Brevijorius – tai istorinė Katalikų Bažnyčios maldyno forma, kurioje buvo surinktos visos Valandų liturgijos dalys į vieną knygą. Lotyniškai vadinamas Breviarium Romanum (Romos brevijorius), jis šimtmečius buvo pagrindinis kunigų ir vienuolių maldos vadovas. Pats žodis breviarium reiškia „sutrumpinimas“ arba „santrauka“, nes ši knyga sujungė anksčiau išskaidytus liturginius tekstus į vieną patogų rinkinį. Brevijorius nėra atskira maldų rūšis, bet struktūruotas liturginis rinkinys, skirtas kasdienėms Bažnyčios valandoms melsti. Jis jungia psalmes, himnus, Biblijos skaitinius ir maldas, sudarydamas nuoseklų paros maldos ritmą.
Istoriškai tai buvo viena stora, praktiška knyga, skirta dvasininkams, kad jie galėtų melstis Valandų liturgiją keliaudami ar nebūdami vienuolyne, nes anksčiau tam reikėjo kelių atskirų tomų. Šiandien tradicinis Breviarium Romanum vis dar leidžiamas kaip spausdintas leidinys, o modernioji Valandų liturgija (Liturgia Horarum) taip pat egzistuoja tiek knygų rinkiniuose, tiek skaitmeninėse programėlėse, tačiau pats žodis „brevijorius“ iš esmės reiškia būtent knyginę maldyno formą.
Nors šiandien oficialus Bažnyčios maldynas vadinamas Valandų liturgija, žodis „brevijorius“ išliko kaip tradicinis ir plačiai vartojamas pavadinimas. Jis primena ilgą liturginės maldos istoriją ir viduramžių vienuolynų kultūrą, iš kurios išaugo dabartinė forma.
Kas sudaro Brevijorių
Klasikinis Romos brevijorius, kurį po Trento susirinkimo 1568 m. standartizavo popiežius Pijus V, apėmė griežtą aštuonių maldos laikų ciklą. Nors jis tapo pagrindu šiuolaikinei Valandų liturgijai, klasikinė struktūra buvo gerokai sudėtingesnė ir reikalavo daugiau laiko:
- Matutinės (Matutinum) – pati ilgiausia ir paslaptingiausia dalis, tradiciškai giedama naktį (apie 2 val.) arba anksti ryte. Tai nebuvo tiesiog „skaitymai“: klasikines Matutines sudarė trys „noktiurnai“, kurių kiekvienas turėjo po tris psalmes ir tris skaitinius, užbaigiamus iškilmingu „Te Deum“ himnu.
- Laudes (Laudes) – ryto šlovinimo pamalda, atliekama auštant. Ji simbolizavo Kristaus prisikėlimą ir naujos kūrinijos pradžią, o jos struktūroje visada skambėdavo „šlovinimo psalmės“ (148–150), nuo kurių ir kilo valandos pavadinimas.
- Aušrinė (Prima) – pirmoji dienos valanda (apie 6 val. ryto). Tai buvo specifinis „klasikinis“ laikas, skirtas pasiruošti dienos darbams. 1970 m. reformos metu ši valanda buvo panaikinta, todėl šiuolaikinėje Valandų liturgijoje jos nebeliko.
- Tercija, Seksta ir Nona – vadinamosios „mažosios valandos“, atitinkančios 9, 12 ir 15 valandas. Jos primindavo apie Šventosios Dvasios nužengimą bei Kristaus kančios etapus, neleisdamos kasdieniams darbams užgožti dvasinio gyvenimo.
- Vesperės (Vesperae) – vakaro pamalda, atliekama saulėlydžio metu. Tai viena seniausių ir iškilmingiausių brevijoriaus dalių, kurios ašis – „Magnificat“ giesmė, dėkojanti už dienos malones.
- Kompleta (Completorium) – dienos užbaigimas prieš pat poilsį. Ši valanda išsiskyrė savo ramybe, nuodėmių gailesčiu ir maldavimu apsaugoti nuo „nakties tamsos“ bei piktųjų dvasių puolimo.
Šis paros ciklas nebuvo tik sausas tekstas – tai buvo gyvas vienuolynų ir katedrų kvėpavimas, užtikrinantis, kad malda Bažnyčioje nenutrūktų nė vienai valandai. Brevijorius dvasininkams buvo tarsi „visos dienos maldos knyga“, leidžianti melstis pagal nustatytą šventą ritmą.
Brevijoriaus kilmė ir raida
Brevijoriaus šaknys siekia ankstyvąją krikščionybę, kai tikintieji sekė žydų tradicija melstis tam tikromis dienos valandomis. Laikui bėgant, ypač vienuolynuose, ši malda tapo vis labiau struktūruota. Benediktinų regula VI amžiuje nustatė aiškų psalmių ir valandų paskirstymą, kuris tapo visos Bažnyčios pagrindu.
Viduramžiais maldos knygos buvo didelės ir išskaidytos: psalmynas, skaitinių knygos, himnynai, antifonarai. Kad kunigams būtų lengviau melstis keliaujant, XII–XIII a. pradėtas sudarinėti breviarium – „sutrumpintas“ rinkinys, kuriame viskas buvo vienoje vietoje. Taip gimė Romos brevijorius. XVI a. popiežius Pijus V standartizavo brevijorių visai Bažnyčiai, ir ši forma išliko pagrindiniu dvasininkų maldos įrankiu daugiau nei 400 metų.
Brevijorius po II Vatikano Susirinkimo
II Vatikano Susirinkimas (1962–1965) iš esmės atnaujino Valandų liturgiją, siekdamas padaryti ją prieinamesnę ne tik dvasininkams, bet ir pasauliečiams. Svarbiausios reformos:
- Supaprastinta maldos struktūra.
- Išplėstas Biblijos skaitinių ciklas.
- Įvestas keturių savaičių psalmių paskirstymas vietoj buvusio vienos savaitės ciklo.
- Leista melstis gimtosiomis kalbomis.
- Pabrėžta, kad tai yra visos Dievo tautos malda, o ne tik dvasininkų pareiga.
Naujasis maldynas oficialiai pavadintas Liturgia Horarum, o žodis „brevijorius“ tapo istoriniu terminu. Vis dėlto tradicija išlieka stipri, ir daugelis tikinčiųjų šį maldos ritmą vis dar vadina senuoju vardu.
Ar yra tik Romos brevijorius?
Istoriškai egzistavo ir kitų tradicijų brevijoriai, priklausę skirtingoms liturginėms šeimoms ar vienuolijoms:
- Ambraziejaus brevijorius (Breviarium Ambrosianum) – unikali Milano arkivyskupijos tradicija, kildinama iš IV a. šv. Ambraziejaus veiklos. Jis pasižymi savitu psalmių paskirstymu ir gausiu himnų lobynu.
- Mozarabų brevijorius (Breviarium Mozarabicum) – senoji Pirėnų pusiasalio liturgija, išlikusi Toledo katedroje. Jis pasižymi archajiška sandara ir itin poetiškomis maldomis, artimomis Rytų tradicijai.
- Dominikonų brevijorius (Breviarium Ordinis Praedicatorum) – XIII a. suvienodintas brolių pamokslininkų maldynas, pritaikytas judriam pamokslininkų gyvenimo būdui.
- Pranciškonų brevijorius (Breviarium Fratrum Minorum) – adaptuota Romos kurijos versija, kuri dėl savo praktiškumo vėliau tapo pagrindu visuotinei Romos liturgijai.
- Karmelitų brevijorius (Breviarium Carmelitarum) – išlaikė Jeruzalės Šventojo Kapo bažnyčios liturgijos archajiškumą ir stiprų marijinį pobūdį.
Tačiau šiandien plačiausiai vartojamas ir žinomas yra Romos brevijorius (Breviarium Romanum), iš kurio kilo dabartinė Valandų liturgija.
Liturginis pavyzdys: Spalio 19-oji – šv. Petras Alkantarietis
Ši struktūra parodo tikslią vienos dienos liturginių valandų seką ir jų sudėtį pagal klasikinį brevijorių:
Matutinės (Matutinum) – Naktinė pamalda
- Invitatorijus: Regem Confessorum Dominum, Venite adoremus (Išpažinėjų Karalių Viešpatį, ateikite pagarbinti).
- Himnas: Iste Confessor (Šis išpažinėjas).
- Psalmės: Devynios psalmės (1, 2, 3, 6, 7, 8, 9, 10, 11) su antifona Beatus vir (Palaimintas vyras).
- Lekcijos: Trys skaitiniai (Makabiejų knygos ir šventojo gyvenimo aprašymas – Legenda).
Laudes (Laudes) – Ryto pamalda
- Psalmės: 92, 99, 62, Benedicite giesmė ir 148.
- Kapitulis: Paimtas iš Siracho knygos (31, 8) apie vyrą, „kuris rastas be dėmės“.
- Benedictus antifona: Euge, serve bone et fidelis (Gerai, gerasis ir ištikimasis tarne).
- Dienos malda: Prašymas per šv. Petro nuopelnus pasiekti dangiškąją šlovę.
Aušrinė (Prima) – Pirmoji dienos valanda
- Himnas: Jam lucis orto sidere.
- Psalmės: 53 ir dvi 118 psalmės dalys.
- Martirologas: Skaitomas kitos dienos (spalio 20 d.) šventųjų sąrašas.
Dieninės maldos (Tercija, Seksta, Nona)
- Tercija: Maldos už šventojo sėkmę ir palaimą.
- Seksta: Ištikimybės teisingumui apmąstymas.
- Nona: Priminimas apie šventojo garbę prieš Dievą.
Vesperės (Vesperae) – Vakaro pamalda
- Psalmės: 109, 110, 111, 112 ir 116 su antifona apie patikėtus talentus.
- Magnificat antifona: Prilyginanti šventąjį išmintingam vyrui, pasistačiusiam namą ant uolos (Petra).
Kompleta (Completorium) – Dienos pabaiga
- Psalmės: 4, 90 ir 133.
- Nunc dimittis antifona: Prašymas saugoti budinčius ir globoti miegančius.
- Marijos antifona: Salve Regina (Sveika, Karaliene).