cerintiečiais ir artemonitais, taip pat dėl to, kad pirmasis aiškiai liudijo apie apaštalų Petro ir Pauliaus kapus Romoje, vadindamas juos „trofėjais“. Šie fragmentai leidžia pažvelgti į Romos Bažnyčios teologinę savivoką ir kovą su erezijomis apie 200 metus.

Pirmoji fragmentų dalis – tai ištraukos iš Gajaus dialogo su montanistu Proklu. Čia Gajus polemizuoja su Cerintu ir kitais chiliastais, kurie skelbė tūkstantmetę žemišką Kristaus karalystę. Gajus šiuos mokymus vadina apgaulinga angelų „apreiškimų“ imitacija ir prieštaraujančiais Šventajam Raštui. Jis taip pat mini keturias Philippo dukteris pranašes, taip pat apaštalų kapus Romoje, taip parodydamas, kad tikroji apaštalinė tradicija yra saugoma Bažnyčios, o ne privačių vizijų skelbėjų.

Antroji fragmentų dalis – tai Gajaus veikalas prieš Artemono ereziją, kurioje jis gina Kristaus dievystę ir parodo, kad nuo pat pradžių Bažnyčia mokė Kristų esant Dievu ir žmogumi. Gajus remiasi ankstyvaisiais autoriais – Justinu, Tatianu, Miltiadu, Ireniejumi, Melitonu – ir teigia, kad visi jie liudija tą pačią tikėjimo tiesą. Jis kaltina artemonitus sąmoningai klastojus Šventojo Rašto tekstus, taisius rankraščius pagal savo doktriną ir neturint jokios apaštalinės tradicijos. Šie fragmentai yra vienas aiškiausių liudijimų apie ankstyvąją kovą su adopcionizmu ir apie tai, kaip Romos Bažnyčia saugojo tikėjimo nuoseklumą.

I dalis. Iš dialogo arba ginčo prieš Proklą (Proclus).

(Išsaugota Eusebijaus (Eusebius) Bažnyčios istorijoje (Historia Ecclesiastica), ii. 25.)

Aš galiu parodyti apaštalų trofėjus. Mat jei panorėsite keliauti į Vatikaną (Vaticanum) arba į Ostijos kelią (Via Ostiensis), rasite šios bažnyčios įkūrėjų trofėjus.

II.

(Ten pat, iii. 28.)

Tačiau ir Cerintas (Cerinthus), pasitelkdamas apreiškimus, kuriuos, kaip jis norėtų, kad mes tikėtume, parašė didis apaštalas, pateikia mums nuostabius dalykus, kuriuos, kaip jis apsimeta, jam parodė angelai. Jis teigia, kad po prisikėlimo Kristaus karalystė bus žemėje, o Jeruzalėje (Hierosolyma) gyvenantis kūnas vėl paklus troškimams bei malonumams. Būdamas Dievo Raštų priešas ir trokšdamas klaidinti žmones, jis sako, kad tūkstantį metų truks vestuvių šventės.

III.

(Ten pat, iii. 31.)

O po to Hierapolyje (Hierapolis), Azijoje (Asia), buvo keturios pranašės, Filipo (Philippus) dukterys. Jų kapas yra ten, o taip pat ir jų tėvo.

II dalis. Prieš Artemono (Artemon) ereziją.

(Eusebijaus (Eusebius) Bažnyčios istorijoje (Historia Ecclesiastica), v. 28.)

Nes jie sako, kad visi pirmosios kartos žmonės ir patys apaštalai priėmė bei mokė tuos dalykus, kuriuos dabar tvirtina šie vyrai; ir kad Evangelijos skelbimo tiesa buvo išsaugota iki Viktoro (Victor), kuris buvo tryliktasis Romos vyskupas po Petro (Petrus), laikų, o nuo jo įpėdinio Zefyrino (Zephyrinus) tiesa buvo suklastota. Galbūt tai, ką jie tvirtina, būtų tikėtina, jei, visų pirma, jiems neprieštarautų Šventasis Raštas. Be to, yra tam tikrų brolių raštai, senesni už Viktoro (Victor) laikus, kuriuos jie parašė prieš pagonis gindami tiesą ir prieš savo laikų erezijas: turiu omenyje Justiną (Iustinus) ir Miltiadą (Miltiades), Tatijaną (Tatianus) bei Klemensą (Clemens) ir daugelį kitų, kurių visuose darbuose Kristui priskiriama dievystė. Mat kas nežino Ireniejaus (Irenaeus) bei Melitono (Melito) ir kitų knygų, kurios skelbia Kristų esant Dievą ir žmogų? Visos psalmės ir brolių himnai, kuriuos nuo pradžių rašė tikintieji, šlovina Kristų, Dievo Žodį, priskirdami Jam dievystę. Kadangi Bažnyčios doktrina buvo paskelbta prieš tiek daug metų, kaip įmanoma, kad žmonės iki Viktoro (Victor) laikų būtų pamokslavę taip, kaip jie teigia? Ir kaip jie nesigėdi skleisti šių šmeižtų prieš Viktorą (Victor), puikiai žinodami, kad Viktoras (Victor) ekskomunikavo Teodotą Odminių (Theodotus), šios Dievą neigiančios apostazės vadą bei tėvą, kuris pirmasis patvirtino, kad Kristus buvo paprastas žmogus? Nes jei, kaip jie tvirtina, Viktoras (Victor) būtų laikęsis tų pačių pažiūrų, kurių moko jų piktžodžiavimas, kodėl jis būtų atstūmęs Teodotą (Theodotus), šios erezijos autorių?

II.

(Eusebijaus (Eusebius) tekste, kaip nurodyta aukščiau.)

Bet kokiu atveju priminsiu daugeliui brolių įvykį, nutikusį mūsų pačių laikais – įvykį, kuris, jei būtų nutikęs Sodomoje (Sodoma), manau, būtų buvęs perspėjimas net jiems. Buvo toks išpažinėjas Natalijus (Natalius), gyvenęs ne tolimais laikais, o mūsų dienomis. Jį kažkada suklaidino Asklepiodotas (Asclepiodotus) ir kitas Teodotas (Theodotus), bankininkas. Jie abu buvo Teodoto Odminiaus (Theodotus) mokiniai; pastarąjį, kaip sakiau, to meto vyskupas Viktoras (Victor) pirmąjį atskyrė nuo bendrystės dėl tokio manymo, o tiksliau – beprotybės. Natalijų (Natalius) jie įtikino leistis išrenkamam šios erezijos vyskupu su sąlyga, kad jis iš jų gaus šimto penkiasdešimties denarų per mėnesį atlyginimą. Susivienijęs su jais, jis ne kartą buvo Viešpaties įspėtas regėjimuose. Mat mūsų gailestingasis Dievas ir Viešpats Jėzus Kristus (Iesus Christus) nenorėjo, kad Jo paties kančių liudytojas pražūtų būdamas už Bažnyčios ribų. Tačiau kadangi jis menkai paisė regėjimų, įviliotas į pirmininkavimo jiems garbę ir to purvino pelno troškimo, kuris pražudo labai daugelį, galiausiai jis buvo šventųjų angelų nuplaktas ir stipriai muštas visą naktį, tad anksti ryte atsikėlė ir apsivilkęs ašutine bei pasibarstęs pelenais su didžiu skubėjimu bei daugybe ašarų puolė prieš vyskupą Zefyriną (Zephyrinus), voliodamasis po dvasininkų bei netgi pasauliečių kojomis ir savo verksmu sužadinęs gailestingosios Kristaus Bažnyčios užuojautą. Po daugelio maldų ir parodęs rumbų žymes nuo gautų smūgių, jis galiausiai sunkiai buvo vėl priimtas į bendrystę.

III.

(Eusebijaus (Eusebius) tekste, kaip nurodyta aukščiau.)

Šventuosius Raštus jie drąsiai klastojo, senovės tikėjimo kanonus atmetė, o Kristaus nepaisė, neklausdami, ką sako Šventieji Raštai, o uoliai ieškodami, kokią silogizmo formą būtų galima sugalvoti jų bedievystei pagrįsti. Jei kas nors pateikia jiems Dievo Rašto žodį, jie tiria, ar jis sudarys jungtinę, ar atskirtą silogizmo formą; palikę Šventuosius Dievo Raštus, jie studijuoja geometriją, kaip žmonės, kurie yra iš žemės, kalba apie žemę ir nepažįsta To, kuris ateina iš aukštybių. Kai kurie iš jų uoliai matuoja Euklidą (Euclides), žavisi Aristoteliu (Aristoteles) bei Teofrastu (Theophrastus), o Galeną (Galenus), tiesą sakant, kai kurie galbūt net garbina. Bet kalbant apie tuos vyrus, kurie piktnaudžiauja netikinčiųjų menais siekdami pagrįsti savo eretišką doktriną ir bedievių klasta bjauroja paprastą Dievo Raštų tikėjimą, ką dar reikia sakyti, jei ne tai, kad jie yra toli nuo tikėjimo? Dėl šios priežasties jie drąsiai pakėlė rankas prieš Dievo Raštus, tvirtindami, kad juos ištaisė. Ir tai, kad aš neteigiu to apie juos melagingai, gali įsitikinti kiekvienas, kas tik nori. Mat jei kas nors panorėtų surinkti ir palyginti visas jų kopijas, rastų tarp jų daug prieštaravimų. Asklepiado (Asclepiades) kopijos bet kuriuo atveju skirsis nuo Teodoto (Theodotus) kopijų. O tokių kopijų galima gauti daug, nes jų mokiniai labai uoliai įterpinėjo pataisymus, kaip jie juos vadina, t. y. kiekvieno iš jų padarytus sugadinimus. Vėlgi, Hermofilo (Hermophilus) kopijos nesutampa su pastarosiomis, o Apolonijaus (Apollonius) kopijos prieštarauja net pačios sau. Mat galima palyginti tas, kurias jie parengė anksčiau, su tomis, kurios vėliau buvo sugadintos siekiant specialaus tikslo, ir bus rasta daug neatitikimų. O dėl didelio įžūlumo, kurį rodo šis nusižengimas, mažai tikėtina, kad net jie patys galėtų to nežinoti. Mat arba jie netiki, kad Dievo Raštai buvo padiktuoti Šventosios Dvasios, ir taip yra netikėliai; arba jie laiko save išmintingesniais už Šventąją Dvasią, ir kas jie tuomet yra, jei ne apsėstieji? Jie negali neigti, kad nusikaltimas yra jų, kai kopijos parašytos jų pačių ranka; jie negavo tokių Raštų kopijų iš tų, kurie juos pirmieji pamokė tikėjimo, ir negali pateikti kopijų, iš kurių šios buvo nurašytos. Kai kurie iš jų net nemanė, kad verta jas gadinti; tiesiog neigdami įstatymą bei pranašus dėl savo neteisėtos ir bedieviškos doktrinos, prisidengdami malonės pretekstu, jie nugrimzdo į žemiausią pražūties prarają.

III dalis. Muratorijaus kanonas (Canon Muratorianus).

(Pagal Muratori, V. C. Antiq. Ital. Med. av., t. iii. st. 854.)

… tuos dalykus, kuriuose jis dalyvavo, jis taip išdėstė. Trečiąją Evangelijos knygą, tą, kuri yra pagal Luką (Lucas), gerai žinomas gydytojas Lukas (Lucas) parašė savo vardu eilės tvarka po Kristaus įžengimo į dangų, kai Paulius (Paulus) jį priėmė kaip teisės žinovą. Jis pats Viešpaties kūne nematė; jis, kiek pajėgė tai atlikti, pradėjo savo pasakojimą nuo Jono (Iohannes) gimimo. Ketvirtoji Evangelija yra Jono (Iohannes), vieno iš mokinių. Kai jo bendramoksliai ir vyskupai jį prašė, jis tarė: „Pasninkaukite dabar su manimi tris dienas, ir papasakokime vieni kitiems viską, kas kiekvienam iš mūsų bus apreikšta“. Tą pačią naktį Andriejui (Andreas), vienam iš apaštalų, buvo apreikšta, kad Jonas (Iohannes) turėtų viską aprašyti savo vardu, jiems viską prisimenant. Todėl, nors atskirose Evangelijų knygose mums pateikiami skirtingi aspektai, tikinčiųjų tikėjimui tai neturi jokios reikšmės, nes visose jose viena valdančia Dvasia pasakojami visi dalykai, susiję su Viešpaties gimimu, Jo kančia, Jo prisikėlimu, Jo bendravimu su mokiniais ir Jo dvejopu atėjimu – pirmuoju, atstūmimo pažeminime, kuris jau praėjo, ir antruoju, karališkos galios šlovėje, kuris dar bus ateityje. Kas gi čia keisto, jei Jonas (Iohannes) taip nuolatos pateikia šiuos įvairius dalykus ir savo laiškuose, sakydamas nuo savęs: „Ką savo akimis matėme, savo ausimis girdėjome ir ką mūsų rankos lietė, tą mes parašėme“. Mat taip jis išpažįsta pats buvęs liudininkas, klausytojas, o kartu ir visų nuostabių faktų apie Viešpatį eilės tvarka metraštininkas.

Be to, visų apaštalų darbai yra Luko (Lucas) apimti vienoje knygoje ir skirti kilniausiajam Teofiliui (Theophilus), nes šie skirtingi įvykiai vyko jam pačiam dalyvaujant; tai jis aiškiai parodo – t. y. kad principas, kuriuo jis vadovavosi rašydamas, buvo pateikti tik tai, ką pats pastebėjo – praleisdamas Petro (Petrus) kančią, taip pat ir Pauliaus (Paulus) kelionę, kai šis iš miesto – Romos (Roma) – vyko į Ispaniją (Hispania).

Kas dėl Pauliaus (Paulus) laiškų, tai tiems, kurie nori suprasti šį reikalą, jie patys nurodo, kas jie yra, iš kokios vietos ar kokiu tikslu buvo išsiųsti. Pirmiausia ir gana išsamiai jis rašė korintiečiams (Corinthii), kad sustabdytų erezijos schizmą; po to galatams (Galatae), kad uždraustų apipjaustymą; tuomet romiečiams (Romani) apie Senojo Testamento Raštų taisyklę, taip pat parodydamas jiems, kad Kristus (Christus) juose yra pagrindinis objektas. Mums būtina kiekvieną jų aptarti atskirai, nes palaimintasis apaštalas Paulius (Paulus), sekdamas savo pirmtako Jono (Iohannes) taisykle, vardu rašo ne daugiau kaip septynioms bažnyčioms tokia tvarka: pirmąjį korintiečiams (Corinthii), antrąjį efeziečiams (Ephesii), trečiąjį filipiečiams (Philippenses), ketvirtąjį kolosiečiams (Colossenses), penktąjį galatams (Galatae), šeštąjį tesalonikiečiams (Thessalonicenses), septintąjį romiečiams (Romani). Be to, nors korintiečiams (Corinthii) ir tesalonikiečiams (Thessalonicenses) jis rašo po du kartus jų pataisymui, vis dėlto per šį septyniaplinkį rašymą parodoma, kad yra viena Bažnyčia, paplitusi po visą pasaulį. Ir Jonas (Iohannes) apreiškime (Apocalypsis), nors rašo tik septynioms bažnyčioms, visgi kreipiasi į visas. Be šių, jis parašė vieną Filemonui (Philemon), vieną Titui (Titus) ir du Timotiejui (Timotheus), vedamas gryno asmeninio prisirišimo bei meilės; tačiau jie yra šventi Katalikų Bažnyčios akyse ir tvarkant bažnytinę discipliną. Taip pat platinami laiškai laodikiečiams (Laodicenses) ir kitas aleksandriečiams (Alexandrini), suklastoti Pauliaus (Paulus) vardu bei skirti prieš Marciono (Marcion) ereziją; yra ir keletas kitų, kurie negali būti priimti į Katalikų Bažnyčią, nes netinka tulžį maišyti su medumi.

Judo (Iudas) laiškas ir du laiškai, priklausantys minėtam Jonui (Iohannes) – arba turintys Jono (Iohannes) vardą – priskiriami prie visuotinių laiškų. Taip pat Išminties knyga (Liber Sapientiae), parašyta Saliamono (Salomo) draugų jo garbei. Priimame ir Jono (Iohannes) bei Petro (Petrus) apreiškimus, nors kai kurie iš mūsų nenori, kad pastarasis būtų skaitomas bažnyčioje. Be to, „Ganytoją“ (Pastor) parašė Hermas (Hermas) visai neseniai, mūsų laikais, Romos (Roma) mieste, kai jo brolis vyskupas Pijus (Pius) sėdėjo Romos (Roma) Bažnyčios soste. Todėl jis taip pat turėtų būti skaitomas; bet jis negali būti viešai skelbiamas bažnyčioje žmonėms nei priskiriamas prie pranašų, nes jų skaičius yra pilnas, nei prie apaštalų iki laikų pabaigos. Iš Arsinojo (Arsinous), dar vadinamo Valentinu (Valentinus), arba Miltiado (Miltiades) raštų nepriimame visiškai nieko. Atmetami ir tie, kurie parašė naują Psalmių knygą Marcionui (Marcion), kartu su Bazilidu (Basilides) bei azijiečių katafrygų įkūrėju.