Lietuvių kalboje išlikęs posakis „po velnių“ dažnai vartojamas emocingai išreiškiant nuostabą, nusivylimą ar pyktį. Tai frazė, kuri skamba kasdienybėje, bet jos prasmė ir kilmė gali slypėti gilesniuose teologiniuose, kultūriniuose bei istoriniuose sluoksniuose. Ar tai paprastas šūksnis, ar kažkas daugiau? Biblinė ir teologinė velnio samprata Norint suprasti, ką reiškia „po velnių“, pirmiausia turime pažvelgti į tai, … [Skaityti toliau…]
Targumai yra aramėjiški hebrajiškų Raštų vertimai ir parafrazės, atsiradusios laikotarpiu, kai žydų bendruomenė kasdien vartojo aramėjų kalbą, o hebrajų kalba buvo išlaikoma liturgijoje. Qumrano radiniai, tarp jų Targum of Leviticus (Kunigų knygos targumas) (4Q156 [4QtgLev]) ir Targum of Job (Jobo knygos targumas) (4Q157 [4QtgJob], 11Q10 [11QtgJob]), suteikė galimybę pažvelgti į ankstyviausias targumų formas, kurios egzistavo … [Skaityti toliau…]
Motu proprio Tarp rūpesčių (Tra le sollecitudini) yra popiežiaus Pijaus X 1903 m. lapkričio 22 d. paskelbtas dokumentas, kuriuo buvo siekiama atnaujinti ir sureguliuoti šventosios muzikos praktiką Katalikų Bažnyčioje. Žodis motu proprio reiškia popiežiaus dokumento rūšį, paskelbtą jo paties iniciatyva, todėl jis aiškinamas kaip „popiežiaus asmenine valia paskelbtas dokumentas“. Tai vienas svarbiausių XX amžiaus pradžios … [Skaityti toliau…]
Instrukcija Šventoji muzika (lot. Musicam Sacram) yra dokumentas, kurį Katalikų Bažnyčia paskelbė po Vatikano II Susirinkimo, siekdama aiškiai apibrėžti liturginės muzikos vietą ir funkciją atnaujintoje liturgijoje. Ji buvo paskelbta 1967 m. kovo 5 d., praėjus ketveriems metams po Konstitucijos apie šventąją liturgiją priėmimo, todėl tapo praktiniu įgyvendinimo dokumentu, skirtu tiek giedotojams, tiek kunigams, tiek visoms … [Skaityti toliau…]
Parakletas (iš graikiško termino παράκλητος, reiškiančio „paguodėjas“, „užtarėjas“ arba „patarėjas“) yra vienas iš fundamentalių teologinių apibrėžimų, kalbant apie Šventąją Dvasią krikščioniškojoje tradicijoje. Šis pavadinimas, sutinkamas Jono evangelijoje (plg. Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7), išreiškia įvairialypę Šventosios Dvasios funkciją: tai ne tik Globėjas, bet ir Tiesos Dvasia, kuri veda tikinčiuosius į Apreiškimo pilnatvę. … [Skaityti toliau…]
Įkvėpimas, ypač religine prasme, yra universalus reiškinys, apimantis asmens dvasinę, emocinę ir intelektinę sritį. Šis konceptas, kilęs iš lotyniško žodžio „inspiratio“, reiškia pripūtimą arba įkvėpimą iš išorės, kitaip tariant – galingą stimulą, ateinantį iš aukštesnio šaltinio. Religinėje tradicijoje įkvėpimas dažnai siejamas su dieviškuoju impulsu, sakraliomis epifanijomis ar mistine patirtimi. Įvairių tikėjimų atstovai pripažįsta, kad toks … [Skaityti toliau…]
Sosto vakavimas (lot. Sede Vacante) – tai išskirtinis laikas, kai Romos Katalikų Bažnyčios pontifiko sostas lieka tuščias, dėl popiežiaus mirties arba netikėto atsistatydinimo nutrūksta jo pontifikato tęstinumas, o naujasis vyriausiasis ganytojas dar neišrinktas. Šis tarpsnis simbolizuoja ypatingą perėjimo momentą, kuriam būdinga ne tik iškilmingos ceremonijos bei ritualizuotos taisyklės, bet ir iškalbingas teologinis matmuo, primenantis Bažnyčios … [Skaityti toliau…]
Dievas Tėvas krikščioniškoje teologijoje užima centrinę vietą kaip aukščiausiasis Kūrėjas, viską palaikantis dangaus ir žemės Viešpats, be kurio valios, pagal tradicinį mokymą, niekas nevyksta. Šis epitetas – Tėvas – pabrėžia glaudų asmeninį santykį su žmonija, tuo pat metu akcentuodamas nesuvokiamą didybę ir šventumą. „Viešpatie, Tu esi mūsų Tėvas, mes – molis, o Tu – mūsų … [Skaityti toliau…]
Lorenzo Valla traktatas De voluptate sive De vero bono („Apie malonumą, arba Apie tikrąjį gėrį“) yra vienas ankstyviausių ir drąsiausių renesanso bandymų iš naujo permąstyti malonumo, dorybės ir tikrojo gėrio santykį. Kūrinys parašytas 1431 m., o vėliau kelis kartus taisytas, todėl jo tekstinė istorija sudėtinga, tačiau pagrindinė idėja išlieka ta pati: žmogaus gyvenimo tikslas negali … [Skaityti toliau…]
Karo ritinio korpusas (angl. War Scroll, hebrajų k. Milḥamat ha-Benei Or be-Benei Ḥošekh) yra vienas iš svarbiausių Kumrano apokaliptinių dokumentų rinkinių, susiformavusių bendruomenėje, kuri II–I a. pr. Kr. gyveno Judėjos dykumoje ir save suvokė kaip paskutiniųjų laikų Izraelio likutį. Šie tekstai buvo rasti per Negyvosios jūros rankraščių atradimus 1947–1956 m., daugiausia 1-ajame ir 4-ajame Kumrano … [Skaityti toliau…]
Žemiau pateikiami tekstai priklauso apaštalo Baltramiejaus vardu siejamai Naujojo Testamento apokrifų tradicijai, kuri ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu atliko svarbų vaidmenį formuojant vaizduotėje gyvenantį pasaulį už kanoninių evangelijų ribų. Šie kūriniai nebuvo įtraukti į oficialų Biblijos kanoną, tačiau jų populiarumas rodo, kad pirmųjų amžių bendruomenės ieškojo išsamesnių pasakojimų apie Kristaus prisikėlimą, pomirtinį pasaulį ir dvasinių būtybių kilmę. … [Skaityti toliau…]
Tahāfut al‑Tahāfut (Nenuoseklumo nenuoseklumas arba Paneigimo paneigimas) yra vienas svarbiausių islamo filosofijos tekstų, parašytas Andalūzijos mąstytojo Ibn Rušdo, Vakaruose žinomo kaip Averojus. Šis veikalas sukurtas kaip tiesioginis atsakas Al‑Ghazalio knygai Tahāfut al‑Falāsifa (Filosofų nenuoseklumas), kurioje Al‑Ghazalis kritikavo islamo racionalistus ir jų metafizines doktrinas. Averojus siekė parodyti, kad Al‑Ghazalio argumentai yra vidujai prieštaringi, o filosofų sistema … [Skaityti toliau…]