„Ignoto laiškas Herui, Antiochijos diakonui“ (The Epistle of Ignatius to Hero, a Deacon of Antioch) yra ankstyvosios krikščionybės tekstas, priskiriamas Antiochijos vyskupui Ignotui, vienam iš vadinamųjų apaštalinių tėvų. Laiškas datuojamas II amžiaus pradžia ir rodo laikotarpį, kai Bažnyčia dar tik formavo savo struktūrą, discipliną ir teologinius akcentus. Nors kūrinio autentiškumas nėra visiškai užtikrintas, jis išlieka svarbus kaip ankstyvosios krikščioniškos savivokos liudijimas.
Tekste Ignotas kreipiasi į jauną diakoną Herą, jį mokydamas, drausmindamas ir ruošdamas būsimo vyskupo pareigoms. Laiške ryškiai matoma griežta hierarchinė struktūra: vyskupai pristatomi kaip aukščiausi dvasiniai autoritetai, o diakonai – kaip jų tarnai ir pagalbininkai. Kartu pateikiamos moralinės nuostatos, asketiniai patarimai, įspėjimai dėl klaidatikių ir pabrėžiama būtinybė saugoti tikėjimo grynumą. Šios temos atskleidžia, kaip ankstyvoji Bažnyčia reagavo į vidines įtampas ir išorines grėsmes.
Laiškas taip pat svarbus kaip dokumentas, liudijantis ankstyvąją krikščionišką kasdienybę: bendruomenių organizavimą, našlių ir našlaičių globą, liturginių pareigų suvokimą, asketinių praktikų ribas ir dvasininkų tarpusavio santykius. Nors tekstas nėra toks dramatiškas ar šokiruojantis kaip demonologiniai traktatai, jis turi didelę istorinę vertę ir padeda suprasti, kaip II amžiuje buvo formuojama krikščioniška disciplina, autoritetas ir pastoracinė praktika.
Ignoto laiškas Herui, Antiochijos diakonui
Ignatas, dar vadinamas Teoforu, Heronui, Kristaus diakonui ir Dievo tarnui, Dievo pagerbtam ir labai mylimam bei vertinamam vyrui, nešiojančiam savyje Kristų ir Dvasią, kuris yra mano paties sūnus tikėjime ir meilėje: malonė, gailestingumas ir ramybė nuo Visagalio Dievo ir nuo Kristaus Jėzaus, mūsų Viešpaties, Jo viengimio Sūnaus, „kuris atidavė save už mūsų nuodėmes, kad išgelbėtų mus iš dabartinio blogo pasaulio“ ir išsaugotų mus savo dangiškajai karalystei.
1 sk. PARAGINIMAI BŪTI UOLIEMS IR NUOSAIKIEMS.
Paraginu tave Dievuje, kad paspartintum savo bėgimą ir apgintum savo orumą. Rūpinkis išsaugoti santaiką su šventaisiais. Nešiok silpnųjų naštas, kad „išpildytum Kristaus įstatymą“. Atsidėk pasninkui ir maldai, bet ne be saiko, kad tuo savęs nepražudytum. Visiškai neatsisakyk vyno ir mėsos, nes į šiuos dalykus neturėtų būti žiūrima su pasibjaurėjimu, kadangi Raštas sako: „Jūs valgysite žemės gėrybes.“ Ir vėl: „Jūs valgysite mėsą kaip ir žoleles.“ Ir dar: „Vynas džiugina žmogaus širdį, aliejus linksmina, o duona jį stiprina.“ Tačiau visa tai turi būti naudojama su saiku, kaip Dievo dovanos. „Kas gi valgys ar kas gers be Jo? Nes jei kas yra gražu, tai Jo; ir jei kas yra gera, tai Jo.“ Skirk dėmesio skaitymui, kad ne tik pats žinotum įstatymus, bet galėtum juos paaiškinti ir kitiems, kaip uolus Dievo tarnas. „Nė vienas karys neįsivelia į gyvenimo reikalus, idant patiktų tam, kuris jį pašaukė į karius; o jei kas ir rungtyniauja, jis nevainikuojamas, jei nerungtyniauja pagal taisykles.“ Aš, būdamas pančiuose, meldžiu, kad mano siela būtų vietoje tavosios.
2 sk. ĮSPĖJIMAI DĖL KLAIDINGŲ MOKYTOJŲ.
Kiekvienas, kuris moko kažko daugiau, nei yra įsakyta, net jei jis būtų laikomas vertu pasitikėjimo, net jei būtų pratęs pasninkauti, gyventų susilaikydamas, darytų stebuklus ar turėtų pranašystės dovaną, tebūna jis tavo akyse kaip vilkas avies kailiu, dirbantis avių pražūčiai. Jei kas nors neigia kryžių ir gėdijasi kančios, tebūna jis tau kaip pats priešas. „Nors jis atiduotų visą savo turtą vargšams pamaitinti, nors kalnus kilnotų, nors atiduotų savo kūną sudeginti“, tebūna jis tavo laikomas pasibjaurėtinu. Jei kas nors paniekina įstatymą ar pranašus, kuriuos Kristus išpildė savo atėjimu, tebūna jis tau kaip antikristas. Jei kas nors sako, kad Viešpats yra tik paprastas žmogus, tas yra žydas, Kristaus žudikas.
3 sk. PARAGINIMAI DĖL BAŽNYTINIŲ PAREIGŲ.
„Gerbk našles, kurios iš tiesų yra našlės.“ Būk našlaičių draugas; nes Dievas yra „našlaičių Tėvas ir našlių Teisėjas“. Nedaryk nieko be vyskupų, nes jie yra kunigai, o tu esi kunigų tarnas. Jie krikštija, aukoja auką, įšventina ir uždeda rankas; o tu jiems patarnauji, kaip šventasis Steponas Jeruzalėje patarnavo Jokūbui ir presbiteriams. Neapleisk šventųjų susirinkimų; pasiteirauk apie kiekvieną vardu. „Tegu niekas nepaniekina tavo jaunystės, bet būk pavyzdys tikintiesiems ir žodžiu, ir elgesiu.“
4 sk. TARNŲ IR MOTERŲ NEGALIMA NIEKINTI.
Nesigėdyk tarnų, nes mes su jais dalijamės ta pačia prigimtimi. Nelaikyk moterų pasibjaurėtinomis, nes jos tave pagimdė ir užaugino. Todėl dera mylėti tuos, kurie buvo mūsų gimimo kaltininkai (bet tik Viešpatyje), juolab kad vyras be moters negali susilaukti vaikų. Taigi teisinga, kad mes gerbtume tuos, kurie prisidėjo prie mūsų gimimo. „Nėra nei vyro be moters, nei moters be vyro“, išskyrus tuos, kurie buvo sukurti pirmieji. Nes Adomo kūnas buvo sukurtas iš keturių elementų, o Ievos – iš Adomo šonkaulio. Ir iš tiesų, visiškai ypatingas Viešpaties gimimas buvo vien tik iš mergelės. Tai įvyko ne dėl to, kad teisėta vyro ir žmonos sąjunga būtų pasibjaurėtina, bet toks gimimo būdas derėjo Dievui. Nes Kūrėjui priderėjo pasinaudoti ne įprastu dauginimosi būdu, o tokiu, kuris buvo išskirtinis ir neįprastas, kadangi Jis yra Kūrėjas.
5 sk. ĮVAIRIOS TARPUSAVIO PAREIGOS.
Bėk nuo išpuikimo, „nes Viešpats priešinasi išpuikėliams“. Bjaurėkis melu, nes Raštas sako: „Tu sunaikinsi visus, kurie kalba melą.“ Saugokis pavydo, nes jo autorius yra velnias, o jo įpėdinis – Kainas, kuris pavydėjo savo broliui ir iš pavydo įvykdė žmogžudystę. Paragink mano seseris mylėti Dievą ir pasitenkinti tik savo pačių vyrais. Taip pat paragink ir mano brolius pasitenkinti savo pačių žmonomis. Saugok mergeles, kaip brangius Kristaus turtus. Būk kantrus, kad būtum didis išmintimi. Neapleisk vargšų, jei pats esi klestintis. Nes „išmaldos dalijimu ir ištikimybe nuplaunamos nuodėmės“.
6 sk. PARAGINIMAI TYRUMUI IR ATSARGUMUI.
Išlaikyk save tyrą kaip Dievo buveinę. Tu esi Kristaus šventykla. Tu esi Dvasios įrankis. Tu žinai, kaip aš tave užauginau. Nors aš esu mažiausias iš žmonių, siek sekti manimi, būk mano elgesio sekėjas. Aš nesigiriu pasauliu, bet Viešpačiu. Paraginu Heroną, savo sūnų; „bet kas giriasi, tesigiria Viešpačiu“. Teatsidžiaugiu tavimi, mano brangus sūnau, kurio globėju tebūna Tas, kuris yra vienintelis negimęs Dievas, ir Viešpats Jėzus Kristus! Netikėk visais žmonėmis, nepasikliauk visais; neleisk, kad koks nors žmogus tave įveiktų pataikavimu. Nes daug yra šėtono tarnų; ir „kas greitas tikėti, tas yra lengvabūdis“.
7 sk. IŠKILMINGAS PAVEDIMAS HERONUI, KAIP BŪSIMAM ANTIOCHIJOS VYSKUPUI.
Atsimink Dievą, ir niekada nenusidėsi. Nebūk dvilypės širdies savo maldose; nes palaimintas tas, kuris neabejoja. Nes aš tikiu Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvu ir Jo viengimiu Sūnumi, kad Dievas parodys man, Heronai, tave mano soste. Todėl paspartink savo bėgimą. Pavedu tau visatos Dievo ir Kristaus akivaizdoje, dalyvaujant Šventajai Dvasiai ir tarnaujančioms angelų gretoms: saugiai išlaikyk tą užstatą, kurį aš ir Kristus tau patikėjome, ir nelaikyk savęs nevertu tų dalykų, kuriuos Dievas man parodė apie tave. Aš perduodu tau Antiochijos bažnyčią. Aš pavedžiau tave Polikarpui Viešpatyje Jėzuje Kristuje.
8 sk. SVEIKINIMAI.
Vyskupai Onesimas, Bitas, Damas, Polibijus ir visi Filipų tikintieji (iš kur aš tau ir parašiau), sveikina tave Kristuje. Pasveikink Dievo vertą presbiteriją: pasveikink mano šventus brolius diakonus, kuriais teatsidžiaugiu Kristuje, tiek kūne, tiek dvasioje. Pasveikink Viešpaties žmones, nuo mažiausio iki didžiausio, kiekvieną vardu; kuriuos aš pavedu tau, kaip Mozė izraelitus pavedė Jozuai, kuris po jo buvo jų vadas. Ir nemanyk, kad tai, ką pasakiau, yra per daug įžūlu iš mano pusės; nes nors mes nesame tokie, kokie buvo jie, vis dėlto mes bent jau meldžiame, kad tokie būtume, nes iš tiesų esame Abraomo vaikai. Todėl būk stiprus, o Heronai, kaip didvyris ir kaip vyras. Nes nuo šiol tu išvesi ir įvesi Viešpaties žmones, esančius Antiochijoje, ir taip „Viešpaties bendruomenė nebus kaip avys, neturinčios piemens“.
9 sk. BAIGIAMIEJI SVEIKINIMAI IR NURODYMAI.
Pasveikink Kasijaną, mano šeimininką, ir jo itin rimtai mąstančią gyvenimo draugę bei jų labai brangius vaikus, kuriems tegu „Dievas suteikia, kad jie aną dieną rastų Viešpaties gailestingumą“, dėl jų patarnavimų mums, kuriuos taip pat pavedu tau Kristuje. Pasveikink vardu visus tikinčiuosius Kristuje, esančius Laodikėjoje. Neapleisk esančiųjų Tarse, bet nuolat jais rūpinkis, tvirtindamas juos Evangelijoje. Sveikinu Viešpatyje Marį, Neapolio prie Anazarbo vyskupą. Pasveikink taip pat Mariją, mano dukterį, pasižyminčią tiek orumu, tiek išsilavinimu, kaip ir „bažnyčią, esančią jos namuose“. Tebūna mano siela vietoje josios: ji yra tikras pamaldžių moterų pavyzdys. Tegul Kristaus Tėvas per savo viengimį Sūnų išlaiko tave geros sveikatos ir labai gerbiamą visuose dalykuose iki gilios senatvės Dievo bažnyčios labui! Lik sveikas Viešpatyje ir melskis, kad aš tapčiau tobulas.