„Traktatas apie Kristų ir Antikristą“ (Treatise on Christ and Antichrist) yra Hipolito Romiečio veikalas, parašytas III amžiaus pradžioje ir skirtas broliui Teofilui. Šiame tekste Hipolitas siekia sistemingai išdėstyti biblinę eschatologiją, remdamasis vien tik Šventuoju Raštu ir vengdamas spekuliatyvių interpretacijų. Traktatas parašytas kaip mokomasis laiškas, kuriame autorius ragina saugoti perduotą mokymą ir neatskleisti jo tiems, kurie nėra pasirengę priimti dvasinių tiesų. Tokia įžanga atspindi ankstyvosios Bažnyčios nuostatą, kad eschatologinės temos reikalauja brandos ir atsakomybės.
Pagrindinė veikalo dalis skirta Kristaus ir Antikristo priešpriešai, kurią Hipolitas grindžia pranašų, Evangelijų ir Apreiškimo Jonui tekstais. Jis aiškina, kad Kristus yra Dievo Sūnus, įvykdęs pranašystes ir atnešęs išganymą, o Antikristas bus istorinis asmuo, kylantis iš pasaulio politinės galios ir sieksiantis apgauti žmones melagingais ženklais. Hipolitas pateikia nuoseklų Antikristo kilmės, veikimo ir žlugimo aprašymą, remdamasis Danieliaus knygos simboliais ir Apreiškimo struktūra. Ši analizė yra vienas ankstyviausių bandymų sujungti skirtingas biblines pranašystes į vientisą eschatologinę schemą.
Antikristas ankstyvojoje krikščionybėje suprantamas kaip paskutiniųjų laikų priešininkas, istorinis asmuo, kuris pasirodys prieš Kristaus sugrįžimą ir sieks apgauti žmones, užvaldydamas politinę ir religinę galią. Jis vaizduojamas kaip melagingas Mesijas, kuris imituoja Kristų, bet veikia prieš Dievo tvarką. Pagal biblinę tradiciją ir tokius autorius kaip Hipolitas, Antikristas bus žmogus, kylantis iš pasaulio valdžios struktūrų, naudojantis apgaulę, ženklus ir prievartą, kad nukreiptų žmones nuo tikrojo Dievo.
Traktatas svarbus dėl vietos krikščioniškosios teologijos istorijoje. Hipolitas yra pirmasis autorius, kuris parašė išsamų veikalą apie Antikristą, ir jo interpretacijos turėjo didelę įtaką vėlesnei patristinei ir viduramžių eschatologijai. Tekstas atskleidžia, kaip III amžiaus Bažnyčia suprato paskutiniųjų laikų ženklus, kaip vertino politines imperijos realijas ir kaip siekė apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidingų mokymų. Dėl savo biblinio nuoseklumo ir teologinės įžvalgos „Traktatas apie Kristų ir Antikristą“ laikomas vienu iš kertinių ankstyvosios krikščioniškosios eschatologijos dokumentų.
Traktatas apie Kristų ir Antikristą
Romos Ipolitas
(1) Kadangi toks buvo tavo troškimas, mano mylimas broli Teofiliai, būti išsamiai informuotam apie tas temas, kurias tau trumpai išdėsčiau, nusprendžiau, jog dera šiuos tyrinėjimo klausimus aiškiai tau pateikti, gausiai semiantis iš pačių Šventųjų Raštų kaip iš švento šaltinio, idant tau būtų malonu ne tik girdėti juos liudijant žmonėms, bet ir galėtum, žvelgdamas į juos (dieviškojo) autoriteto šviesoje, visame kame šlovinti Dievą. Tai bus tarsi mūsų tau suteikta patikima atsarga kelionei šiame gyvenime, kad, pasitelkdamas aiškius argumentus dalykams, kuriuos daugelis prastai supranta ir suvokia, galėtum juos pasėti savo širdies dirvoje kaip turtingoje ir švarioje žemėje. Jų pagalba taip pat sugebėsi nutildyti tuos, kurie priešinasi ir neigia išganymo žodį. Tik žiūrėk, kad neperduotum šių dalykų netikinčioms ir piktžodžiaujančioms liežuviams, nes tai – nemažas pavojus. Verčiau dalinkis jais su pamaldžiais ir ištikimais žmonėmis, kurie trokšta gyventi šventai, teisiai ir su baime. Juk ne be reikalo palaimintasis apaštalas ragina Timotiejų sakydamas: „O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulietiškų, tuščių taupalų ir tariamojo pažinimo prieštaravimų, kurį kai kurie išpažindami nuklydo nuo tikėjimo.“ Ir vėl: „Todėl tu, mano sūnau, stiprėk Kristaus Jėzaus malonėje. Ir ką esi iš manęs girdėjęs per daugelį raginimų, tai patikėk ištikimiems žmonėms, kurie sugebės ir kitus mokyti.“ Tad jei palaimintasis (apaštalas) šiuos dalykus perdavė su pamaldžiu atsargumu, kuris buvo lengvai atpažįstamas visų, nes dvasioje suvokė, jog „ne visi turi tikėjimą“, tai koks dar didesnis pavojus mums grėstų, jei neapgalvotai ir lengvabūdiškai patikėtume Dievo apreiškimus profaniškiems ir nevertiems žmonėms?
(2) Nes palaimintieji pranašai, tapę mums tarsi akimis, per tikėjimą numatė Žodžio slėpinius ir tapo šių dalykų tarnais ateities kartoms, ne tik pranešdami apie praeitį, bet ir skelbdami dabartį bei ateitį, kad pranašas neatrodytų esąs tik savo laiko atstovas, bet galėtų išpranašauti ateitį visoms kartoms ir taip būtų laikomas (tikru) pranašu. Šie tėvai buvo apdovanoti Dvasia ir paties Žodžio gausiai pagerbti; kaip muzikos instrumentai, jie visada turėjo Žodį savyje tarsi brauktuką (plektrą), ir Jo išjudinti pranašai skelbė tai, ko norėjo Dievas. Nes jie kalbėjo ne savo pačių galia (tebūnie tai aišku), nei skelbė tai, kas patiko jiems patiems. Pirmiausia Žodis juos apdovanojo išmintimi, o paskui per regėjimus jie buvo teisingai pamokyti apie ateitį. Tada, patys būdami visiškai įsitikinę, jie kalbėjo tai, ką Dievas apreiškė tik jiems ir nuslėpė nuo visų kitų. Kokiu pagrindu pranašas būtų vadinamas pranašu, jei dvasioje nenumatytų ateities? Jei pranašas kalbėtų apie kokį atsitiktinį įvykį, jis nebūtų pranašas, kalbėdamas apie dalykus, kurie visiems matomi. Bet tas, kuris detaliai išdėsto būsimus dalykus, pagrįstai buvo laikomas pranašu. Todėl pranašai nuo pat pradžių pagrįstai buvo vadinami „regėtojais“. Dėl to ir mes, teisingai pamokyti to, ką jie anksčiau skelbė, kalbame ne iš savo pačių supratimo. Mes nebandome vienaip ar kitaip keisti senovėje jų ištartų žodžių, bet viešiname Raštus, kuriuose tai užrašyta, ir skaitome juos tiems, kurie gali teisingai tikėti; nes tai yra bendra nauda abiem pusėms: tam, kuris kalba – atsimenant ir teisingai išdėstant senovės ištarmes; ir tam, kuris klauso – sutelkiant dėmesį į tai, kas kalbama. Kadangi šiuo atveju abiem pusėms tenka bendra užduotis, t. y. kalbančiajam – ištikimai skelbti nepaisant rizikos, o klausytojui – tikėjimu išgirsti ir priimti tai, kas sakoma, prašau tavęs kartu su manimi melstis Dievui.
(3) Ar nori sužinoti, kaip Dievo Žodis, kuris vėlgi buvo Dievo Sūnus, kaip ir senovėje buvo Žodis, perduodavo savo apreiškimus palaimintiesiems pranašams senais laikais? Na, Žodis, rodydamas savo gailestingumą ir jokio šališkumo visiems šventiesiems nebuvimą, apšviečia juos ir pritaiko tai, kas mums naudinga, lyg įgudęs gydytojas, suprantantis žmonių silpnumą. Neišmanėlius Jis mėgsta mokyti, o klystančius – sugrąžinti į savo tikrąjį kelią. Tie, kurie gyvena tikėjimu, Jį lengvai randa; o tyros akies ir šventos širdies žmonėms, trokštantiems pasibelsti į duris, Jis tuoj pat atidaro. Jis neatstumia nė vieno iš savo tarnų kaip neverto dieviškųjų slėpinių. Jis nevertina turtuolio labiau nei vargšo, nei niekina vargšo dėl jo skurdo. Jis nenusigręžia nuo barbaro ir neatstumia eunucho kaip ne žmogaus. Jis nekenčia moters dėl moters neklusnumo akto pradžioje, nei atstumia vyro dėl vyro nusižengimo. Jis ieško visų ir trokšta išgelbėti visus, norėdamas visus padaryti Dievo vaikais ir kviesdamas visus šventuosius tapti vienu tobulu žmogumi. Nes yra ir vienas Dievo Sūnus (arba Tarnas), per kurį ir mes, priimdami atgimimą per Šventąją Dvasią, trokštame visi tapti vienu tobulu ir dangišku žmogumi.
(4) Kadangi Dievo Žodis buvo be kūno, Jis prisiėmė šventą kūną per šventąją Mergelę ir pasipuošė drabužiu, kurį nusiaudė sau, tarsi jaunikis, ant kryžiaus kančių, kad, sujungęs savo galią su mūsų mirtingu kūnu, sumaišęs negendantį su gendančiu ir stiprų su silpnu, galėtų išgelbėti pražūvantį žmogų. Taigi audimo staklių velenas yra Viešpaties kančia ant kryžiaus, metmenys ant jo – Šventosios Dvasios galia, ataudai – Dvasios išaustas šventas kūnas, siūlas – malonė, kuri per Kristaus meilę suriša ir sujungia juos į vieną, skietas – tai Žodis; o audėjai yra patriarchai ir pranašai, audžiantys gražią, ilgą, tobulą tuniką Kristui; ir Žodis, eidamas per juos lyg skietas, išpildo per juos tai, ko trokšta Jo Tėvas.
(5) Bet kadangi laikas spaudžia nagrinėti tiesiogiai rūpimą klausimą, ir to, kas jau pasakyta įvade apie Dievo šlovę, turėtų pakakti, dera paimti į rankas pačius Šventuosius Raštus ir išsiaiškinti, koks yra Antikristo atėjimas; kokia proga ir kokiu metu tas bedievis bus apreikštas; iš kur ir iš kokios genties (jis kils); koks jo vardas, kurį Raštuose nurodo skaičius; ir kaip jis skleis paklydimą tarp žmonių, surinkdamas juos iš žemės pakraščių; ir (kaip) jis sukels suspaudimą ir persekiojimą prieš šventuosius; ir kaip jis pats save išaukštins kaip Dievą; kokia bus jo pabaiga; ir kaip iš dangaus bus apreikštas staigus Viešpaties pasirodymas; ir koks bus viso pasaulio sudegimas; ir kokia bus šlovinga ir dangiška šventųjų karalystė, kai jie viešpataus kartu su Kristumi; ir kokia bus nedorėlių bausmė ugnimi.
(6) Kadangi apie mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris taip pat yra Dievas, dėl Jo karališkumo ir šlovės buvo pranašaujama po liūto įvaizdžiu, lygiai taip pat Raštai senovėje kalbėjo apie Antikristą kaip apie liūtą, dėl jo tironijos ir smurto. Apgavikas visame kame siekia tapti panašus į Dievo Sūnų. Kristus yra liūtas, todėl ir Antikristas yra liūtas; Kristus yra karalius, todėl ir Antikristas yra karalius. Gelbėtojas pasirodė kaip avinėlis; todėl ir jis taip pat pasirodys kaip avinėlis, nors viduje yra vilkas. Gelbėtojas atėjo į pasaulį apipjaustytas, ir jis ateis tokiu pat būdu. Viešpats išsiuntė apaštalus tarp visų tautų, o jis taip pat siųs netikrus apaštalus. Gelbėtojas surinko išsklaidytas avis, ir jis taip pat surinks išsklaidytą tautą. Viešpats davė antspaudą tiems, kurie Juo įtikėjo, o jis taip pat duos savąjį. Gelbėtojas pasirodė žmogaus pavidalu, ir jis ateis žmogaus pavidalu. Gelbėtojas prikėlė ir parodė savo šventą kūną kaip šventyklą, ir jis pastatys akmeninę šventyklą Jeruzalėje. Jo gundymo menus parodysime toliau. Bet kol kas grįžkime prie nagrinėjamo klausimo.
(7) Palaimintasis Jokūbas, savo palaiminimuose pranašiškai liudydamas apie mūsų Viešpatį ir Gelbėtoją, kalba taip: „Judai, tave girs tavo broliai: tavo ranka bus ant tavo priešų sprando; tavo tėvo sūnūs lenksis prieš tave. Judas yra liūto jauniklis: nuo grobio, mano sūnau, tu pakilai: jis pritūpė, jis atsigulė kaip liūtas ir kaip liūto jauniklis; kas jį pažadins? Skeptras nepasitrauks nuo Judo, nei valdovo lazda nuo jo kojų, kol ateis tas, kuriam tai priklauso; ir jis bus tautų lūkestis. Pririšdamas savo asilą prie vynmedžio, ir savo asilės kumeliuką prie vynmedžio atžalos; jis plaus savo drabužį vyne, ir savo apdarą vynuogių kraujyje. Jo akys bus džiugios nuo vyno, o jo dantys bus baltesni už pieną.“
(8) Žinodamas, kaip šiuos dalykus paaiškinti detaliai, manau, kad dabar dera cituoti pačius žodžius. Bet kadangi patys išsireiškimai ragina mus apie juos kalbėti, nepraleisiu progos to padaryti. Tai išties dieviški, šlovingi ir sielai naudingi dalykai. Pranašas, naudodamas posakį „liūto jauniklis“, turi omenyje Tą, kuris pagal kūną kilo iš Judo ir Dovydo, kuris nors nebuvo padarytas iš Dovydo sėklos, bet buvo pradėtas Šventosios Dvasios (galia) ir išdygo iš švento žemės daigo. Kaip sako Izaijas: „Iš Jesės kelmo išaugs atžala, ir iš jo šaknies išsiskleis žiedas.“ Tai, ką Izaijas vadina žiedu, Jokūbas vadina atžala (daigu). Pirmiausia Jis išdygo, o paskui pražydo pasaulyje. Posakis „jis pritūpė, jis atsigulė kaip liūtas ir kaip liūto jauniklis“ reiškia trijų dienų Kristaus miegą (mirtį, atsigulimą); kaip sako ir Izaijas: „Kaip ištikimoji Sijonas tapo paleistuve! ji buvo pilna teisingumo; teisumas joje nakvojo (ilsėjosi); o dabar – žmogžudžiai.“ Ir Dovydas sako tą patį: „Aš atsiguliau ir užmigau; aš pabudau: nes Viešpats mane palaikys“; šiais žodžiais jis nurodo Jo miego ir prisikėlimo faktą. Ir Jokūbas sako: „Kas jį pažadins?“ Ir būtent tai nurodo tiek Dovydas, tiek Paulius, kai Paulius sako: „ir Dievas Tėvas, kuris Jį prikėlė iš numirusiųjų.“
(9) Ir sakydamas: „Skeptras nepasitrauks nuo Judo, nei valdovo lazda nuo jo kojų, kol ateis tas, kuriam tai priklauso; ir jis bus tautų lūkestis“, jis nurodė, kad ši (pranašystė) išsipildys Kristuje. Nes Jis yra mūsų lūkestis. Mes Jo laukiame (ir) tikėjimu matome Jį ateinantį iš dangaus su galybe.
(10) „Pririšdamas savo asilą prie vynmedžio“: tai reiškia, kad Jis sujungia savo apipjaustytųjų tautą su savuoju pašaukimu. Nes Jis buvo vynmedis. „Ir savo asilės kumeliuką prie vynmedžio atžalos“: tai nurodo pagonių tautas, nes Jis kviečia tiek apipjaustytuosius, tiek neapipjaustytuosius į vieną tikėjimą.
(11) „Jis plaus savo drabužį vyne“, tai yra pagal Jo Tėvo balsą, kuris per Šventąją Dvasią nužengė prie Jordano. „Ir savo apdarą vynuogių kraujyje.“ Kokių gi vynuogių kraujyje, jei ne Jo paties kūno, kuris kabojo ant medžio lyg vynuogių kekė? – iš kurio šono taip pat ištekėjo dvi srovės: kraujo ir vandens, kuriose tautos yra nuplaunamos ir apvalomos, kurias (tautas) Jis tarsi drabužį apsivelka.
(12) „Jo akys džiugios nuo vyno.“ Kas yra Kristaus akys, jei ne palaimintieji pranašai, kurie Dvasioje numatė ir iš anksto paskelbė apie Jį ištiksiančias kančias, ir džiaugėsi matydami Jį galybėje dvasinėmis akimis, būdami (šiam pašaukimui) paruošti paties Žodžio ir Jo malonės?
(13) Ir sakydamas „Ir jo dantys (bus) baltesni už pieną“, jis turėjo omenyje įsakymus, kurie išeina iš šventos Kristaus burnos ir kurie yra tyri kaip pienas.
(14) Taip Raštai iš anksto skelbė apie šį liūtą ir liūto jauniklį. Panašiai randame parašyta ir apie Antikristą. Mozė sako taip: „Danas yra liūto jauniklis, jis iššoks iš Bašano.“ Tačiau kad niekas nesuklystų manydamas, jog tai pasakyta apie Gelbėtoją, tegul atidžiai atkreipia dėmesį. „Danas, – sako jis, – yra liūto jauniklis“; ir įvardindamas Dano gentį, jis aiškiai paskelbė gentį, iš kurios lemta kilti Antikristui. Kaip Kristus kyla iš Judo genties, taip Antikristas kils iš Dano genties. Kad taip iš tikrųjų yra, matome ir iš Jokūbo žodžių: „Tebūnie Danas gyvatė, gulinti ant žemės, kertanti arkliui į kulną.“ Kas gi yra toji gyvatė, jei ne Antikristas, tas apgavikas, minimas Pradžios knygoje, kuris apgavo Ievą ir įgėlė Adomui į kulną? Tačiau kadangi šį teiginį būtina įrodyti pakankamais liudijimais, nevengsime šios užduoties.
(15) Kad iš tiesų iš Dano genties kils tas tironas ir karalius, tas baisusis teisėjas, tas velnio sūnus, pranašas liudija sakydamas: „Danas teisis savo tautą, kaip viena iš Izraelio genčių.“ Kažkas gali pasakyti, kad tai nurodo Samsoną, kuris kilo iš Dano genties ir teisė tautą dvidešimt metų. Na, ši pranašystė iš dalies išsipildė Samsone, bet jos visiškas išsipildymas paliktas Antikristui. Nes Jeremijas taip pat kalba: „Nuo Dano mes girdėsime jo žirgų greitumo garsą: visa žemė drebėjo nuo jo žirgų žvengimo ir lėkimo garso.“ Ir kitas pranašas sako: „Jis surinks visą savo jėgą, nuo rytų iki vakarų. Tie, kuriuos jis kviečia, ir tie, kurių nekviečia, eis su juo. Jis pavers jūrą baltą nuo savo laivų burių, o lygumą juodą nuo savo armijų skydų. Ir kas tik jam pasipriešins kare, tas kris nuo kardo.“ Kad tai pasakyta ne apie ką kitą, o apie tą tironą, begėdį ir Dievo priešą, parodysime toliau.
(16) Bet ir Izaijas taip kalba: „Ir atsitiks, kad kai Viešpats atliks visą savo darbą Sijono kalne ir Jeruzalėje, Jis nubaus išdidžią širdį, Asirijos karalių, ir jo akių šlovės didybę. Nes jis sakė: Savo jėga aš tai padariau, ir savo supratimo išmintimi pašalinsiu tautų ribas ir apiplėšiu jų turtus: aš priversiu drebėti gyvenamuosius miestus ir surinksiu visą pasaulį į savo ranką lyg lizdą, ir paimsiu jį kaip paliktus kiaušinius. Ir nebus nė vieno, kuris ištrūktų ar paprieštarautų man, ar atvertų burną ir cyptų. Argi kirvis girsis prieš tą, kuris juo kerta? Ar pjūklas didžiuosis prieš tą, kuris jį traukia? Tarsi lazda ar lazdelė pasikeltų pati: o taip nėra. Bet Viešpats atsiųs negarbę į tavo garbę; ir tavo šlovėje užsidegs deganti ugnis. Izraelio šviesa bus ugnis, ir pašventins jį liepsna, ir praris mišką tarsi žolę.“
(17) Ir vėl jis kitoje vietoje sako: „Kaip išnyko engėjas, ir kaip liovėsi prispaudėjas! Dievas sulaužė nusidėjėlių valdovų jungą, To, kuris rūsčiai ištiko tautas nepagydomu smūgiu: Tas, kuris muša tautas nepagydomu smūgiu, kurio nepagailėjo. Jis nurimo pasitikėdamas: visa žemė šaukia iš džiaugsmo. Libano medžiai džiaugėsi tavimi, ir Libano kedras (sakydamas): Nuo to laiko, kai tu parkritai, joks kirtėjas nebeateina prieš mus. Pragaras iš apačios sujudo tavęs pasitikti: visi galingieji, žemės valdovai, susirinko kartu – valdovai nuo savo sostų. Visi tautų karaliai, jie visi atsakys kartu ir sakys: Ir tu esi paimtas kaip mes; ir tu priskaičiuotas prie mūsų. Tavo puikybė nuleista į žemę, tavo didelis džiaugsmas: po tavimi paties puvėsius; ir kirminas bus tavo apklotas. Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, aušros sūnau! Jis nublokštas ant žemės, tas, kuris siuntinėjo visiems tautoms. Ir tu sakei savo širdyje: Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą virš dangaus žvaigždžių: atsisėsiu ant aukštų kalnų šiaurės linkme: pakilsiu virš debesų: būsiu panašus į Aukščiausiąjį. Tačiau dabar tu būsi nuleistas į pragarą, į žemės pamatus! Tie, kurie tave matys, stebėsis tavimi ir sakys: Ar tai tas žmogus, kuris audrino žemę, kuris drebino karalius, kuris visą pasaulį pavertė dykuma ir sunaikino miestus, kuris nepaleido įkalintųjų? Visi žemės karaliai gulėjo pagarboje, kiekvienas savo namuose; bet tu būsi išmestas ant kalnų kaip bjaurus maitvabalis, kartu su daugeliu kritusių, pervertų kardu ir nusileidžiančių į pragarą. Kaip krauju suteptas drabužis nėra švarus, taip ir tu nebūsi gražus (ar švarus); nes tu sunaikinai mano žemę ir išžudei mano tautą. Tu neišliksi amžiams, tu nedorėlių sėkla. Paruoškite jo vaikus skerdynėms dėl jų tėvo nuodėmių, kad jie neprisikeltų ir nepaveldėtų mano žemės.“
(18) Ezechielis taip pat kalba apie jį taip: „Taip sako Viešpats Dievas: Kadangi tavo širdis išpuiko ir tu pasakei: ‘Aš esu Dievas, aš sėdžiu Dievo soste jūrų viduryje’; bet tu esi žmogus, o ne Dievas, nors ir laikai savo širdį Dievo širdimi. Argi tu išmintingesnis už Danielių? Argi išminčiai nepamokė tavęs savo išmintimi? Ar savo išmintimi ar supratimu tu įgijai sau valdžią, ir auksą bei sidabrą į savo lobynus? Ar savo didžiule išmintimi ir prekyba padidinai savo galią? Tavo širdis išpuiko dėl tavo galybės. Todėl taip sako Viešpats Dievas: Kadangi tu laikei savo širdį lyg Dievo širdimi, štai aš atvesiu prieš tave svetimšalius, baisiausius iš tautų: ir jie ištrauks savo kardus prieš tave ir prieš tavo išminties grožį; ir jie sulygins tavo grožį su pražūtimi; ir jie nuleis tave žemyn; ir tu mirsi sužeistųjų mirtimi jūrų viduryje. Ar vis dar sakysi prieš tuos, kurie tave žudo: Aš esu Dievas? Bet tu esi žmogus, o ne Dievas, tų, kurie tave muša, rankose. Tu mirsi neapipjaustytųjų mirtimi nuo svetimšalių rankos: nes aš tai pasakiau, sako Viešpats.“
(19) Šiems žodžiams esant taip pateiktiems, pažiūrėkime detaliau, ką Danielius sako savo regėjimuose. Išskirdamas karalystes, kurios po to iškils, jis taip pat parodė Antikristo atėjimą paskutiniaisiais laikais ir viso pasaulio pabaigą. Aiškindamas Nebukadnecaro regėjimą, jis kalba taip: „Tu, karaliau, regėjai, ir štai didžiulė statula stovėjo prieš tavo veidą: jos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos iš sidabro, pilvas ir šlaunys iš vario, kojos iš geležies, o pėdos iš dalies iš geležies ir iš dalies iš molio. Tu regėjai, kol akmuo buvo atskeltas be rankų ir smogė statulai į pėdas, kurios buvo iš geležies ir molio, ir sutrupino jas iki galo. Tada molis, geležis, varis, sidabras ir auksas sutrupėjo ir tapo kaip pelai vasaros klojime; vėjo gūsiai juos nunešė, ir jiems nebeliko jokios vietos. O akmuo, smogęs statulai, tapo dideliu kalnu ir pripildė visą žemę.“
(20) Jei greta šio regėjimo pateiksime ir paties Danieliaus asmeninius regėjimus, galėsime abiem kartu duoti vieną paaiškinimą ir parodysime, kaip jie sutampa ir kokie yra teisingi. Nes jis kalba taip: „Aš, Danielius, mačiau, ir štai keturi dangaus vėjai kovėsi didžiojoje jūroje. Ir keturi dideli žvėrys išniro iš jūros, skirtingi vienas nuo kito. Pirmasis buvo lyg liūtė ir turėjo erelio sparnus. Aš žiūrėjau, kol jos sparnai buvo išpešti, o ji pati pakelta nuo žemės, pastatyta ant kojų lyg žmogus, ir jai buvo duota žmogaus širdis. Ir štai antras žvėris, panašus į lokį, ir jis buvo pakeltas ant vieno šono, o jo nasruose buvo trys šonkauliai. Aš žiūrėjau, ir štai žvėris, panašus į leopardą, jis ant savo nugaros turėjo keturis paukščio sparnus, ir šis žvėris turėjo keturias galvas. Po to aš mačiau, ir štai ketvirtasis žvėris, baisus, siaubingas ir nepaprastai stiprus; jis turėjo geležinius dantis ir varinius nagus, kuriais rijo ir trupino, o kas liko, trypė savo kojomis; jis skyrėsi nuo visų prieš jį buvusių žvėrių ir turėjo dešimt ragų. Aš stebėjau jo ragus, ir štai tarp jų išaugo kitas mažas ragas, o prieš jį trys iš ankstesniųjų ragų buvo išrauti su šaknimis; ir štai šiame rage buvo akys, panašios į žmogaus akis, ir burna, kalbanti didingus dalykus.“
(21) „Aš žiūrėjau, kol buvo pastatyti sostai ir atsisėdo Ilgaamžis (Dienų Senis): Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o Jo galvos plaukai kaip gryna vilna; Jo sostas buvo ugnies liepsna, Jo ratai – deganti ugnis. Ugnies upė tekėjo iš Jo akivaizdos. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo, ir dešimt tūkstančių kartų po dešimt tūkstančių stovėjo aplink Jį: teismas atsisėdo, ir knygos buvo atvertos. Aš tuomet žiūrėjau dėl tų didingų žodžių garso, kuriuos kalbėjo tas ragas, kol žvėris buvo nužudytas ir pražuvo, o jo kūnas atiduotas sudeginti ugniai. O kitų žvėrių valdžia buvo atimta.“
(22) „Nakties regėjime mačiau, ir štai vienas, panašus į Žmogaus Sūnų, atėjo su dangaus debesimis, prisiartino prie Ilgaamžio ir buvo atvestas priešais Jį. Ir Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė; ir visos tautos, gentys ir kalbos tarnaus Jam: Jo valdžia yra amžina valdžia, kuri nepraeis, ir Jo karalystė nebus sunaikinta.“
(23) Kadangi šie dalykai, pasakyti mistine prasme, kai kam gali atrodyti sunkiai suprantami, mes nenutylėsime nieko, kas padėtų sveiko proto žmonėms juos suprasti protingai. Jis sakė, kad „liūtė išniro iš jūros“, ir tuo jis turėjo omenyje babiloniečių karalystę pasaulyje, kuri statuloje atitiko auksinę galvą. Sakydamas, kad „ji turėjo erelio sparnus“, jis nurodė, kad karalius Nebukadnecaras iškėlė save ir pasipūtė prieš Dievą. Tada jis sako: „jos sparnai buvo išpešti“, t. y., jo šlovė buvo sunaikinta; nes jis buvo išvarytas iš savo karalystės. O žodžiai „jai buvo duota žmogaus širdis, ir ji pastatyta ant kojų lyg žmogus“ reiškia faktą, kad jis atgailavo, pripažino save esant tik žmogumi ir atidavė šlovę Dievui.
(24) Tada, po liūtės, jis mato „antrą žvėrį, panašų į lokį“, ir tai nurodė persus. Nes po babiloniečių persai perėmė aukščiausiąją valdžią. Sakydamas, kad jo „nasruose buvo trys šonkauliai“, jis nurodė tris tautas: persus, medus ir babiloniečius; kurie statuloje buvo pavaizduoti sidabru, esančiu po auksine galva. Tada (buvo) „trečiasis žvėris, leopardas“, kuris reiškė graikus. Nes po persų Aleksandras Makedonietis perėmė valdžią nugalėjęs Darijų, ką statuloje rodo varis. Sakydamas, kad jis turėjo „keturis paukščio sparnus“, jis mums labai aiškiai parodė, kaip buvo padalyta Aleksandro karalystė. Kalbėdamas apie „keturias galvas“, jis paminėjo keturis karalius, būtent tuos, kurie iškilo iš tos (karalystės). Nes Aleksandras, mirdamas, padalijo savo karalystę į keturias dalis.
(25) Tada jis sako: „Ketvirtasis žvėris, baisus ir siaubingas; jis turėjo geležinius dantis ir varinius nagus.“ Kas gi tai, jei ne romėnai? Ši (karalystė) yra pažymėta geležimi – tai karalystė, kuri dabar įtvirtinta; nes tos statulos kojos buvo iš geležies. O po to, kas belieka, mylimasis, jei ne tos statulos pėdų pirštai, kurių viena dalis – iš geležies, o kita – iš molio, sumaišytų kartu?
Ir mistiškai per pėdų pirštus jis nurodė karalius, kurie turi kilti iš jų; kaip Danielius ir sako: „Aš stebėjau žvėrį, ir štai jis turėjo dešimt ragų, o tarp jų iškils kitas (ragas), atžala, ir išraus su šaknimis tris, buvusius prieš jį.“
Tai reiškė ne ką kitą, o Antikristą, kuris taip pat pats atkurs žydų karalystę. Jis sako, kad trys ragai jo išraunami su šaknimis, būtent trys Egipto, Libijos ir Etiopijos karaliai, kuriuos jis nukirs mūšio rikiuotėje. O jis, įgavęs siaubingą valdžią virš visų ir būdamas tironas, kels suspaudimą bei persekiojimą prieš žmones, išaukštindamas save prieš juos. Nes Danielius sako: „Aš stebėjau ragą, ir štai tas ragas kariavo su šventaisiais ir nugalėjo juos, kol žvėris buvo nužudytas ir pražuvo, o jo kūnas atiduotas sudeginti ugniai.“
(26) Po trumpo laiko iš dangaus ateis akmuo, kuris smogs statulai, sutrupins ją, nuvers visas karalystes ir atiduos karalystę Aukščiausiojo šventiesiems. Tai yra akmuo, kuris tampa dideliu kalnu ir pripildo visą žemę, apie kurį Danielius sako: „Nakties regėjimuose mačiau, ir štai vienas, panašus į Žmogaus Sūnų, atėjo su dangaus debesimis, prisiartino prie Ilgaamžio ir buvo atvestas priešais Jį. Ir Jam buvo duota valdžia, šlovė ir karalystė; ir visos tautos, gentys ir kalbos tarnaus Jam: Jo valdžia yra amžina valdžia, kuri nepraeis, ir Jo karalystė nebus sunaikinta.“ Jis parodė visą valdžią, Tėvo atiduotą Sūnui, kuris yra paskirtas dangaus, žemės ir po žeme esančių dalykų Viešpačiu, ir visų Teisėju: dangaus dalykų, nes Jis buvo gimęs, Dievo Žodis, prieš visus (amžius); ir žemės dalykų, nes Jis tapo žmogumi tarp žmonių, kad per save atkurtų mūsų Adomą; ir dalykų po žeme, nes Jis taip pat buvo priskaičiuotas prie mirusiųjų, skelbdamas Evangeliją šventųjų sieloms ir mirtimi nugalėdamas mirtį.
(27) Kadangi šie dalykai yra ateityje, o dešimt statulos pirštų atitinka (tiek pat) demokratijų, o ketvirtojo žvėries dešimt ragų yra paskirstyti per dešimt karalysčių, pažvelkime į šią temą šiek tiek atidžiau ir apsvarstykime šiuos dalykus aiškioje asmeninės apžvalgos šviesoje.
(28) Auksinė statulos galva ir liūtė reiškė babiloniečius; sidabrinė krūtinė, rankos ir lokys vaizdavo persus bei medus; varinis pilvas, šlaunys ir leopardas reiškė graikus, kurie turėjo valdžią nuo Aleksandro laikų; geležinės kojos ir baisus bei siaubingas žvėris reiškė romėnus, kurie valdžią laiko dabar; pėdų pirštai iš dalies iš molio ir iš dalies iš geležies, bei dešimt ragų, buvo karalysčių, kurios dar iškils, simboliai; kitas mažas ragas, kuris užauga tarp jų, reiškė Antikristą jų viduryje; o akmuo, smogiantis žemei ir atnešantis teismą pasauliui, buvo Kristus.
(29) Šiuos dalykus, mylimasis, mes tau perduodame su baime, tačiau noriai, dėl Kristaus meilės, kuri pranoksta viską. Nes jei mus pranokstantys palaimintieji pranašai nenorėjo šių dalykų, nors ir žinojo, skelbti atvirai ir drąsiai, kad nesudrumstų žmonių sielų, o pasakojo apie juos mistiškai per palyginimus ir mįsles, sakydami: „Čia reikia proto, turinčio išminties“, – tai kiek didesnę riziką mes prisiimame išdrįsdami atvirai paskelbti tai, kas jų buvo išsakyta neaiškiais žodžiais! Todėl pažvelkime į tai, kas nutiks šiai nešvariai paleistuvei paskutinėmis dienomis; ir (pasvarstykime) koks ir kokio pobūdžio suspaudimas aplankys ją Dievo rūstybėje prieš teismą kaip jos bausmės užstatas.
(30) Ateik tad, o palaimintasis Izaijau; pakilk ir atvirai pasakyk mums, ką pranašavai dėl galingojo Babilono. Tu taip pat kalbėjai apie Jeruzalę, ir tavo žodis išsipildė. Nes kalbėjai drąsiai ir atvirai: „Jūsų šalis nuniokota, jūsų miestai sudeginti ugnimi; jūsų žemę jūsų akyse ryja svetimšaliai, ir ji nuniokota, kaip daugelio svetimųjų nuversta. Sijono dukra palikta tarsi trobelė vynuogyne, ir tarsi pašiūrė agurkų lauke, kaip apgultas miestas.“
Kas tada? Argi šie dalykai neįvyko? Argi tai, ką tu paskelbei, neišsipildė? Argi jų šalis, Judėja, nėra nuniokota? Argi šventoji vieta nesudeginta ugnimi? Argi jų sienos nenugriautos? Argi jų miestai nesunaikinti? Argi jų žemės neryja svetimšaliai? Argi romėnai nevaldo tos šalies? Ir iš tiesų šie bedieviai žmonės nekentė tavęs, ir tave perpjovė pjūklu, o Kristų nukryžiavo. Tu esi miręs pasauliui, bet gyveni Kristuje.
(31) Kurį iš jūsų aš turėčiau vertinti labiau nei tave? Tačiau ir Jeremijas buvo užmuštas akmenimis. Bet jei vertinčiau Jeremiją labiausiai, tai ir Danielius turi savo liudijimą. Danieliau, aš tave giriu labiau už visus; tačiau ir Jonas neduoda klaidingo liudijimo. Kiek burnų ir liežuvių turėčiau, kad jus visus girčiau; ar, tiksliau, tą Žodį, kuris jumyse kalbėjo! Jūs mirėte su Kristumi; ir jūs gyvensite su Kristumi. Klausykite ir džiaukitės; štai tai, ką jūs paskelbėte, išsipildė savu laiku. Nes jūs pirmi pamatėte šiuos dalykus, o paskui juos paskelbėte visoms kartoms. Jūs tarnavote skelbdami Dievo ištarmes visoms kartoms. Jūs buvote pašaukti pranašais, kad galėtumėte išgelbėti visus. Nes pranašas iš tiesų yra tas, kuris iš anksto paskelbęs būsimus dalykus, vėliau gali parodyti, kad jie iš tikrųjų įvyko. Jūs buvote Gerojo Mokytojo mokiniai. Šiuos žodžius skiriu jums kaip gyviems, ir tai yra derama. Nes jūs jau turite gyvenimo ir nemirtingumo vainiką, kuris jums padėtas danguje.
(32) Kalbėk su manimi, o palaimintasis Danieliau. Suteik man visišką užtikrinimą, meldžiu tave. Tu pranašauji apie liūtę Babilone; nes tu ten buvai belaisvis. Tu atskleidei ateitį apie lokį; nes tu vis dar buvai pasaulyje ir matei tuos dalykus išsipildant. Tada tu man kalbi apie leopardą; ir iš kur tu gali tai žinoti, juk tu jau išėjai į savo poilsį? Kas tave pamokė paskelbti šiuos dalykus, jei ne Tas, kuris tave suformavo tavo motinos įsčiose? Tai yra Dievas, sakai tu. Tu iš tiesų kalbėjai, ir tai nėra melas. Leopardas iškilo; ožys atėjo; jis smogė avinui; jis sutrupino jo ragus; jis trypė jį kojomis. Jis buvo išaukštintas savo kritimu; (tie) keturi ragai iškilo iš po to vieno. Džiaukis, palaimintasis Danieliau! Tu neklydai: visi šie dalykai išsipildė.
(33) Po to vėl tu man papasakojai apie baisų ir siaubingą žvėrį. „Jis turėjo geležinius dantis ir varinius nagus: jis rijo ir trupino, o kas liko, trypė savo kojomis.“ Geležis jau valdo; ji jau pavergia ir viską trupina; ji jau priverčia paklusti visus nenorinčius; mes jau patys matome šiuos dalykus. Dabar mes šloviname Dievą, būdami tavo pamokyti.
(34) Bet kadangi mūsų užduotis buvo kalbėti apie paleistuvę, būk su mumis, o palaimintasis Izaijau.
Pažiūrėkime, ką tu sakai apie Babiloną. „Nulipk ir sėskis ant žemės, mergele, Babilono dukra; sėskis, chaldėjų dukra; tu daugiau nebebūsi vadinama švelnia ir lepia. Paimk girnas, malk miltus, atidenk savo šydą, nusikirpk žilus plaukus, apnuogink kojas, perbreisk upes. Tavo gėda bus atidengta, tavo priekaištas bus matomas: aš atkeršysiu tau, daugiau nebeperduosiu tavęs žmonėms. Tavo Atpirkėjas – kareivijų Viešpats, Izraelio Šventasis yra Jo vardas. Sėdėk atgailoje, eik į tamsą, chaldėjų dukra: tu daugiau nebebūsi vadinama karalysčių galybe.
(35) „Aš užsirūstinau ant savo tautos; aš suteršiau savo paveldą, atidaviau juos į tavo rankas: o tu neparodei jiems jokio gailestingumo; ant senolių tu labai sunkiai uždėjai savo jungą. Ir tu sakei: Aš būsiu valdovė per amžius: tu nepaėmei šių dalykų į širdį ir neprisiminai savo galutinės pabaigos. Todėl dabar klausyk, tu, kuri esi lepi; kuri sėdi ir pasitiki, kuri sakai savo širdyje: Aš esu, ir nėra kito; aš nesėdėsiu kaip našlė, nei patirsiu vaikų netektį. Bet dabar šie du dalykai ištiks tave per vieną dieną, našlystė ir vaikų netektis: jie užklups tave staiga dėl tavo burtų, dėl didelės tavo kerų galios, dėl tavo paleistuvystės vilties. Nes tu sakei: Aš esu, ir nėra kito. Ir tavo paleistuvystė bus tavo gėda, nes tu sakei savo širdyje: Aš esu. Ir pražūtis užklups tave, ir tu to nesužinosi. (Ir ten bus) duobė, ir tu į ją įkrisi; ir vargas užgrius tave, ir tu negalėsi būti apvalyta; ir sunaikinimas ištiks tave, ir tu to nesužinosi. Stok dabar su savo kerais ir su daugybe savo burtų, kurių mokeisi nuo savo jaunystės; galbūt tau tai padės. Tu pavargai nuo savo patarimų. Tegul dangaus astrologai atsistoja ir išgelbsti tave; tegul žvaigždžių stebėtojai tau praneša, kas tau nutiks. Štai jie visi bus kaip šakos ugniai; taip jie sudegs, ir jie neišgelbės savo sielos nuo liepsnos. Kadangi tu turi ugnies žarijas, sėskis ant jų; tai bus tau pagalba. Tu pavargai nuo permainų nuo pat savo jaunystės. Žmogus nuklydo (kiekvienas) sau; ir tau nebus jokio išgelbėjimo.“ Šiuos dalykus tau pranašauja Izaijas. Pažiūrėkime dabar, ar Jonas kalbėjo panašiai.
(36) Nes jis mato, būdamas Patmo saloje, baisių slėpinių apreiškimą, kurį jis laisvai atpasakoja ir paskelbia kitiems. Pasakyk man, palaimintasis Jonai, Viešpaties apaštale ir mokiny, ką tu matei ir girdėjai apie Babiloną? Pakilk ir kalbėk; nes ji taip pat ištrėmė tave į tremtį. „Ir atėjo vienas iš septynių angelų, kurie turėjo septynis dubenis, ir kalbėjo su manimi, sakydamas: Eikš čia; aš parodysiu tau teismą didžiosios paleistuvės, kuri sėdi ant daugelio vandenų; su kuria žemės karaliai ištvirkavo, ir žemės gyventojai pasigėrė nuo jos ištvirkavimo vyno. Ir jis nunešė mane dvasioje į dykumą: ir aš pamačiau moterį, sėdinčią ant skaisčiai raudono žvėries, pilno piktžodžiavimo vardų, turinčio septynias galvas ir dešimt ragų. Moteris buvo apsivilkusi purpuru ir skaisčiai raudona spalva, pasipuošusi auksu, brangakmeniais ir perlais, turinti auksinę taurę savo rankoje, pilną bjaurasčių ir žemės ištvirkavimo nešvarumų. Ant jos kaktos buvo užrašytas vardas: Paslaptis, Didžioji Babilonė, paleistuvių ir žemės bjaurasčių motina.
(37) „Ir aš mačiau moterį, girtą nuo šventųjų kraujo ir nuo Jėzaus kankinių kraujo: ir pamatęs ją, aš labai stebėjausi. Ir angelas man tarė: Kodėl stebiesi? Aš tau atskleisiu moters paslaptį ir žvėries, kuris ją neša ir kuris turi septynias galvas ir dešimt ragų. Žvėris, kurį tu matei, buvo ir jo nebėra; jis iškils iš bedugnės ir eis į pražūtį: ir žemės gyventojai (kurių vardai nebuvo įrašyti gyvenimo knygoje nuo pasaulio sukūrimo) stebėsis, matydami žvėrį, kuris buvo ir jo nebėra, ir vis dėlto bus.
(38) „Čia reikia proto, kuris turi išminties. Septynios galvos yra septyni kalnai, ant kurių sėdi moteris. Ir yra septyni karaliai: penki krito, vienas yra, o kitas dar neatėjo; ir kai jis ateis, jam teks trumpai pabūti. O žvėris, kuris buvo ir jo nebėra (jis yra aštuntasis), ir jis yra iš tų septynių, ir eina į pražūtį. Dešimt ragų, kuriuos matei, yra dešimt karalių, kurie dar negavo karalystės; bet gaus valdžią kaip karaliai vienai valandai kartu su žvėrimi. Jie turi vieną tikslą ir atiduos savo galią ir valdžią žvėriui. Jie kariaus su Avinėliu, o Avinėlis juos nugalės: nes jis yra viešpačių Viešpats ir karalių Karalius; o tie, kurie su Juo, yra pašaukti, išrinkti ir ištikimi.
(39) „Ir jis man sako: Vandenys, kuriuos tu matei, kur sėdi paleistuvė, yra tautos, minios, giminės ir kalbos. Ir dešimt ragų, kuriuos matei, ir žvėris, jie nekęs paleistuvės, apiplėš ją ir paliks nuogą, ės jos kūną ir sudegins ją ugnimi. Nes Dievas įdėjo į jų širdis įvykdyti Jo valią ir susitarti, ir atiduoti savo karalystę žvėriui, kol išsipildys Dievo žodžiai. Ir moteris, kurią tu matei, yra tas didysis miestas, kuris viešpatauja žemės karaliams.
(40) „Po šių dalykų aš mačiau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus, turintį didelę valdžią; ir žemė nušvito nuo jo šlovės. Jis sušuko galingu balsu, sakydamas: Krito, krito didžioji Babilonė, ir tapo demonų buveine, ir visų netyrųjų dvasių prieglobsčiu, ir visų nešvarių bei nekenčiamų paukščių narvu. Nes visos tautos gėrė jos ištvirkavimo įniršio vyną, ir žemės karaliai su ja ištvirkavo, ir žemės pirkliai pralobo iš jos didelės prabangos. Ir aš išgirdau kitą balsą iš dangaus, sakantį: Išeikite iš jos, mano tauta, kad nedalyvautumėte jos nuodėmėse ir nepatirtumėte jos negandų: nes jos nuodėmės pasiekė net dangų, ir Dievas prisiminė jos nedorybes.
(41) „Atlyginkite jai taip, kaip ji jums atlygino, ir atiduokite jai dvigubai pagal jos darbus: taurėje, kurią ji pripylė, pripilkite jai dvigubai. Kiek ji save šlovino ir prabangiai gyveno, tiek duokite jai kankinimų ir sielvarto: nes ji savo širdyje sako: Aš sėdžiu kaip karalienė, nesu našlė ir nematysiu sielvarto. Todėl jos negandos ateis per vieną dieną – mirtis, gedulas ir badas; ir ji bus visiškai sudeginta ugnimi: nes stiprus yra Viešpats Dievas, kuris ją teisia. Ir žemės karaliai, kurie su ja ištvirkavo ir prabangiai gyveno, raudos jos ir gedės dėl jos, kai pamatys jos degimo dūmus, stovėdami iš tolo dėl jos kančių baimės, sakydami: Vargas, vargas! Tas didysis miestas Babilonė, tas galingas miestas! Nes per vieną valandą atėjo tavo teismas. Ir žemės pirkliai verks ir gedės dėl jos; nes niekas daugiau nebepirks jų prekių. Prekių iš aukso, sidabro, brangakmenių, perlų, plonos drobės, purpuro, šilko, skaisčiai raudonos spalvos, visokio tujo medžio, visokių dramblio kaulo indų, visokių brangiausio medžio indų, iš vario, geležies, marmuro, cinamono, prieskonių, smilkalų, miros, frankincenso, vyno, aliejaus, smulkių miltų, kviečių, galvijų, avių, ožkų, žirgų, vežimų, vergų (kūnų) ir žmonių sielų. Vaisiai, kurių geidė tavo siela, atsitraukė nuo tavęs, ir visi dalykai, kurie buvo skanūs ir geri, pražuvo tau, ir tu jų daugiau niekada neberasi. Šių dalykų pirkliai, kurie pralobo iš jos, stovės iš tolo dėl jos kančių baimės, verkdami ir raudodami, ir sakydami: Vargas, vargas! Tas didysis miestas, kuris buvo apsirengęs plona drobe, purpuru ir skaisčiai raudona spalva, išsipuošęs auksu, brangakmeniais ir perlais! Nes per vieną valandą toks didžiulis turtas nuėjo perniek. Ir kiekvienas laivo kapitonas, ir visa laivų įgula, jūreiviai ir visi, kurie prekiauja jūroje, stovėjo iš tolo ir šaukė, matydami jos degimo dūmus, sakydami: Koks miestas yra panašus į šį didįjį miestą? Ir jie barstėsi galvas dulkėmis, ir šaukė, verkdami ir raudodami, sakydami: Vargas, vargas! Tas didysis miestas, iš kurio gausos pralobo visi, turėję laivų jūroje! Nes per vieną valandą ji buvo suniokota.
(42) „Džiaukis dėl jos, dangau, ir jūs, angelai, apaštalai ir pranašai; nes Dievas jums už ją atkeršijo. Ir vienas galingas angelas paėmė akmenį, panašų į didelį girnų akmenį, ir metė jį į jūrą, sakydamas: Taip smarkiai bus nusviestas tas didysis miestas Babilonė, ir daugiau jo nebebus. Arfų ir muzikantų, fleitininkų ir trimitininkų balsas daugiau niekada nebus girdimas tavyje; ir jokio amato meistras daugiau nebus rastas tavyje; ir girnų garsas daugiau niekada nebus girdimas tavyje; ir žvakės šviesa daugiau niekada nebešvies tavyje; ir jaunikio bei nuotakos balsas daugiau niekada nebus girdimas tavyje: nes tavo pirkliai buvo didieji žemės žmonės; nes tavo burtų dėka visos tautos buvo apgautos. O joje buvo rastas pranašų ir šventųjų kraujas, ir visų tų, kurie buvo nužudyti žemėje.“
(43) Kalbant apie konkretų teismą ir kančias, kurios paskutiniais laikais užklups ją nuo tada iškilsiančių tironų rankos, šios ištraukos pateikia aiškiausią vaizdą. Bet mums dera toliau uoliai nagrinėti ir išdėstyti laikotarpį, kada šie dalykai įvyks, ir kaip jų viduryje iškils mažasis ragas. Nes kai geležinės kojos baigsis pėdomis ir pirštais, pagal statulos ir to baisaus žvėries panašumą, kaip buvo parodyta anksčiau, (tuomet ateis laikas), kai geležis ir molis bus sumaišyti kartu. Dabar Danielius mums tai paaiškins. Nes jis sako: „Ir vieną savaitę jis padarys sandorą su daugeliu, o savaitės viduryje (pusėje) mano aukos ir atnašos liausis.“ Taigi, kalbėdamas apie vieną savaitę, jis turėjo omenyje paskutinę savaitę, kuri bus pačioje viso pasaulio pabaigoje, ir kurios pusę užims du pranašai – Henochas ir Elijas. Nes jie pamokslus sakys 1 260 dienų, apsirengę ašutinėmis, skelbdami atgailą žmonėms ir visoms tautoms.
(44) Kaip Raštuose nurodomi du mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo atėjimai: pirmasis Jo atėjimas kūne, kuris įvyko be pagarbos, nes Jis buvo niekinamas, kaip apie Jį iš anksto kalbėjo Izaijas, sakydamas: „Mes matėme Jį, bet Jame nebuvo jokio pavidalo nei grožio, Jo išvaizda buvo paniekinta ir atstumta (trūkstama) labiau nei visų žmonių; žmogus, pažinęs kančią ir ligą (nes Jo veidas buvo nusuktas); Jis buvo paniekintas ir nevertinamas.“ Bet Jo antrasis atėjimas skelbiamas kaip šlovingas, kai Jis ateis iš dangaus su angelų kariuomene ir savo Tėvo šlove, kaip sako pranašas: „Jūs pamatysite Karalių šlovėje“; ir „Mačiau vieną, panašų į Žmogaus Sūnų, ateinantį su dangaus debesimis; jis atėjo prie Ilgaamžio ir buvo atvestas prie Jo. Ir Jam buvo duota valdžia, pagarba, šlovė ir karalystė; visos gentys ir kalbos tarnaus Jam: Jo valdžia yra amžina valdžia, kuri nepraeis.“ Taip pat buvo nurodyti ir du pirmtakai. Pirmasis buvo Jonas, Zacharijo sūnus, kuris visame kame pasirodė kaip mūsų Gelbėtojo pirmtakas ir šauklys, skelbdamas apie dangiškąją šviesą, pasirodžiusią pasaulyje. Jis pirmasis atliko pirmtako kelią, pradedant nuo savo motinos įsčių, kai jį pradėjo Elzbieta, idant tiems, kurie dar yra vaikai nuo motinos įsčių, jis galėtų paskelbti apie naująjį gimimą, kuris dėl jų turėjo įvykti per Šventąją Dvasią ir Mergelę.
(45) Išgirdęs pasveikinimą, skirtą Elzbietai, jis iš džiaugsmo šoktelėjo savo motinos įsčiose, atpažindamas Dievą Žodį, pradėtą Mergelės įsčiose. Vėliau jis pasirodė pamokslaudamas dykumoje, skelbdamas žmonėms atgailos krikštą (ir taip) pranašiškai skelbdamas išganymą tautoms, gyvenančioms pasaulio dykumoje. Po to prie Jordano, savo akimis pamatęs Gelbėtoją, jis nurodo Jį sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Jis taip pat pirmasis pamokslavo esantiems pragare (Hade), tapdamas pirmtaku ir ten, kai Erodo buvo nužudytas, idant ir ten praneštų, kad Gelbėtojas nužengs išpirkti šventųjų sielų iš mirties rankos.
(46) Bet kadangi Gelbėtojas buvo visų žmonių prisikėlimo pradžia, buvo derama, kad vienas Viešpats prisikeltų iš numirusiųjų, per kurį taip pat ateis teismas visam pasauliui, kad tie, kurie vertai kovojo, būtų Jo vertai ir vainikuoti To iškilaus Teisėjo, kuris pats pirmasis baigė bėgimą, buvo priimtas į dangų, atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje ir vėl pasirodys pasaulio pabaigoje kaip Teisėjas. Natūralu, kad Jo pirmtakai turi pasirodyti pirmieji, kaip Jis sako per Malachiją ir angelą: „Aš atsiųsiu jums Eliją Tišbietį, prieš ateinant didingai ir baisiai Viešpaties dienai; ir jis atvers tėvų širdis vaikams ir neklusniuosius sugrąžins į teisiųjų išmintį, kad man atėjus nereikėtų žemės ištikti prakeikimu.“ Taigi šie ateis ir paskelbs apie Kristaus pasirodymą iš dangaus; jie taip pat darys ženklus ir stebuklus, idant žmonės būtų sugėdinti ir atgręžti į atgailą dėl savo didžiulio nedorumo ir bedievystės.
(47) Nes Jonas sako: „Ir aš duosiu galią savo dviem liudytojams, ir jie pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų, apsivilkę ašutinėmis.“ Tai ir yra ta savaitės pusė, apie kurią kalbėjo Danielius. „Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys prieš žemės Viešpatį. Ir jei kas nors norės jiems pakenkti, ugnis išeis iš jų burnos ir praris jų priešus; ir jei kas nors norės jiems pakenkti, tas tokiu būdu turi būti nužudytas. Jie turi galią užrakinti dangų, kad nelytų jų pranašavimo dienomis; ir turi galią vandenims paversti juos krauju, ir ištikti žemę visokiomis negandomis taip dažnai, kaip jie panorės. Ir kai jie baigs savo bėgimą ir liudijimą“, ką sako pranašas? „žvėris, kylantis iš bedugnės, kariaus su jais, juos nugalės ir nužudys“, nes jie neatiduos šlovės Antikristui. Tai reiškia tas mažasis ragas, kuris užauga. Jis, dabar išpuikęs širdyje, pradeda save išaukštinti ir šlovinti save kaip Dievą, persekiodamas šventuosius ir piktžodžiaudamas Kristui, kaip sako Danielius: „Aš stebėjau ragą, ir štai tame rage buvo akys, panašios į žmogaus akis, ir burna, kalbanti didingus dalykus; ir jis atvėrė savo burną piktžodžiauti Dievui.
Ir tas ragas kariaavo su šventaisiais ir nugalėjo juos, kol žvėris buvo nužudytas ir pražuvo, o jo kūnas atiduotas sudeginti.“
(48) Bet kadangi mums privalu šį žvėries klausimą aptarti tiksliau, o ypač tai, kaip Šventoji Dvasia per skaičių mistiškai nurodė jo vardą, mes aiškiau išdėstysime tai, kas su juo susiję. Taigi Jonas sako taip: „Ir aš mačiau kitą žvėrį, kylantį iš žemės; jis turėjo du ragus, panašius į avinėlio, bet kalbėjo kaip drakonas. Jis vykdė visą pirmojo žvėries valdžią jo akivaizdoje; ir vertė žemę ir jos gyventojus garbinti pirmajį žvėrį, kurio mirtina žaizda išgijo. Jis darė didelius stebuklus, taip kad net ugnį iš dangaus nuleisdavo į žemę žmonių akyse, ir klaidino žemės gyventojus tais stebuklais, kuriuos jam buvo leista daryti žvėries akivaizdoje, sakydamas žemės gyventojams, kad jie padarytų atvaizdą žvėriui, kuris turėjo kardo žaizdą, bet atgijo. Ir jam buvo leista suteikti dvasią žvėries atvaizdui, kad žvėries atvaizdas kalbėtų ir padarytų taip, kad visi, kurie negarbins žvėries atvaizdo, būtų nužudyti. Ir jis padarė, kad visi – maži ir dideli, turtingi ir vargšai, laisvi ir vergai – gautų ženklą ant savo dešinės rankos arba ant kaktos; ir kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, išskyrus tą, kuris turi tą ženklą, žvėries vardą ar jo vardo skaičių. Čia yra išmintis. Kas turi supratimą, teapskaičiuoja žvėries skaičių; nes tai yra žmogaus skaičius, ir jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“
(49) Per žvėrį, kylantį iš žemės, jis turi omenyje Antikristo karalystę; o per du ragus jis turi omenyje jį ir netikrą pranašą, eisiantį po jo. Kalbėdamas, kad jo „ragai buvo panašūs į avinėlio“, jis nori pasakyti, kad jis stengsis būti panašus į Dievo Sūnų ir apsiskelbs karaliumi. Ir žodžiai „jis kalbėjo kaip drakonas“ reiškia, kad jis yra apgavikas, o ne tiesakalbis. O žodžiai „jis vykdė visą pirmojo žvėries valdžią jo akivaizdoje, ir vertė žemę ir jos gyventojus garbinti pirmajį žvėrį, kurio mirtina žaizda išgijo“ reiškia, kad pagal Augusto – per kurį buvo įtvirtinta Romos imperija – įstatymų pavyzdį jis taip pat valdys, tvirtindamas viską per jį ir prisiimdamas sau dar didesnę šlovę.
Nes tai yra ketvirtasis žvėris, kurio galva buvo sužeista ir vėl išgijo, kai ji buvo suskaldyta ar net paniekinta, ir padalinta į keturias karūnas; ir jis tuomet (Antikristas) klastingais įgūdžiais tarsi išgydys ir atkurs ją. Būtent tai turi omenyje pranašas, kai sako: „Jis suteiks gyvybę atvaizdui, ir žvėries atvaizdas kalbės.“ Nes jis vėl veiks su jėga ir pasirodys esąs stiprus dėl savo įvestų įstatymų; ir jis nurodys, kad visi tie, kurie negarbins žvėries atvaizdo, būtų nužudyti. Čia pasirodys šventųjų tikėjimas ir kantrybė, nes jis sako: „Ir jis padarys, kad visi – maži ir dideli, turtingi ir vargšai, laisvi ir vergai – gautų ženklą ant savo dešinės rankos arba ant kaktos; kad niekas negalėtų nei pirkti, nei parduoti, išskyrus tą, kuris turi ženklą, žvėries vardą ar jo vardo skaičių.“ Nes, būdamas pilnas klastos ir išaukštindamas save prieš Dievo tarnus, norėdamas juos engti ir išvaryti iš pasaulio persekiojimais, nes jie jam neatiduoda šlovės, jis nurodys visur ir visiems pastatyti smilkykles, kad niekas iš šventųjų negalėtų nieko pirkti ar parduoti, iš pradžių nepaaukojęs aukos; būtent tai ir reiškia ženklą, gaunamą ant dešinės rankos. O žodis „ant jų kaktos“ nurodo, kad visi bus vainikuojami ne gyvenimo, bet ugnies karūna – t. y. mirties karūna. Nes panašiai Antiochus Epifanes, Sirijos karalius, Aleksandro Makedoniečio palikuonis, sumąstė priemones prieš žydus. Jis taip pat, išpuikęs širdyje, tais laikais išleido dekretą, kad „visi turi pastatyti altorius prieš savo duris ir aukoti, ir kad jie turi eiti procesijoje Dioniso garbei, mojuodami gebenių vainikais“; o atsisakiusius paklusti, buvo įsakyta nužudyti pasmaugiant ir kankinant. Bet jis taip pat gavo pelnytą atlygį iš Viešpaties, teisiojo Teisėjo ir viską tyrinėjančio Dievo; nes jis mirė suėstas kirmėlių. Ir jei kas nori tai sužinoti tiksliau, ras tai užrašyta Makabėjų knygose.
(50) Bet dabar mes kalbėsime apie tai, kas yra prieš mus. Nes tokias priemones sugalvos ir jis, siekdamas visais įmanomais būdais engti šventuosius. Nes pranašas ir apaštalas sako: „Čia yra išmintis. Kas turi supratimą, teapskaičiuoja žvėries skaičių; nes tai yra žmogaus skaičius, ir jo skaičius yra šeši šimtai šešiasdešimt šeši.“ Kalbant apie jo vardą, mes negalime tiksliai paaiškinti jo taip, kaip jį suprato ir buvo pamokytas palaimintasis Jonas, o galime pateikti tik spėjamą jo apibūdinimą; nes kai jis pasirodys, palaimintasis parodys mums, ką mes dabar bandome sužinoti. Tačiau, kiek leidžia mūsų abejojantis supratimas, mes galime kalbėti. Mes randame daug vardų, kurių raidės atitinka šį skaičių: pavyzdžiui, žodis „Titanas“, senovinis ir žinomas vardas; arba „Evanthas“, nes jis taip pat sudaro tą patį skaičių; ir daugelis kitų, kuriuos būtų galima rasti. Bet, kaip jau minėjome, pirmojo žvėries žaizda išgijo, ir jis (antrasis žvėris) turėjo padaryti taip, kad atvaizdas kalbėtų, t. y. taptų galingas; o visiems aišku, kad tie, kurie šiuo metu tebelaiko valdžią, yra lotynai (romėnai). Tad jei laikysime, kad vardas priklauso vienam žmogui, tai taps „Lateinos“ (lotynas). Todėl neturėtume to skelbti taip, tarsi tai tikrai būtų jo vardas, bet ir neignoruoti fakto, kad jis gali būti taip pavadintas. Tačiau turėdami Dievo paslaptį savo širdyje, mes turėtume su baime ir ištikimai saugoti tai, ką mums pasakė palaimintieji pranašai, idant tada, kai tie dalykai išsipildys, būtume jiems pasiruošę ir neapgauti. Nes kai ateis tie laikai, pasirodys ir tas, apie kurį tai pasakyta.
(51) Bet neapsiribojant vien šiais žodžiais ir argumentais, siekiant įtikinti tuos, kurie mėgsta studijuoti Dievo ištarmes, mes pademonstruosime šį dalyką dar daugybe kitų įrodymų. Nes Danielius sako: „Ir šie išsigelbės iš jo rankos: Edomas, Moabas ir Amono vaikų vadai.“ Amonas ir Moabas yra Loto dukterų jam pagimdyti vaikai, ir jų rasė išliko iki šiol. Ir Izaijas sako: „Ir jie skris svetimšalių laivais, kartu plėšdami jūrą ir plėšdami (žmones) iš rytų: ir pirmiausia jie pakels rankas prieš Moabą; ir Amono vaikai pirmiausia jiems paklus.“
(52) Tais laikais jis iškils ir pasitiks juos. Ir kai karo lauke jis nugalės tris iš dešimties ragų ir išraus juos su šaknimis, t. y. Egiptą, Libiją ir Etiopiją, ir pasiglemš jų grobį bei papuošalus, o likusius kenčiančius ragus pajungs, jis pradės išpuikti savo širdyje ir išaukštins save prieš Dievą kaip viso pasaulio valdovą. O jo pirmasis žygis bus prieš Tyrą, Berytą (Beirutą) ir aplinkines teritorijas. Pirmiausia užimdamas šiuos miestus, jis įvarys siaubą kitiems, kaip sako Izaijas: „Gėdykis, Sidone; nes jūra kalbėjo, taip, jūros stiprybė kalbėjo, sakydama: Aš negimdžiau, neturėjau gimdymo skausmų; neauginau jaunuolių ir neišauklėjau mergelių. Bet kai žinia pasieks Egiptą, skausmas juos apims dėl Tyro.“
(53) Šie dalykai bus ateityje, mylimasis; ir kai trys ragai bus nukirsti, jis ims rodytis kaip Dievas, kaip anksčiau sakė Ezechielis: „Kadangi tavo širdis išpuiko ir tu sakei: Aš esu Dievas.“ Ir panašiai kalba Izaijas: „Nes tu sakei savo širdyje: Aš pakilsiu į dangų, iškelsiu savo sostą virš dangaus žvaigždžių: būsiu panašus į Aukščiausiąjį. Tačiau dabar tu būsi nuleistas į pragarą (Hadą), į žemės pamatus.“ Ir taip pat Ezechielis: „Ar vis dar sakysi prieš tuos, kurie tave žudo: Aš esu Dievas? Bet tu (būsi) žmogus, o ne Dievas.“
(54) Kai šiais žodžiais buvo išdėstyta jo gentis, pasirodymas ir sunaikinimas, o jo vardas taip pat buvo nurodytas mistiškai, pažvelkime į jo veiksmus. Nes jis sukvies visus žmones iš kiekvienos sklaidos (diasporos) šalies pas save, darydamas juos savais, tarsi jie būtų jo paties vaikai, ir žadėdamas sugrąžinti jų šalį bei vėl atkurti jų karalystę ir tautą, idant jie jį garbintų kaip Dievą, kaip sako pranašas: „Jis surinks visą savo karalystę nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo: tie, kuriuos jis šaukia, ir tie, kurių jis nešaukia, žygiuos su juo.“ Ir Jeremijas kalba apie jį palyginime: „Kurapka klykė (ir) surinko tai, ko neišperėjo, kraudama sau turtus be teisingumo: savo dienų viduryje jie paliks jį, ir savo pabaigoje jis bus kvailys.“
(55) Todėl nebus žalinga mūsų dabartiniam argumentui, jei mes paaiškinsime to gyvūno gudrybę ir parodysime, kad pranašas ne be reikalo panaudojo gyvūno palyginimą. Kadangi kurapka yra tuščiagarbis paukštis, pamačiusi netoliese kitos kurapkos lizdą su jaunikliais, kai tikrasis tėvas išskridęs ieškoti maisto, ji pamėgdžioja kito paukščio klyksmą ir kviečia jauniklius pas save; o šie, manydami, kad tai jų tėvas, bėga pas ją. Ir ji išdidžiai mėgaujasi svetimais jaunikliais lyg savaisiais. Bet kai tikrasis paukštis-tėvas grįžta ir šaukia juos savo pažįstamu klyksmu, jaunikliai jį atpažįsta, palieka apgaviką ir bėga pas tikrąjį tėvą. Būtent šį dalyką pranašas panaudojo kaip palyginimą, pritaikydamas jį Antikristui. Nes jis vilios žmones pas save, norėdamas užvaldyti tuos, kurie jam nepriklauso, ir žadėdamas visiems išgelbėjimą, nors pats savęs išgelbėti negali.
(56) Tada jis, surinkęs pas save visus netikinčiuosius iš viso pasaulio, eina jų pašauktas persekioti šventųjų, jų priešų ir antagonistų, kaip sako apaštalas ir evangelistas: „Viename mieste buvo teisėjas, kuris Dievo nebijojo ir žmonių nesigėdijo. Tame mieste taip pat buvo našlė, kuri ateidavo pas jį ir sakydavo: Apgink mane nuo mano priešo. Jis ilgai nenorėjo, bet pagaliau tarė sau: Nors aš Dievo nebijau ir žmonių nesigėdiju, bet kadangi ši našlė man neduoda ramybės, aš ją apginsiu.“
(57) Neteisiuoju teisėju, kuris nebijo Dievo ir nesigėdija žmogaus, jis neabejotinai laiko Antikristą, nes jis yra velnio sūnus ir šėtono indas. Gavęs valdžią, jis ims išaukštinti save prieš Dievą, iš tiesų nei bijodamas Dievo, nei paisydamas Dievo Sūnaus, kuris yra visų Teisėjas. Ir sakydamas, kad mieste buvo našlė, jis nurodo pačią Jeruzalę, kuri tikrai yra našlė, palikta savo tobulo dangiškojo Sutuoktinio, Dievo. Ji vadina Jį savo priešu, o ne Gelbėtoju; nes ji nesupranta to, ką pasakė pranašas Jeremijas: „Kadangi jie nepakluso tiesai, paklydimo dvasia tuomet kalbės šiai tautai ir Jeruzalei.“ Izaijas taip pat sako tą patį: „Kadangi ši tauta atsisako gerti Siloamo vandenį, kuris teka ramiai, o mieliau nori turėti Raciną ir Romelijo sūnų kaip karalių virš jūsų: todėl štai Viešpats atveda ant jūsų upės vandenis, galingus ir sraunius, netgi Asirijos karalių.“ Po šiuo karaliumi jis metaforiškai turi omenyje Antikristą, kaip sako ir kitas pranašas: „Ir šis vyras bus man ramybė, kai asirietis ateis į jūsų žemę ir kai jis mindys jūsų kalnus.“
(58) Ir panašiai Mozė, iš anksto žinodamas, kad tauta atmes ir atsižadės tikrojo pasaulio Gelbėtojo, ir pasirinks klaidą, ir išsirinks žemišką karalių, o dangiškąjį Karalių paniekins, sako: „Argi tai nėra padėta pas mane atsargose ir užantspauduota mano lobynuose? Keršto dieną aš (jiems) atlyginsiu, ir tuo metu, kai jų koja paslys.“ Todėl jie paslydo visame kame, nes niekame nebuvo harmonijoje su tiesa: nei įstatyme, nes jie tapo laužytojais; nei pranašuose, nes jie išžudė pačius pranašus; nei Evangelijų balse, nes jie nukryžiavo patį Gelbėtoją; nei tikėdami apaštalais, nes jie juos persekiojo. Visais laikais jie rodėsi esą tiesos priešai ir išdavikai, ir pasirodė esantys Dievo nekentėjai, o ne Jo mylėtojai; ir tokie jie bus ir tada, kai ras progą: nes, sukildami prieš Dievo tarnus, jie sieks gauti kerštą mirtingo žmogaus rankomis. O jis, išpūstas išdidumo dėl jų nuolankumo, pradės siuntinėti laiškus prieš šventuosius, įsakydamas visur juos išnaikinti dėl to, kad jie atsisako jį garbinti kaip Dievą, pagal Izaijo žodžius: „Vargas krašto laivų sparnams anapus Etiopijos upių: (vargas jam) kuris siunčia pasiuntinius per jūrą ir papiruso laiškus (vandeniu; nes greiti pasiuntiniai nukeliaus) pas nerimastingą ir laukiančią tautą, pas tautą, kuri jiems svetima ir karti; bejėgę ir sutryptą tautą.“
(59) Bet mes, kurie viliamės Dievo Sūnumi, esame persekiojami ir trypiami tų netikinčiųjų. Laivų sparnai yra bažnyčios; o jūra yra pasaulis, kuriame stovi Bažnyčia, tarsi laivas mėtoma gilybėje, bet nesunaikinama; nes ji turi su savimi patyrusį Vairininką, Kristų. Ji taip pat gabena savyje trofėjų (kuris iškeltas) virš mirties; nes ji neša su savimi Viešpaties kryžių. Jos priekis yra rytai, jos laivagalis yra vakarai, jos triumas yra pietūs, o jos vairai – abu Testamentai; virvės, kurios ją gaubia, yra Kristaus meilė, susiejanti Bažnyčią; o tinklas, kurį ji neša su savimi, yra atgimimo krikštas, atnaujinantis tikinčiuosius, iš kur atsiranda ir šios šlovės. Dvasia iš dangaus veikia kaip vėjas, kuriuo tikintieji yra užantspauduojami: ji taip pat turi su savimi geležinius inkarus – tai paties Kristaus šventi įsakymai, kurie yra tvirti lyg geležis. Ji turi jūreivius iš dešinės ir iš kairės, tarsi šventus angelus patarėjus, kurių dėka Bažnyčia visada valdoma ir ginama. Kopėčios joje, vedančios į stiebą, yra Kristaus kančios emblema, atvedanti tikinčiuosius į dangaus aukštybes. O aukščiausios burės virš stiebo – tai pranašų, kankinių ir apaštalų būrys, kurie įžengė į savo poilsį Kristaus karalystėje.
(60) Dabar apie persekiojimo suspaudimą, kuris užklups Bažnyčią nuo priešininko, Jonas taip pat kalba šitaip: „Ir danguje pasirodė didelis ir nuostabus ženklas; moteris, apsisiautusi saule, o mėnulis po jos kojomis, ir ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji, būdama nėščia, šaukia gimdymo skausmuose, kankinama, kad pagimdytų. Ir drakonas atsistojo priešais moterį, kuri ruošėsi gimdyti, kad prarytų jos kūdikį vos jam gimus. Ji pagimdė sūnų, kuris valdys visas tautas: ir jos vaikas buvo paimtas pas Dievą ir prie Jo sosto. O moteris pabėgo į dykumą, kur ji turi Dievo paruoštą vietą, kad ten ją maitintų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų. Ir kai drakonas tai pamatė, jis ėmė persekioti moterį, kuri pagimdė sūnų. Ir moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad ji galėtų skristi į dykumą, kur ji būtų maitinama laiką, laikus ir pusę laiko atokiau nuo gyvatės veido. Gyvatė išmetė (iš savo burnos vandenį tarsi tvaną paskui moterį, kad srovė ją nuneštų. Bet žemė padėjo moteriai, atvėrė savo burną ir prarijo tvaną, kurį drakonas išmetė) iš savo burnos. Drakonas užsirūstino ant moters ir nuėjo kariauti su jos sėklos šventaisiais, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus liudijimą.“
(61) Per „moterį, apsisiautusią saule“, jis akivaizdžiausiai turėjo omenyje Bažnyčią, aprengtą Tėvo Žodžiu, kurio spindesys pranoksta saulę. Ir per „mėnulį po jos kojomis“ jis nurodė tai, kad ji yra papuošta, kaip mėnulis, dangiška šlove. O žodžiai „ant jos galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ nurodo dvyliką apaštalų, kurių dėka Bažnyčia buvo įkurta. Žodžiai „ji, būdama nėščia, šaukia gimdymo skausmuose, kankinama, kad pagimdytų“ reiškia, kad Bažnyčia nepaliaus iš savo širdies gimdyti Žodžio, kurį persekioja pasaulio netikintieji. „Ji pagimdė, – sako jis, – sūnų, kuris valdys visas tautas“; tai reiškia, kad Bažnyčia, visada gimdanti Kristų, tobulą Dievo sūnų-žmogų, paskelbtą Dievu ir žmogumi, tampa visų tautų mokytoja. Žodžiai „jos vaikas buvo paimtas pas Dievą ir prie Jo sosto“ reiškia, kad Tas, kuris iš jos nuolatos gimsta, yra dangiškasis, o ne žemiškasis karalius; kaip senovėje paskelbė ir Dovydas, sakydamas: „Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, kol aš tavo priešus padėsiu kaip tavo kojų pakojį.“ „Ir drakonas, – sako jis, – pamatė ir ėmė persekioti moterį, kuri pagimdė sūnų. Ir moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad ji galėtų skristi į dykumą, kur ji būtų maitinama laiką, laikus ir pusę laiko atokiau nuo gyvatės veido.“ Tai nurodo į tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų (pusę savaitės), per kurias tironas valdys ir persekios Bažnyčią, kuri bėgs iš miesto į miestą ir ieškos prieglobsčio dykumoje tarp kalnų, neturėdama jokios kitos gynybos, išskyrus du didžiojo erelio sparnus – tai yra tikėjimą Jėzumi Kristumi, kuris, ištiesdamas savo šventas rankas ant švento medžio, išskleidė du sparnus, dešinįjį ir kairįjį, pasišaukė pas save visus juo tikinčiuosius ir pridengė juos, kaip višta pridengia savo viščiukus. Nes ir per Malachijo lūpas Jis sako šitaip: „O jums, kurie bijote mano vardo, patekės teisumo Saulė su išgydymu savo sparnuose.“
(62) Viešpats taip pat sako: „Kai pamatysite sunaikinimo pabaisą stovint šventoje vietoje (kas skaito, teišmano), tada tie, kurie yra Judėjoje, tebėga į kalnus; kas ant stogo, tenelipa žemyn pasiimti daiktų iš savo namų; o kas lauke, tenegrįžta atgal pasiimti savo drabužių. Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Nes tada bus didelis suspaudimas, kokio nebuvo nuo pasaulio pradžios. Ir jei tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų joks kūnas.“ Ir Danielius sako: „Ir jie pastatys sunaikinimo pabaisą tūkstantį du šimtus devyniasdešimt dienų. Palaimintas tas, kuris laukia ir sulaukia tūkstančio dviejų šimtų trisdešimt penkių dienų.“
(63) Ir palaimintasis apaštalas Paulius, rašydamas tesalonikiečiams, sako: „Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir mūsų susirinkimo pas jį, kad neskubėtumėte susvyruoti protu ir nepasiduotumėte išgąsčiui nei dėl dvasios, nei dėl žodžio, nei dėl laiško, neva parašyto mūsų, tarytum Viešpaties diena jau būtų čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna jokiu būdu; nes (ta diena neateis), kol pirma neateis atkritimas ir nebus apreikštas nuodėmės žmogus, pražūties sūnus, kuris priešinasi ir išaukština save aukščiau visko, kas vadinama Dievu ar yra garbinama: taip kad jis atsisės Dievo šventykloje, rodydamas save, jog jis yra Dievas. Argi neprisimenate, kad, dar būdamas su jumis, aš jums tai sakiau? Ir dabar jūs žinote, kas sulaiko, kad jis būtų apreikštas savo laiku. Nes nedorybės paslaptis jau veikia; tik tas, kuris dabar sulaiko (sulaikys), kol bus pašalintas iš kelio. Tada pasirodys tas nedorėlis, kurį Viešpats Jėzus sunaikins savo burnos Dvasia ir pražudys savo atėjimo spindesiu; tą (nedorėlį), kurio atėjimas, veikiant šėtonui, bus su visa galybe, ženklais ir melagingais stebuklais, ir su visu neteisumo apgaulingumu pražūstantiems; nes jie nepriėmė tiesos meilės. Dėl to Dievas jiems atsiųs stiprų paklydimą, kad jie tikėtų melu: idant būtų nuteisti visi, kurie netikėjo tiesa, bet pamėgo neteisybę.“ Ir Izaijas sako: „Tegul nedorėlis bus atskirtas, kad nematytų Viešpaties šlovės.“
(64) Šiems dalykams artėjant, mylimasis, ir vienai savaitei padalintai į dvi dalis, ir sunaikinimo pabaisai pasirodžius tada, ir dviem Viešpaties pranašams bei pirmtakams baigus savo bėgimą, o visam pasauliui galutinai artėjant prie pabaigos, kas belieka, jei ne mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimas iš dangaus, kurio mes su viltimi laukėme? Jis atneš pasaulio sudegimą ir teisingą teismą visiems, kurie atsisakė Jį tikėti.
Nes Viešpats sako: „Kai tai pradės pildytis, atsitieskite ir pakelkite galvas; nes jūsų atpirkimas arti.“ „Ir nė vienas jūsų galvos plaukas nepražus.“ „Nes kaip žaibas išeina iš rytų ir šviečia iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas. Kur tik bus lavonas, ten susirinks ir ereliai.“ Nuopuolis įvyko rojuje; nes ten puolė Adomas. Ir Jis vėl sako: „Tada Žmogaus Sūnus pasiųs savo angelus, ir jie surinks Jo išrinktuosius iš keturių dangaus vėjų.“ Ir Dovydas taip pat, pranašiškai skelbdamas Viešpaties teismą ir atėjimą, sako: „Jis išeina iš dangaus pakraščio ir jo kelias eina iki (kito) dangaus pakraščio: ir niekas nepasislėps nuo jo karščio.“ Per karštį jis turi omenyje pasaulio sudegimą. Ir Izaijas taip kalba: „Ateik, mano tauta, eik į savo kambarį ir užsidaryk duris: pasislėpk trumpai akimirkai, kol praeis Viešpaties rūstybė.“ Panašiai ir Paulius: „Nes Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus prieš visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai jie neteisybe sulaiko Dievo tiesą.“
(65) Be to, apie šventųjų prisikėlimą ir karalystę Danielius sako: „Daugelis iš tų, kurie miega žemės dulkėse, pabus: vieni amžinajam gyvenimui, (o kiti gėdai ir amžinajai paniekai).“ Izaijas sako: „Mirusieji prisikels, ir tie, kurie yra savo kapuose, pabus; nes tavo rasa yra jiems išgydymas.“ Viešpats sako: „Daugelis tą dieną išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir tie, kurie išgirs, atgis.“ Ir pranašas sako: „Pabusk, kuris miegi, ir kelkis iš numirusiųjų, ir Kristus tave apšvies.“ O Jonas sako: „Palaimintas ir šventas tas, kuris turi dalį pirmajame prisikėlime: tokiems antroji mirtis neturi galios.“ Nes antroji mirtis yra ugnies ežeras, kuris dega. Ir vėl Viešpats sako: „Tada teisieji spindės kaip saulė savo tėvo šlovėje.“ O šventiesiems Jis pasakys: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio sukūrimo.“ Bet ką Jis pasakys nedorėliams? „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kurią mano Tėvas paruošė velniui ir jo angelams.“ Ir Jonas sako: „Lauke lieka šunys, burtininkai, ištvirkėliai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro; jūsų dalis bus ugnies pragare.“ Ir lygiai taip pat Izaijas: „Jie išeis ir žiūrės į lavonus tų žmonių, kurie nusikalto man. Jų kirminas nemirs, ir jų ugnis neužges; ir jie bus reginys visam kūnui.“
(66) Apie teisiųjų prisikėlimą Paulius taip pat kalba rašydamas tesalonikiečiams: „Mes nenorime, broliai, kad jūs liktumėte nežinioje dėl užmigusiųjų, idant neliūdėtumėte kaip kiti, kurie neturi vilties. Nes jei tikime, kad Jėzus mirė ir prisikėlė, tai Dievas per Jėzų tuos, kurie užmigo, atsives kartu su juo. Tai jums sakome Viešpaties žodžiu: mes, gyvieji, kurie išliksime iki Viešpaties atėjimo, neaplenksime tų, kurie užmigo. Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus su šauksmu, su arkangelo balsu ir Dievo trimitu, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia. Paskui mes, gyvieji, (ir) išlikusieji, būsime pagauti kartu su jais debesyse pasitikti Viešpaties ore; ir taip mes visada būsime su Viešpačiu.“
(67) Šiuos dalykus aš tau trumpai išdėsčiau, o Teofiliai, semdamasis juos iš pačio Rašto, idant tu, tikėjimu laikydamasis to, kas parašyta, ir laukdamas būsimų dalykų, išlaikytum save nepeiktiną ir prieš Dievą, ir prieš žmones, „laukdamas tos palaimintosios vilties ir mūsų Dievo bei Gelbėtojo pasirodymo“, kai, prikėlęs iš mūsų šventuosius, Jis kartu su jais džiaugsis, šlovindamas Tėvą. Jam tebūna šlovė per begalinius amžių amžius. Amen.